Galerija „101” kviečia į Kauno tapytojų dueto parodą
Balandžio 5 d., antradienį, 18 val., VDU menų galerijoje „101″ (Muitinės g. 7) pristatoma kauniečių menininkų dueto Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko paroda „Kamertono aidas”. Tai paroda, kurioje du autoriai ir jų kūriniai – piešiniai, tapybos darbai ir objektai – sprendžia prisitaikymo, vienas kito papildymo ir naujų, bendrų kūrybinių situacijų iššūkius.
,,Kamertono aidas” – vizuali minčių ir idėjų realizacija. Šioje eksperimentinėje parodoje aiškiai iškyla jos autorių kasdienybės vaizdiniai, kurie, kaip ir kamertono garso vibracija, persekioja menininkus, keldami klausimus ir reikalaudami nuolatinio įsiklausymo. Kamertoną autoriai pasirenka kaip metaforą, kreipiančią mintis suderinamumo, dermės ir harmonijos keliu.
Menininkai sako: „Apie kūrybą galima kalbėti kaip apie dvasinį, vidinio pasaulio kamertoną, kuris surikiuoja jausenas, būsenas ir idėjas. Kita vertus, kūryba išgrynina vertybes, kurios dėliojasi meno ir buities persipynimo santykyje, lemiančiame gyvenimo pilnatvę”.
Paroda veiks iki balandžio 22 d.
„Fotografijos” žurnalo pristatymas ir diskusija
Kviečiame į žurnalo „Fotografija” naujo numerio pristatymą balandžio 7 d., 17 val., Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete (Muitinės g. 7), 207 a.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos nuo 1999 m. leidžiamo žurnalo naujojo numerio tema ypač aktuali akademinei bendruomenei ir jaunajai menininkų kartai – leidinys skirtas fotografijos studijoms Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. Šiandieninei fotografijai ir šiuolaikiniam menui svarbius klausimus žurnale svarsto įvairių Lietuvos aukštojo mokslo institucijų atstovai bei užsienyje studijavę lietuvių autoriai. Teorinius svarstymus papildo žurnale publikuojami jaunųjų autorių kūrybos portfolio.
Pristatymo metu fotografijos studijoms aktualius klausimus plačiame šiuolaikinio meno ir vizualios kultūros kontekste aptars žurnalo autoriai Petras Saulėnas (Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto Fotografijos katedros vedėjas), Vaida Stepanovaitė (Meno vadybos platformos „Arthesis” meno vadovė, VDU Menų fakulteto Menotyros studijų programos studentė) ir sudarytojas Tomas Pabedinskas (VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros dėstytojas).
Ar muziejuje yra vietos tik praeičiai? | Daiva Citvarienė
Štai kokią žinutę aptikau praėjusiųjų metų pabaigoje: vienas Jungtinių Valstijų miesto muziejus pristatė naują strateginį planą, kurį rengiant dalyvavo daugiau kaip 100 miesto bendruomenių atstovų. Bendruomenių nariai ne tik aptarė muziejaus vaidmenį mieste, bet ir pateikė konkrečius pasiūlymus – sukurti muziejų kaip bendruomenių susitikimo erdvę, stiprinti muziejaus edukacines veiklas, pristatant regiono istoriją ir t. t.
Sausio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidą apskriejo žinia apie Kauno rotušės naujakurius – miesto muziejų, o dar už mėnesio muziejaus tinklalapyje pasirodė tyli žinutė, kad į diskusiją apie rotušės istorinės ekspozicijos perspektyvas kviečiami ekspertai: archeologai, istorikai, architektai ir politikai.
Kodėl sugretinau šiuos du pranešimus? Nes jie įkūnija kaip diena ir naktis skirtingą muziejaus sampratą ir jo vaidmenį mieste bei muziejaus santykį su savo suinteresuotaisiais, t. y. visais tais, kam šis muziejus yra skirtas ir kam jis turėtų tarnauti.
Daugelis dabarties muziejininkų ir tyrėjų sutaria vienu klausimu – miesto muziejus turi iš naujo save atrasti, nuolat įsiklausyti į miesto pokyčius ir poreikius. Sutariama ir dėl to, kad šiuolaikiniams miestams nebereikia dogmatiško muziejaus modelio, jiems reikia atvirų, lanksčių institucijų. Atsisakę pranašumo demonstravimo, naujieji muziejai tampa kūrybiška ir palanki lankytojui vieta, skatinančia bendruomenių susidomėjimą ir pasididžiavimą savo istorija, vietos tapatybės puoselėjimą, saugių bei pasitikėjimą keliančių viešų erdvių sukūrimą, žmonių iš skirtingų kultūrinių ir socialinių kontekstų įtraukimą. Vienu svarbiausių raktažodžių tampa bendruomenių įtraukimas, kuris reiškia ne tik interaktyvias ekspozicijas ar edukacines programas, bet ir galimybę bendruomenėms pačioms kurti savo praeities reprezentacijas, dalyvauti nuolat per(kuriant) muziejų. Daugelis šiuolaikinių miesto muziejų ne tik bendradarbiauja ir konsultuojasi su vietos bendruomenėmis, bet ir įtraukia jas į muziejaus misijos kūrimą, ekspozicijų rengimą ir t. t. (netolimi, bet labai geri pavyzdžiai – Helsinkio, Roterdamo ir kitų miesto muziejai). Taigi šiuolaikinis muziejus tampa svarbia viešąją miesto erdve, inicijuojančia pokyčius, eksperimentus ir diskusijas apie miesto problemas jo praeities, dabarties ir ateities kontekste.
Daugelis progresyvių miesto muziejų ne tik išeina už muziejaus ribų, bet ir suteikia miestiečiams galimybę patiems kurti miesto darbinę atmintį ir miesto istorinio kanono reinterpretacijas. Netolima praeitis, asmeniniai pasakojimai, vadinamosios miesto istorijos tampa bendruomenes jungiančiu ir žmogiškąjį bei kultūrinį kapitalą kuriančiu paveldu. Taip įveikiama ir dar viena šio amžiaus problema – bevietiškumo nuobodulys. Muziejai, aktualizuodami atmintį, stiprina ryšius su vieta ir bendruomenėmis, padeda atrasti miestą ir paskatina žmones tarsi iš naujo pažvelgti į turtingą urbanistinę aplinką.
Davidas Flemingas, Liverpulio nacionalinių muziejų direktorius, sako, kad miesto muziejai turėtų griauti savo sienas ir tapti socialinių pokyčių agentais. Šio ir daugelio kitų muziejininkų manymu, šiandien nepakanka, kad muziejus būtų tik įdomus mieste, pirmiausia jis turi būti aktualus.
O koks turėtų būti Kauno miesto muziejus? Hanzos laikus menančių legendų animavimo parkas? Tarpukario modernizmo paveldo centras ar socialinė ir kultūrinė laboratorija, jungianti šiuolaikinį miestą su praeitimi? Ir vis dėlto įdomiausia būtų sužinoti, ką apie tai mano patys miestiečiai.
Dar XIX a. dauguma vietinių muziejų buvo orientuoti į bendruomenes ir veikė kaip žmonių universitetai. Tačiau šiandien miesto ir istorijos muziejai neretai savo bendruomenių vertinami kaip neatsakingi bei abejingi socialiniams pokyčiams, besirūpinantys tik savo eksponatais ir garbinantys praeitį. Tačiau vis dažniau visuomenė ir patys muziejai kelia klausimą: ar muziejai gali nuveikti daugiau, nei tik pristatyti bei interpretuoti praeitį ir dabartį? Galbūt muziejai gali prisidėti prie socialinių pokyčių inicijavimo ir ateities projektų, kartu su bendruomenėmis kurti tokį miestą, kuriame būtų verta gyventi ir pasilikti?
Galbūt, sakau tik galbūt Lietuvos muziejuose irgi atsirastų vietos ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?
Dr. Daiva Citvarienė
Publikuota www.kauno.diena.lt
Fortūnų apdovanojimai
2016 m. kovo 23 d Teatro dienos proga Kauno Rotušėje buvo įteiktos Fortūnos. Galime pasidžiaugti, kad mūsų dėstytojas Liubomiras Laucevičius gavo geriausio dramos aktoriaus apdovanojimą.
Mūsų teatrologai doktorantė Kristina Steiblytė, dr. Edgaras Klivis, dr. Ina Pukelytė šiais metais buvo komisijos nariais.
Taip pat jaunieji teatro kritikai įteikė savo apdovanojimus.
Nepaliestas mūras – romantiškas susidūrimas su istorija | Vytautas Levandauskas
„Senoji Lietuvos architektūra buvo daugiausia tyrinėjama kaip menas, tarsi pamirštant, kad tai yra ne tik menas, bet ir mokslas“, – sako architektūros istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorius Vytautas Levandauskas. Jo paties indėlis į mokslinę architektūros pusę sulaukė reikšmingo įvertinimo: architektūrologo monografija „Lietuvos mūro istorija“, kurią jis su pertraukomis ruošė net 40 metų, šiemet pelnė Lietuvos mokslo premiją.
Monografijoje mokslininkas nuodugniai ištyrinėjo mūro istoriją, raidą Lietuvoje – nuo XIII amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo. Savo darbe V. Levandauskas nustatė atskiriems stilistiniams ar istoriniams laikotarpiams būdingus specifinius mūro bruožus, medžiagų ir konstrukcijų ypatybes, jų pokyčius. Istorikas sukūrė sistemą, kurią galima panaudoti architektūros paveldo datavimui – amžiaus nustatymui.
Medžiagą kaupė keturis dešimtmečius
V. Levandausko teigimu, spalvingą istoriją Lietuvoje turintis mūras šimtmečius buvo viena patikimiausių ir dažniausiai naudojamų konstrukcijų – jį šiandien galima matyti ryškiausiuose senamiesčių bei naujamiesčių perluose, seniausiose šalies pilyse.
Tačiau kai prieš keturis dešimtmečius, pačioje savo mokslinės karjeros pradžioje, V. Levandauskas pradėjo savo tyrimus – mūro istorijai skirtą disertaciją – tuomet, dar sovietmečiu, labai trūko (ir iki šiol trūksta) dokumentų, tekstų, kurie padėtų nustatyti tų senųjų statinių amžių. Būtent galimybė tą problemą išspręsti ir paskatino profesorių imtis šio darbo.
„Sovietmečiu aspirantūroje užsibrėžiau ambicingą temą, bet gyvenimas parodė, kad iškart darbo pabaigti nebuvo galima. Per tuos metus buvo daug kitos veiklos, bet medžiagą kaupiau, nepamiršdamas, kad mūras yra mano skola mokslui, kurią turėsiu kažkada grąžinti“, – prisiminė mokslininkas.
Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, laimėjęs Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos mokslo tarybos konkursus, V. Levandauskas ne tik rinko medžiagą įvairiuose Europos muziejuose bei bibliotekose, bet ir tyrinėjo mūrą nuvykęs į įvairias Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos, Italijos vietoves.
Susitikimas su mūru – lyg meditacija
Architektūros istorikas atrado išskirtinį, Lietuvoje žymiai labiau nei kitose šalyse paplitusį mūro bruožą – plytose įbrauktus griovelius, vadinamus „braukomis“.
„Keraminių plytų gamintojai vienoje kloto pusėje pirštais įspausdavo griovelius, kad mūrijant skiedinys geriau sukibtų ir mūras būtų stabilesnis. Tokios brauktinės plytos būdingos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taip, jų kartais pasitaikydavo ir Lenkijoje ar Vokietijoje, tačiau Lietuvoje tai buvo lyg šventa taisyklė, pavyzdžiui, visose bažnyčiose iki XVIII a. pabaigos“, – teigia V. Levandauskas.
Ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanas ir profesorius neslepia, jog jam mūras apskritai yra artimas, ypač ten, kur jis nepaliestas, nerestauruotas – pavyzdžiui, rūsiuose bei bažnyčių pastogėse, nefasadinėje pusėje, kuri dažniausiai būdavo netinkuota. „Apsilankymas ten yra tarsi savotiška meditacija, romantiškas susidūrimas su istorija. Tose pastogėse yra savotiškas žinynas, daug užkoduotos vertingos informacijos. Kartais ji ir plika akimi matoma – įrašytos pačių meistrų pavardės, statybos darbų užbaigimo datos“, – pasakoja mokslininkas.
Kauno architektūra – su klaidomis
Vytautas Levandauskas aktyviai tyrinėja architektūrą ir jos istoriją ne tik akademinėje aplinkoje – šiuo metu jis dirba ir Kultūros paveldo departamente, pirmininkauja Trečiajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri sprendžia architektūros paveldo išsaugojimo klausimus.
Svarbiausias šios tarybos tikslas yra užtikrinti, kad didelėje teritorijoje nebūtų pažeistas kultūros paveldas ir kad būtų patenkinti tarptautinių susitarimų reikalavimai, pavyzdžiui – UNESCO Vienos memorandumo, kuris skirtas istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymui.
Laikinojoje sostinėje V. Levandauskui jau teko vertinti naujamiesčio architektūrą – rengiant vertingųjų savybių išsaugojimą sprendžiančius dokumentus. „Kaune yra tam tikrų grėsmių ir padarytų klaidų, sudarkytų miesto objektų, „stiklainių“, dėl kurių visuomenė buvo gerokai susirūpinusi. Taip pat yra ir „monstrinių“, nederamo mastelio statinių, ardančių miesto vizualinę struktūrą. Tokios klaidos neturėtų kartotis“, – paaiškino istorikas. Netrukus jo pirmininkaujama komisija imsis nagrinėti Kauno senamiesčio vertingųjų savybių dokumentą, tačiau ten neturėtų būti taip sudėtinga, kaip naujamiestyje – senamiestyje architektams nėra tiek galimybių kūrybinei laisvei ar abejotiniems sprendimams.
Kalbėdamas apie mūro vaidmenį dabartiniame architektūros kontekste, architektūrologas pripažįsta, jog jo klestėjimo laikas jau praėjo – jo svarba pradėjo mažėti dar tarpukariu. „Šiuo metu naudojamos visai kitos technologijos, lengvos karkasinės konstrukcijos, apšiltinti stikliniai pastatai, kuriuose mūro visai nereikia. Mūras yra tradicinė architektūros konstrukcija, kuri gali būti naudojama restauravimui ar nedidelėse statybose, tačiau ji nėra perspektyvi. Tai jau istorija“.
Apie prof. Vytautą Levandauską
Vytautas Levandauskas yra Lietuvos architektūros istorikas, architektūrologas, menotyrininkas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, mūro istoriją pradėjęs tyrinėti dar studijuodamas Architektūros ir statybos instituto aspirantūroje, kur jis 1975 m. apgynė disertaciją tema „Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietuvos XIII–XVII a. pirmos pusės statybose“. Vėliau dirbo tame pačiame institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Tyrinėjo Lietuvos renesanso, klasicizmo ir kitų stilių architektūrą, kultūros paminklus (daugiausia dvarų sodybas, bažnyčias), architektūros mokslo istoriją, ikonografiją. Vadovavo Kauno miesto teritorijų istoriniams urbanistiniams ir kultūrologiniams tyrimams. Su bendraautoriais arba vienas parašė fundamentalių architektūros istorijos veikalų, monografijų, knygų. Moksliniuose, enciklopediniuose ir periodiniuose leidiniuose paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių architektūros istorijos, paveldosaugos ir kitais klausimais.
Nuo 1993 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentas, nuo 1997 m. – Menotyros katedros vedėjas, 2000–2010 m. vadovavo tam pačiam fakultetui. Periodinio mokslo leidinio „Meno istorija ir kritika“ vyriausiasis redaktorius.
Lietuvos mūro istorijai autorius rinko medžiagą Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Italijos bibliotekose ir muziejuose, rankraščių fonduose, sukaupė lyginamosios ikonografinės medžiagos iš daugelio užsienio šalių saugyklų. Mūrą in situ tyrinėjo Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Italijoje.
Monografijoje „Lietuvos mūro istorija“ nagrinėjama Lietuvos mūro architektūros statybos technikos istorija nuo seniausių laikų iki I-ojo pasaulinio karo. Medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai aprašyti atskirais istoriniais-stilistiniais laikotarpiais, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų savitumai. Atskirus skyrius sudaro keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos technologijos raidos tyrimai. Plytų formatų ir skiedinio sudėties chronologiniai pokyčiai nustatyti pasitelkus autoriaus sukurtus originalius metodus. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų eksterjero ir interjero puošyboje. Tyrimų rezultatai pateikti plačiame pasaulio (nuo romėnų Antikos iki carinės Rusijos) kontekste, parodant, kaip ir kodėl Lietuvoje susiklostė saviti mūro bruožai. Remiantis darbo išvadomis, sudaryta chronologinė mūro medžiagų ir konstrukcijų pokyčių lentelė. Gauti rezultatai gali būti pritaikomi architektūros paveldo apsaugos reikmėms (datavimui ir restauravimui).
Už šį mokslo darbą profesoriui Vytautui Levandauskui skirta 2015 m. Lietuvos mokslo premija Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.
Interaktyvus renginys moksleiviams MENŲ LAB’as
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas kviečia 10-12 klasių moksleivius ir jų mokytojus į MENŲ LAB’ą.
Renginio vieta: VDU Menų fakultetas (Muitinės g. 7, Kaunas)
Renginio trukmė:1,5val.
Registracija: bit.ly/menulab
*Mokytojams bus išduoti 2 ak. val. dalyvavimo pažymėjimai.
Informacija: l.penekaite@mf.vdu.lt
Vaidybos studentai – garsaus režisieriaus spektaklyje
VDU vaidybos studijų studentai ką tik grįžo iš tarptautinių mokymų Potsdame (Vokietijoje), kur dalyvavo amerikiečių avangardinio teatro režisieriaus ir dramaturgo, pasaulinio garso žvaigždės, režisieriaus Robert Wilson tarpdisciplininiame projekte „Luther. Dancing with the Gods“ („Liuteris. Šokis su Dievais“). Studentų dalyvavimą tarpdisciplininiame projekte inicijavo režisieriaus draugė, režisierė ir lektorė Gintarė Minelgaitė, dvejus metus iš eilės pati rezidavusi Watermill centre ir prisidėjusi prie kitų režisieriaus įgyvendintų projektų.
„Robert Wilson – šiuolaikinio teatro genijus pasauliniame kontekste, todėl darbas su juo yra išskirtinė galimybė, kuri įvairiapusiškai plečia požiūrį tiek į vaidybą, tiek į aktoriaus saviruošą. Precizika ir koncentracija yra vienos labiausiai vertinamų R. Wilson savybių, taigi, dirbant su juo tai tampa savaime suprantamais vaidybos segmentais, kurie reikalauja daug ištvermės, tiek psichologinės, tiek fizinės“, – apie įgytą patirtį pasakoja VDU vaidybos studentė Giedrė Žaliauskaitė.
Šeši VDU vaidybos studentai ir 35 įvairių pasaulio šalių atstovai „Schinkelhalle“ menų centre dešimt dienų repetavo ir dirbo kartu su režisieriumi bei su šešiasdešimčia Berlyno radijo choro (Rundfunkchor Berlin) dainininkų. Projekto pristatymas publikai įvyks 2017 m., minint reformacijos penkių šimtų metų jubiliejų, skirtą tezių prikalimo Vitenberge paminėjimui.
Iššūkis – laikysena ir susikaupimas
„Paprasčiausi dalykai yra sunkiausiai įgyvendinami“ bei „Tik keletas žmonių moka tobulai vaikščioti scenoje“ – šios režisieriaus frazės bene labiausiai įsiminė studentams. „Dalyvaujant repeticijose, stebėjom naują, nepažintą kūrybos metodiką. Tai buvo aukščiausio lygio kūrybinis procesas, kurio metu skiriamas itin atidus dėmesys smulkiausioms spektaklio detalėms. Režisierius nuolat mums kartodavo, kad paprasčiausi dalykai yra sunkiausiai įgyvendinami. Tuo ir įsitikinom patys, nuolat girdėdami pastabas apie klaidas judant ar net stovint. Net puse centimetro netinkamu metu pakeltas pirštas gali atkreipti režisieriaus dėmesį ir neliks nepastebėtas“, – režisieriaus preciziškumą prisimena Ričardas Myka.
Valerijus Kazlauskas papildo, kad repeticijų metu turėdavo vyrauti tyla be jokių pašalinių trikdžių. „Buvo sunku, nes judėjimas pagal R. Wilson – specifinis ir gan keistas. Jis visada minėdavo, kad paprastas aktoriaus buvimas scenoje, toks kaip gyvenime, yra visiškai neįdomus. Aktorius negali eiti taip, kaip jis eina gyvenime“, – akcentuoja VDU studentas.
Edgaras Miliauskas pripažįsta, kad nepriekaištingos laikysenos scenoje jam dar trūksta, todėl būdavo labai sunku tuo pačiu metu mokytis ir judėti scenoje, ir galvoti kaip „laikyti save“. „Atrodo, kad režisieriaus akys visada tave stebi ir viską mato – tai verčia nuolatos atidžiai stebėti ir kontroliuoti save. Manau, to privalu išmokti ne tik kiekvienam aktoriui, bet visiems, kas planuoja būti scenoje“, – įsitikinęs jaunasis aktorius.
Studentai vieningai tvirtina, kad darbas repeticijose su R. Wilson labai koncentruotas. „Vien tik įėjus į erdvę, kurioje vyksta repeticijos, tvyro tyla, aktoriai susikaupę, pasitempę. Tai tikriausiai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl darbas vykdavo greitai ir produktyviai. R. Wilson teatre vyrauja precizika, perfekcionizmas, kuris lemia specifinę aktoriaus kūno padėtį, laikyseną, judėjimą scenoje“, – pasakoja Monika Poderytė. E. Miliauskas taip pat prisimena milžinišką koncentraciją ir rimtį. „Tokių susitelkusių žmonių nebuvau matęs. Man tai buvo nauja patirtis“, – teigia trečiakursis.
VDU studentų atmintyje išliko ilgas susikaupimo ir nuolatinės įtampos laikas repeticijų metu. „ Net kai turi laisvą minutę, vis tiek turi būti parengtyje, nes bet kurią akimirką gali tekti bėgti į sceną“, – teigia V. Kazlauskas. Vaikinas apie įgytą patirtį mąsto ir grįžęs į Lietuvą. „Lietuvos teatre vyrauja kiti darbo metodai, todėl darbas su R. Wilson buvo išskirtinė galimybė, kurią labai vertinu. Tikiu, kad patirti įspūdžiai bei atradimai mane ugdys kaip profesionalų aktorių tiek dabar, tiek ateityje“.
Pirma pažintis su avangardinio teatro menininku – paskaitų metu
VDU vaidybos studentai nesitikėjo, jog jiems bus suteikta galimybė dirbti su avangardo režisieriumi, kurio darbai buvo analizuojami teatro istorijos paskaitų metu. Monika Poderytė pasakoja, kad jai ir studijų draugams tai be galo reikšminga patirtis, atnešusi daug įspūdžių ir žinių. „Didelė garbė dirbti su režisieriumi, kuris yra žinomas visame pasaulyje“, – džiaugiasi studentė.
G. Žaliauskaitė pasakoja, kad darbas su Robert Wilson yra unikali patirtis, naudinga tiek aktoriams, tiek ir režisieriams, šviesų ar dekoracijų dailininkams, nes darbo specifika pasižymi nenutrūkstama koncentracija ir komandos operatyvumu. „Buvimas vieno labiausiai pripažinto pasaulio režisieriaus akivaizdoje, žinoma, yra gana daug įtampos persmelkta patirtis, tačiau net akimirkos, kuomet nesi scenoje ir neatlieki tau skiriamų užduočių, reikalauja susikaupimo ir gebėjimo išlikti „budrioje“ būsenoje – bet kurią akimirką gali tapti reikalingu, todėl visuomet turi būti pasiruošęs. Režisieriaus preciziškumas, atidumas detalėms, perfekcionizmas norom nenorom persiduoda tiek aktoriams, tiek visai kūrybinei grupei“, – tikina studentė.
Apibendrindami įgytą patirtį VDU vaidybos studentai atviri – tai buvo sunkus, varginantis, bet be galo naudingas laikotarpis ir išskirtinė galimybė susipažinti su avangardinio teatro mokykla. „Galimybė stebėti, kaip dirba teatro genijus bei iš arti susipažinti su jo metodais – tai išties nuostabi praktika ir studijų dalis“, – teigia E. Miliauskas. R. Myka priduria, kad repeticijų metu R. Wilson neabejotinai yra reiklus ir griežtas kūrėjas, tačiau tai nekliudo žavėtis jo unikaliu požiūriu į meną ir jo formas kintančiame pasaulyje.
Menų fakulteto studentei – Lietuvos mokslų akademijos įvertinimas
VDU Sociologijos katedros lektoriui dr. Apolonijui Žiliui ir VDU Menų fakulteto absolventei Eglei Ročkaitei skirti Lietuvos mokslų akademijos pagyrimo raštai už mokslinius darbus.
MF magistrei E. Ročkaitei pagyrimas skirtas aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkurse už mokslinį darbą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių medinė sakralinė architektūra: tradicija ir tęstinumas“ (darbo vadovas – VDU Menų fakulteto profesorius Vytautas Levandauskas).
Apie LMA premijas ir stipendijas
Kviečiame studijuoti atnaujintoje programoje „Menų istorija, kritika ir medijos”
VDU Menų fakultetas kviečia studijuoti atnaujintoje menotyros krypties bakalauro studijų programoje Menų istorija, kritika ir medijos. Kaip teigia programos rengėjai, atnaujinant programą atsižvelgta į vis didėjančią medijų įtaką šiuolaikinei visuomenei, kultūrai ir menui bei komunikacijos procesams. Menotyrininkui veikiančiam meno istorijos, kritikos ir meno kuravimo lauke visais laikais buvo svarbu gebėti ne tik analizuoti, kritikuoti, interpretuoti ir vertinti meną, bet ir bendrauti su skirtingomis auditorijomis, pristatyti ir aiškinti meno procesus plačiajai visuomenei. Šiuolaikiniai mediatizacijos procesai skatina menų studijose dar didesnį dėmesį skirti menotyrininko gebėjimams efektyviai komunikuoti ir pasiekti skirtingas žiūrovų, publikos grupes pasitelkiant naująsias medijas bei žiniasklaidos kanalus. Todėl į šios programos turinį įtraukti tokie nauji dalykai kaip Menų komunikacija ir medijos, Menų projektai, Menotyros kalba ir komunikacija, Auditorijų plėtra, Meno kuratorystė.
Nuo 1993 metų Menų fakultete vykdomos menotyros studijos panašaus pobūdžio studijų programų tarpe išsiskiria integruotu požiūriu į meną, kuomet studentams yra suteikiamos pamatinės žinios apie skirtingas meno rūšis (architektūros, dailės, fotografijos, kino, teatro, šokio), supažindinama su kompleksine meno raida, mokoma analizuoti, kritikuoti, vertinti meną, organizuoti ir kuruoti meno projektus. Studijų metu studentai skatinami praktiškai taikyti teorines menotyros žinias, išmėginti įvairius šiuolaikinio menotyrininko vaidmenis: nuo meno istoriko ar kritiko iki parodų kuratoriaus ar kultūros renginių organizatoriaus, nuo žiniasklaidos darbuotojo iki muziejininko ar meno edukatoriaus.
Atnaujinant esamus studijų programos Menų istorija, kritika ir medijos dalykus siekta išryškinti medijų svarbą meno komunikacijos ir mediacijos procese, mokyti kaip turinį (pvz. meno istorijos ar kritikos tekstą) perteikti pasitelkiant skirtingas medijas: nuo tradicinės žiniasklaidos (televizija, radijas, spauda) iki šiuolaikinių skaitmeninių komunikacinių technologijų (internetas, socialiniai tinklai, platformos, kompiuterinės programos).
Nuolatinė studijų kokybės priežiūra, programoje dėstančių skirtingų meno sričių, meno istorijos, kritikos ir komunikacijos bei medijų specialistų lygis ir bendradarbiavimas su socialiniais partneriais užtikrina, kad baigę šią programą studentai gebės suvokti bendrąją meno raidą, įvairių meno rūšių ryšius, bendruosius dėsningumus ir mediacijos būdus, mokės ne tik tirti, vertinti ir pristatyti meno objektus bei kultūros reiškinius lokaliame ir tarptautiniame kontekste, bet ir inicijuoti, organizuoti meno, komunikacijos ir edukacijos projektus, bendrauti ir bendradarbiauti įvairiais kultūros procesų lygmenimis. Pasak programos vadovės doc. Rūtos Mažeikienės ir dabar programos absolventai sėkmingai dirba dailės, teatro ir kino įstaigose, fonduose, festivaliuose, muziejuose, įvairių bendruomenių kultūros centruose, bendradarbiauja kultūros srities žiniasklaidoje, o įgiję naujas kompetencijas jie galės dar efektyviau veikti meno ir kultūros komunikacijos srityje, bendrauti su auditorijomis ir tikslinėmis grupėmis, pasitelkiant naujųjų medijų kanalus, produktus bei platformas, vykdyti inovatyvią meno ir kultūros sklaidą.
Prof. Jurgita Staniškytė – HERA tinklo valdyboje
Vasario 29 – kovo 2 dienomis Osle, Norvegijoje vyko Humanitarinių mokslų Europos mokslinių tyrimų erdvėje (HERA) tinklo valdybos posėdis, kuriame buvo sprendžiami strateginiai HERA ateities vizijos, bendrų jungčių su „Horizon 2020“ programa bei jungtinės mokslinių tyrimų programos „Praeities taikymas“ klausimai.
Posėdyje dalyvavo Menų fakulteto dekanė profesorė Jurgita Staniškytė, neseniai Lietuvos mokslo tarybos sprendimu išrinkta į HERA valdybą. Humanitarinius mokslus Europos mokslinių tyrimų erdvėje (HERA) sudaro 21 Europos šalies mokslų tarybos ir Europos mokslo fondas. HERA tikslas – skatinti aukšto lygio tarptautinius humanitarinių ir socialinių mokslų srities tyrimus Europoje, koordinuojant nacionalines mokslinių tyrimų programas ir organizuojant šios srities tarptautinį konkursinį finansavimą. Iki šiol HERA tinklo valdyboje Lietuvai atstovavo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto profesorė Rūta Petrauskaitė.
Humanitariniai mokslai yra ypač svarbūs, norint suvokti pagrindinius šiuolaikinės Europos visuomenės pokyčius. Sujungiant nacionalines programas ir vykdant bendras mokslinių tyrimų programas, susijusias su socialiniais, kultūriniais, politiniais ir moraliniais pokyčiais, kuriamos naujos žinios, kurios padės politikams, mokslininkams ir plačiajai visuomenei geriau suprasti besikeičiančio pasaulio iššūkius.
HERA siekia sudaryti naujų ir novatoriškų mokslinių tyrimų darbotvarkes, taip stiprinant humanitarinių mokslų prisidėjimą prie Europos mokslinių tyrimų erdvės ir šiuo metu vykstančių diskusijų apie Europos visuomenei ypač svarbius klausimus.
Daugiau apie HERA
Apie HERA Jungtinę mokslinių tyrimų programą „Praeities taikymai“.
