• Titulinis
• Visos naujienos

VDU menotyrą tarptautiniai ekspertai pripažino geriausia Lietuvoje

Ilgą laiką ginčijęsi, kokios mokslo veiklos yra svarbiausios ir kokybiškiausios, Lietuvos mokslo ir studijų politikai galų gale išgirdo neutralių tarptautinių ekspertų verdiktą. Lyginamasis visų Lietuvos universitetų mokslo kokybės tyrimas atskleidė, kad Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto menotyrininkai yra tarptautiniu mastu pripažinti humanitarinio mokslo lauko lyderiai. Jų darbo rezultatai buvo įvertinti 4 iš 5 balų (pastaruosius gali gauti tik elitiniai mokslo centrai), o VDU Menų fakultetas yra „stiprus tarptautinis veikėjas“, turintis „potencialą per artimiausius 5 – 10 metų pasiekti aukščiausią mokslo kokybės bei įtakos lygį“ ir tapti „aukštai vertinamu partneriu tarptautiniuose bendradarbiavimo projektuose ir tinkluose“.

Išvadose pažymima, kad VDU menotyrininkai yra aktyvūs Baltijos, Šiaurės ir kitų Europos šalių tyrimų tinkluose. Dauguma mokslininkų savo tyrimuose aktualizuoja svarbias temas, tokias kaip tarpkultūrinių meninių mainų tyrimai Rytų ir Vidurio Europoje, Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumas, komunizmo irimas ir pokomunistinės transformacijos. Mokslinių tyrimų rezultatai spausdinami pripažintuose tarptautiniuose mokslo leidiniuose bei dvikalbiame leidinyje „Meno istorija ir kritika“. Šį Menų fakulteto leidinį ekspertai įvertino kaip svarbų tarptautinio lygio žurnalą. Įspūdį ekspertams paliko ir Kauno senamiestyje įsikūrusio Menų fakulteto atnaujintos patalpos. Čia sudarytos puikios sąlygos ne tik menotyros tyrėjams, bet ir visų pakopų menotyros krypties studentams. Aukštos kvalifikacijos mokslininkai perduoda savo patirtį jaunajai tyrėjų kartai, dėstydami tokiose unikaliose programose Lietuvoje, kaip bakalauro studijų „Menotyra“ ar magistrantūros studijų „Meno kuratorystė“, „Teatrologija ir scenos menų vadyba“.

„Nevykėlio“ kūno triumfas

Renata Bartusevičiūtė

Man patinka, kad aš avantiūristas. Tai dažnai gelbsti. Jei staiga lietus, pykina, bloga ir norisi verkti, pagalvoju: Ei, tu juk avantiūristas, ar maža kaip būna. Laikykis, vaikeli, pats šį kelią pasirinkai, nenorėjai gyventi kaip normalūs žmonės – dabar kentėk.

Tai tik viena iš nedaugelio nonkonformistinių Eduardo Limonovo romano „Nevykėlio dienoraštis“ eilučių, kurios yra skirtos asmenybės maištui prieš visuomenę. Kaip ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius, taip ir dabar šios eilutės vis dar arba ir vėl aktualios naujausiame režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Nevykėlis“ pagal minėto autoriaus kūrinį.

Areima „Nevykėlį“, kaip jam ir priklausytų, apgyvendino ne instituciniame teatre, o Kauno POST galerijoje. Galbūt neatsitiktinai ši erdvė įkvėpė ir ryškius šio spektaklio vizualinius sprendimus.

Spektaklis prasideda jam dar neprasidėjus. Žiūrovai, susigrūdę ankštoje patalpoje, prašomi pasirašyti, aukoti, galiausiai sukti ritualinį ratą aplink medinę kiaulę ir garsiai drauge kartoti „12 Nevykėlio aktų“. Jei niekas nesipriešina ir paklusniai vykdo kiekvieną nurodymą, kaip niekada stipriai juntama konformizmo dvasia. Vien tik nuolat atsiklijuojantys juodi ūsai virš jaunos aktorės lūpų čia kuria nonkonformistinę atmosferą. Vedlė ragina gyventi be „dirbtinų orientyrų“, „ištrūkti iš disciplinarinės tvarkos rėmų“, „suvokti ne visumą, o save visumoje“, kol įveda minią į fotografo Donato Stankevičiaus sukurtą „Nevykėlio” fotografijų ciklą. Čia jis plevėsuoja neįprastomis, atviromis, nepatogiomis pozomis – neigiantis estetizuotą savęs pateikimą, verčiantis susimąstyti apie atvaizdo galią visuminiam savo paties paveikslui.

Susėdusius ant pagalvių (buržuazinės visuomenės likučių) žiūrovus nuo pat pirmos akimirkos stebi Nevykėlis. Fizinė skirtis tarp aktoriaus ir atėjusiųjų minimali, tačiau artumas labiau fikcinis nei realus: Nevykėlis savo patyrimus išgyvena vienas. Viso spektaklio metu jis filmuoja save, kartais kamerą nukreipdamas į žiūrovus. Kuriamo narciziško vaizdo klipo estetika atspindi dažną jauno žmogaus, paskendusio socialinėje realybėje, portretą. Toks gyvas buvimas scenoje, jungiant jį su tiesioginiu vaizdo įrašu, suskaido teatro laiką į serijas. Tam puikiai tinka ir pati romano medžiaga: dienoraščio forma lakoniškai ir buitiškai parašyti Limonovo protesto šūksniai, prisiminimai, išpažintys, kliedesiai (nenuostabu, jog vienu iš savo įkvėpėju jis laikė rašytoją Charlesą Bukowskį) spektaklyje gana lengvai pasiduoda fragmentinio, greitai vartojamo vaizdo klipo estetikai. Žiūrovas visuomet turi galimybę pasirinkti: stebėti gyvą vaizdą ar projekciją. Spektaklyje videokamera nėra tik pasyvi stebėtoja, kartu su fotografijomis ji kuria nepriklausomą dvimatį pasakojimą, kuris plokštindamas vaizdą žaidžia su žiūrovo suvokimu.

Kalbant apie Areimos „Nevykėlį“, negalima apeiti nuogo kūno temos. Nuogas kūnas šiame spektaklyje – viena pagrindinių kortų. Atviros savęs lietimo, tuštinimosi, imituojamo savęs žalojimo scenos – visa tai turi pažadinti, sukrėsti, atmerkti akis žiūrovui. Deja, nuogas kūnas naudojamas čia tik tiek, kiek jis yra nuogas kūnas ir gali pats savaime šokiruoti. Ar tikrai šiandien jis dar ką nors jaudina? Ypač jauną žiūrovą, kuris yra pertekęs šio vaizdinio, lengvai prieinamo ir nuolat brukamo visuose informaciniuose kanaluose. Ar tikrai nuogas kūnas šiame spektaklyje tegalėjo pasakyti tik: štai, aš – nuogas?

Prieš keletą metų tarptautinį šokio festivalį „Aura“ atidarė režisierės Annie Dorsen ir atlikėjos Anne Juren monospektaklis „Magiška“. Jame buvo scena, kurioje keletą dešimčių minučių nuoga šokėja apsisukusi tik galvą audeklu, monotoniškai atliko vieną judesį. Per tą laiką jos kūnas spėjo prarasti lytiškumą, seksualines vizijas, galėjai stebėti grynąjį žmogaus fizinį pavidalą, ištęstas laikas leido žiūrovui atsiriboti nuo viso to, kas yra socialiai sukonstruota, panirti tik į pačią anatomiją, kartu suvokti jos galią, grožį, sudėtingumą. Kūnas tapo atlikėju, ko neįvyko Areimos spektaklyje. Nors kaip teigė pats režisierius, „Nevykėlyje“ nereikėtų ieškoti metaforų ar kurti prasmių – galbūt nuogu kūnu tiek ir norėta pasakyti? – potencialiai galingas vaizdinys liko konformistišku prisitaikėliu. Galėtumei sakyti „gaila“, bet pagal kuriamo žaidimo taisykles net ir to sakyti negali.

Spektaklis hipertekstualus. Jame gausu nuorodų į popkultūros vaizdinius. Stovi Nevykėlis pakėlęs rankas vienais pasmukusiais apatiniais ir murma maldą apie spermą bei vyną. Vinilinė plokštelė tarška maldos mantrą. Prieš akis iškyla Martino Kippenbergerio skulptūra, kurioje Jėzus vaizduojamas kaip prie kryžiaus prikalta varlė. Čia kvestionuojama viskas, net religija. Slepia galvą Nevykėlis po balionų puokšte. Atmintyje šmėkšteli paveikus, ryškus vaizdinys, primenantis gerai žinomo italų fotografo Andrea Galvani žirgų nuotraukų seriją (joje gyvulių galvas dengia balionų debesys). Kažkur matytas, pažįstamas vaizdas, giliai įsirėžęs į pasąmonę, veikia ir čia: sprogstantys balionai priverčia krūpčioti, veiksmas tęsiasi toliau.

Galbūt neatsitiktinai spektaklis surado savo publiką: tiek žiūrovai, tiek ir spektaklis kuria hipsterišką atmosferą. Hipsterio – kaip hipio – terminas susiformavo maždaug praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje: šios subkultūros atstovai demonstravo pasipriešinimą masinei kultūrai, pažangias politines pažiūras, vidinę ir išorinę laisvę, atsisakė vartotojiško gyvenimo būdo. Ši srovė vėl atgijo prieš gerą dešimtmetį, tačiau prisikėlusi pamiršo turinį ir vertybes – liko tik kiautas. Šiandienis hipsteris ne pasirenka šiai subkultūrai būdingą gyvenimo būdą, bet pamėgdžioja jo stilių: visas dėmesys sutelkiamas įvaizdžio kūrimui ir jo viešam demonstravimui.

Žmonės, užmuškite mane gražiai, labai prašau! – rėkia Nevykėlis, kuris, regis, perėmė tik paviršių, tik įvaizdį, bet ne maištą, ne siekį kovoti. Šių dienų nevykėlis greičiau yra prisitaikėlis, mėgdžiojantis nonkonformizmą, tačiau tarnaujantis popkultūrai ir už viską labiau bijantis likti vienas ir vienišas. Būtent vienišumo liniją spektaklyje geriausiai pavyko atskleisti dar studijų nebaigusiam jaunam aktoriui Valerijui Kazlauskui. Įtikinamiausias ir paveikiausias jis buvo dviejuose visiškai skirtinguose amplua: su plunksnų kauke ir disko švarkeliu pasilipęs ant kėdės ir it povas šūkaujantis „Nebijok tu gyventi” – bei ilgesingai laukiantis, kol iškeps balta forminė duona. Nuo maksimaliai teatrališko iki minimaliai estetizuoto buvimo scenoje – vienišumas gyveno Valerijaus Kazlausko kuriamame personaže. Jėgos ir maišto pritrūko ten, apie ką taip garsiai buvo šnekama – kovai su konformizmu.

Ironiška, bet didžiausiu nonkonformistu šiame spektaklyje visgi tapo aktoriaus kūnas: nepasiduodantis ir žaidžiantis pagal savo taisykles. Septintuoju punktu Nevykėlio akte įrašyta: „Smaukyti, kad išlietumei pyktį“. Deja, pačiam Nevykėliui pykčio pritrūko. Kaip ir sąmoningo įsakymo metu savo kūnui išsituštinti čia ir dabar. Turbūt ne vienas salėje sėdęs ir stebėjęs šį aktą pagalvojo, o ką jis su tuo turiniu darys, jeigu pavyks? Kur jis visa tai dės? Galbūt galėtų kaip avangardistas Piero Manzoni dar 1961 m. sukrauti visa tai į konservų dėžutę pavadinimu „Artist’s shit” ir parduoti aukcione spektaklio metu? Bet juk nuo to laiko praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Nevykėlio kūnas triumfavo – proto valia įveikta. Visgi ši dvikova buvo viena įdomiausių linijų spektaklyje.

Kafkiški traukuliai Pink Floydų ritmu

Franco Kafkos kūryba, Pink Floyd muzika, Klaipėdos kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabriko“ scena, profesionalių menininkų trupė ir jaunas, ambicingas choreografas – skamba kaip garantuotos sėkmės mišinys, skirtas vaizduotės stimuliacijos išsiilgusiai publikai. Tačiau būna taip, kad tai, kas skamba per gerai, tiesa nebūna, tačiau skatina kūrinio keliamas problemas pastebėti bendrame kūrybiniame lauke. Šiuo atveju, choreografo Taurūno Baužo šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ priverčia susimąstyti, kiek jauni kūrėjai nesąmoningai slepiasi savo autoritetų šešėliuose ir ar jiems užteks ryžto bandant atrasti savo pačių kūrybinę autonomiją.

Spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ remiasi Franco Kafkos laišku savo tėvui, tačiau kūrinyje šmėsteli ir aliuzijos į „Metamorfozę“, per žmogaus virtimo tarakonu įvaizdį. Pasirinkimas kurti šokio spektaklį pagal autoriaus laišką yra įdomus sprendimas, kadangi jis yra daugiaprasmis ir jautrus. Laiške F. Kafka kalba apie sudėtingus santykius su tėvu ir kaip jo totalitarinis auklėjimo būdas paveikė Franco santykius su aplinkiniais, kaip įrėžė jam amžiną kaltės jausmą, autoriteto baimę ir menkavertiškumo kompleksą. „Laiškas tėvui“ yra dovanotina medžiaga kūrybai, kadangi darbe analizuojama baimė, kurią autoritetai ar valdžios simboliai įskiepija savo pavaldiniams, ir iš to kylančios psichologinės bei socialinės problemos. Tėvo keliamas klausimas „kodėl bijai manęs?“ yra platus ir sudėtingas, aktualus daugelyje mūsų gyvenimo sričių, tačiau rašytojas, pasirinkdamas nagrinėti pačią intymiausią šios problemos dalį, paliečia mumyse slypinčių baimių ir kompleksų židinį.

Tėvo arba autoriteto figūra laiške virsta beveik mistine būtybe, kuri valdo visą sūnaus gyvenimą. Galima teigti, jog tėvas įkūnija ir Dievą, stebintį, vertinantį ir baudžiantį už kiekvieną tariamai neteisingą žingsnį, ir demoną, įkalinantį autorių baimėse, iš kurių padeda išsilaisvinti kūryba. Būtent kūryba ir vaizduotės pasaulis autoriui leidžia maištauti bei, analizuojant savo santykį su tėvo figūra, griauti kompleksus ir laisvintis iš visą apimančios jo įtakos.

Franco Kafkos laiško tonas yra jautrus, nuolankus ir be galo švelnus, darbe nėra rėksmingų ir emocingų priekaištų tėvui, bet greičiau bandymas suprasti jo elgesio motyvus. Į savo šeimos aplinką ir tėvo psichologiją yra žvelgiama iš melancholiškos pozicijos. Laišką galima vertinti kaip psichoanalizės seansą, kuris skirtas numalšinti griežtų ir sau prieštaraujančių auklėjimo metodų sukeltas pasekmes autoriaus psichologijoje. Laiškas tampa prozos kūriniu, kurio centras yra Francas Kafka ir jo tėvas, kol šeimos nariai tėra šešėliai, atsirandantys ir dingstantys laiško eilutėse.

Remiantis tokiu literatūriniu fonu, spektaklio kūrėjai pasirenka saugią laiško interpretaciją ir per daug nenuklysta nuo jo teminio pagrindo. Spektaklyje „Pradžioje buvo Kafka“ persipina baimė tėvui (autoritetui), siekis išsilaisvinti iš kompleksų kalėjimo ir perimti pasirinkimo laisvę į savo rankas. Mentalinio kalėjimo metafora atsikartoja daugelyje spektaklyje naudotų elementų. Akivaizdžiausiai tai pasireiškia per amorfinį kubą, kuris tampa durimis į F. Kafkos pasąmonę. Šiame pasaulyje mes matome autorių (Simonas Laukaitis), desperatiškai bandantį priešintis tėvo autoritetingai figūrai (Mantas Černeckas). Tėvo figūra, kurios galią sustiprina išraiškingi tarakono kiautą primemenantys kostiumai (kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė), sekioja paskui autorių kiekvienoje jo gyvenimo akimirkoje. Scenoje siekiama kurti bendrą F. Kafkos kūrybos jauseną, tamsią atmosferą, kurioje personažai išnyra ir dingsta tarsi miražai.

Spektaklyje judesių kompozicijas sudaro roplių judesius ir bandymo išsinerti iš savo kūno primenantys Kafkos solo bei emocionalūs duetai su kitais personažais, atskleidžiantys rašytojo dvasinį blaškymąsi. Charakteringi kostiumai, dramatiška vaidyba, judesių ekspresionalumas ir fone skambanti Pink Floydmuzika stiprina spektaklio vizualinę stilistiką, keliančią teatrališko koncerto įspūdį. Pasirodymas pasižymi jaunatvišku maksimalizmu ir siekiu pademonstruoti šokėjų fizines galias bei judesių žodyną. Vedami hipnotizuojančios Pink Floyd muzikos atlikėjai judesius derina prie painių muzikos ritmų bei žodžių, todėl choreografija remiasi ne pasakojimo vystymo, o muzikos vizualiniu išpildymu. Dėl stiprios muzikos įtakos spektaklio pasakojamasis aspektas pradeda nykti, judesių kompozicijos – niveliuotis bei kartotis. Norint išlaikyti Kafkos kūrinių stilistiką remiamasi fizinėmis deformacijomis ir apskritai fiziniu paveikumu, kurį seka melodramatiška ir emocionaliai vienspalvė vaidyba. Tai prideda daugiau chaoso, kadangi choreografija, nors ir preciziškai atlikta, nesugeba iki galo perteikti Kafkos santykių su tėvu, draugu bei sužadėtine.

Kadangi kūrinyje vaizdinių koliažo centru tampa Kafkos ir jo tėvo santykių vizualizacija, M. Černecko ir S. Laukaičio duetui skiriama daugiausia dėmesio. Choreografija pasižymi figūratyvinėmis šokio kombinacijomis, kurios varijuoja nuo klasikinio baleto iki šiuolaikinio šokio (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro stilistikos ir Aurelijaus Liškausko choreografijos atspindys), bei itin ekspresyviais F. Kafkos agonijos deformuoto kūno vaizdiniais. Nors jų kovos emocionalios ir dramatiškos bei turi atspindėti tėvo ir sūnaus emocines kovas, tačiau labiau primena susipykusių meilužių peštynes. M. Černecko androgeniškas seksualumas, nugludinto preciziškumo judesiai kuria ne grėsmingu autoritetu pasižyminčią tėvo personą, bet S. Laukaičio personažo gyvenimą kontroliuojančio meilužio įspūdį. Tuo tarpu S. Laukaitis spektaklio eigoje kuria įspūdį, jog jo įkūnijamo F. Kafkos kova yra beviltiška nuo pat pradžių, nepaisant to, kad jam tariamai pagelbėja sužadėtinė ir draugo – vidinio moralinio palaikytojo – paskatinimai. Nors pabaiga, kai tėvas, užliūliuotas Franco mūzų, išskaidytos šviesos fone pamato jo iki plyšimo atvertą krūtinę, išteptą rašalu, ir tarsi suvokia savo kaltę dėl sūnaus kančių – itin dramatiška, tačiau tylus Franco išsliūkinimas iš laiško pasaulio leidžia manyti, jog pasąmonėje įvykusi pergalė tėra trumpalaikis skausmo numalšinimas, kuris iki galo neužgydys tėvo sukeltų žaizdų.

Kalbant apie moterų atliktus personažus, sunku įvardinti konkrečius charakterių bruožus ar reikšmingas simbolines prasmes. Draugo personažas (Aušra Krasauskaitė) spektaklio pradžioje kuria žaismingosios ir užslopintos F. Kafkos asmenybės pusės įvaizdį (kūrybinės potencijos ir galios simbolį), skatinantį autorių kovoti dėl savo dvasinės autonomijos. Draugas ir jo įtaka Kafkai atrodo labiau kaip duotybė, o ne spektaklio eigoje subrandintas charakteris. Tuo tarpu sužadėtinės vaidmenį atliekanti Ana Zamulskienė atrodo kaip fone plaukiojanti medūza, o ne nuotaka. Jos santykis su Kafka romantiškas, bet paviršutiniškas, kartkartėmis melodramatiškas (nors tai apskritai viso spektaklio problema). Kafkai nuotaka yra siekiamybė, tačiau sunku suprasti to priežastis. Laiške kuriamas įspūdis, jog ji įkūnija Kafkos norą sukurti šeimą. Galbūt jos paviršutinišką atvaizdavimą galima paaiškinti choreografo nenorą atitolti nuo medžiagos ir išlaikyti charakterių įvaizdį, kaip iš pasąmonės išnyrančių ir panyrančių figūrų. Nepaisant to, šokio spektaklyje vaizduojant santykius tarp mylimųjų reiktų įterpti aiškesnių aistros, meilės ir intymumo troškulio elementų, kad žiūrovui būtų aišku, jog tai yra nuotaka, autoriaus mylimoji, o ne eilinis, iš kūrybinės pasąmonės kylantis mūzos vaizdinys.

Kitaip tariant, moterims šiame kūrinyje yra duodamas pakankamai lengvas vaidmuo – įkūnyti Kafkos mūzas ir vidines motyvacijas. Nors jų choreografinės kompozicijos preciziškos ir dinamiškos, tačiau čia pat per daug abstrakčios, kad sukurtų paveikesnį kuriamų personažų įspūdį. Jos tampa ir choreografo, ir paties Kafkos vizualiniais šešėliais, mūzų miražais.

Tuo tarpu S. Laukaitis, atliekantis paties Kafkos vaidmenį, gauna sunkią užduotį pavaizduoti menininko, kenčiančio nuo menkavertiškumo komplekso ir atvirkštinio Edipo komplekso choreografinį vaizdinį. Iš tiesų sunku suvokti, kaip turėtų atrodyti tokios mitais apipintos asmenybės dvasinės kančios. Skaitant laišką susidaro įspūdis, jog Kafka už racionalaus ir intelektualaus žmogaus kaukės slėpė emocinį vulkaną, kuris (pakliuvus į neprofesionalaus kūrėjo rankas) gali virsti pernelyg daug verkšlenančiu, liguistu jautruoliu. Tad norint tinkamai apžaisti laiško stilistikoje padiktuotus Kafkos asmenybės bruožus reikia mokėti derinti augančią beprotybę, kančią, o galiausiai – dvasinės pergalės padiktuotą katarsį. Tačiau kūrėjai pasirenka Kafkos vidines kovas vaizduoti kaip jaunuolį, besiblaškantį tarp savo aistrų ir tėvo atšiauraus autoriteto. Tai galėjo būti geras sprendimas, jei ne atlikėjo perdėtas dramatiškumas ir emocinių niuansų nebūvimas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Divizija“ (chor. Aurelijus Liškauskas) S. Laukaičio dramatiška ir gėdos iškreipta vaidyba buvo pliusas, tačiau šiame spektaklyje tai rėžia akį. Melodramatiškai vaizduojant kūrėjo kančias prarandamas personažo autentiškumas ir paveikumas, sugriaunamas personažo tolygus vystymąsis. Nors S. Laukaičio fizinis dramatiškumas vizualiai įspūdingas, o pulsuojantys, iki maksimumo ištempti raumenys kuria efektingą, iš kiauto besiveržiančios būtybės įspūdį, tačiau vaidybinio subtilumo nebūvimas atlikėjui pakiša koją. Kafka tampa figūra, draskoma kažkokios abstinencijos traukulių.

Tuo tarpu Pink Floyd muzika, kuri yra spektaklio varomoji galia, kelia dviprasmiškus jausmus. Nepaisant ausį veriančio garsumo, grupės efektinga muzika nepastebimai susilieja į vientisą foną, kuris nepastebimai susiniveliuoja su literatūriniu kūriniu, ir spektakliui suteikia ir idėjinį, ir atmosferinį pagrindą. Tačiau spektaklio eigoje tarp literatūros ir muzikos pradeda vykti kova dėl valdžios. Šokėjai pasiduoda muzikos galiai ir įkūnija dainuojamus žodžius, pamiršdami savo personažus.

Analizuojant choreografiją galima teigti, jog kūrėjai per daug nerizikuoja ir nenutolsta nuo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių stilistikos – choreografijoje naudojama daugiau baleto elementų, todėl šokis lengvai gali virsti įmantraus pozavimo maratonu. Tad žiūrovams, įpratusiems arba prie griežtų formų ir aštrių judesių pasižyminčio klasinio baleto, arba plaukiančiu lengvumu ir plastiškumu išsiskiriančio šiuolaikinio šokio, gali būti sunku priprasti prie tokios choreografijos. Iš vienos pusės, minėtų kūrėjų choreografinė kalba tinka atskleidžiant personažų charakteristikas šokio „nesuprantantiems“ žiūrovams, kadangi kalboje dera baleto efektingumas ir šiuolaikinio šokio emocinė variacija. Šokis geba suderinti skirtingų stilių kalbas, iš kurių susiformuoja daugeliui suprantamas vizualinis tekstas. Iš kitos pusės žiūrint, tokiam mišiniui gręsia būti nesuprastam ir klaidingai interpretuojamam, šiuolaikinio šokio mėgėjų atmetam kaip grįžimu atgal į laikus, kai baletas tik pradėjo laisvintis iš savo susikurtų taisyklių ir normų. Stebint, pavyzdžiui, Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymus, kuriuose judesių kombinacijos išplaukia viena iš kitos bei vyrauja žiūrovų pojūčiais ir suvokimu žaidžianti choreografija, nagrinėjama klaipėdiečių choreografija atrodo pernelyg figūratyvinė, poziška ir sumodeliuota. Dėl to Klaipėdos šokio kūrėjų pasirodymai dažnai nepelnytai atsiduria Lietuvos šokio paribiuose (akivaizdžiausias pavyzdys – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre choreografo A. Liškevičiaus sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“). Šioje situacijoje negalima kaltinti jaunų ir ambicingų spektaklio kūrėjų, nes jie bando atrasti savo vietą šalies šokio erdvėje. Tačiau turėdami galimybę kurti ne valstybiniame teatre, jie turi išnaudoti laisvę, kad plėstų ir vystytų savo kalbą, ieškotų naujų galimybių perteikti jiems aktualias problemas ir apskritai drąsiau eksperimentuotų tiek temos, tiek išraiškos prasme. Kitu atveju, jiems gręsia įklimpimas į melodramatiškumo liūną.

Bendrai tariant, spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ kelia dvejopas emocijas. Nors šokėjų profesionalumas nenuneigiamas, tačiau vaidybos srityje reikėtų daugiau balanso ir subtilumo: personažai arba vienplaniškai isteriški, emocionaliai nestabilūs (S. Laukaičio Kafka), arba emocionaliai nepaveikūs (likę personažai). Tuo pat metu choreografijos poziškumas nors ir prisideda prie bendros spektaklio tematikos (Kafkos iškeltos kojos ir rankos – aliuzijos į „Metamorfozę“), tačiau nepasiūlo nieko naujo įdomesnei kūrinio interpretacijai. Kūrėjai labiau stengiasi vizualizuoti laiško turinį ir Kafkos kūrybos atmosferą, nei giliau pažvelgti į jo kūrinių prasmes, pateikti aktualesnę jų problematiką.

Nepaisant to, pagrindinis spektaklio pliusas būtų choreografo Taurūno Baužo siekis nerti į žmogaus kompleksų židinį ir remiantis vieno labiausiai vaizduotę žadinančių rašytojų kūryba, asmenybe ir simboliniu žodynu, bandyti perteikti skaudžius ir gniuždančius šeimos santykius. Tačiau kūrėjas gali plačiau nagrinėti Franco Kafkos kūrinių kontekstą ir nepaskandinti savęs autoritetų atkartojime (ar tai būtų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, F. Kafka ar Pink Floyd). Palinkėčiau choreografui nerti gilyn į žmogaus tamsiąsias kerteles ir nebijoti jų pavaizduoti ne vien dekoratyviai ar iliustratyviai, bet bandyti atrasti savo unikalią šokio kalbą.

Publikuota 

Mados dizaino studenčių kolekcijos mados šou „Apkalbos“

VDU Menų fakulteto bakalauro studijų programos Mados dizainas [Fashion Design] studentės dalyvavo tarptautiniame mados šou „Apkalbos 2016“. Šiuo renginiu anot organizatorių, „siekiama populiarinti mados kultūrą, keisti nusistovėjusį visuomenės požiūrį į madą kaip į masinį reiškinį ir pateikti ją kaip meno formą, skatinti jaunus gabius ir talentingus dizainerius kurti, atsiskleisti, padėti jiems surasti nišas tolesnei veiklai“.

Kolekcija „Išsilaisvinimas“

Gegužės 5 d.,Kauno „Gargaro“ klube vykusiame renginyje jaunosios dizainerės pristatė dvi mados kolekcijas. I kurso studenčių Esterės Gedvilaitės, Aistės Rimdeikaitės ir Karolinos Kemežaitės kolekcijoje „Išsilaisvinimas“ (Escaping) siekiama atskleisti šiuolaikinės moters troškimą priartėti prie gamtos, ekologijos ir taip išsilaisvinti iš XXI amžiaus „spąstų“. Kolekcijos inspiracija – paukščiai, todėl silueto griežtumas derinamas su lengvumu, kiekvienas kolekcijos modelis tai artėjimas į laisvę. Tuo tarpu, II kurso studentės Ramintos Razgutės ir I kurso studenčių Evelinos Kupšytės, Lukrecijos Zigmantaitės ir Ugnės Kardelytės kolekcija „Paplūdimys“ (Beach) – tai linksmas laisvalaikio praleidimas egzotiškame paplūdimyje. Nuotaikingi ir unikalūs maudymosi kostiumėliai, medūzos, maudymosi aksesuarai ir detalės įkvėpė kolekcijoje naudojamas formas ir raštus. Lengvi banguojantys audiniai atspindi vandens bangavimą ir mirgėjimąsaulėsspinduliuose. Gaivios ir žaismingos spalvos pabrėžia kolekcijos jaunatviškumą. Kolekcija „Išsilaisvinimas“ buvo pastebėta UNISON BEAUTY LAB grožio meistrų ir gavo apdovanojimą už kurybiškumą ir drąsą.

Apkalbos 2016 | Mados dizainas

Keisti meno lauką iš vidaus | Vaida Stepanovaitė

Startuoja mūsų tinklapio rubrika #naujakarta, kurioje Menų fakulteto studentai pasakos apie savo veiklas kultūros ir meno lauke, pristatys naujas idėjas bei dalinsis jų įgyvendinimo patirtimis.

Pirmoji #naujoskartos dalyvė – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete menotyrą studijuojanti Vaida Stepanovaitė aktyviai veikia šiuolaikinio Lietuvos meno lauke: ji ne tik organizuoja meno renginius (Vaida yra festivalių „Insanitus“ ir „Centras“ meno vadovė), bet ir yra viena iš meno vadybos platformos „Arthesis“ steigėjų, naujos projektų erdvės „Kabinetas“ ir elektroninio žurnalo „NEU/N“ įkūrėjų ir kuratorių. Vaida Stepanovaitė taip pat prisidėjo inicijuojant, o dabar ir vadovauja Kultūros vadybininkų asociacijai. Visos šios iniciatyvos, inovatyviai jungiančios meno tyrimų, vadybos, kuratorystės, komunikacijos veiklas, ne tik dinamiškai atliepia Lietuvos meno lauko situaciją, bet ir siekia ją keisti.

Vaidą Stepanovaitę kalbina VDU MF doktorantė Kristina Steiblytė.

Kaip atsidūrei meno vadybos lauke?

Viskas prasidėjo vieneriais metais dailėtyros studijų Vilniaus dailės akademijoje. Ten studijuodama pradėjau savanoriauti šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“ ir kitose institucijose bei projektuose. Tai buvo pirmasis žingsnis į meno lauką. Po pirmo kurso kuravau pirmąsias parodas Kaune, o po jų sulaukiau pasiūlymų dalyvauti įvairiuose projektuose. Kaip tada įlipau, taip ir neišbridau.

Tavo CV yra daugybe projektų, kuriuose dirbai ir tebedirbi Lietuvoje bei užsienyje. Gal gali pasidalinti įspūdingiausiomis savo patirtimis?

Visos per kelerius darbo metus sukauptos patirtys yra įdomios, išskirtinės ir įspūdingos. Bent jau man pačiai, nes kiekvienas dalykas kurį veikiau davė kažką naujo, leido mokytis kažko pasiekiant ar klystant, bendraujant su profesionalais. Tad ką nors išskirti sudėtinga. Bet tiek man, tiek aplinkiniams, geriausiai įsimena didelio masto projektai. Pavyzdžiui, medijų meno festivaliai „Insanitus“, „Centras“ Kaune, kuriuose dirbu meno vadove.

Praėjusiais metais daugiau dirbti su muzika „Centro“ festivalyje vadovaudama audiovizualinei programai „GrieŽtas srautas“. Supratau, kad galiu gilintis į naujas sritis, atsirado noro daugiau eksperimentuoti, pasižiūrėti, kur galėtų nuvesti vizualiųjų menų ir muzikos tyrinėjimas.

Kuo Tave sudomino meno vadyba?

Pati neseniai galvojau apie tai. Supratau, kad labai mėgstu būti užkulisiuose. Tai mane žavi, nes mėgstu matyti, kas iš tikrųjų vyksta, procesą, ne vien tik fasadinę pusę. Iki kol paroda atsiduria ant sienų ar įvyksta festivalis, įdedama nežmoniškai daug darbo. Meno vadyboje mane į priekį veda aistra, azartas ir meilė šitai veiklai. Be viso to būtų labai sunku, nes profesija sudėtinga: kasdien tenka bendrauti su daugybe žmonių, reikia išpildyti daug lūkesčių, susidurti su tiek vyriausybinėm, tiek nevyriausybinėm institucijom, suderinti visų reikalavimus ir norus. Tai gali labai sekinti, juo labiau, kad darbo valandos niekada nesibaigia ir tenka beveik atsisakyti laisvalaikio. Reikia labai mylėti šitą veiklą, kad galėtum toliau „važiuoti“.

Panašu, kad ir myli: esi dviejų organizacijų, susijusių su kultūros vadyba, steigėja. Gal gali papasakoti apie jas abi?

Keletą metų padirbusi su jaunais menininkais pamačiau meno lauką iš vidaus ir pastebėjau įvairių problemų kasdien susidurdama su panašiais menininkų klausimais, nežinojimais, lūkesčiais ir t.t. Tad pamaniau, kad atėjo metas laisvai samdomo kultūros vadybininko dalią šiek tiek pakeisti ir įsteigti savo organizaciją. Taip gimė meno vadybos platforma „Arthesis“, kurią įsteigiau su kolege Rūta Stepanovaite. Užsiimame jaunų menininkų vadyba ir ieškome naujų modelių, kaip tai galėtų veikti. Norime vykdyti ne galerinę, institucinę vadybą, o nepriklausomus praktinius dalykus, pradedant ir labai smulkiais: parodos anotacijos parašymu, pagalba rengiant parodą, konsultacija ir kita.

Iš pradžių buvo daug nežinios. Nežinojome kaip apskritai ateiti į kultūros lauką per praktinę pusę, kaip siūlyti naujus dalykus rinkai, turinčiai nusistovėjusias taisykles. Tačiau vis tiek nusprendėme pabandyti ir veikiame jau ilgiau nei metus. Kiekvieną dieną dirbame su daug menininkų, vykdome daug projektų. Ir menininkai jau supranta, kad gali gauti vadybinę paslaugą, neturėdami visko aiškintis patys ir aukoti kūrybos laiko. Vienas pagrindinių mano norų, kad menininkas galėtų atsidėti kūrybai ir neturėtų rūpintis biurokratiniais, administraciniais dalykais. Skirtingų žmonių – skirtingos užduotys, o kai tai apsijungia – įgyvendinami dideli dalykai.

O Kultūros vadybininkų asociacijai taip pat jau daugiau nei metai. Buvau pakviesta būti viena iš šešių asociacijos steigėjų ir visai neseniai tapau jos direktore. Tiek valdybos, tiek asociacijos nariai atstovauja daugmaž skirtingoms meno sritims. Noras jungtis kilo matant problemas kultūros vadybos lauke, neaiškumus finansavimo srityje, tam tikruose kultūros politikos sprendimuose. Galų gale jaunam, pradedančiam žmogui nėra aišku, kaip būti kultūros vadybininku profesine prasme: kaip tinkamai išsilavinti, kaip dirbti, kur eiti, ką daryti. Tad mes asociacijoje renkamės, keliame mums aktualias problemas, ieškome sprendimų ir bandome į tai įtraukti kuo daugiau žmonių. Labai džiaugiamės prisijungiančiais naujais nariais.

Paminėjai kultūros politikos problemas. Kaip manai, ką pirmiausiai reikėtų imtis svarstyti šioje srityje?

Didžiausia problema, regis, yra kultūros finansavimas. Lietuvoje nėra mecenatystės tradicijos, tad išeina taip, kad visas kultūros laukas, kuriame veikia nelygiaverčiai „žaidėjai“, gyvena iš valstybinių pinigų ir visi kovoja dėl to paties krepšelio. Tai lemia kaip skirstomos lėšos, kokie projektai įgyvendinami, nes turbūt be išimties visos kultūrinės įstaigos daugiau ar mažiau yra priklausomos nuo valstybinio finansavimo. Be to, tai turi įtakos tiek lauko, tiek kultūros politikos formavimui. O pastaroji yra dažniausiai nuleista iš viršaus, remiantis Europos kultūros politikos gairėmis, sudaromomis iš karto keliems metams, ir visas kultūros laukas turi pagal tas gaires žaisti: turi atitikti reikalavimus, kurie nebūtinai yra tinkami visiems kultūros veikėjams.

Grįžkime prie meno. Kas Tau pačiai įdomu?

Menas mane dominai įvairus ir aš tikrai neapsistoju ties viena disciplina. Galbūt artimiausi yra vizualieji menai, tačiau viskas persipina. Bendradarbiauju su kolege choreografe ir šokėja iš Pietų Korėjos. Šokio projektuose kartu dirbame jau porą metų. Taigi tikrai nesakau „ne“ kitoms meno sritims.

O vizualiuosiuose menuose kai kurie dalykai mane sužavi tam tikru momentu: kartais ieškau video meno, kartais – įdomių objektų. Bet kaip kultūros vadybininkė dirbu tik su tais menininkai, kurie man įdomūs. Negalėčiau dirbti su tuo, kas manęs asmeniškai nežavi, nėra įdomu. Dingtų aistra. Todėl turiu savo vidinę subjektyvią atranką.

Ar Tau, kaip meno vadybininkei, tenka savo paslaugas siūlyti menininkams, ar jie patys jau Tave susiranda?

Pastaruoju metu jau patys menininkai ateina. Tai parodo, kad buvo teisingai dirbta. Nors iš pradžių jų reikėjo ieškoti, įkalbinėti, pristatinėti organizaciją. Dabar ateina toks laikas, kai teks rinktis, su kiek menininkų galėsim kokybiškai dirbti vienu metu, nes skirtingiems projektams reikia skirti daug laiko ir pastangų. Darbo ir meno sričių, su kuriomis dirbame, daugėja, tad norėtųsi organizaciją plėsti. Neseniai „Arthesis“ atidarė savo projektų erdvę “Kabinetas” Kauno senamiestyje, A. Mapu g. 20.

Dažnai kalbama apie badaujančius menininkus, kritikai vis kalba apie menkus honorarus. O kultūros vadybininkai iš savo darbo pragyventi ar gali?

Jeigu labai nori, gali. Iš tiesų ir menininkas, ir kritikas gali pragyventi iš savo darbo. Tiesiog reikia nepamiršti, kad kiekvienas darbas turi būti atlygintas.

Menų fakultete – atvirų durų diena

Menų fakultetas balandžio 28 d. kviečia mokyklų bei gimnazijų 10-12 klasių moksleivius, jų tėvus į atvirų durų dieną.
Menų fakulteto atstovai atsakys į visus rūpimus klausimus apie priėmimo į studijas aktualijas, vyks ekskursija po fakulteto erdves ir laboratorijas.

Josip Zanki videoinstaliacija menų galerijoje „101“

Balandžio 19 d., antradienį, 17 val., VDU menų galerijos „101“ rūsio salėje (Muitinės g. 7) pristatoma kroatų menininko Josip Zanki videoinstaliacija „Wittgensteino mantra“.
Josip Zanki kuria instaliacijas, performansus, eksperimentinį kiną, dirba grafinio dizaino ir kultūros antropologijos srityse. Nuo 2007 yra seniausios Kroatijoje ir visame regione dailininkų sąjungos (įkurtos 1868 m.) pirmininkas, nuo 2011 m. – Europos kultūros parlamento narys.
Pristatydamas savo videoinstaliaciją, menininkas sako: „2011m. sukūriau specifinės vietos instaliaciją Indijoje, parke, netoli Dalai Lamos šventyklos. Aplink šventyklą piligrimai atlieka kora, kelia vėliavas, suka maldos ratus, palieka akmenis su užrašytomis mantromis, meldžiasi ir degina aukas stūpose. Ant daugumos paliktų akmenų išraižyta Oṃ maṇi padme hūṃ. Tai šventas tibetietiškas posakis. Aš padėjau raudonai nudažytą akmenį su filosofo Lugwigo Wittgensteino žodžiais: „Kadangi viskas yra, yra Dievas, Dievas yra, nes viskas yra“. Šis reliatyvistinis sakinys geriausiai atskleidžia tai, ką mes vadiname Vakarais. Raudoną akmens dažą nuplovė birželio musonas“.

Parodos lankytojai kviečiami prisidėti prie instaliacijos kūrimo – atsinešti plokščią akmenuką ir užrašyti savo asmeninę mantrą.

Paroda „Medis Lietuvos architektūroje”

Š.m. balandžio 14 d. 17 val. VDU menu galerijoje „101“(Muitinės g. 7, Kaunas) bus atidaroma Lietuvos architektų sąjungos parengta paroda „Medis Lietuvos architektūroje”.

Architektūros tyrinėtojų kolektyvo sukurta paroda glaustai pristato medinės architektūros Lietuvoje įvairovę, nagrinėja būdingiausius ir išskirtiniausius medinės architektūros pavyzdžius.

Joje pristatomi įvairaus laikotarpio ir paskirties mediniai pastatai Lietuvoje: etnografinė – kaimai, sodybos – architektūra (aut. dr. R. Bertašiūtė), dvarų sodybos (aut. dr. Dalė Puodžiukienė), sakralinė architektūra (aut. Kristina Štaupaitė), medinė architektūra Lietuvos miestuose, XIX a. – XX a. pr. (aut. dr. Ingrida Veliutė, Asta Raškevičiūtė) ir šiuolaikinė medinė architektūra Lietuvoje (aut. Rūta Leitanaitė).

Daugiau informacijos – http://architektusajunga.lt/anonsai/medis-architekturoje

Studentų mokslinė konferencija „LOST (IN) HERITAGE“

2016 m. gegužės 3 d. organizuojama antroji Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto studentų mokslinių tyrimų konferencija „LOST (IN) HERITAGE“.
Kviečiame įvairių mokslo sričių, bei visų studijų pakopų studentus, kurie domisi fotografija, architektūros paveldu, šiuolaikiniu menu, kultūra ar naujosiomis medijomis dalyvauti konferencijoje. Dalintis sukauptomis teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis, diskutuoti, išbandyti save – jaunojo mokslininko amplua.
Konferencijos tematika – laisvas žodžių „LOST (IN) HERITAGE“ interpretavimas apimantis platų kultūros lauką, paveldą per dailės, architektūros, teatro, kino, fotografijos ir medijų meno prizmę arba taip, kaip tai suvokiate Jūs!

LOST – pasimetęs, klajojantis, neužtikrintas, bet suinteresuotas? Esate laukiamas mūsų konferencijoje!
IN – intensyviai domitės tam tikra kultūros sritimi ar jos fenomenu? Atliekate tyrimus ir renkate informaciją? Ši konferencija – puiki vieta pasireikšti Jums, kaip žinovui ir profesionalui!
HERITAGE – kultūros paveldas Jums yra didelė ir svarbi vertybė? Turite ką apie tai papasakoti? Pirmyn!

Atrinkti konferencijų dalyviai, bus publikuojami studentų žurnale „Studis“.
Konferencijos dalyviai: bakalaurai, magistrantai, doktorantai.
Iki 2016 m. balandžio 22 d. priimamos konferencijos dalyvių anketos ir santraukos adresu: bit.ly/lostinheritage
Informacija ir klausimai adresu: lostinheritage@gmail.com

Konferencijos pristatymo laikas – 12min.
Konferencijos laikas ir vieta: 2016 m. gegužės 3 d., 13 val.
Vieta: Coffe Inn (Vilniaus g. 28, Kaunas).

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos