• Titulinis
• Visos naujienos

Kviečiame studijuoti Kultūros paveldo ir turizmo programoje

Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas pradeda priėmimą į magistrantūros studijų programą „Kultūros paveldas ir turizmas“ 2016 – 2018 m. m.

VDU Menų fakultetas skelbia priėmimą į vieną populiariausių magistrantūros studijų programų „Kultūros paveldas ir turizmas“. Šios programos absolventai įgyja ne tik paveldo magistro diplomą, bet ir Valstybinio turizmo departamento patvirtintą kvalifikacinį gido pažymėjimą, o taip pat įrašomi į Nacionalinę turizmo informacijos sistemą.

KULTŪROS PAVELDAS IR TURIZMAS

Kam šios studijos skirtos?

Programos paskirtis – rengti aukštos kvalifikacijos, plataus humanitarinio išsilavinimo kultūros paveldo ir turizmo specialistus, turinčius menotyros žinių bei organizacinių įgūdžių, išmanančius kultūros paveldo raiškos formas ir jo socialinę, visuomeninę, istorinę reikšmę, galinčius profesionaliai administruoti kultūros paveldo sferą.

Ko išmokstama?

Studentai išmoksta savarankiškai spręsti kultūros paveldo apsaugos ir turizmo sistemose iškylančius klausimus ir problemas, įvertinti kultūros paveldo objektų būklę, jų apsaugos teisinius ir praktinius aspektus, taikyti šiuolaikinius apsaugos būdus, europinę paveldosaugos teoriją ir praktiką. Įgijus diplomą, plačias humanitarinio išsilavinimo teorines žinias galima kūrybiškai taikyti praktinėje veikloje: animuojant kultūrinio paveldo turizmą Lietuvoje, inicijuojant ir valdant kultūrinio turizmo ir paveldo animacijos projektus.

 Kokios absolventų karjeros galimybės?

Baigus studijas, įgyjamas paveldo magistro laipsnis. Programos absolventai gali dirbti Kultūros paveldo apsaugos departamento padaliniuose, savivaldybių paminklotvarkos poskyriuose, paminklų restauravimo įmonėse (ekspertais, meno istorikais, vadybininkais), Lietuvos kultūros ministerijos padaliniuose (muziejuose, bibliotekose, archyvuose). Programos absolventai gali įsidarbinti turizmo departamento padaliniuose, turizmo firmose (konsultantais, turizmo strategais, ekskursijų vadovais ar gidais), nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, žiniasklaidoje ir mokslo institucijose, tyrinėjančiose kultūros paveldą.

Daugiau informacijos apie priėmimą rasite čia.

Daugiau apie programą ir studijas
Informacija telefonu: (8 37) 32 78 78
el. paštu: aida.semaskiene@vdu.lt

VDU Judesio studijos premjera: spektaklis „Metamarfozė“

Birželio 13 d. 18 val. 30 min. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Judesio studijos premjera – spektaklis „Metamorfozė“.

Kiekvienas žmogus yra turėjęs patirčių, kurios sukrėtė ir paskatino keistis. Dauguma yra patyrę metamorfozes, po kurių suvokiama, jog kiekvienas yra atsakingas už savąjį likimą.

Judesio spektaklyje „Metamorfozė“ vaizduojama žmogaus asmenybės ir jo gyvenimo transformacija, kuri vyksta keturiais etapais: suvokimo, transformacijos, pirmojo atstūmimo ir susitaikymo. „Metamorfozė“ – tai vizualinis paminklas žmogaus kovai dėl savo laimės ir dvasinio išsilaisvinimo.

„Spektaklio pagrindu tapo mano trejus metus trukusi transformacija, kai nusprendžiau tapti šokėja. Turėjau save sugriauti ir iš naujo susikurti, kad galėčiau būti tuo, kuo troškau visą savo gyvenimą. Dalindamasi savo patirtimis su aplinkiniais suvokiau, jog daugelis patiria panašias transformacijas ir kad mus visus vienija troškimas atrasti savo gyvenimo pašaukimą, nesvarbu, ko tektų atsisakyti. Tad „Metamorfozė“ yra mano ir studijos narių dovana tiems, kurie nedrįsta žengti lemtingo žingsnio ir įgyvendinti savo svajonių,“ – pasakoja spektaklio kūrėja Justina Kiuršinaitė.

Šiame spektaklyje nesiekiama kurti šokio. Kūrinį sudaro improvizacija paremtos judesių kompozicijos, kuriomis interpretuojama nagrinėjama tema bei įkūnijamos autentiškos atlikėjų patirtys.

Idėjos autorė ir choreografė: Justina Kiuršinaitė.

Atlikėjai: Justina Kiuršinaitė, Mantas Liekis, Rūta Rainytė.

Spektaklis nemokamas.

Amžiaus cenzas: N- 16.

Dizainerė Jolanta Rimkutė apie madą ant neramių bangų

Jolanta Rimkutė – kostiumo dizainerė, „Studija LT“ viena iš įkūrėjų bei Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) „Mados dizaino“ studijų programos dėstytoja. Su kostiumo dizainere susitikome pasikalbėti VDU Šiuolaikinių menų katedroje, jos, kaip dėstytojos aplinkoje, apie madą, studentus bei augančią naujų dizainerių kartą.

Esate mados dizainerė. Kaip pasirinkote tokį kelią?

Sakyčiau, kad kelias pasirinko mane (juokiasi). Kai kuriais atvejais nežinai, kas ką gyvenime renkasi. Niekada negalvojau apie tokį pasirinkimą – studijavau Kaune, buvusiame Stepo Žuko technikume, pabaigiau odą. Buvau linkusi į visus menus ir visi menai sekėsi puikiai – tiek tapyba, tiek skulptūra, o vėliau ėmiau galvoti, kad noriu stotį į juvelyriką. Po to susidomėjau teatru. Tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip – baigusi studijas įstojau į Dailės akademiją. Iš tiesų ganėtinai ilgai ieškojau savęs kaip kūrėjos – ieškojau per kokias raiškos priemones galėčiau išreikšti save. Ir galų gale, viskas susivedė į kostiumo dizainą. Nors pirmame kurse studijavau pedagogiką, tačiau perstojau į kostiumo dizainą. O tuo metu kostiumo dizainą studijavo garsusis septynetukas – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius ir kiti. Akademijoje jie sukūrė tokią uždegančią atmosferą, o tuo metu buvo 1993-1994 metai ir tokios studijos atrodė tikrai labai įtraukiančiai. Kostiumo dizainas atrodė kaip labai palanki terpė saviraiškai. O be to, mano prosenelis buvo kriaučius (siuvėjas), mano senelio brolis buvo kriaučius, senelis kalvis. Leisdama vasaras pas močiutę eidavau pas vieną siuvėją, vien tik todėl kad gaučiau įvairių medžiagų atraižų. Kai taip pažvelgi į praeitį – tarsi atrodo toks mano pasirinkimas buvo nulemtas iš ankščiau.

Įvardinote 1993-1994 metų laikotarpį. Galbūt šį laikotarpį būtų galima laikyti mados dizaino kūrimosi pradžia nepriklausomoje Lietuvoje? 

Nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė visiškai naujas mados puslapis. Pirmiausia, pagalvokime  kas buvo iki tol. Buvo fabrikai ir Vilniaus modelių namai – kurie formavo savo kolekcijas, rodėsi žurnaluose. (Atrodo labai didelis visuomenės išsluoksniavimas – tai, kas skirta visiems ir tai, kas skirta išrinktiesiems). Taip, būtent. Ir šalia to egzistavo gūdūs džiunglių laikai – kažkas kažką atveža, siuva ir panašiai. Taip pat buvo ir vadinamieji „buitiniai“, į kuriuos atėjęs pas dizainerį galėdavai kažką išsirinkti pasiuvimui. Tačiau jau viskas vyko atviriau, laisviau – galėjai laisvai domėtis kur užsienio šalyse kokie yra dizaineriai, kokios vyrauja mados, taisyklės.

O ta profesija – kostiumo dizainas, atrodė taip pasakiškai. Kurti kostiumus modeliams, podiumui. O kaip iš to uždirbti – niekas nepamokė. Taigi tie metai – 1992-1996 – buvo sunkūs, pereinamieji. Fabrikai tuo metu buvo krizėje – jie užsidarinėjo. Bet jau vyko mados festivaliai – InVogue, Septyni+, Armada. Viskas virė, konkuliavo. Vykome į užsienyje vykstančius festivalius, be jokio didesnio finansavimo, tik gaudami paramą medžiagomis. Ir tas konkuliavimas, virimas buvo labai netolygus – vieni išgyveno, kiti smuko. Mados industrija yra laivas, ant neramių bangų – labai nestabilus. Atsivėrė ne tik Rytų, tačiau ir Vakarų įtaka. Vyko tikrai labai radikalūs pokyčiai.

Pabrėžiate, kad buvo tikrai sunku pradėti dirbti mados industrijoje. Tačiau stebint dabar vykstančius įvykius, Facebook ir kituose socialiniuose tinkluose jauni dizaineriai ima vis aktyviai reikštis. Rodos, jau būtų sunku rasti jauną žmogų, kuris nekuria. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?

Vertinu labai palankiai. Man yra džiugu, kad mūsų bendras tautos bruožas yra kūrybiškumas. Kitas dalykas, pas mus Lietuvoje, yra lengvosios pramonės tradicijos – daug pas ką šeimoje yra siuvėjų, mezgėjų ir panašiai. Juk deficito laikai išmokė pasirūpinti savo apranga. Taigi, tai tarsi persiduoda iš kartos į kartą. Trečia, o ko jūs norite? Aplinkoje yra didžiulė fikcija. Tiek, kiek jaunų dizainerių pabaigia studijas – jiems nėra sukurta tiek darbo vietų. Taigi, jie susikuria darbo vietas sau patys. Ketvirta, kas yra labai svarbu, socialiniai tinklai labai palengvina kelią nuo kūrėjo iki vartotojo. Prieš dešimt metų būdamas kūrėju ir norėdamas parodyti savo kūrinius, tai galėdavai padaryti mugėse, arba iš lūpų į lūpas. O dabar viskas vyksta žymiai greičiau.

Kaip manote, ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie taptų žinomi, kad susikurtų savo vardą?

Pirmiausia, reikia laiko ir noro kūrybiškai dirbti. Nepasidaro viskas taip greitai. Yra kelios išimtys, kuomet sėkmė aplanko labai greitai, tačiau tai tik menki pavyzdžiai. Taip pat reikia įvertinti savo charakterio savybes – jeigu sukuri savo vardą, jau turėsi į jį investuoti labai daug. Tai kaip mažas vaikas, kurį turėsi užauginti. Jeigu šiandien tu sukūrei įdomų, paklausų daiktą, reikia įvertinti ar turi verslumo, ar mokėsi ir vėliau dirbti su tais produktais. Vėliau jau tau reikės komandos, įgyvendinant savo idėjas. Reikia neskubėti, neperdegti ir orientuotis į tikslesnius planus. Taip pat čia yra svarbus ir kitas dalykas. Dabar gyvename labai vartotojiškoje visuomenėje, ir sukurtų daiktų yra be galo daug. Todėl reikia savęs klausti, ar nekuriame dar vieno nereikalingo produkto. Reikia sukurti  ne vieno sezono prekes, kurios netampa šiukšlėmis madai praėjus. Kitas kelias, kad taptum pastebėtas –  sugalvoti kokią nepaliestą nišą – savo turimą hobį susieti su dizainu. Reikia suvokti ir tai, kad turi išnaudoti savo kūrybiškumą – tarkim, susikuriant vieną produktą, kurio visiems reikės…

Esate Vytauto Didžiojo Universitete studijų „Mados dizaino“ programos dėstytoja. Galbūt galite palyginti savo studijų laikus ir tai, kas vyksta jau su naujais būsimais dizaineriais?

Tai, kas vyksta čia – Vytauto Didžiojo Universitete, Mados dizaino programoje, apskirtai yra labai skirtinga nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Čia yra britiška sistema, kurią bandoma pritaikyti esamai rinkai. Yra labai įdomu, kokie dalykai prigis. Studentų patirtis jau yra kita – paskaitos yra anglų-lietuvių kalba. Įgaunamas labai stiprus žodynas ir studentai gali drąsiai po studijų konkuruoti tarptautiniuose kontekstuose, o ne vien čia, savo šalyje. Galimybių turėjimas yra žymiai didesnis.

Ar gali būti taip, kad dauguma jaunų kūrėjų, bodisi domėtis mados istorija ir tuo, kas vyksta aplinkui, o užsidaro savyje. Ir būtent iš to nesidomėjimo susidaro situacijos kopijavimo, plagijavimo terpei susidaryti – sukuri, tai kas jau yra sukurta. 

Madą yra labai sunku apsaugoti – sunku apsaugoti savo autorystę. Mano požiūris – mada buvo ir bus kopijuojama. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Visi tai žino, tik niekas neįrodys. Tokiu atveju, kūrėjo atveju reikia eiti į priekį ir kurti toliau. Lazda turi du galus – tu paėmei, tai ir iš tavęs paims. O suprasti dizaino, mados istoriją – tai yra labai gerai. Mada visuomet yra tam tikro laikmečio atspindys. Kada prasidėjo XX amžius? Po pirmojo Pasaulinio karo. O ką mes pakeitėme nuo 90-ųjų pabaigos? Gal tik atsirado internetas, gyvenimas socialiniuose tinkluose. Mada niekados nebūna pirma – tai yra veidrodis. Lūžiniai įvykiai keičia madą.

Koks lūžis turėtų įvykti, kad mada pasikeistų?

Turėtų pasikeisti ekonomika, estetika, filosofija. Man įdomiausia madoje šiuo metu yra idėja „šiandien ant podiumo, rytoj parduotuvėje“. Kadangi įprastai, tai, ką matome ant podiumo, parduotuvėse pasirodo gal po pusės metų. Nauja idėja skatina kolekciją nuo podiumo tuojau pat perkelti į parduotuves. Ir būtent čia kopijavimo, plagijavimo aspektas jau kur kas sunkesnis. Imtumeisi kopijuoti tai, kas jau akivaizdžiai sukurta.

Kitas įdomus mados aspektas – grįžta buvusios mados. Kas nulemia mados rato sukimąsi?

Jaunai kartai viskas nauja. Mano jaunystės mados, jums bus naujos. Kiekviena kartai vis nauja mada. Dabar itin populiaru 80-ųjų mados, tokios sovietikos atspindys. Mums, vyresniems, asociacijos jau neigiamos, jauniems – jie neturi tos skausmingos praeities, ir jų požiūris jau visai kitas.

Mada taip pat yra puikus maištas. Kad ir filme „Stilingieji“ (rež. Valerij Todorovskij), kuriame jaunuoliai savo apranga maištauja prieš sovietinį rėžimą. Ar dabar mada gali būti maišto forma, pasipriešinimo forma?

Gali, tačiau šiai dienai tai pasireikštų nieko nepirkimu. Nieko nepirkdamas tu maištautum prieš pačią reklamos įtaką, skatinimą vartoti.

Kokią matote mados ateitį mūsų šalyje?

Smagu, kad yra daug naujų vardų. Tačiau vartotojų nedaugėja. Jeigu vartotojų būtų daugiau ir jie remtų savo šalies kūrėjus, tada būtų labai puiku. Tačiau tokio didelio palaikymo sunku yra tikėtis. Labai svarbu yra šalies palaikymas. Pavyzdžiui, tam, kad Milanas taptų itin žinomas kaip mados miestas, centras, mados sostinė, valstybė į tai dėjo dideles pastangas. Antverpeno pavyzdys yra toks pats. Ir valstybės palaikymas leistų stabiliai laikytis tam mados laivui ant neramių bangų.

Daugiau informacijos apie Mados dizaino studijų programą.

VDU Menų fakulteto absolventų diplomų įteikimo šventė

Birželio 20–23 dienomis Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyko šventiniai diplomų įteikimo renginiai.

Birželio 23 d., ketvirtadienį, VDU Didžiojoje salėje 14 val. vyko Menų fakulteto (MF) bakalauro ir magistrantūros  absolventų diplomų įteikimo ceremonija. Šiais metais diplomai buvo įteikti: Menotyros, Naujųjų medijų meno ir Vaidybos bakalauro studijų programoms, taip pat: Kultūros paveldo ir turizmo, Kūrybinių industrijų, Meno kuratorystės, Teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantūros studijų programoms.

Fotomeno bienalėje Vokietijoje – 12 lietuvių kūryba

Šių metų birželio 25 d. 20 val. istorinėje baronų Miunhauzenų šeimos pilyje įsikūrusioje Hobeck‘o galerijoje (Leitzkau, Vokietija), bus atidaryta Lietuvos fotomeno bienalė, kurios pagrindinė tema – „Fotografinės istorijos“. Pavadinimas talpina kelionių, miestų, senamiesčių ir teatralizuoto festivalio tematika, žmonių tarpusavio santykių problematiką, vyro ir moters gyvenimo temas, tapatumo ir atminties aktualijas.

Bienalėje 12 profesionalių fotomenininkų iš Lietuvos eksponuos išskirtine, specifine technika sukurtas fotografijas. Didingose pilies erdvėse bus pristatyta juodai balta ir spalvota fotografija, taip pat fotografijos, sukurtos naudojant cianotipijas (rankomis spaustos fotografijos), žuvies akies metodus, infraraudonųjų spindulių technikas, pasitelkiamas medijų menas, bus pristatoma analoginė, šiuolaikinė bei interaktyvioji fotografija. Demontruojant skirtingas fotografijos technologijas siekiama atskleisti fotografijos raidą nuo jos atsiradimo pradžios iki šių laikų. Bienalės lankytojai turės puikią galimybę susipažinti ne tik su skirtingas kartas atstovaujančių Lietuvos fotografų kūryba, tačiau ir su Lietuvos fotografijos istorinėmis slinktimis, per fotografijos technikų įvairovę atpažinti individualų fotografinio meno pasakojimą, temą ar žanrą.

Savotiška fotografijos bienalės intriga – skirtingų epochų meno sintezė, dialogas tarp to, kas šiuolaikiška, ir to, kas sena, t. y. greta žinomų šiuolaikinių Lietuvos fotografų darbų bus galima gėrėtis ir didinga viduramžių pilies architektūra. Bienalės atidarymo metu didelis dėmesys bus skiriamas ir medijų menui. Bus rodomas žinomų fotomenininkų Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės filmas „Degantis žmogus“, taip pat fotografo, medijų meno atstovo doc. dr. Remigijaus Venckaus filmas „Susikertančios linijos. Berlynas“.

 

Bienalėje dalyvauja fotografai: Alis Balbierius, doc. dr. Remigijus Venckus, prof. Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė, doc. dr. Rimantas Plungė, Rymantas Penkauskas, Gintaras Jaronis, Vilija Kailiūtė, Robertas Misiukonis, Kristina Valasevičienė, Iridijus Švelnys, Eglė Ščerbinskaitė.

Kviečiame kiekvieną, keliaujantį po Vokietiją, stabtelėti Leitzkau miestelyje, užeiti į pilį ir aplankyti parodą, susipažinti su skirtingomis fotomeno technikomis, pajusti šio išskirtinio renginio charizmą ir tarp parodoje eksponuojamų darbų susirasti savo favoritą. Paroda veiks iki rugpjūčio 7 d.

Bienalės reportažą apie fotomeno bienalės renginį filmuos didžiausias vidurio Vokietijos valstybinis televizijos kanalas MDR.

Parodos kuratorės – menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė (Lietuva) ir dailininkė Jūratė Sližytė (Vokietija). Bienalės organizatoriai: Förderkreis Kultur und Denkmalpflege e.V. (Vokietija), dailininkė ir parodos kuratorė Jūratė Sližytė (Vokietija), VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Bienalės partneriai: Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedra, Kauno Fotoklubas, Kazimiero Simonavičiaus universitetas, Giedrės Bartelt Galerija „Trofėjas“, (Vokietija), Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, J. Vienožinskio Kauno kolegija menų fakultetas. Bienalės rėmėjai: Vyno parduotuvė „Weinzeit“ (Vokietija).

Daugiau informacijos apie renginį rasite : http://www.gabrielegallery.eu/bienale/

 

Pranešimas žiniasklaidai parengtas pagal parodos kuratorės Gabrielės Kuizinaitės tekstą.

Fotografija kitokiu formatu | Naujųjų medijų menas

„Glitch-MOD“ – projektas, leidęs jaunai menininkei sujungti fotografiją ir drabužių dizainą. Netikėtumas – ant džemperių, marškinėlių ir net kojinių galima išvysti Soborą ir Kauno pilį. Idėjos autorė Laura Norinkevičiūtė įsileido „Savaitraštį Kaunui“ į projekto užkulisius.

Kokia yra „Glitch-MOD“ filosofija?

‒„Glitch-MOD“ įvardyčiau kaip projektą, ne kaip mados prekių ženklą ar vientisą kolekciją. Tai – fotografijos interpretacija. Norėjau parodyti žmonėms, kad grafika gali būti ne tik mieste, stenduose, laikraščiuose ar ant popieriaus. Norėjau fotografiją pateikti kitokiu formatu. Pavadinimas – daugiau stilistinis variantas. Jis reiškia trukdį, broką, yra savotiškas mus supančios tvarkingos sistemos atspindys. Kuriu nesisteminį vaizdą: drabužiai – spalvoti, keisto dizaino, kampuoti, įvairių formų, pavyzdžiui, lapeliai jungiasi su miesto vaizdais. Projektas jau eina į pabaigą. Jis buvo laikinas, ne verslas, o fotografinės idėjos išraiška. Norėjau savo veiklą praplėsti kaip fotografė, ne tik fotografuoti, bet ir kurti drabužius.
Projekto tęsti neplanuoju. Dabar baigiu bakalauro studijas, noriu tobulėti kaip fotografė. Mano pagrindas – fotografija, ne dizainas. Be to, supratau, kad Lietuvoje dizainas, drabužių pateikimas yra daugiau turginis variantas. Mados industrija čia yra maža, kūrėjų daug, jų braižas nesiskiria. Pastebėjau, kad mano kuriama stilistika neatitinka lietuviškų standartų. Lietuviai labai mėgsta skandinavišką minimalizmą ir šaltas spalvas. Mano kuriamas dizainas – spalvotas, ryškus, dėvint tokį drabužį, aksesuarų nebereikia. Daugeliui tai – pernelyg iššaukiantis variantas. Lietuvoje norint būti pastebėtam ir įvertinam, reikia labai stengtis, tam skirti daug laiko bei investicijų. Šį projektą laikau pasisekusiu, sulaukėme gerokai daugiau dėmesio, nei tikėjausi. Mūsų šūkis – „Stay Glitchy“. Nebijok būti kitoks, išskirtinis, išprotėjęs. Visi žmonės kartais išprotėja, to nereikia bijoti.

‒ Kodėl ant drabužių atsidūrė Kauno vaizdai?

‒ Viskas prasidėjo ne nuo Kauno, o nuo žmonių, gyvūnų (vilkų, elnių) ir gamtos atvaizdų. Fotografavau tamsoje ant žmogaus kūno rodomas projekcijas. Nuotraukos buvo atspaudžiamos ant marškinėlių. Jie buvo mistiški, abstraktūs. Man tai atrodė įdomu, tačiau Lietuvoje yra per mažai žmonių, galinčių „dėvėti“ kitus žmones. Daugelis jaunuolių sako: „Aš kito vaikino ar merginos ant savęs tikrai nenešiosiu.“ Toks požiūris mane nustebino, maniau, kad lietuviai yra tolerantiškesni, bet šio bruožo dar trūksta. Lietuviai nemoka pamatyti to, kas pateikiama, jie žiūri per giliai, kabinėjasi. Juk gatvėje sutikęs žmogų, tikrai neatspėsi, kad būtent jis yra pavaizduotas ant tavo marškinėlių. Tai yra labai sureikšminama – tarsi tas žmogus būtų tavo kaimynas. Didžiausia mūsų problema – pavydas: jei socialiniame tinkle „Facebook“ pamatai, kad kitas veikia ką nors išskirtinio, tu to žmogaus tikrai neremsi. Kauniečiai yra patriotai, visada palaikantys savo miestą ir „Žalgirį“. Aš taip pat labai myliu Kauną, nes čia gimiau ir augau. Pagaminti drabužius su Kauno atvaizdais buvo kilnus, patriotinis žingsnis. Soborą pasirinkau, nes tai – be galo gražus objektas. Jo kilmė nėra visiškai kaunietiška ir lietuviška, bet istorija yra istorija. Soboras ir Rotušė sudaro Kauno širdį. Rotušė pasirodė labai nuvalkiota, nuobodi, konvėjeriška vieta. Soboras – Kauno pažiba, vainikuojanti Kauno miestą. Kita nuotrauka – Kauno pilies. Tai – visiems pažįstamas miesto simbolis.

‒ Kaip žmonės reaguoja į jūsų kūrinius?

‒ Labai įvairiai. Pirmieji marškinėliai buvo su iškarpymais nugaroje, „Panelės“ žurnalas juos pavadino žiaunomis (juokiasi). Aš neturėjau minties, kad iškarpymai gali sietis su jūros būtybėmis. Juos apibūdino kaip Juros periodo parką.

‒ Kaip kuriami drabužiai su nuotraukomis?

‒ Domėjausi technologinėmis galimybėmis ir Lietuvoje, ir užsienyje. Lietuvoje tai padaryti yra sunkiau, todėl pasirinkau užsienį. Nuotraukoms ant drabužių perkelti naudojama sublimacija. Atvaizdas štampu atspaudžiamas ant vienos gaminio pusės. Štampas – didelis, spalvotas. Jį galima naudoti tik ant poliesterio. Jis niekada nenusiplauna, išlieka ryškus. Nors vyresnės moterys to nepripažįsta, šiuolaikinis poliesteris yra kur kas geresnis už šiuolaikinę medvilnę. Jis išties geras, tačiau to įrodyti neįmanoma. Drabužiuose derinu ryškias spalvas ir juodai baltus vaizdus. Esu ryški asmenybė, visiškai nesuprantu minimalizmo. Man jis atrodo šaltas ir niūrus, jame nieko nerandu. Manau, žmogus visada turėtų save išreikšti, o ne slėptis po dideliu minimalistiniu paltu. Originalios išraiškos pasigendu ir lietuvių įvaizdžiuose. Gerai jaučiu spalvas, jos yra atskiras pasaulis. Kas būtų, jei nebūtų spalvų? Dažnai fotografai nemoka su jomis dirbti arba jų prisibijo, todėl kyla daug problemų. Sunku suderinti modelio ir aplinkos spalvas, daugelis eina lengviausiu keliu – paverčia vaizdą juodai baltu. Juodai baltas vaizdas – tinginių kelias. Nespalvoti vaizdai – „trukdžių“ esmė. Spalvotame fone įsiterpia nespalvotas vaizdas.

‒ Kaip kelią į jūsų projektą atrado kojinės?

‒ Labai netikėtai. Įmonei nusiunčiau naujus marškinėlių ir džemperių dizainus, o dovanų gavau kojinytes. Tiesiog pabandymui, pasižiūrėti, kaip atrodo atspaustos nuotraukos. Atrodė labai linksmai. Pagalvojau – reikia dar. Jos labai mielos, nedidelės, nebūtina jų dėvėti, galima tiesiog pritaikyti interjere.

‒ Fotografuodama dažniausiai dirbate su modeliais. Koks yra jūsų svajonių modelis?

‒ Visi žmonės be galo skirtingi. Sutinki naują žmogų, tau surenka komandą, belieka tik fotografuoti. Tai yra sunku: nepažįstu žmonių, nežinau, kaip jie juda, jaučiasi, dirba. Žmonės turi bendrauti. Svajonių modelis – įdomių bruožų, gali būti net nesimpatiškas, tačiau šarmingas. Man svarbu žmogaus vidus, jo gyvenimiška patirtis ir žinios. Tai galėtų būti keliautojas, apsiskaitęs žmogus. Geriausi modeliai yra vyresnio amžiaus, keliaujantys, platesnių pažiūrų žmonės. Taip pat – aktoriai ir šokėjai, bet tikrai ne mados modeliai. Modeliai, matomi žurnaluose, visiškai neturi charizmos, yra tušti. Kūnu jie dirba gerai, yra išmokę pozas, bet jos tos pačios – gali jas net pamatyti socialiniame tinkle „Facebook“. Kuo toliau, tuo mažiau stengiuosi su jais dirbti. Geriau susitikti ir daugiau laiko praleisti su nauju žmogumi, pavyzdžiui, aktoriumi, kuris niekada nėra pozavęs, tačiau yra išraiškingas ir puikiai juda, nei susitikti su keturiolikmete mergaite, kuri nesupranta, ką reprezentuoja. Tai – natūralus dalykas: jaunas žmogus dar nemoka to pajusti.

‒ Kokią pamoką išmokai iš „Glitch-MOD“ projekto?

‒ Nežinau, ar liksiu Lietuvoje, pasaulis – didelis baltas lapas, suteikiantis aibę galimybių. Nesvarbu, kur būsiu ir ką veiksiu, visada fotografuosiu. Patį projektą dariau, kad ko nors išmokčiau. Nieko nežinojau apie verslą, rinkodarą, reklamą, komunikaciją su klientais ir produkto pardavimą. Supratau, kad yra labai sunku dirbti su draugais ir artimaisiais. Ten, kur darbas ir pinigai, artimų žmonių būti negali. Tai – du skirtingi dalykai, juos reikia atskirti. Geriau turėti bendradarbių ir bendraminčių komandą, į ją neįtraukti artimų žmonių. Gavau neįkainojamų komunikacijos įgūdžių, pamačiau verslo užkulisius.

Publikuota  

LRT kultūra „Naktinis ekspresas“ | Liubomiras Laucevičius

Šiais metais teatro ir kino aktorius Liubomiras Laucevičius buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už 2015 metais sukurtus Polonijaus ir Osriko vaidmenis spektaklyje „Hamletas“ ir vaidmenis spektaklyje „Miškinis“ Kauno dramos teatre. Pradėjęs savo kūrybinį kelia Juozo Miltinio teatre jau penkis dešimtmečius aktorius vaidina Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose, Lietuvos ir Rusijos režisierių kino filmuose. Kokie vaidmenys paliko gražiausius prisiminimus, kas yra svarbiausia aktoriaus darbe, kokie spektakliai ar filmai suteikė daugiausia kūrybinio džiaugsmo – apie tai kalbamės su aktoriumi Liubomiru Laucevičiumi.

 

VDU atstovai – konkurso „Išmanusis miestas“ laureatai

Šių metų žurnalo „Structum“ organizuojamame miesto architektūrinių koncepcijų kūrimo konkurse „Išmanusis miestas“ Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atstovai laimėjo antrą vietą už parengtą projektą Šiaulių rajono Kuršėnų miesto vizualiniam identitetui kurti „Nužiestas miestas“.

Birželio pradžioje Valdovų rūmuose, Vilniuje surengtos iškilmingos ceremonijos metu už 585 komisijos surinktus balus VDU atstovams įteikta Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko padėka, 500 eurų vertės prekybos tinklo „Senukai“ įsteigtas prizas ir konkurso „Išmanusis miestas“ simbolis – smėlio laikrodis.

Architektūrinio projekto Kuršėnams VDU atstovai: Raminta Miškinė, Tomas Puida, Miglė Dumbliauskaitė, Lina Pranaitytė, Urtė Pakers ir Eglė Januškienė. Projekto vadovė – VDU Menų fakulteto dėstytoja doc. dr. Jūratė Tutlytė. Vika Pranaitytė – architektė-konsultantė.

Apie projektą

Anot VDU komandos, išmaniųjų technologijų sprendimai papildys architektūriškai atsinaujinusį Kuršėnų miestą ir padės pritraukti daugiau turistų, skatins propaguoti aktyvų poilsį. Išnagrinėjus miesto teritorijų prieinamumą įvairioms amžiaus grupėms ir jau esamą situaciją pagal poreikį pagrindinė amžiaus grupė, kuriai skirtas siūlomas kalendoriaus (laikrodžio) sprendimas – vaikai, jaunimas, šeimos. Kuršėnų vizualinio identiteto kūrimo procese svarbus edukacijos principas, veikiantis kaip žaidimo forma.

„Erdvė virsta vietomis ne dėl nugludintų architektūrinių formų ar dizaino, o dėl žmonių jose, kur verda pilnas šurmulio, bendravimo, buvimo kartu gyvenimas ir nieko mieste nėra gražesnio už jo aplinkos atvirumą bei pagarbą žmogui“, – pagrindinę parengto projekto idėją pristato doc. dr. Jūratė Tutlytė.

VDU komandos teigimu, svarbu, kad išmanusis miestas būtų darnus ekonomine, socialine, kultūrine, ekologine prasmėmis, išsiskiriantis tolerancija, didele talentų koncentracija bei technologiniu pažangumu.

Šių metų konkurso „Išmanusis miestas“ pagrindinė užduotis buvo – teritorinės miestų plėtros kompleksinė galimybių studija – miestams svarbių perspektyvių teritorijų pritaikymas dabartiniams poreikiams ir šių teritorijų kompleksinis atnaujinimas, vadovaujantis darniosios plėtros principais. Informacinių technologijų ir duomenų srautų potencialo pritaikymas, siekiant pagerinti urbanistinę miesto erdvę bei miestiečiams skirtas paslaugas ir skirtingų kompetencijų suderinimas, ieškant visapusiškai motyvuotų ir realistiškų pasiūlymų.

Spektaklis „Medėja“ | Vaidyba

VDU Vaidybos studijų programos bakalauro baigiamasis darbas.
Režisierius – Artūras Areima
N – 16

Spektaklio/akto „Medėja” išeities taškas klasikinė Medėjos istorija, šiandieniniame pasaulyje kasdien pasirodanti laikraščių antraštėse bei kriminalinių televizijos naujienų reportažuose. Spektaklio/akto turinys gimsta kūrybinės laboratorijos su jaunaisiais akoriais metu. Aktoriai nagrinėja savo pačių ar artimųjų išgyventus smurto atvejus, apie kuriuos vengiama kalbėti ir gilintis viešojoje erdvėje. Spektaklio/akto „Medėja” kūrybinė grupė užduoda sau ir publikai „nepatogius” klausimus: iš kur tiek daug žiaurumo? Kaip žmoguje kyla noras naikinti? Kodėl jis žaloja kitą?

 

Kauno Hanza dienos

Gegužės 20-22 d. „Kauno Hanza dienose“ interaktyvią ir pramoginę programą pasiūlė Vytauto Didžiojo universitetas. Kauniečiai ir miesto svečiai galėjo susipažino su vieninteliu audiovizualiniu maršrutu Lietuvoje, dalyvavo interaktyviame ture po tarpukario Kauną su „Oculus“ akiniais, stebėjo muzikantų pasirodymus.

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos