Lietuvoje apsigyvenęs Australijos menininkas: tai puiki vieta dirbti | Rees Archibald
Rees Archibald (Artūras Bulota/Kaunas Pilnas Kultūros nuotr.)
Paskutinį liepos savaitgalį vyksiantis festivalis „Yaga Garhering 2016“ kvies leistis į „Garso medžioklę“ kartu su Australijos garso menininku Rees Archibald.
Dviejų dienų trukmės praktines dirbtuves apie klausymą ir girdėjimą ves neseniai į Lietuvą gyventi atvykęs garso menininkas. Profesionalus saksofonistas, studijavęs zen muziką Japonijoje bei JAV, dirbęs su kompozitoriais Alvin Lucier, Ron Kuivila bei David Bahrman, taip pat studijavęs elektroninės muzikos kompoziciją šį kartą į garsų pasaulį pasinerti kvies festivalio dalyvius. Apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje ir muziką pasakoja pats Rees Archibald.
– Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvą?
– Lietuvoje gyvenu jau apie pusę metų ir jaučiuosi puikiai čia pritapęs. Lietuvoje esu buvęs ir anksčiau, susipažinau su čia gyvenančiais žmonėmis, tad noras atvykti čia ilgesniam laikui buvo suprantamas. Tai puiki vieta dirbti, organizuoti renginius. Čia galima sutikti įdomių, energingų žmonių. Jie man čia labiausiai ir patinka.
– Kas Jums yra garsas ir muzika?
– Praleidžiu labai daug laiko bandydamas apsibrėžti ir suvokti skirtumą tarp muzikos ir garso sąvokų. Jei nusprendi įsigilinti į šias sąvokas, tai tampa labai dideliu klausimu. Kaip yra pasakęs John Cage, „muzika yra organizuoti garsai“, ir tikriausiai, man tokio paaiškinimo užtenka. Mane domina ne tik muzikinės natos, bet ir skirtingų garsų klausymasis. Noriu suvokti tuos garsus. Dažniausiai klausydami tradicinių muzikinių pasirodymų, mes norime pašalinti visą triukšmą, nereikalingus garsus, bet šie dalykai mane domina kur kas labiau.
XXI amžiuje mes turime išskirtinę galimybę kurti garsus pasitelkiant elektroniką. Ne tik juos kurti, bet ir įtraukti į savo kūrybos procesą. Šiais laikais tai tampa platesne idėja ir aš esu laimingas galėdamas išlaikyti ją labai atvirą.
– Savo dirbtuvėse kalbėsite apie klausymąsi ir girdėjimą. Kuo tai skiriasi?
– Tai dar vienas sudėtingas klausimas. Savo dirbtuvėse norėčiau atskleisti idėją, kad klausymasis vyksta ne tik ausimis, bet ir visu kūnu. Mes kaupiame patirtis labai skirtingais būdais. Dažniausiai jei mes esame labai susikaupę ir skiriame dėmesio vienam dalykui, mes tai darome naudodamiesi visu kūnu. Klausymasis, tai fizinis būdas susikoncentruoti.
Moderniame pasaulyje mūsų dėmesys paskirstytas į labai daug dalių, mes judame labai greitai, bet pasitelkę šias idėjas apie klausymasį, mes galime gyvenimo patirtis pajusti kitaip, labiau susikoncentruoti.
– Kaip išmokti išgirsti visus mus supančius garsus?
– Mes girdime garsus savo ausimis, bet susikoncentruojame ir atkreipiame dėmesį naudodamiesi savo kūnais. Jeigu leistume savo mintims klaidžioti savarankiškai, suprastume, kad jos juda prie skirtingų dalykų labai greitai, mums to net nesuprantant. Todėl klausymą mes galime naudoti kaip meditacijos formą. Vaikščiojimas taip pat gali būti meditacinis, jeigu mes tai darome specialiu būdu. Taip pat yra ir su klausymusi. Tai daug praktikos reikalaujantis įprotis. Kartais smagu tai daryti su žmonėmis, aptarti ir pasišnekėti apie savo patirtis. Praktikuoti klausymąsį yra daugybę būdų. Vienas variantų – klausytis visų garsų aplink save ir išsirinkti vieną patinkantį labiausiai, po to prie šio garso pridėti dar kelis. Tai vienas iš būdų klausantis vieno garso, nepamiršti garsų visumos.
– Taip pat festivalyje vesite paskaitą apie garso sampratą skirtingose kultūrose. Ką galite pasakyti apie lietuvių garso suvokimą?
– Norėčiau pakalbėti apie muzikinio garso ir triukšmo idėją. Kalbant ne tik apie tradicinę lietuvišką muziką, bet bendrai apie europietišką. Mes esame pripratę klausytis instrumentų ir keistai žiūrime į pašalinius garsus. Kitos šalys turi šiek tiek kitokį požiūrį. Taip atsiskleidžia skirtingas garsų grožio suvokimas. Turiu labai daug patirties kalbant apie japonišką muziką, gyvenau šioje šalyje 4 metus ir studijavau jų tradicinę muziką. Instrumentai ten atlieka didelę dalį kompozicijos, bet taip pat muzika yra derinama su gamtos garsais, kaip antai vėjo ar vabalų skleidžiamais garsais. Tai labai vertinama jų kultūroje, tad skirtumas nuo Europos yra labai didelis.
– Ar norite ką nors perduoti festivalio „Yaga Gathering“ dalyviams?
– Visi atvykę į festivalį turėtų aplankyti mus prie Koncepto scenos. Garantuojama puiki patirtis ir įdomūs žmonės. Kviečiu visus prisijungti prie mano vedamų dirbtuvių ir paskaitų apie gebėjimą klausytis. Galiu atskleisti, kad dirbtuvių metu naudosimės mažais mikrofonais bei telefonais ir kartu kursime įvairias garso kompozicijas. Šios dirbtuvės truks dvi dienas, o jose sudalyvauti galės ribotas žmonių skaičius, tad kviečiu registruotis, jei norite tapti šio eksperimento dalimi.
Festivalis „Yaga Gathering“ vyks liepos 28 – rugpjūčio 1 dienomis Varėnos raj., Ežeraičio miške, prie Spenglos ežero.
Publikuota 
2016 m. Menų fakulteto diplomų įteikimo šventė
Neringa Stoškutė: ,,Muziejus neprivalo būti fizinė institucija”
Kas yra muziejus šiandien, kaip jis suprantamas visuomenėje ir politikoje, koks turėtų būti šiuolaikiškas muziejus..? Apie tai ir apie asmeninį santykį su muziejumi kalbamės su Neringa Stoškute – daugiametę patirtį turinčia dizaino, šiuolaikinio meno eksperte, parodų kuratore, šiuo metu studijuojančia menotyros krypties doktorantūrą VDU ir atliekančia Lietuvos dailės muziejų tyrimą.
Ar prisimeni savo pirmajį apsilankymą muziejuje? Koks jis buvo?
Iš vaikystės prisimenu ryškiausią apsilankymą Velnių muziejuje būnant šešerių-septynerių metų amžiaus. Kartu su mama ,,keliavome” nuo vieno eksponato prie kito, o ji man pasakojo vis kitas lietuvių liaudies pasakas: apie velnią ir bobą, kaip velnias apgauna žmogų ir pan. Dėl šių jos pasakojimų kiekvienas eksponatas atgijo ir įsivaizduodavau juos kaip trumpus filmus, gyvus siužetus. Vėliau, jau būdama suaugusi, apsilankiau Velnių muziejuje ir pasigedau visų girdėtų istorijų, nes buvau įsitikinusi, kad mama visas jas skaitė objektų aprašuose. Tačiau jokių aprašymų nebuvo, ji viską man pasakojo iš atminties!
Taip pat neišdildomą įspūdį vaikystėje paliko gyvūnų iškamšos Tado Ivanausko Zoologijos muziejuje. Įdomu, kaip jos atrodo dabar, reikės vėl kada apsilankyti…
Ne tik Tavo studijos, bet ir darbas užsienyje buvo susiję su dizainu. Tad kodėl Lietuvoje pasirinkai tyrinėti būtent dailės muziejus?
Visų pirma todėl, kad Lietuvoje nėra dizaino muziejų (juokiasi), o antra, dailė ir dizainas labai artimos sferos. Dažnai tekdavo vykdyti projektus, kurie buvo susiję tiek su dizainu, tiek su daile, o ir iš visų meno formų labiau domėjausi daile nei šokiu, teatru, architektūra ar kt.
Ką netikėto atradai tyrinėdama?
Tyrinėdama galėjau pažvelgti į muziejų ne iš teorinės pusės, kaip muziejininkė, ekspertė, ką dariau ligšiol studijuodama, o iš praktinės – lankytojo akimis – bei išsiaiškinti, kaip veikia kultūros politikos mechanizmas Lietuvoje. Studijuodama užsienyje turėjau mažai žinių apie Lietuvos muziejų veiklos kontekstą, tad doktorantūros studijos Vytauto Didžiojo universitete suteikė galimybę į tai įsigilinti bei pritaikyti turimas teorines žinias, pagrįstas Vakarų Europos muziejų praktika.
Ko paprastas lankytojas nežino, nemato..?
Lankytojas nežino ir nemato labai daug. Nemato muziejaus kasdienybės: muziejininkų ir kuratorių darbo, ekspozicijos ar muziejaus programos paruošiamųjų darbų, eksponatų išpakavimo, supakavimo, jų restauravimo… Jis mato tik galutinį produktą – ekspoziciją.
Kaip muziejus suprantamas Lietuvos kultūros politikoje? Ir kokius skirtumus matai lyginant su užsienio šalimis?
Lietuvos kultūros politikos dokumentuose muziejus apibrėžiamas kaip švietėjiška institucija, kurios pagrindinis tikslas – kaupti, saugoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti. Lyginant Baltijos šalis, jų muziejų įstatymai gana skirtingi. Nepaisant to, kad Tarptautinės muziejų tarybos nutarimu muziejus yra apibrėžiamas kaip sociali, atvira institucija, prieinama visiems, kartu atliekanti ir pagrindines funkcijas: saugoti, tirti, eksponuoti, tačiau kiekviena šalis savaip tą interpretuoja ir pritaiko. Štai Estijos muziejų įstatymas yra labai artimas šiam – jame teigiama, kad muziejus turi būti prieinamas ir specialių poreikių turintiems asmenims. Tuo tarpu Latvijoje muziejus apibrėžiamas taip pat kaip Lietuvoje – kaip švietėjiška, moksliška institucija, bet dar pridedama, kad kultūros vertybės turi būti tikslingai panaudojamos, turint omenyje ryšį su lankytojais, tad linkstama prie socialinio aspekto. Kai, tuo tarpu, Lietuvos muziejaus įstatymas parašytas 1995 m. ir, nors taisytas ne kartą, vis dėlto, pagrindas išlikęs toks pats – apie jokį atvirumą, socialumą, prieinamumą, vertybių tikslingą panaudojimą nėra net užsimenama.
Ką reiškia „socialus muziejus”? Koks jis turėtų būti..?
Pirmiausia, tai reiškia tarnavimą, atvirumą, prieinamumą visuomenei ir įvairiems jos segmentams bei jų poreikių tenkinimą. Tai reiškia, kad muziejaus samprata kinta nuo orientavimosi į objektus, jų kaupimą ir saugojimą, o tuo pačiu ir uždarumą bei autonomiškumą. Dabar muziejai atsigęžia į lankytojus, tarnauja jiems ir naudoja kultūros vertybes kaip priemonę švietimui, informavimui.
Muziejus neprivalo būti fizinė institucija, jis gali būti įvairių formų. Jau gerą dešimtmetį populiarėja ekomuziejai, edukaciniais pagrindais susikūrusios bendruomenės, galima kalbėti ir apie virtualius muziejus.
Itin svarbia tampa komunikacija su visuomene – muziejus turi būti ne mokytojas, o veikiau pagalbinininkas, fasilitatorius, tiltas, nutiesiantis kelią į žinias.
Taip pat svarbus universalumas, prieinamumas visiems, kad žmogus, atvykęs iš užsienio, kitos kultūros, suprastų komunikuojamą idėją. Komunikacijoje daug įtakos turi ir technologijos, kurios naudojamos kaip papildomas informacijos šaltinis. Be to, socialiniai tinklai turėtų būti naudojami ne reklaminiais tikslais, kas daroma šiuo metu, o bendravimui su muziejaus bendruomene, skirtingomis auditorijomis. Šiuo metu muziejų ekspozicijose trūksta aktualesnės kontekstinės informacijos, audiogidų, įvairesnių būdų susipažinti su ekspozicijomis, nes salių darbuotojos nelabai ką žino. Tačiau tai privalo pasikeisti – juk keičiasi ir patys muziejai, jų vadovai jau kalba apie tapimą labiau socialine institucija. Bet manau, kad būtent muziejų įstatymas, kaip aukščiausias politinis dokumentas, turėtų įpareigoti muziejus taip elgtis, o ne atvirkščiai.
Ar pati visuomenė pasirengusi interaktyvumui? Ar kėlimasis į elektroninę erdvę nesukels grėsmės fizinių muziejų išnykimui?
Šiuolaikinė visuomenė, ypač jaunoji karta, jau seniai interaktyvi. Idėjų, kaip išlaikyti tradicinį muziejų, visada yra. Didesnė problema – muziejų prieinamumas, nes jie nėra matomi kaip atviros institucijos. O ar muziejus išnyks kaip fizinė erdvė – priklauso nuo muziejaus santykio su auditorija, kiek jis yra fizinė erdvė, o kiek virtuali. Didesnė problema yra muziejai, kurie nežino, kaip tikslingai panaudoti naująsias technologijas ir socialines medijas. Žinoma, trūksta specialistų, žmogiškųjų, laiko, finansinių išteklių… Bet tai ne priežastis. Reikia atrasti būdų išlikti aktualiems.
Ar visuomenė noriai lankosi muziejuose..?
Žmonės visuomet ieško būdų kaip turiningai praleisti laiką, savišvietos vietų, o muziejus būtent ir yra tokia erdvė. Pagausėjus edukacinių užsiėmimų, jaučiamas pagyvėjimas – lankosi ne tik mokytojos su moksleiviais, bet atvyksta ir grupės iš Trečiojo amžiaus universitetų. Ateina ir šeimos, nes suvokia, kad muziejus yra draugiška, jauki, aktuali vieta ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.
O Tu pati dažnai lankaisi muziejuose? Kokiuse? Ko ten ieškai ir ką randi..?
Muziejai ir lankymasis juose yra mano gyvenimas – mano darbas ir laisvalaikis, o žmonės, kurie sugeba suderinti šiuos du dalykus, yra labai laimingi. Tad šiuo metu esu labai laiminga (juokiasi). Lankymasis muziejuje man yra laisvalaikio praleidimo forma, ateinu čia kartu su šeimos nariais ar draugais. Nors lankausi įvairaus pobūdžio muziejuose, pirmenybę teikiu dizaino, dailės muziejams, mažiau – istoriniams, bet jei ten vyksta įdomus renginys ar paroda, tikrai nepraleidžiu progos apsilankyti ir čia.
Kokius keisčiausius muziejus esi aplankiusi?
Keisčiausias būtų tas pats Velnių muziejus – vienintelis tokio pobūdžio Europoje. Taip pat išskirčiau Erotikos muziejų Paryžiuje bei Museum of Broken Relationships, kurį aplankiau Londone. Pastarasis dviejų menininkų iniciatyva, siekusių įamžinti buvusius santykius, įsteigtas Zagrebe, Kroatijoje. Menininkai priima iš žmonių įvairius objektus, bylojančius apie tai, kaip ir kodėl žmonės išsiskyrė. Tad ekspozicija ne tik nuolat keičiasi, bet ir keliauja po įvairius miestus.
Tai muziejai tampa mobilūs..?
Taip, tai yra viena iš kitokių, ne fizinės erdvės, institucijos formų, nors iš dalies primena parodą, tačiau yra laikomas muziejumi, nes turi savo rinkinį.
Kalbėjai apie Estijos ir Latvijos atvejus, o kokia situacija kitose Europos šalyse, ko galėtume pasimokyti..?
Labai skiriasi visuomenės požiūris į muziejų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje muziejus yra laikomas laisvalaikio praleidimo forma. Čia lankosi šeimos, norinčios praleisti laiką kartu, mokytis, susipažinti su menu, istorija, mokslo atradimais, technologijomis… Teko pastebėti, kad tėvai vaikų klausinėja, ką šie mato, ką, jų manymu, vienos ar kitos formos, spalvos reiškia, o tai leidžia vaikui geriau suprasti, įsisąmoninti kūrinio idėją. Tuo tarpu Lietuvoje to nematau. Tačiau ateityje, tikiuosi, kad ir Lietuvoje išsiugdys bei užaugs lankytojų karta, panaši į Didžiosios Britanijos atvejį (šypsosi).
Tai galima sakyti, kad šeima turi didelę įtaką muziejaus įvaizdžio formavime?
Taip. Kaip ir mano pasakojime apie vieną įsimintiniausių apsilankymų Velnių muziejuje. Tačiau ir pats muziejus daro didelę įtaką. Lietuvoje buvo atvejis, kuomet su darželinukais lankėmės interaktyvioje parodoje, kurioje buvo galima viską liesti. Tačiau vaikams sugužėjus prie vieno eksponato, salės prižiūrėtoja pradėjo kelti balsą: ,,atsargiai, nelieskit..!” Nors vaikai elgėsi labai atsakingai. Po apsilankymo priėjo mergaitė ir sako: ,,man ta teta labai baisi”. Tad koks vaikui lieka atsiminimas? Turi pasikeisti požiūris į lankytoją, o tuomet ir muziejaus įvaizdis pasikeis.
Kaip kiekvienas iš mūsų – tiek lankytojas, tiek muziejaus darbuotojas – galėtų prisidėti prie to įvaizdžio gerinimo?
Iš muziejų pusės turi pasikeisti komunikacijos forma su lankytojais, kad pasikeistų jų požiūris į muziejų, kad jis būtų matomas kaip atvira, visiems prieinama institucija. Taip pat muziejams reikia tapti jaukesnėmis, atsipalaidavimui, savišvietai skirtomis vietomis. Kalbu ne tik apie ekspozicijų modernizavimą, tačiau ir kitus, galbūt, mažiau sureikšminamus ar pastebimus aspektus, pavyzdžiui, lankytojams teikiamų paslaugų pagerinimą. O visuomenei patarčiau vietoj laisvalaikio Akropolyje rinktis muziejų.
Kaip manai, kaip muziejams pavyks prisitaikyti? Pozityviai ar pesimistiškai žvelgi į jų ateitį?
Labai opitimistiškai žiūriu (juokiasi). Nes niekas nestovi vietoje, viskas progresuoja, tobulėja. Gal šiuo metu ir jaučiama stagnacija, bet su laiku, manau, tas pasikeis. O kai muziejai pradės keistis, keisis ir visuomenės požiūris į juos.
Kalbino Kristina Ižganaitytė
Publikuota www.bernardinai.lt
Atoslūgis ar virsmas? | Jurgita Staniškytė
Toma Vaškevičiūtė ir Eglė Gabrėnaitė Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, daugelis teatro kūrėjų ir mylėtojų šiemet sutiko už Velykų stalo. Todėl Auksiniai scenos kryžiai, kuriais kasmet pagerbiami praėjusių metų geriausieji, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo įteikti dviem dienomis vėliau. Apdovanojimai jau išdalyti, aistros dėl pripažinimo aprimusios, Teatro diena paminėta. Po šventinio šurmulio su teatrologe, Auksinių scenos kryžiųkomisijos nare, VDU Menų fakulteto dekane Jurgita Staniškyte kalbėjomės apie šiuolaikinio teatro būklę, problemas ir galimybes.
Monika Meilutytė. Pokalbį pradėsiu paprastu klausimu, į kurį turbūt nėra paprasta atsakyti, – kokį įspūdį Lietuvos teatras padarė 2015 m.? Ką naujo jame atradote?
Jurgita Staniškytė. Teatras nėra inovacijų fabrikas. Tiesiog neįmanoma (o ir nebūtina), kad kiekvienais metais jis pateiktų kažką visiškai naujo. Kasmet būna ir atsinaujinimo, ir stagnacijos ženklų. 2015-ieji – ne išimtis.
Auksinių scenos kryžių nominacijos, jų refleksija žiniasklaidoje rodo, kad didžiausios praėjusių metų naujovės sietinos su tuo, ką pavadinčiau naujo konteksto žavesiu, nors iš tikrųjų tai nėra labai nauja. Pernai įdomiausi buvo tarptautiniai projektai: Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“, Árpádo Schillingo „Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Valterio Sīlio „Miškinis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Minėti spektakliai ankstesnės šių režisierių kūrybos kontekste nėra išskirtiniai – Lupos estetika puikiai atpažįstama „Didvyrių aikštėje“, režisieriaus Sīlio ir dramaturgo Jānio Balodžio „Miškinyje“ taikyti teksto kūrimo ir darbo su aktoriais metodai yra patikrinti ne viename bendrame jų projekte Latvijoje, o „Didis blogis“ puikiai atskleidžia Lietuvos žiūrovams Schillingo teatro sampratą ir kūrybos principus, pažįstamus iš tarptautinių teatro festivalių.
Vis dėlto Lietuvos kontekste šios teatrinės tradicijos įskelia naujovių kibirkštis. „Didvyrių aikštė“, visų pirma, – tai kitoks aktorių buvimas scenoje. „Miškinis“ siūlo Lietuvos scenai neįprastą dokumentinės fikcijos žanrą. „Didis blogis“ parodo teatro galimybes kalbėti aktualiomis ir kontroversiškomis temomis, atsiverti šiandienos skausmui ir dinamiškai reaguoti į tai, kas vyksta anapus teatro sienų. Tokios, mano nuomone, būtų labiausiai matomos 2015 m. Lietuvos teatro naujovės.
Gyvas teatro menas privalo vienaip ar kitaip atsižvelgti į tai, kas vyksta čia ir dabar, kuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, atliepti dabartines žmogaus jausenas ir patirtį, o tai juk labai konkrečios koordinatės. Lietuvos teatre aktualumas neretai suvokiamas pernelyg abstrakčiai – jei spektaklis kalba apie bendražmogiškus dalykus, kam nors tai, be abejo, bus aktualu. Vis dėlto šiuolaikinis teatras turėtų stengtis, kad taptų aktualus konkrečiam dabarties žmogui, kad publika atpažintų scenoje perteikiamą tikrovę kaip savą, kaip savosios patirties tęsinį. Aktualumas, žinoma, būna dvejopas. Viena vertus, aktualus gali būti spektaklio turinys – temos, apie kurias kalbama, istorijos, kurios pasakojamos (pavyzdžiui, „Didis blogis“). Antra vertus, aktualumas gali pasireikšti kaip teatro forma, nauja estetika, inovatyvus sceninio pasakojimo būdas. Lietuvos teatras praėjusiais metais, man regis, pasistūmėjo temų aktualumo link, bet kalbos aktualumo dar nedaug, nors šiuo keliu, galima sakyti, jau irgi einama.
O kokios yra tos šiuolaikinio žmogaus jausenos, patirtys, kurias teatras turėtų reflektuoti?
Dažnai bandoma supriešinti dvi kryptis – aktualų socialinį ir universalų metafizinį teatrą. Apie pirmąjį dažnai kalbama kiek „iš aukšto“, pabrėžiant, kad socialinio teatro tradicija Lietuvoje nesusiklostė, todėl jis sunkiai prigyja mūsų teatro terpėje. Antroji kryptis, bylojanti metafizinėmis, būties temomis, visada laikytas lietuvių teatro stiprybe.
Toks požiūris būdingas ne tik Lietuvai. Diskusijos apie politišką ir apolitišką teatrą, kaip dvi skirtingas scenos meno stovyklas, vyko iki pat XX a. vidurio – buvo svarstoma, ar teatras turėtų orientuotis į amžinąsias būties problemas, ar verčiau ryžtųsi tyrinėti, kas visuomenėje vyksta čiair dabar. Pavyzdžiui, puikiai žinomas absurdo teatro dramaturgų ginčas su Bertolto Brechto teatro šalininkais dėl to, ar iš scenos reikėtų kalbėti apie „išgydomas“ socialines ligas, t. y. problemas ir situacijas, kurias įmanoma išspręsti, pakeisti, ar apie „neišgydomas“, t. y. metafizines, kurių, pavyzdžiui, mirties juk neatšauksime, kad ir kiek apie ją kalbėtume.
Tačiau šiais laikais toks skirstymas nėra nei naudingas, nei pagrįstas, nes mus supančioje tikrovėje šios sąvokos grakščiai susilieja. Galbūt daugumos šiuolaikinės visuomenės skaudulių giluminės priežastys ir yra metafizinės, kaip antai mirties ar Kito (Svetimo) baimė, bet jos pasireiškia kaip labai konkretūs socialiniai veiksmai. Šie dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje, ir menui tikrai nereikėtų stengtis jų dirbtinai atskirti. Man atrodo, aktualus teatras ir yra tas, kuris kalba iš šių dienų perspektyvos, nepamesdamas iš akių metafizinio gylio. Juk dabar susiduriame su iš tikrųjų didžiulėmis, sudėtingomis problemomis – nuo karų iki pabėgėlių krizės, nuo melo iki agresijos, nuo istorijos klastojimo iki fiktyvios tikrovės, kuria žmonės įtiki kaip tikra, kūrimo. Tos problemos, viena vertus, labai konkrečios, atpažįstamos, socialinės, antra vertus, turi stiprų metafizinį prieskonį. Manau, bandymai narplioti šias painias sąsajas, į sudėtingą tikrovės tyrimą įtraukiant ir žiūrovus, galėtų būti aktualaus šiuolaikinio teatro stiprybė.
Teatro dienos proga kreiptis į pasaulio teatralus Tarptautinis teatro institutas šiemet suteikė garbę rusų režisieriui Anatolijui Vasiljevui. Savo pranešime jis pabrėžė, kad „reikia įvairaus teatro“. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti. Peržiūrėjote daugiau kaip 70 pernai sukurtų spektaklių, tad galite pasakyti, ar Lietuvos teatras šiandien yra pakankamai įvairus. Ar žiūrovai turi pasirinkimą?
Lietuvos teatras, sakyčiau, gana įvairus, tačiau klausimas, ar ta įvairovė yra geriausia, kokią galėtume turėti.
Esama stiprią meninę ambiciją puoselėjančių teatrų, kurie, bendradarbiaudami su menininkais, pripažintais tarptautiniu mastu, siekia atsinaujinti, pasisemti kitokios patirties. Kam nors gali atrodyti, kad toks bendradarbiavimas labai paprastas – pasikvietei režisierių ir jis viską padarys taip, kaip reikia. Bet juk ne kiekvienas teatras gali sau leisti tokį tarptautinį projektą, kuris ne tik daug kainuoja, bet ir reikalauja sugebėjimo priimti kitokią meninę kalbą, galų gale spręsti kylančius konfliktus. Daug kas priklauso ir nuo to, koks yra paties teatro kūrybinis ir administracinis potencialas.
Lietuvoje yra daug gana įdomių, naujų, nepriklausomų trupių. Jų veiklą vertinu labai pozityviai kaip teatro kūnui būtiną „šviežią kraują“, tam tikrą natūralų atsinaujinimą. Kalbu apie Artūro Areimos, Klaipėdos jaunimo, „Apeirono“ teatrus, Bad Rabbits trupę ir kitus. Viliuosi, kad iš šių daigų išaugs kažkas kokybiškai naujo, nes šie kūrėjai eksperimentuoja, išbando naują scenos meno kalbą. Tiesa, kartais ji nauja tik Lietuvos, bet ne pasaulio teatro istorijos kontekste. Pavyzdžiui, Areimos „Nevykėlis“ apeliuoja į istorinio XX a. avangardo maišto aistrą, bet Lietuvoje šios tradicijos nebuvo, todėl režisierius ją tarsi „išranda“ iš naujo.
Na, o kai kurių valstybinių teatrų spektakliai atrodo tarsi įstrigę laike, kuriami pagal tradicines formules, kaustomi rutinos, tačiau tai jiems netrukdo komfortabiliai jaustis… Taigi, Lietuvos teatrai skirtingi ir tai yra gerai, tačiau bėda ta, kad tenka kalbėti ne tik (ir ne tiek) apie stilių, žanrų ar teatrinės kalbos įvairovę, kiek tiesiog apie kokybinius skirtumus.
Norėčiau pasukti kalbą prie „blogio“. Kuo šiuolaikinis Lietuvos teatras labiausiai liūdina?
Esu teatrologė, todėl mane nuliūdinti galėtų nebent mažas spektaklių kiekis, neįvykusi premjera, uždarytas teatras. Kiekvienas spektaklis man yra įdomus analizės objektas, todėl kalbėti apie „liūdesį“ čia turbūt nelabai tinka. Galėčiau nebent pasakyti, ko man asmeniškai teatre trūksta ir kas mane kartais stebina. Tai, žinoma, bus labai subjektyvu. Stebiuosi, kad nemaža dalis Lietuvos teatro spektaklių taip atkakliai ignoruoja realybę už teatro sienų. Juk mes visi gyvename XXI a., vaikščiojame tomis pačiomis gatvėmis, sekame naujienas, esame susipančioję tais pačiais socialiniais tinklais, tačiau kai kurie spektakliai verčia abejoti, ar tikrai jų autoriai gyvena toje pačioje erdvėje ir laike… Šis negyvo spektaklio-muziejaus ar spektaklio kaip pabėgimo nuo tikrovės fenomenas mane, viena vertus, glumina, antra vertus, domina kaip tyrimo objektas, nes daug pasako ne tik apie teatro kūrėjus, bet ir apie publiką, o kartu ir apie visuomenę. Be abejo, yra nemažai spektaklių, kurie patvirtina, kad teatras – puiki terpė šiuolaikinės tikrovės tyrimams. Mūsų gyvenime vyksta tiek spektaklių, kad, atrodytų, tik kelk juos ant scenos ir analizuok kartu su žiūrovais. Manau, Lietuvos teatras po truputį jau imasi dabarties analizės, bet ne visada turi tam tinkamų įrankių.
Kas tuos įrankius galėtų suteikti, ko reikėtų, kad jie atsirastų?
Sakydama „įrankiai“, turiu omenyje, pavyzdžiui, kitokius dramaturgijos kūrimo būdus, dokumentines ar pažodinio teatro formas, kurias gali kurti aktoriai, tačiau jiems labai praverstų dramaturgo pagalba. Kai kuriems jaunųjų kūrėjų darbams akivaizdžiai trūksta dramaturgo rankos, bet ne geležinės, o pagalbinės, padedančios režisieriui ir aktoriams tinkamai „suveržti“ ar atvirkščiai – „išlaisvinti“ dramaturginį spektaklio karkasą. Tokiame teatre ir vaidyba turėtų būti atviresnė, nuosaikesnė, mezganti ryšį su žiūrovais. Spektaklis-tyrimas – tai visada šiokia tokia nežinios, rizikos ir netikrumo teritorija, į ją kūrėjai žengia be išankstinio plano ar scenarijaus, tai taktiniai manevrai, kurie gali būti ne visiems priimtini ar patrauklūs. Tačiau jiems galima pasiruošti, taktikos išmokstama. Nesakau, kad dabar visi turėtų imtis kurti spektaklius, paremtus tikrovės tyrimais. Bet jaunimas, gavęs tinkamus įrankius, manau, būtinai turėtų tai išbandyti. Po truputį šis procesas Lietuvos teatre jau „įsivažiuoja“.
Sakote, teatras yra tinkama terpė tirti šiuolaikinei visuomenei. Tačiau jis nėra komunikacijos priemonė, galinti operatyviai reaguoti į dabarties įvykius, juos komentuoti ir apmąstyti. Ar teatras turi kokių nors komunikacinių pranašumų prieš žiniasklaidą, kiną, kitas medijas?
Galbūt todėl, kad dirbu tarpdisciplininėje terpėje, bendrauju su kolegomis iš įvairių meno sričių, teatrą vertinu kaip interaktyvią mediją. Tačiau tiesa ir tai, kad Lietuvos teatras kol kas neišnaudoja visų komunikacinių savo galimybių.
Ką turiu omenyje? Neretai Lietuvos teatro pastatymai iš esmės patvirtina daugelio teoretikų požiūrį, kad dvikryptė komunikacija teatre nevyksta, jeigu nėra publikos atsako – žiūrovai sėdi tamsoje ir tik stebi scenos veiksmą. Tokiu atveju komunikacijos blyksniu arba savotišku atsaku galėtume vadinti nebent žiūrovo išėjimą iš salės.
Toks teatro modelis vyrauja ne tik Lietuvoje. Tačiau istorija liudija, kad komunikacija tarp scenos ir salės gali būti labai intensyvi, prisiminkime, kiek riaušių yra kilę dėl teatro spektaklių! Šiuolaikiniam teatrui apsimetinėti, kad publikos šalia nėra, manyčiau, tiesiog nebenaudinga, nes būtent gyvas bendravimas su žiūrovais ir yra komunikacinis teatro pranašumas prieš šiuolaikines medijas. Juk šiandien beveik visi esame įpratę naujienas virtualiai komentuoti, čia pat į jas reaguodami, o neretai ir patys jas kurdami. Kitaip tariant, siejami virtualaus dalyvavimo, simuliuojame bendrystę… Teatras galėtų būti gyvas tokio forumo pakaitalas. Jei žiūrovai skatinami kurti, intensyviai mąstyti, veikti kartu, galima tikėtis, kad spektaklis suburs gyvai reaguojančią bendruomenę.
Taigi, teatre slypi labai didelis tarpusavio ryšių kūrimo potencialas, ne kartą patvirtintas istorijos. Juk ir tarpukariu Lietuvos teatras buvo tautinės bendruomenės telkimo priemonė, ką jau kalbėti apie sovietmečio nematomas arba sąmokslo bendruomenes, kurias subūrė sceninė Ezopo kalba. Šios teatro įsteigtos bendruomenės neabejotinai daug prisidėjo prie lietuvių tapatybės kūrimo. Tad nenuvertinkime komunikacinės teatro galios.
O jeigu žvelgtume į pastaruosius 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus, kuris teatro tarpsnis atrodytų sėkmingiausias?
Sėkmė labai apgaulinga sąvoka. Manyčiau, giliausius įspaudus meno istorijoje palieka tie darbai, kurie kelia savo metui svarbius klausimus ir provokuoja diskusijas. Paradoksalu, o gal ir simptomiška, turint omenyje visą mūsų pokalbį, tačiau Lietuvos teatro kontekste tokie darbai beveik nesutampa su intensyviausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo teatras, galima sakyti, nesuspėjo reaguoti į vykstančius pokyčius. Gal todėl tiek daug diskusijų sukėlė Oskaro Koršunovo spektaklis apie vadinamosios lūžio kartos situaciją – 1997 m. pastatyta Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“ Apskritai tas laikotarpis buvo nepaprastai įdomus, režisieriai polemizavo vieni su kitais, vienas realybę diagnozuodavo vienaip, kitas – kitaip, vyko diskusija, idėjų apykaita. Akivaizdu ir tai, kad spektakliai, kurie tuo metu, kai buvo sukurti, neatrodė sėkmingi, vėliau, žvelgiant iš šiokios tokios laiko perspektyvos, pasidarė gerokai įdomesni už sulaukusius pagyrimų.
Man asmeniškai ypatingas atrodo mūsų teatro laikotarpis nuo 1997 m. Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ iki 2004 m. Gintaro Varno „Nusikaltimo ir bausmės“. Manau, komisijos nariams tada buvo nelengva apsispręsti, kam atiduoti Kristoforą ar Auksinį scenos kryžių. O šiemet didelės intrigos, kas gaus apdovanojimą už geriausią režisūrą, nebuvo. Kaip manote, ar tai tebesitęsiantis Lietuvos teatro atoslūgis po buvusio pakilimo, ar vis dėlto kažkas kita?
Tai neabejotinai puikūs spektakliai, apie kuriuos studentai jau rašo tiriamuosius darbus, o teatrologai – straipsnius ir monografijas. Taip pat suprantu, kad tų didžiųjų nostalgija – labai sveikas ir dažnai vaisingas jausmas, iš šio ilgesio gali rastis nauji įdomūs kūriniai. Kita vertus, menotyrininkai ir kultūros istorikai mėgsta vartoti sąvoką „aukso amžius“ kaip tam tikrą atskaitos tašką, kurio fone šiandienos menas atrodo sumenkęs, susmulkėjęs, pakrikęs. Tačiau teatro raida yra labai dinamiška, didelius darbus ir herojus keičia smulkesnės formos, mažesnės bendruomenės. Gali būti, kad dabar yra virsmo metas, todėl jį reikėtų vertinti atsargiai, neskubant skelbti krizės.
Kokią ateitį pranašaujate Lietuvos teatrui?
Pranašauju, kad ir tolimoje ateityje lietuvių teatras bus. O jeigu rimtai, svarbu, kad jaunimo netrūktų ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Svečiai iš užsienio stebisi, kad Lietuvos teatruose lankosi tiek daug jaunų žmonių, ypač kad jie eina ir į nacionalinius teatrus, kurie, atrodytų, skirti rimtai, solidžiai publikai. Taigi, turime ir jaunų kūrėjų, ir jaunų žiūrovų, o tai geras ženklas.
Dėkoju už pokalbį.
Publikuota 
Į kauniečio sąvoką telpa tiek gerosios, tiek blogosios savybės
„Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.“ – teigia vienas iš projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ ambasadorių, fotografas Artūras Morozovas. Pokalbis su Artūru – apie vaikišką blokinių kaladėlių pasaulį Kalniečių mikrorajone devyniasdešimtaisiais, kauniečių įvaizdžio dvilypiškumą ir dar neatrastus miesto kultūrinius klodus.
– Gimėte ir augote Kaune. Kokie ryškiausi prisiminimai yra išlikę iš to meto Kauno?
– Gimiau ir augau Kalniečiuose, viename iš miegamųjų miesto mikrorajonų, tad vaikystės prisiminimai tikriausiai apsiriboja mano ir gretimu kiemu tuometinėje Lukšio gatvėje, kur mama dar leisdavo nuklysti. Galima sakyti, jog beveik visa mano vaikystė ir prabėgo tarp tų betoninių kaladėlių. Ten, būdami vaikai, pasitelkdami fantaziją, atradome viską, ko mums tada reikėjo.
Žinoma, gyvenimas blokinėje kaimynystėje devyniasdešimtaisiais buvo su savais niuansais, kaip ir bet kokiame kitame mikrorajone. Buvo ir paaukotų mobiliųjų telefonų, ir atimtų monetų, tačiau visa tai priėmėme kaip visiškai normalią ir labai įdomią patirtį.
Dabar, praėjus tiek metų, aš nuolatos su tam tikra nostalgija grįžtu į Kalniečius, kur vis dar gyvena mano tėvai. Man šis rajonas atrodo patrauklus, netgi turintis kažkokią savitą estetiką, labai įdomus fotografiškai.
– Ką Jums reiškia Kaunas?
– Kaunas suformavo labai didelę mano asmenybės dalį. Niekad negalėčiau jo vertinti tik kaip gyvenamosios teritorijos. Nuo to laiko, kai man atsivėrė visas senamiestis, kai pradėjau dalyvauti miesto bendruomenės gyvenime, Kaunas man tapo labai gilus, labai platus.
Pradedant nuo industrinių, pramoninių rajonų, iki miesto parkų, senamiesčio, santūriojo modernizmo gatvelių, inteligentijos, akademinės bendruomenės, šis miestas yra itin įvairialypis. Tuo jis man ir įdomus. Niekada nenorėjau palikti Kauno.
– Kauniečiai yra žmonės, apie kuriuos kuriame be galo daug stereotipų. O ką Jūs manote apie kauniečius?
– Mano manymu, miesto sukišti į epitetus ar siauras charakteristikas tiesiog negalima. Pripažįstu, kad tikras kaunietis yra ir pasikėlęs, ir agresyvus, tačiau tuo pat metu jis yra labai išsilavinęs ir itin kosmopolitiškas žmogus. Kauniečiai yra labai patriotiški ir kultūringi. Į kauniečio sąvoką man telpa tiek gerosios, tiek blogosios savybės ir be tos grubiosios pusės tiesiog nebūtų šio miesto cinkelio. Tame yra labai daug žavesio.
Be abejo, vis dar susiduriu su tuo, jog Kaunas vertinamas remiantis gūdaus sovietmečio ar pirmųjų nepriklausomybės metų apybraižomis, tad ir kauniečiui lipdoma treninguoto asmens etiketė. Vis dar taip manančius labai noriu pakviesti į Kauną pasivaikščioti po Žaliakalnį ar Laisvės alėją ir iš naujo įvertinti kauniečio įvaizdį!
– Ar Kaunas patrauklus menininkams?
– Kai aš, būdamas vyresnėse klasėse, o vėliau ir studijuodamas VDU menų fakultete, patekau į tą kultūringąją Kauno menininkų bendruomenę, suvokiau, jog ji yra labai išskirtinė. Kauno meno grynuolis yra švelniai nugludintas, bendruomenė nėra didelė, labiau kompaktiška – tu ją gali nesunkiai atrasti. O kadangi Kaune yra daug akademinių įstaigų, universitetų – tuo pat metu ji yra ir akademiška, aristokratiška. Būti menininku Kaune – ypač įdomu. Čia labai daug dar neatrastų klodų ir galimybių veikti. Taip pat kauniečiai yra labai žingeidūs ir išlavinę, tad menininkas jaučiasi priimtas, įvertintas ir yra nuolat palaikomas.
– Kaunas pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Kokias miesto stiprybes įžvelgiate?
– Be abejo, pirmiausia – miesto praeitis, kuri gyva šiandien – tarpukaris. Mūsų tautinio formavimosi, aristokratijos pradžia. Antra – akademinė bendruomenė ir universitetų gausa. Na ir galiausiai – Kauno geografija. Tai išskirtinėje, pagoniškoje šventoje vietoje, dviejų upių santakoje, įsikūręs miestas.
Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ čia užgimė tikrai neatsitiktinai ir tai visai manęs nenustebino. Manau, jog po šio projekto įgyvendinimo Kaunas pakylės į dar kitą kultūrinį lygį, kuris bus matomas ne tik kauniečiams, bet ir miesto svečiams. Taip pat manau, jog Kaunas labai stipriai sustiprės akademiškai. Jau greitai studijos čia taps prestižu.
Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.
– Kokius pokyčius pastebite Kaune?
– Regiu Kauną kaip labai gyvą miestą. Kadangi pastaruoju metu itin daug keliauju, kas kartą grįžęs čia daug ką pastebiu. Ne tik vizualius dalykus, tokius kaip sutvarkytos gatvės ar iškilę nauji pastatai, bet ir žmonių bendruomenes, jų nuveiktus darbus, čia užgimusias naujas iniciatyvas ir nuoširdų bei atvirą miestiečių palaikymą joms.
– Ko palinkėtumėte miestui?
– Kadangi esu fotografas, labai tikiuosi, kad Lietuvos reportažinės, dokumentinės fotografijos centras sugrįš į Kauną. Galbūt netgi ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono. Taip pat tikiu, kad Kaunas ilgainiui įgaus kritinį svorį šalies kultūros kontekste dėl čia veikiančių įstaigų, menininkų bendruomenių, galerijų, teatrų ir, žvelgdamas visos Europos mastu, pritrauks žmonių, įvairiai praturtinančių miestą.
Regiu Kauną kaip itin kosmopolitišką miestą, kuriame sutelpa be galo daug tautybių, tačiau tuo pat metu – lietuvišką – svetingąja savo prasme.
Publikuota 
Nuo rudens VDU startuoja Academia Cum Laude
Vytauto Didžiojo universitete įkurta ir rudenį pradės veikti „Academia Cum Laude“ – unikali individualių studijų sistema, kuri sujungs dviejų geriausių pasaulio universitetų, Kembridžo ir Harvardo, studijų modelius ir leis studentams patiems pasirinkti, kaip studijuoti – plečiant arba gilinant savo žinias.
Studentai galės rinktis dalykus artes liberales (lot. laisvieji menai) principu ir visų studijų metu dirbti su pasirinktu kuratoriumi (tutoriumi) – savo srities profesionalu, aukščiausio tarptautinio lygio mokslininku, tyrėju ar pripažintu menininku.
Diplomas Cum Laude (lot. – su pagyrimu) teikiamas daugelyje pasaulio universitetų studentams, kurie baigė studijas ypač aukštais balais. Būtent tokiems motyvuotiems jaunuoliams, visuomet siekiantiems žinoti daugiau, ir bus skirtos naujosios studijos.
Kas tai?
„Academia Cum Laude“ – liberaliųjų studijų principais ir kuratorystės (tutorystės) pagrindu vykdomos individualios studijos. Studentas galės rinktis gilinti žinias konkrečioje studijų programoje, specializaciją pasirenkant vėliau, arba laisvųjų menų sistemą atitinkančias, platų dalykų spektrą apimančias studijas. Neretai įstojusieji nėra galutinai apsisprendę dėl savo specialybės, todėl „Academia Cum Laude“ suteiks galimybę specializaciją rinktis vėlesniuose kursuose arba net ją keisti radikaliai.
Pavyzdžiui, filosofiją ir politinę kritiką studijuojantis studentas, norėdamas gilinti savo žinias šioje srityje, galės pasirinkti papildomų, šiai sričiai aktualių dalykų – graikų ar vokiečių kalbą, logiką, kiną ar medijas. Iš kitos pusės, norėdamas plėsti savo žinių spektrą, studentas galės rinktis su pagrindine studijų programa nesusijusius dalykus – išbandyti įvairių sričių derinius, išmokti mąstyti tarpdalykiškai.
Ši sistema veiks kaip universitetas universitete – iš fakultetų atrinkti aukščiausio lygio dėstytojai sukurs sąlygas konkursą laimėjusiems studentams susidaryti individualių studijų planą iš visų universitete esančių dalykų. Pradėti studijuoti pagal „Academia Cum Laude“ studentai galės nuo 2 iki 6 studijų semestro.
Akademijoje studentai mokysis gretutinių studijų pagrindu, lygiagrečiai su pagrindine studijų programa. Kuratorių (tutorių) jie galės rinktis iš visų universiteto fakultetų – nebūtinai iš to, kuriame studijuojama pagrindinė studijų programa.
Kuratoriai – kas jie?
„Academia Cum Laude“ kuratoriai (tutoriai) – aukščiausio lygio tarptautiniu mastu pripažinti VDU profesoriai, mokslininkai, tyrėjai, menininkai, didžiausi autoritetai ir savo srities ekspertai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Kuratoriai studentus ves bei nukreips jų pasirinktame akademinės karjeros kelyje. Su studentu dirbs kuratorius – jis bus ne tik dėstytojas, bet ir mokslinės veiklos vedlys, pagalbininkas, kuris konsultuos studentą, kartu su juo vykdys mokslines, praktines veiklas, dalinsis patirtimi, padės siekti užsibrėžtų tikslų.
Akademijoje studento ir dėstytojo bendradarbiavimas bus paremtas kuratoryste. Artes liberales studijos visuomet buvo grįstos liberalia mokymosi atmosfera, čia negali būti jokios hierarchijos. Tokią VDU tradiciją ir bus siekiama išlaikyti akademijoje.
Kam skirtos šios studijos?
- Labiausiai motyvuotiems ir inovatyvių sprendimų ieškantiems studentams, kurie siekia aukšto lygio tarpdisciplininio išsilavinimo;
- Norintiems anksti pradėti mąstyti plačiai;
- Siekiantiems praplėsti kūrybiškumo ribas ir savo galimybes darbo rinkoje;
- Ambicingiems studentams, kurie pasiryžę patys kurti savo ateitį.
Artes liberales studijos
Nuo pat pradžių, atkūrus universitetą 1989 m., jame buvo remiamasi Vakarų universitetų patirtimi. VDU buvo pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, kurioje pradėtos bakalauro, magistro ir daktaro studijos, įdiegta moderni, Harvardo universiteto (JAV) modeliu grįsta studijų koncepcija. Iš kitų Lietuvos universitetų VDU išsiskiria studentams suteikiama laisve rinktis, nuoseklia tarpdisciplininių studijų plėtra, tarptautiškumu. Pavadinimas Artes liberales primena apie klasikinę lavinimo sistemą, apimančią 7 dalykus: gramatiką, logiką, retoriką, muziką, aritmetiką, geometriją ir astronomiją, kurie antikos laikais bei viduramžiais buvo laikomi išsilavinimo pagrindu.
Bus sudarytos sąlygos Tau:
- Susikurti individualią ir Tavo poreikius atitinkančią unikalią studijų programą;
- Dirbti su asmeniniu kuratoriumi, kuris seks Tavo intelektualinį ir akademinį augimą;
- Studijuoti moderniausiose Baltijos šalyse VDU multimedijų, garso, gamtos mokslų laboratorijose;
- Susitikti, diskutuoti ir dirbti su aukščiausio lygio profesūra, verslo ir viešojo sektoriaus atstovais iš Lietuvos ir pasaulio;
- Anksti pradėti dalyvauti tarptautinėje mokslinėje veikloje, konferencijose, rengti projektus ir tyrimus;
- Studijuoti tarptautinėje aplinkoje (prestižinio tarptautinio reitingo „QS Ranking“ duomenimis (2015), VDU Baltijos šalyse pirmauja pagal dėstytojų tarptautiškumą);
- Rinktis iš daugiau nei 30 užsienio kalbų;
- Semestrą ar du studijuoti užsienio ar kitame Lietuvos universitete.
Vytauto Didžiojo universitete studentai, be savo pasirinktų pagrindinių studijų, gali nemokamai rinktis ir kitos studijų programos gretutines studijas, kurių sąrašas siekia net 40 studijų programų. Pabaigus gretutines studijas įteikiamas gretutinių studijų pažymėjimas, liudijantis apie studento įgytas papildomas žinias ir gebėjimus, kurie sudaro sąlygas sparčiau įsitvirtinti darbo rinkoje arba tęsti magistrantūros studijas kitoje, nei baigtų bakalauro studijų, kryptyje.
Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Route 66“
Birželio 29 d., 18 val., Babtyno-Žemaitkiemio dvare (Kauno rajonas, Babtų seniūnija, Žemaitkiemio 10) vyks Romualdo Požerskio fotografijų parodos Route 66 atidarymas. Parodoje bus eksponuojama penkiolika didelio formato, spalvotų fotografijų, kuriose autorius įamžino garsiojo greitkelio, jungiančio JAV Rytų ir Vakarų pakrantes, vaizdus.
Šias fotografijas R. Požerskis sukūrė 2011 m., tris savaites keliaudamas po JAV Vakarų valstijas ir aplankydamas Nevadoje, Juodojo kalno dykumoje vykstantį festivalį Degantis žmogus. Parodoje pristatomos fotografijos leis žiūrovams susipažinti su kelio Route66 dabartimi ir išvysti jo šlovingos praeities reliktus. Vaizdinį pasakojimą apie žymųjį greitkelį autorius sukūrė parodydamas jį įvairiais aspektais. Parodos fotografijose užfiksuoti ir įspūdingi peizažai, ir pakelės degalinės bei užeigos, ir jų interjerus puošiantys amerikietiškos svajonės simboliai.
SONY DSC
Daugybei žmonių visame pasaulyje, per Centrinės Amerikos lygumas, iš Čikagos į Los Andželą 3940 km ilgio vedantis greitkelis, jau yra tapęs neatskiriama Amerikos kultūros dalimi ir laisvės simboliu. 1926 m. atidarytas greitkelis nuo 1985 m. nenaudojamas pagal savo pirminę paskirtį, tačiau, įgijęs nacionalinio kraštovaizdžio kelio statusą, iki šiol simbolizuoja laisvę keliauti ir būti nepriklausomiems.
Nuo kelio Route 66 neatsiejama bitnikų kultūra bei jos puoselėtos laisvės ir kelionių idėjos, kurios turėjo atgarsį ir sovietinių laikų Lietuvoje. 1972 metais atspausdinta Džeko Keruako romanas Kelyje tapo kultinė hipių knyga, keliautojų Biblija, padariusi milžinišką poveikį gyvenimo būdui. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų keliaujančio žmogaus idėją. Iš Vakarų atėjusios vertybės nebuvo svetimos ir R. Požerskiui – jaunytėje jis su draugais keliavo motociklais po Lietuvą, fotografavo po Romo Kalantos susideginimo Kaune vykusius mitingus, o atsiradus galimybei, automobiliu apvažiavo ir ne vieną Europos šalį.
Vedinas atviro požiūrio į pasaulį bei noro pažinti kitas kultūras R. Požerskis ir šiandien nuolat leidžiasi į keliones. Dažnai jos nuveda ten, kur laisvės pojūtis ypač ryškus: autorius jau surengė ne vieną parodą ir išleido albumą skirtą alternatyvaus meno ir kultūros festivaliui Degantis žmogus, o dabar siūlo žiūrovams kartu mintimis keliauti greitkeliu, kuris ne vienai kartai reiškė galimybę atrasti, patirti ir geriau pažinti ne tik pasaulį, bet ir patį save.
Kelias Route 66 tai laisvė keliauti ir būti laisviems.
Paroda vyks iki spalio 15 d.
SONY DSC
Magistrantūros absolventei įteikta vardinė stipendija
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto (MF) Meno kuratorystės magistro studijų programos absolventei Neringai Krikščiūnaitei studijų baigimo proga buvo ne tik suteiktas magistro kvalifikacinis laipsnis, bet ir įteikta vardinė 1000 EUR dydžio Saliamono Banaičio stipendija.
Absolventė studijų metu ne tik sėkmingai apgynė savo baigiamąjį darbą, bet paraleliai domėjosi ir tyrinėjo tarpukario Lietuvos menininkės Marijos Minginaitės (geriau žinomos slapyvardžiu Mary von Mingin) kūrybą. Šios veiklos rezultate paruošė menotyrinę apybraižą apie šios menininkės kūrybą ir veiklą. Už šį darbą, kuris praturtino žinias apie mažai žinomos ir tyrinėtos menininkės veiklą studentei ir buvo įteikta pati pirmoji vardinė Saliamono Banaičio stipendija.
Saliamono Banaičio vardinė stipendija universitete yra įsteigta 2016 m. jo vaikaičių, gyvenančių Kanadoje artėjančio Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga. Stipendijos tikslas – remti ir skatinti gabiausius universiteto studentus atliekant mokslinius tyrimus ar menines veiklas susietas su pirmosios nepriklausomos mažai žinomomis Lietuvos asmenybėmis, Pasaulio piliečiais.
Saliamonas Banaitis (1866.07.15 – 1933.05.04) – Nepriklausomos Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas, Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto studentas.
Naujųjų medijų meno Kūrybinės fotografijos egzaminas
Naujųjų medijų meno specialybės trečiakursiai pristato Kūrybinės fotografijos dalyko egzamino darbus. Dėstytojai: prof. Romualdas Požerskis ir doc. dr. Tomas Pabedinskas.
Naujųjų medijų meno specialybės bakalaurų gynimai
