Menininkės iš Prancūzijos VDU rengs „Platonių puotą“
Spalio 21 dieną, penktadienį, 19 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teatro salėje (S. Daukanto g. 27) aštuonios skirtingų meno sričių kūrėjos iš Prancūzijos parodys provokuojantį performansą „Plantonių puota“ (La Banquette des Platonnes), kuriame viena iš septynių originalių Platono „Puotos“ kalbų yra perrašyta feministiniu rakursu.
Reginys skirtas visai visuomenei, bet itin sudominti turėtų filosofijos studentus, lyčių studijų tyrėjus ar frankofonus.
„Platonių puotoje“ pagrindinis patiekalas yra filosofės Faidros galva (mecosopranas Marianne Seleskovitch). Patarnaujančios platonės, kaip septyni į Platono Puotą pakviesti svečiai, apsisiautusios milžiniška tunika-staltiese, atlieka keistus ritualus. Tarsi nepaklusnios klausytojos, bet kartu ir Faidros suokalbininkės, jos tai džiaugsmingai, tai su panieka rezga sąmokslą prieš vyriškąją meilės koncepciją.
Daugelis performansus kuriančių feminisčių scenoje eksponuoja savo kūnus, taip leisdamos juos iš naujo užvaldyti. Priešingai joms, Platonių Faidra lyg senovės žynė imituoja patriarchalinius stereotipus, juos užkeikdama ir taip atimdama visą jų galią. Balta staltiesė, simbolizuojanti politinius ryšius, ir ant stalo sukrautas skurdus maistas ironiškai apibendrina Platono originaliąją patriarchalinę puotą, kenksmingą virškinimui…
„…beprasmių diskusijų įkaitintame lietuviškame ore šios meno vaišės būtų tikra puota tiems, kurie sugeba atpažinti stereotipinius vaidmenis ir pripažinti, kad moteris, anot Platonių, „jau nebėra tyla“. Neringa Mikalauskienė „La Banquet(te) des Platonnes“: perrašymai“ „Literatūra ir menas“, 2013 m.
Dramą, burleską ir poeziją apjungianti „Platonių puota“ primena gyvuosius ir garsinius paveikslus, kuriuos žaismingai kuria įvairiapusės asmenybės:
Nicole Miquel – fotografė, kurios kūrybos temos siejasi su atmintimi, žyme, antspaudu. Nicole dėka gimė daugelis feministinių meno projektų Prancūzijoje.
Kristina Mitalaitė – vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių filosofijos ir teologijos istorikė bei atvaizdo sampratos specialistė. Nuo 2009 dalyvauja performansuose bei jų koncepcijų kūrime.
Narine Karslyan – Rytų krikščionių religijų istorikė bei apokrifinių šaltinių, parašytų pirmaisiais krikščionybės amžiais, specialistė. Tyrinėja ritualą kaip pirmąją performanso formą. Nuo 2009 dalyvauja feministinėje veikloje ir įvairiuose performansuose.
Marianne Seleskovitch – mecosopranas, kurios repertuaras aprėpia klasikinę ir avangardinę muziką.
Maud Thomazeau – dainininkė (sopranas), stilistė modeliuotoja, keistų ir neįprastų objektų kūrėja, performansų dalyvė.
Aude Arago – šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota Nicos nacionalinės konservatorijos pirmuoju prizu. Yra įvaldžiusi cirko techniką, flamenco, kathakali bei bharata natyam šokių stilius.
Valérie Thomas – įvairialypė menininkė, jo kūryba vystosi tarp teatro, performanso ir happening‘ų.
Marion Abeille – tarpdisciplininė menininkė, kuria originalias scenografijas Paryžiaus teatrų spektakliams ir parodoms.
Performansas vyks prancūzų kalba su lietuviškais titrais.
Bilietus galima rasti čia.
Organizatorius, VDU partneris – VšĮ „KITI KRANTAI“.
LRT kultūra „Kultmisijos“ | Linara Dovydaitytė
Laidos „Kultmisijos“ tema: „Muziejai – politika ir vaizduotė“. Lietuvos muziejai dažnai kritikuojami, sakoma, kad jie nuobodūs, bet ar kas nors daroma? Kam iš viso reikalingi muziejai? Apie šias ir kitas problemas laidoje kalbinami kultūros ir meno atstovai, tarp jų – VDU dėstytoja, Menotyros katedros docentė dr. Linara Dovydaitytė.
Paprasta sužinoti, kas, kur ir kada. Bet svarbiausias klausimas – kodėl – dažnai taip ir lieka neužduotas. Kodėl menininkai kuria, o žiūrovai žiūri? Kodėl kultūra būtina miestui ir kodėl visuomenė negali be menininkų? Kodėl kultūros politika yra tokia, kokią turime šiandien ir kodėl turėtume ar neturėtume ją keisti? Atėjo metas apie kultūrą kalbėti iš esmės. Būtent todėl jūsų dėmesio laukia dokumentinių kultūros apybraižų ciklas „Kultmisijos“. Muziejai – politika ir vaizduotė Lietuvos muziejai dažnai kritikuojami, sakoma, kad nuobodūs, bet ar kas nors daroma? Kam iš viso reikalingi muziejai? Jei modernistai vadovavosi šūkiu „šalin muziejus!“, tai šiuolaikiniai menininkai mano kitaip. Kolekcionavimas ir patirties įmuziejinimas – itin dažnas reiškinys dabarties kultūroje. Menininkai perrašo istoriją kurdami kunstkameras ir keliones laiku. O muziejininkai ieško būdų sudominti vis platesnes auditorijas. Jų kolekcijose slypi dar neišnaudotas kultūros vaizduotės potencialas. Apie muziejų trauką ir vertę Lietuvoje ir pasaulyje. Laidą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Euroterapija: apie „Europoly“ spektaklius „Sirenose“
Kristina Steiblytė
Spektaklis „Švarus miestas“. Margaritos Vorobjovaitės nuotrauka
Šiųmetės „Sirenos“ pristatė ne tik, kaip įprasta, lietuvių bei užsienio kūrėjų spektaklių programas bei jau šeštą jaunųjų teatro kritikų konferenciją – festivalį papildė ir Goethe´s instituto organizuojamo projekto „Europoly“ spektakliai.
Pati programa skirta dabartinės Europos pokyčių apmąstymui kinu ir teatru. Penki spektakliai pristatyti šių metų vasarį Miunchene surengtame „Europoly“ festivalyje. „Sirenose“ galėjome pamatyti keturis: lietuvių „Geros dienos“, graikų „Švarus miestą“, vokiečių „Nutekinimo pamokas“ ir portugalų „Pirmadienį: atsargiai iš dešinės“.
Pirmasis parodytas darbas – lietuvių Rugilės Barzdžiukaitės (režisierė), Linos Lapelytės (kompozitorė ir muzikos vadovė) bei Vaivos Grainytės (libreto autorė) opera „Geros dienos“. Ją jau prieš kelerius metus buvo galima pamatyti „Sirenose“ ar kituose renginiuose, Lietuvoje opera įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, ji taip pat sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų visame pasaulyje. „Geros dienos“ stiprybė – dešimt moterų, nesiliaujančio skanuojamų kodų pypsėjimo fone, taikliais, šmaikščiais tekstais apdainuojančių dešimt skirtingų gyvenimų. Visi jie kiek nesėkmingi, tačiau visos jos savaip žavios.
„Geros dienos“ sujungia darbo kasoje monotoniją dirbtinėje šviesoje, jaudinančius ir juokingus tekstus bei taip atkreipia dėmesį į nemenką problemų spektrą – nuo vartojimo kultūros iki vis dar egzistuojančių moterų darbo bei išsilavinimo problemų. Tai ypač aktualiai skamba Lietuvos teatro kontekste, kur pagrindinių teatrų pagrindinėse scenose vis dar dominuoja režisieriai vyrai, o mažesniais projektais užsiimančios moterys kartais lieka publikos ir kritikos nepastebėtos. Panašiai prasidėjo ir šio spektaklio gyvenimas: Lietuvoje jis įvertintas tik po to, kai buvo pripažintas užsienyje.
Tačiau užsienis ne visada gali išgelbėti. Ir tai labai įtikinamai parodė graikai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris spektaklyje „Švarus miestas“. Jiedu ne tik režisavo spektaklį, bet ir atliko tyrimą bei sukūrė tekstus, paremtus tikrų žmonių tikrais pasakojimais. Spektaklio kūrime dalyvavusios moterys (pačios jame ir vaidina) yra imigrantės. Visos Graikijoje atsidūrė skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių, tačiau visos jos valo atėniečių namus ar darbovietes. Neprofesionalios aktorės scenoje pasakojančios savo istorijas galėjo būti tikrai įspūdingos, juo labiau, kad spektaklio autoriai gudriai sužaidė sutapimu – moterys, kurios miestą valo, 2014 m. į Graikijos parlamentą patekusių kraštutinių dešiniųjų noru turėtų būti pačios iš jo išvalytos.
„Švarus miestas“ pateikia aiškų, asmeniškais tekstais, nedaugžodžiaujant aprašytą pranešimą. Išgyvendamos asmenines krizes, į Graikiją emigravusios moterys krizę išgyvenančioje šalyje jaučiasi nesaugiai. Ypač žinodamos, kad taupoma bus jų sąskaita, o dalis šalies problemų nepelnytai bus suversta imigrantams, dažnai net negalintiems pasiskųsti policijai, kai juos išnaudoja ar jų vaikui prispaudžia koją autobuse.
Tačiau režisieriams nusprendus neprofesionalioms aktorėms skirti atlikti profesionalių aktorių užduotis, spektaklis prarado nemenką dalį stiprybės ir įdomumo. Tarsi bijodami, kad šios moterys pačios savaime pasirodys neįdomios, liepė joms, atribotoms nuo žiūrovų ketvirtąja siena, scenoje užsiimti tvarkymo darbais. Ir jos tai darė labai sąžiningai, nors tuo metu būtų galėjusios viena kitą palaikydamos tiesiog drąsiai dalintis savo pasakojimais ir dainomis.
Priešinga situacija susiklostė vokiečių kolektyvo „machina eX“ spektaklyje-žaidime „Nutekinimo pamokos“. Čia beveik nepriekaištingas atlikimas prašyte prašėsi būti suporuotas su daugiau turinio. „Nutekinimo pamokose“ žiūrovai-žaidėjai atsiduria situacijoje, kur kaip kompiuteriniame žaidime turi priimti sprendimus, atlikti užduotis ir taip padėti vystytis veiksmui. Vienu metu tokiame spektaklyje-žaidime dalyvauti gali vos 10 žmonių, tad žaisti gali visi, o įsijautus į žaidimą visi dešimt gali ir nepastebėti, kad spektaklyje keliami iš tiesų svarbūs klausimai apie tiesą, demokratiją ir pasiryžimą nepaklusti valstybei arba korporacijoms, jei jos vykdo nelegalią veiklą.
„Nutekinimo pamokose“ pasakojama istorija apie 2021 m. artėjantį referendumą dėl Vokietijos išstojimo iš Europos Sąjungos („Dexit“, primenantį visai neseniai vykusį realų „Brexit“). Pora jaunų žmonių gauna informaciją apie galimą sukčiavimą skaičiuojant balsus, o žiūrovams-dalyviams tenka padėti gauti įrodymus ir apsispręsti, ar juos paviešinti. Problema kyla, nes sukčiauti ketinama likimo ES naudai, o personažai, su kuriais žiūrovai yra nuo pat spektaklio pradžios, taip pat nori, kad Vokietija liktų ES narė. Tad pabaigoje žiūrovams-dalyviams galima rinktis: informaciją paviešinti ar sunaikinti. Dauguma, kaip sakė patys kūrėjai, renkasi tiesą, net ir žinodami, kas nutiko po „Brexit“ balsavimo.
Ketvirtasis „Sirenose“ parodytas „Europoly“ programos spektaklis „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ išsiskiria tuo, kad jame nebuvo nei ypatingai tikslaus atlikimo, nei stiprių, jaudinančių tekstų, o ir dabartinės Europos gyvenimas apmąstytas ne taip tiesiogiai. Apskritai, šio spektaklio įtraukimas į programą pasirodė atsitiktinis – jis tarsi visai neturėjo čia būti, o toks, koks yra dabar, gal neturėjo būti apskritai.
Spektaklio metu idėjos autorė ir režisierė Cláudia Dias ir Tailando Muay-Thai bokso meistras Jaime Neves demonstruoja dvylikos raundų pamoką-dvikovą. Pirmieji raundai yra mokinės ir mokytojo susitikimas, pamažu peraugantis į jų tarpusavio santykio tyrimą. Tačiau tai, kas judesiu išreikšta ganėtinai aiškiai ir galėtų veikti kaip judesio spektaklis, buvo papildyta daugybe nereikalingų ir net, sakyčiau, banalių klausimų apie tiesą, politiką, meilę ir boksą, kiekvieno raundo metu skaitomų šalia scenos pakylos-ringo įsitaisiusio sekundanto.
Taip žiūrovai galėjo patys pasijusti tarsi bokso mače, kuriame daug stipresnis priešininkas mus talžo netikėtais smūgiais. Tik šiuo atveju pasekmė ne nokautas, o abejingumas: išgirdus tiek daug klausimų ir gavus vos kelias minutes apmąstymui, labai lengva prarasti bet kokį susidomėjimą. Juo labiau, kad panašių, tik daug geresnių, klausimų atsakymus dauguma mūsų jau ir taip esame radę ne viename spektaklyje, filme ar knygoje.
Peržiūrėjus šiuos keturis darbus, apmąstančius dabartinę Europą, peršasi mintis, kad čia, senajame žemyne, taip išvešėjo baimė ir nusivylimas, jog nebėra vietos meilei. Mes nemylime ne tiek paties žemyno, kiek vieni kitų, su savais sunkumais, trūkumais ir pasirinkimais. Nenorime ne tik padėti, bet dažnai net ir išgirsti, kad problema yra. Juo labiau, jei problema esame mes patys.
Apie tai, nors ir nepriklausė šiai programai, pasakojo taip pat „Sirenose“ rodytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“, apie tai tylėjo jo žiūrovai, Jaceko Poniedziałeko Justin klausiami „Ar kas nors šiame mieste yra laimingas? Ar žmonės šiame mieste geba mylėti?“, apie tai šaukia ir dabartinė Europos krizė. Ne tiek pabėgėlių, kiek (eilinė) žmogiškumo krizė.
Aukštosioms mokykloms skirti autorių teisių mokymai Kaune
Spalio 26 d., trečiadienį, nuo 16 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7, 210 aud.) vyks aukštosioms mokykloms skirti autorių teisių mokymai, kuriuos ves Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) Muzikos kūrinių kūrinių skyriaus atstovas Arvydas Adamonis. Mokymų metu bus pristatyta jauniesiems ir profesionaliesiems kūrėjams aktuali teorinė ir praktinė informacija.
Aukštųjų mokyklų, vykdančių meno krypties programas, studentai, dėstytojai ir kiti darbuotojai nemokamų mokymų ir aktyvių diskusijų forma bus supažindinti su naudinga informacija apie menininkams priklausančias autorių teises. Kas yra autorius, kūrinys? Ką svarbiausia apie žinoti apie savo kaip autoriaus turtines ir asmenines neturtines teises? Kokias sutartis naudoti ir kaip jos veikia? Praktinėje dalyje bus gilinamasi į aktualius atvejus, apimančius studijų metu įgyvendintų kūrinių teises.
Projektas siekia paskatinti vidinę ir išorinę komunikaciją Lietuvos aukštosiose mokyklose apie autorių teises, nepamainomas ir studijų metu, ir pradėjus profesionalaus menininko kelią. Lektorius Arvydas Adamonis turi teisinį ir muzikinį išsilavinimą, nuo 1996 metų dirba rengiant, sudarant autorines-licencines sutartis bei prižiūrint jų vykdymą, konsultuoja autorius ir kūrinių naudotojus autorių teisės klausimais.
Projektą organizuoja VšĮ Meno vadybos platforma, partneriai VDU Menų fakultetas, VDA Kauno fakultetas. Projektas vykdomas pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą, administruojamas LR Kultūros ministerijos.
Paroda „Magiškas veidrodis: miesto atmintis fotografijoje“
Šį ketvirtadienį, spalio 13 d., 17 val. VDU menų galerija „101“ kviečia į parodos „Magiškas veidrodis: miesto atmintis fotografijoje“ atidarymą. Parodoje pristatomos ne tik įspūdingiausios miesto fotografijos, datuojamos nuo XIX amžiaus, bet ir keliamas intriguojantis klausimas – kaip mūsų vaizduotėje yra kuriamas Kaunas?
Kaip mes prisimename Kauną? Kaip mūsų atmintyje Kaunas atrodo sovietmečiu ar tarpukariu? Su kokiais vaizdais jį siejame? Ar mūsų prisiminimai yra „autentiški“, susiję su mūsų patirtimis? O gal juos padiktuoja senos miesto nuotraukos, laikraščiuose, albumuose ar interneto platybėse matytos fotografijos?..
Paroda „Magiškas veidrodis: miesto atmintis fotografijoje“ tyrinėja, kaip kolektyvinėje vaizduotėje yra „kuriamas“ Kaunas – kokie nuotraukose užfiksuoti kraštovaizdžiai, pastatai ilgainiui tapo neatsiejama šio miesto vaizdinio dalimi. Parodoje pristatomos skirtingų laikotarpių „ikoninės“ fotografijos, mūsų kolektyvinėje atmintyje įtvirtinusios tokį miesto atvaizdą, kuris ir šiandien daugeliui siejasi ne tik su Laisvės alėja, Rotuše ar Soboru, – bet dažnai ir su pasikartojančiais šių vietų fotografijų rakursais.
Magiškas veidrodis yra senovės Kinijos meno rūšis, kai viena bronzinės formos pusė poliruojama taip, kad tampa veidrodžiu, o kita pusė – išraižoma, dėl ko ryškioje šviesoje veidrodis tampa peršviečiamas ir ant sienos projektuoja jame išraižytą raštą. Šios magiškos veidrodžio ir foto objektyvo savybės tapo šios parodos metafora, nurodančia į abipusius vaizdo ir atminties ryšius.
Taigi ar mūsų atmintis yra praeities veidrodis?..
Ar fotografija gali lyg veidrodis atspindėti miesto tikrovę?..
Paroda veiks iki lapkričio 11 d.
Tiesiai iš festivalio Aura’26: AURIŠKASIS CHAOSAS
Justina Kiuršinaitė
Tęsdama 2015 metų Kauno bienalės tradiciją, šokio teatro „Aura“ trupė okupavo vieną iš pagrindinių Lietuvos moderniosios architektūros pastatų – Kauno „Pieno centro“ rūmų erdves- kad atgaivintų dailininko Sigio Gabrie (Sigito Gabrijolavičiaus) tapybos darbus ir primintų publikai apie Danutės Nasvytytės palikimą Lietuvos šokio ir kultūros istorijoje.
Kalbėti apie „Labirintą“ kaip apie šokio spektaklį ir oficialų šokio festivalio „Aura 26“ atidarymą yra sunku dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tektų pradėti ilgą ir nuobodžią diskusiją apie tai, kas yra vertingiau – pats meno kūrinys ar jo skatinamas dialogas, bendravimas. „Labirinto“ situacija įrodo, kad galima abu sujungti, nepaisant to, kad paties meno kokybę tenka truputį paaukoti. Antra, vertinti individualius šokio pasirodymus ir bendrą idėjos realizacijos kokybę yra beveik neįmanoma, nes vienu metu skirtingose erdvėse vyksta vis kiti pasakojimai, kurie bet kuriuo metu gali išsisklaidyti painiuose patalpų labirintuose. Bet čia tik maža dalis vykusio chaoso.
Bendrąja prasme, šokio spektaklį „Labirintas“ sudarė aštuoni dailininko S. Gabrie, Danutės Nasvytytės sūnaus, paveikslų ciklo tapybos kūriniai, kuriuos atgaivino „Auros“ šokėjai skirtingose pastato erdvėse. Daugelis šokėjų, dėvėdami aptemptus, ryškius, kūną ir veidą dengiančius kostiumus (kostiumų kūrėja Olesė Kekienė ir Kauno kolegijos studentės), įkūnijo paveikslų vaizdinius ir perteikė mažos mergaitės (šokėja Gerda Butkutė) istoriją, jos kelionę per gyvenimą, kuri yra iliustruojama pasitelkus Labirinto mitą. S. Gabrie paveiksluose atsiskleidžia nežinomybės baimė, kuri vystoma per šokėjų kelionę kambarių bei koridorių vingiais. Personažai, šiuo atveju, yra jo mergaitės gyvenimo palydovai. Atvaizduodami žmogaus ydas, mitologiją ir po šiandienos paviršiumi glūdintį misticizmą, šokėjai į paviršių ištraukia žmogaus vidinio pasaulio demonišką vizualizaciją, kuri, kartu su Antano Jesenkos kuriamais muzikos ritmais, vedė publiką po mergaitės „pasąmonės kambariais“ virtusias erdves.
Kaip minėjau, sunku įvertinti pačių kūrinių ir šokio pasirodymo vertę, kadangi atidaryme dalyvavo itin didelė masė žmonių, kurie visais įmanomais būdais stengėsi patekti į nedideles patalpas. Būnant pastovioje spūstyje beveik neįmanoma spėti perskaityti individualių paveikslų idėjas arba pabandyti per žmonių galvas įžvelgti atlikėjų temines improvizacijas, todėl stabilios ir argumentuotos nuomonės apie pasirodymus pateikti negaliu. Galiu tik teigti, kad renginys tuo pat metu tapo ir iššūkiu festivalio organizatoriams bei žiūrovams, ir puikiu šokėjų improvizacinių gebėjimų egzaminu.
Svarbiausia atidarymo vertybe ir organizatorių siekiu tapo ne vien spektaklio stebėjimas ir patyrimas, bet bendravimo chaosas, kurį kūrė judesys, tapybos darbai ir pastato struktūra. Menininkai, užsienio svečiai, meno kuratoriai, teoretikai kartu su kitais meno mylėtojais besiblaškydami erdvėse, degustuodami vyną ir gardėsius, bei vedami atgijusių beveidžių figūrų, buvo įsukti į stulbinamą chaosą, kurio niekas negalėjo nuspėti. Greta beveidžių šokėjų improvizacijų vyko susipažinimų, diskusijų ir apsikabinimų maratonai, kuriems papildomų „prieskonių“ suteikė vaišės ir hipnotizuojanti A. Jasenkos muzika. Tad pagrindine festivalio organizatorių dovana tapo erdvės bendravimui suteikimas, galimybė sutikti visas meno srities žvaigždes ar asmenybes ir kartu su jais pasimėgauti judesio teikiama magija. Sujungdami dailę, šokį ir teatrą, bei suteikdami specifišką siurrealizmo, intymumo ir provokatyvumo prieskonį, šokio teatras „Aura“ subūrė šiandieninę Kauno ir užsienio šokėjų bohemą po vienu iš Lietuvos modernistinės architektūros kanono stogu. Tai buvo chaosas, bet tai buvo neįtikėtinai puikus „auriškas“ chaosas į kurį įsisupus išėjimo rasti nebeįmanoma.
Publikuota www.teatrai.lt
Teatro scenoje – apie demotyvaciją darbo rinkoje
Bedarbystė, naujas Darbo kodeksas, patarimai, kaip įsidarbinti ir rašyti motyvacinį laišką – aktualijos, tapusios mūsų kasdienybe. Šie klausimai neaplenkė ir teatro scenos: spalio 14-15 dienomis prancūzų režisierius Vincent Thomasset, teatras „Mens Publica“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatras klaipėdiečių publikai pristato premjerą „Nemotyvaciniai laiškai“ – spektaklį, kuriame subtiliai juokiamasi iš darbdavio ir darbo ieškančiojo santykių ir bendravimo normų.
V. Thomasset spektaklio „Nemotyvaciniai laiškai“ teksto autorius yra kitas Prancūzijos menininkas, plastinio meno atstovas Julien Prévieux. Ilgus metus jo rengto meninio socialinio tyrimo esmė – galios ir pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Reaguodamas į darbo skelbimus, J. Prévieux septynerius metus darbdaviams rašė daugybę „nemotyvacinių“ laiškų, kuriuose argumentuotai išdėstė, kodėl nenori ar negali priimti jų pasiūlymų – kiekviename laiške sukuriamas vis kitas personažas ir vis kita situacija, pažįstama daugeliui ieškančių darbo.
„Rašote, kad „siekiantiems pasisekimo“ bus mokama 65 proc. minimalios algos per 6-9 mėnesius. Nematau ryšio tarp entuziastingo noro pasiekti sėkmę ir tokio mažo atlyginimo. Turbūt įsivėlė spaudos klaida, arba tokia maža alga savaime iššaukia sėkmės siekį, kas reiškia skubų išėjimą iš darbo. Tai akį rėžiantis paradoksas, kurį išnarplioti palieku Jums patiems. Tuo tarpu aš atsisakau Jūsų pasiūlymo ir raginu ateityje vengti tokio neapdairumo“, – viename iš laiškų rašė menininkas.
Dažniausiai į šiuos laiškus jis sulaukdavo ir darbdavių atsakymų, kurių sterilus, tuščias mandagumo tonas kartu su J. Previeux stilistiniais „pratimais“ tik išryškino šio ritualo absurdiškumą – kurčiųjų dialogą, parodantį, jog visa įdarbinimo sistema yra ydinga. Vėliau atrinkti geriausi laiškai pateko į knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas naujasis spektaklis.
Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje „Nemotyvacinius laiškus“ į sceną perkėlė rašytojas ir režisierius Vincent Thomasset, pasitelkdamas tarpdisciplinines meno galimybes, daugiasluoksnę sceninę dramaturgiją. Kartu su J. Previeux ir kompozitoriumi Pierre‘u Boscheronu, jis meistriškai žaidžia meninėmis formomis, išlaikydamas temos rimtumą, tačiau parodydamas prancūziškai komišką požiūrį į darbo santykius.
„Paskutinius 5 metus vartojau tik Berno padažą, aitriųjų pipirų padažą, prancūziškų bulvyčių padažą, Amerikos padažą, Aioli, žuvies padažą, Burgundijos padažą ir Madeiros padažą. Ženkliai viršijau svorį, kuris leidžia laisvai judėti. Todėl manau, kad atitinku visus reikalavimus, keliamus norintiems tapti rajono direktoriumi. Tačiau Jūsų siūlomas darbas yra ne Paryžiuje, o aš negaliu pasitraukti toli nuo „Franprix“ prekybos centro. Todėl, deja, turiu atsisakyti Jūsų pasiūlymo“, – rašoma dar viename „demotyvaciniame“ laiške.
„Šis spektaklis yra kritika, tačiau ne atvira – parodant situacijas, o ne aiškinant. Jis mane sudomino dėl savo kalbos – visiškai skirtingų stilių laiškų. Todėl ir spektaklyje vaidina penki skirtingų amžių, stilių, kūno sudėjimų aktoriai, muzikos, ritmo, judesio atlikėjai. Matau juos kaip muzikos instrumentus, tik jie ne dainuoja, o vaidina“, – paaiškina spektaklio režisierius Vincent Thomasset.
Prancūzas taip pat atskleidė, jog kiekviename „Nemotyvacinių laiškų“ spektaklyje jis skyrė bent vieną vaidmenį neprofesionaliam aktoriui – jo žodžiais tariant, žmogui, kuris nori būti scenoje, bet nenori vaidinti.
V. Thomasset nėra tipiškas teatro režisierius – nors karjeros pradžioje jam teko dirbti su žinomais Prancūzijos teatro ir kino kūrėjais, tokiais kaip Pascal Rambert, pats V. Thomasset turi unikalų stilių, kuriame skiriama daug dėmesio šokiui, choreografijai, performansams, kalbai tarp eilučių.
„Plastinis menas, judesys, modernus šokis – tai sferos, kur man geriausiai sekasi išreikšti savo mintis ir jausmus. Nemėgstu, kai teatre tiesiogiai kalbama apie karą, meilę ar dar kažką. Aš nenoriu kažko primesti – tik uždedu savitą, kitokį sluoksnį, kad publika žiūrėtų ir mąstytų, o ką ras spektaklyje, priklauso nuo jų pačių. Mėgstu galvoti, kad esu paskutinis savo pjesės skaitytojas“, – savo braižą apibūdino menininkas.
„Nemotyvaciniai laiškai“ yra pirmasis V. Thomasset spektaklis, pastatytas ne pagal jo paties tekstą, tačiau režisierius neslepia, jog tai svarbus ir jam labai įdomus darbas. Ne tik todėl, kad J. Previeux yra jo draugas, bet ir todėl, kad šį spektaklį jis priėmė kaip tam tikrą galimybę išanalizuoti teatrą.
Kritikai jau spėjo apibūdinti „Nemotyvacinių laiškų“ projektą kaip labai prancūziškos dvasios darbą – tačiau pats V. Thomasset tokiems palyginimams nepasiduoda.
„O ką reiškia „prancūziškos dvasios“? Aš pats esu prancūzas, todėl man labai sunku atsakyti, ar su šiuo palyginimu sutinku. Reikia būti išorėje, kad galėtum įvertinti, kas viduje“, – sakė režisierius.
V. Thomasset spektaklis „Nemotyvaciniai laiškai“ debiutavo 2015 m. „La Batie“ festivalyje Ženevoje, vėliau jis buvo rodomas ir Rudens festivalyje Paryžiuje.
**
Spektaklis „Nemotyvaciniai laiškai“ („Lettres de non motivation“) bus rodomas spalio 14-15 dienomis, 19 val., Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A).
Bilietų kaina – 12 Eur. Bilietus platina „Tiketa“, taip pat – renginio kasa 1 val. prieš spektaklį.
Koncepcija ir režisūra – Vincent Thomasset. Tekstas – Julien Prévieux. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Režisieriaus asistentė – Austė Zdančiūtė.
Atlikėjai / aktoriai: Laima Akstinaitė, Goda Piktytė, Vilma Pitrinaitė / Monika Poderytė, Linas Tuleikis, Petras Venslovas.
Garso dizainas – Pierre Boscheron. Muzika – Pierre Boscheron, Vincent Thomasset. Kostiumus parinko Diana Kuzmickaitė. Scenos technikos direktorius – Vincent Loubière.
Prodiuseris – Teatras „Mens publica“. Koprodiuseris – VDU teatras. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Rėmėjai: spaustuvė KOPA, „IQ The Economist“, „Intelligent Life“, UPS, kavinė „Kultūra!“.
VDU atidarys daugiafunkcinį mokslo ir studijų centrą
Spalio 6 dieną 10 val. Kaune, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) iškilmingai atidarys naują daugiafunkcinį mokslo ir studijų centrą (V. Putvinskio g. 23).
Modernus, architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės architektūrinis kūrinys pastatytas istorinėje Kauno Naujamiesčio dalyje. Pastatas išsiskirs žaliąja koncepcija – bus apželdintas stogas ir fasadai, taip harmoningai integruojant pastatą į gretimų statinių ir žalių erdvių kompleksą.
Daugiafunkcinio mokslo ir studijų centre, kuriame įsikurs VDU Humanitarinių bei Politikos ir diplomatijos mokslų fakultetai, Inovatyvių studijų institutas, studentus ir dėstytojus pasitiks modernus dizainas, išskiriantis šviesa ir erdvės pojūčiu.
Centrinė pastato šerdis – biblioteka, kurios erdvė skirta studentų savarankiškam darbui, individualiam ir grupiniam mokymuisi, kūrybinei veiklai, poilsiui ir savišvietai. Pastate yra dvi Didžiosios amfiteatrinės salės (po 160 ir 180 vietų), modernios auditorijos (viena iš jų „Intermedix“) ir darbo vietos, poilsiui ir bendravimui skirti kambariai. Vestibiuliai ir holai pritaikyti taip, kad juose galėtų būti demonstuojamos parodos, o nuo terasų būtų galima grožėtis atsiveriančia Kauno panorama.
Atidarant daugiafunkcinį mokslo ir studijų centrą, jame, atidarymo dieną, nuo 11 val. vyks aukščiausio lygio mokslo ir inovacijų forumas „SOCIAL CODE“, kuriame susiburs verslo, verslo ir viešosios politikos sprendimų priėmėjai, mokslininkai bei tyrėjai, kurie diskutuos apie inovacijų padėtį Baltijos šalyse ir Europoje.
4T strategija
Daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras pastatytas įgyvendinant projektą Pasaulio Lietuvių universiteto idėjos realizavimas Vytauto Didžiojo universitete, dalyvaujant aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkoje, modernizuojant infrastruktūrą, sukuriant mokymosi aplinkas, kurios didina studijų efektyvumą, gerintų studijų kokybę, užtikrina aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo ir jų sėkmingą integraciją į įvairius ekonominės ir visuomeninės veiklos sektorius, skatina ir sudaro modernias sąlygas mokymuisi visą gyvenimą įvairioms visuomenės grupėms.
Įgyvendindamas šį projektą VDU kuria naują strategiją ir plėtros koncepciją, kuri aprėpia tokias kryptis kaip tautinio tapatumo, tarptautinės ir tarpdisciplininės dimensijų stiprinimas, aktyvesnis mokymosi visą gyvenimą paslaugų teikimas, studijų, mokslo ir verslo glaudesnis jungimas, tinklų su įvairiomis socialiniais dalininkais Lietuvoje ir užsienyje formavimas ir tolesnis plėtojimas. Nauja VDU plėtros trajektorija įvardinama „4T strategija― (Tapatumas, Tarptautiškumas, Tarpdiscipliniškumas, Tinklai).
Visos šios kryptys sudaro vieningą sąlyginai vadinamą Pasaulio lietuvių universiteto koncepciją, kurią plėtoja VDU. Pasaulio Lietuvių universiteto kūrimas reiškia esmines kokybines pertvarkas viso studijų proceso, visų studijų programų įsisavinant ir patirtinio, ir nuotolinio mokymo galimybes, ir kritinio plataus universiteto ugdymo aktualizavimą Lietuvos emigrantams ir užsienio lietuvių tinklui, tarptautinio bendradarbiavimo platus užtikrinimas dėstant visas specialybes.
Projektas grindžiamas tinklinės Lietuvos idėja, kuri tampa akstinu vienyti, pritraukti Lietuvos piliečius ne tik pačioje šalyje, bet ir užsienyje, siekiant ugdyti jaunąją Lietuvos kartą bei sutelkti kol kas menkai įvertintą/išnaudotą Lietuvos mokslinį bei intelektualinį potencialą užsienyje.
Lietuvių emigrantų pasaulinis tinklas ne tik stiprėja ir plečiasi bet ir diktuoja veiklos sąlygas visai valstybei, taip pat aukštajam mokslui. Naujojoje strategijoje VDU planuoja keisti orientaciją skiriant daugiau dėmesio visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, aprėpiantį tinklinę arba Pasaulio Lietuvą. Pasaulio Lietuvių universiteto koncepcijos kūrimas ir įgyvendinimas nemenkina tradicinio universiteto siekiamybių, tuo pačiu reiškia esmines kokybines pertvarkas viso studijų proceso, visų studijų programų įsisavinant ir patirtinio, ir nuotolinio mokymo galimybes, ir kritinio plataus universiteto ugdymo aktualizavimą Lietuvos emigrantams ir užsienio lietuvių tinklui. Instrumentu kuriant patrauklias sąlygas ne tik emigrantų grąžinimui, bet ir emigrantų tamprioms, su Lietuva integruotoms veikloms gali tapti Universiteto, vykdančios aukštos kokybės studijas, užsiimančio aktyvia tinklaveika, vystančio bendradarbiavimą su verslu, valdžios ir savivaldos, nevyriausybinėmis organizacijomis.
Paroda kaip dialogas su publika | Neringa Stoškutė
Neringa Stoškutė – VDU Menų fakulteto doktorantė, parodų kuratorė ir organizatorė. Ji ne tik tyrinėja Lietuvos muziejus, dėsto Menų fakultete, kuruoja parodas, bet ir dirba viename svarbiausių Kauno meno renginių – Kauno bienalėje. Apie visa tai su Neringa Stoškute kalbasi Kristina Steiblytė.
Gyveni ir dirbi ne tik Lietuvoje. Papasakok apie savo gyvenimą, mokslus ir darbus Jungtinėje Karalystėje.
Gyventi į užsienį išvykau su šeima būdama paauglė. Didžiojoje Britanijoje baigiau mokyklą, interjero dizaino bakalauro ir šiuolaikinio dizaino kuratorystės magistro studijas. Vėliau dirbau parodų organizatore, kuratore įvairiose organizacijose: Londono dizaino muziejuje, Sodų muziejuje, Britų amatų taryboje ir kt.
Tavo bakalauro ir magistro studijos buvo susijusios su dizainu. Kuo Tave ši sritis sudomino?
Dizainas įdomus tuo, kad tai yra kūrybingas problemų ar klausimų sprendimas. Mane labai domina įvairūs problemų sprendimo procesai, skirtingas žmonių mąstymas. Dizaine dažnai būna taip, kad didžiausi arba svarbiausi dalykai atsiranda iš labai paprastų, mažų. Galbūt dėl šios priežasties mane sudomino ir kuravimas: jis yra ne tik erdvinių, bet ir idėjinių problemų sprendimas, siekiant perteikti tam tikrą pasakojimą.
Meno kuratorystė Tavo gyvenime jau seniai. Kaip susidomėjai šia veikla?
Meno kuratoryste susidomėjau dar studijuodama Glasgow meno mokykloje. Nors ten studijavau interjero dizainą, bet laisvu metu daug laiko praleisdavau universiteto galerijoje. Ten dirbau įvairius darbus: dėliojau pakvietimus į vokus, pilsčiau vyną parodų atidarymuose, prižiūrėjau parodas. Tuo metu šio užsiėmimo nesiejau su savo ateitimi, tačiau tai atrodė įdomi, intriguojanti ir naudinga veikla.
Pirmas kuravimo darbas buvo Londono dizaino muziejuje, kur teko būti kuratoriaus asistente rengiant parodą „Tai yra dizainas“. Tuo metu dizaino muziejus norėjo pristatyti kuo daugiau savo kolekcijos. Vienas iš tos parodos tikslų buvo pradėti grupuoti jų kolekciją, rodant eksponatus grupėmis: dizaino procesai, technikos, inovacijos ir t.t.
Ar dirbant kuratore nepritrūksta dizaino praktikos?
Ne. Kuratoriaus pasakojimas, pasitelkiant kitų sukurtus produktus, ar tai būtų dizaino gaminys ar meno kūrinys, mane labiausiai ir domina. Galutiniu kuravimo tikslu laikau ne parodą, o lankytoją. Svarbu, ką jis gavo iš parodos, kokią emociją, kokias žinias išsinešė. Tad daug dėmesio skiriu komunikaciniam parodos aspektui.
Taip pat man patinka fizinis darbas savomis rankomis: kalti vinį, išpakuoti ir supakuoti darbą, jį kabinti, susipažinti su menininku. Dėl to mane ir traukia dizainas: jis daugiausiai yra apie procesą, o ne galutinį produktą. Ir pačiame kuravime mane žavi procesų, veiklų įvairovė.
Studijavai ir pradėjai dirbti Jungtinėje Karalystėje. Kodėl grįžai į Lietuvą studijuoti doktorantūros studijose?
Magistro studijos padėjo susiformuoti naują požiūrį į parodų, muziejų, ir galerijų kuravimą. Tad grįžus į Lietuvą atostogų su šiuo nauju savo žvilgsniu perėjau visus meno muziejus ir galerijas, kuriuos tik galėjau, ir pamačiau, kad čia yra daug neišnaudotų galimybių. Noras labiau į tai įsigilinti ir paskatino grįžti į Lietuvą studijuoti doktorantūros studijose Vytauto Didžiojo universitete. Dar dabar pamenu, kaip magistrantūros darbo vadovė akcentavo savo šalies konteksto pažinimo svarbą, bet aš visuomet maniau, kad tai – ne man. Tačiau, kaip dažnai nutinka, įvyko atvirkščiai nei planavau.
Praėjusiais metais vienas ryškesnių Tavo darbų Lietuvoje buvo vadovavimas Kauno bienalės edukacinei programai. Kaip atsidūrei bienalėje?
2013 m. grįžusi į Lietuvą gyventi ir studijuoti, ieškojau papildomos veiklos ir internete pamačiau Kauno bienalės savanorio anketą, kurią nedelsdama užpildžiau ir išsiunčiau. Tų metų bienalėje atlikau savanorės vaidmenį: padėjau didžiojo atidarymo metu dirbdama rūbininke M. Žilinsko dailės galerijoje, įsitraukiau į edukacinę programą, padėjau vesti jaunųjų menininkų dirbtuves. Tai buvo svarbi patirtis, susipažinimas su Lietuvos meno lauku, užmegzta nemažai kontaktų su jaunaisiais menininkais, kai kurie jų išaugo į draugystes.
2015 m. jau buvai Kauno bienalės edukacinės programos vadovė. Gal gali plačiau papasakoti apie savo rengtą programą?
Pagrindinis edukacinės programos tikslas – supažindinti lankytojus su Kauno bienalėje eksponuojamu šiuolaikiniu menu ir jo procesais. Programa buvo panaši į darytą prieš dvejus metus: vedėm ekskursijas, kūrėm pamokas, kiekvieną savaitgalį vyko kūrybinės dirbtuvės. Edukacinė programa buvo sudaryta iš keturių dalių: „Pažink“, „Mokykis“, „Kurk“ ir „Įsijunk“. Kadangi buvau išsikėlusi tikslą ne tik pasiūlyti veiklų jau esamai auditorijai, bet ir pritraukti naujas tikslines grupes, nebūtinai siejančias save su Kauno bienale, sukūriau pirmą kartą bienalėje įgyvendintą programos dalį „Įsijunk“.
Jau tradicines programos „Pažink“ ekskursijas su bienalės organizatoriais ir menotyrininkais šiemet papildėme naujomis, vestomis architektūrologų, žurnalistų ir kompozitorių. Jie lankytojams pasiūlė kitokią prieigą prie šiuolaikinio meno. Pavyzdžiui, kompozitorius A. Jasenka interpretavo gausius garsinius, muzikinius kūrinius per XX a. muzikos istorijos prizmę.
Būrys savanorių edukatorių paruošė alternatyvias fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, istorijos, literatūros, dailės ir muzikos pamokas programai „Mokykis“. Fizikos pamoka „Atraskime žvaigždes ir kurkime žvaigždynus“ buvo paremta britų menininkės Katie Paterson kūriniais, kuriuose remiamasi astronomijos mokslu. Viena biologijos pamokų buvo apie dendrochronologiją.
Programos „Kurk“ kūrybinės dirbtuvės vyko kiekvieną savaitgalį. Jose lankytojai galėjo išbandyti įvairias meno kūrimo technikas: lino raižinį, ksilografiją, Jono Gasiūno naudojamą tapybą dūmais, tapybą ant vandens – ebru meną.
Naujausia programa „Įsijunk“ buvo skirta vaikams, suaugusiesiems ir šeimoms, turintiems specialiųjų poreikių. „Drevinė pušis“ paruošė užsiėmimus akliesiems ir regėjimo sutrikimų turintiems bei kurtiesiems ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms. Kai kurie tėvai atėję su vaikais sakė tokiame užsiėmime meno aplinkoje dalyvaują pirmą kartą. Bendradarbiaudami su VšĮ „Socialiniai meno projektai“ parengėme programą turintiems intelekto negalią, demenciją ir Alzhaimerio ligą. Didžiausia šio projekto sėkmės istorija buvo į užsiėmimą atvykę Kauno Alzhaimerio klubo nariai, lydimi ne organizacijos darbuotojų, o šeimos narių – trys poros, kuriose vienas iš partnerių serga Alzhaimerio liga. Tiesą sakant, nežinojau ir nesitikėjau, kad geras emocinis atlygis.
Bienalė baigėsi, iki kitos liko nemažai laiko. Kokiais projektais užsiimi dabar?
Dirbu interaktyviame tinklalapyje Art-Cart, veikiančiame kaip menininkų kūrybos sklaidos bei pardavimų platforma – panašiai kaip šiuolaikinio meno galerija. Esame surengę parodas Vilniaus oro uoste, parodų ciklą Kempinski viešbutyje Vilniuje, dalyvaujame meno mugėse „Art Vilnius“ ir „Collect“, vykstančioje Saatchi galerijoje Londone, parduodame ir gerai žinomų, ir jaunų menininkų darbus.
Taip pat dirbu VDU Menų fakultete. Vedu Vakarų Europos XX a. dailės ir Lietuvos XX a. dailės seminarus Menotyros programos bakalauro studentams. Taip pat dėstau Šiuolaikinio konteksto studijas ir Istorinio konteksto studijas naujoje dvigubo diplomo Mados dizaino programoje, vykdomoje VDU kartu su Didžiosios Britanijos Centriniu Lankašyro universitetu. Bet šiuo metu pagrindinis mano projektas – disertacijos apie Lietuvos dailės muziejus, juose taikomas koncepcijas ir jų kaitos tendencijas rašymas.
Ačiū už pokalbį!
Vardinės prof. B. Vaškelio stipendijos konkursas
VDU skelbia kasmetinį vardinės prof. Broniaus Vaškelio stipendijos konkursą. Kviečiame teikti dokumentus iki spalio 19 d.
Universitete įsteigta buvusio universiteto rektoriaus, VDU garbės profesoriaus Broniaus Vaškelio vardinė stipendija dalimis yra skiriama Menų fakulteto Teatrologijos katedros ir Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros bakalauro (II-IV kurso), magistrantūros arba doktorantūros studijų studentams literatūrologams. Dvi stipendijos dalys bus skiriamos Teatrologijos katedros studentams, viena − Lietuvių literatūros katedros studentui (-ei).
Pagrindiniai stipendijos skyrimo kriterijai
Stipendiatas (-ė) turi būti gerai besimokantis (vidurkis – ne mažiau 8 balų), aktyviai dalyvaujantis kultūrinėje ir meninėje veikloje, nuosekliai plėtojantis teatrologijos arba lietuvių literatūros mokslinių tyrimų tematikas.
Konkurso sąlygos
Pretendentai į vardinę profesoriaus B. Vaškelio stipendiją iki spalio 19 d. turi pateikti šiuos dokumentus:
- Prašymą dalyvauti konkurse;
- Gyvenimo aprašymą (CV);
- Pažymą apie studijų rezultatus, patvirtintą dekanate;
- Mokslinių publikacijų ir meno recenzijų sąrašą bei kopijas.
Gautus prašymus svarstys stipendijų skyrimo komisija. Menų fakultete prioritetas teikiamas studentams, tyrinėjantiems Lietuvos teatro meną, tačiau išimties tvarka stipendija gali būti teikiama ir kitas menotyros sritis tyrinėjantiems studentams.
Konkurso rezultatai bus skelbiami lapkričio mėnesį.
Dokumentus reikia pristatyti iki spalio 19 d. šiuo adresu:
Referentė Asta Šlapikienė
Menų fakulteto dekanatas
Muitinės g. 7–104, Kaunas
Daugiau informacijos teikiama tel. (8 37) 327 877 ir el. paštu asta.slapikiene@vdu.lt.
