• Titulinis
• Visos naujienos

Festivalyje – VDU spektaklis ir teatrologų konferencija

Lapkričio 15-20 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvyks Baltijos šalių teatrų festivalis. Festivalio programoje bus parodyta 11 spektaklių ir vyks Lietuvos bei užsienio teatro kritikų ir kūrėjų diskusijos, kuriose aktyviai dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto (MF) Teatrologijos katedros dėstytojai, doktorantai, studentai.

Šių metų Baltijos šalių festivalis, apkeliavęs Rygą ir Tartu, sugrįžta į Kauną. Festivalio programa yra skirta supažindinti Baltijos ir kitų šalių kritikų, prodiuserių, menininkų delegacijas ir Kauno teatro publiką su Lietuvos teatro jaunąja generacija ir šiuolaikinio teatro įvairove. Festivalio programoje, lakričio 16 d. 19 val. VDU Teatro salėje (Daukanto g. 27), bus rodomas ir VDU teatro spektaklis „Intymumas“, režisuotas Artūro Areimos.

Ne mažiau svarbi festivalio dalis – Latvijos, Estijos ir Lietuvos teatro kritikų, dramaturgų, teatrinių institucijų atstovų konferencijos, kur bus pristatoma, kas naujo ir svarbaus vyksta Baltijos šalyse, ką reikia žinoti, kad būtume ne tik teatro vartotojai, bet ir teatrinio proceso dalyviai, kad išmanytume savo ir savo artimiausių kaimynų kūrybinius ieškojimus ir problemas. Konferencijos vyks anglų kalba (be vertimo). Kviečiame akademinį jaunimą, humanitariją ir visą Kauno teatro publiką.

Konferencijų programa:

Lapkričio 16 d. 10:30 – 13:00 val. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S.Daukanto g. 25) Estijos teatro pristatymas. Dalyvauja Estijos teatro sąjungos, Estijos kultūros ministerijos, Talino miesto teatro atstovai, dramaturgai ir režisieriai. Diskusiją moderuoja VDU Menų fakulteto prodekanė, teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė.

Lapkričio 18 d. 11:30 – 13:30 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7, 207 aud.) Latvijos teatro pristatymas. Dalyvauja: Latvijos dramaturgų gildijos atstovai ir Latvijos teatro kritikai. Diskusiją moderuoja VDU Menų fakulteto dekanė, teatrologė profesorė dr. Jurgita Staniškytė.

Lapkričio 20 d. 11:00 – 13:30 val. „Post galerija“ (Laisvės al. 51a) Lietuvos teatro pristatymas. Dalyvauja VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros doktorantai, teatro kritikai Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas. Taip pat vyks finalinė tarptautinės delegacijos diskusija ir matytų spektaklių aptarimas. Moderuoja VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros vedėjas, teatrologas doc. dr. Edgaras Klivis.

Baltijos šalių teatro festivalio programa

Prof. Broniui Vaškeliui – Švietimo ministerijos premija

VDU garbės profesoriui, buvusiam rektoriui, Atkuriamojo Senato nariui prof. Broniui Vaškeliui šiemet skirta viena iš penkių LR Švietimo ir mokslo ministerijos premijų užsienio lietuviams. Premijos užsienio lietuviams bus įteiktos iškilmingoje jubiliejinėje 10-ojoje ceremonijoje gruodžio 1 d.

Literatūros ir teatro tyrinėtojui, profesoriui emeritui B. Vaškeliui ir keturiems kitiems užsienio lietuviams premijos skirtos už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva. Premijomis norima paskatinti užsienyje dirbančius lietuvių mokslininkus būti Lietuvos mokslo ambasadoriais ir su iškiliais lietuvių kilmės mokslininkais supažindinti Lietuvos visuomenę.

Literatūros mokslų doktoratą 1964 m. įgijęs Pensilvanijos universitete JAV, Bronius Vaškelis svariai pasidarbavo lietuvių literatūros ir teatro tyrinėjimų baruose. 1984–1992 m. jis buvo Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros vedėjas, aktyviai publikavo darbus apie išeivijos literatūrą JAV akademinėje spaudoje, 1985–1989 m. – Lituanistikos instituto Čikagoje pirmininkas. Lietuvoje profesorius aktyviai prisidėjo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, įkūrė jame Teatrologijos katedrą. Ypatingas jo nuopelnas – susisteminta išeivijos lietuvių teatro istorija. 2011 m. prof. B. Vaškelis Vytauto Didžiojo universitete įsteigė vardinę stipendiją, motyvuodamas jaunuosius meno ir humanitarinių mokslų tyrinėtojus siekti akademinių aukštumų.

Premijomis Švietimo ir mokslo ministerija siekia skatinti išeivijos mokslininkus puoselėti lietuvybę ir siekti, kad jie garsintų Lietuvą, palaikytų glaudžius ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene, aktyviai dalyvautų užsienio lietuvių bendruomenių veikloje, būtų Lietuvos mokslo ambasadoriais. Ministerija iškiliausiems užsienyje gyvenantiems lietuviams mokslo premijas skiria jau dešimtus metus. Iki šiol premijas yra gavę 34 mokslininkai.

Apie VDU garbės profesorių Bronių Vaškelį

Apie Švietimo ir mokslo ministerijos premijas užsienio lietuviams

Magiškasis miestas | Menų galerija 101

Parodos „Magiškas veidrodis“, surengtos Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“, kuratorė Daiva Citvarienė ekspozicijos anotacijoje klausia: „Kaip mes prisimename Kauną? Kaip mūsų atmintyje Kaunas atrodo sovietmečiu ar tarpukariu? Su kokiais vaizdais jį siejame? Ar mūsų prisiminimai yra „autentiški“, susiję su mūsų patirtimis? O gal juos padiktuoja senos miesto nuotraukos, laikraščiuose, albumuose ar interneto platybėse matytos fotografijos?“ Tokie klausimai, susiję su fotografijos įtaka kolektyvinei atminčiai, šiandien atrodo labiau retoriniai, nes atsakymas iš anksto numanomas – taip, fotografija, kaip ir kitos realybės reprezentacijos formos, kuria mūsų atmintyje gyvuojančius miesto vaizdinius.

Tokį apibendrintą atsakymą konkrečiame Lietuvos fotografijos kontekste patikrino ir asmenine patirtimi pagrindė filosofas Nerijus Milerius. Tik jo subjektyvios impresijos, suteikiančios žmogišką turinį abstraktiems teoriniams svarstymams, buvo susijusios ne su Kaunu, o su sostine. „Būdamas toli nuo Vilniaus ir jį prisimindamas, niekada negaliu būti tikras, jog prisimenu ne kokią nors kadaise matytą Vilniaus fotografiją. Prisimenami Vilniaus vaizdiniai atrodo tarsi koks fotografijų albumas. […] Tarp fotografijos, kaip meno kūrinio, ir miesto, kaip tikrovės, nėra saugios distancijos, kad prisiminimuose galėtum juos neklysdamas atskirti“, – dalinasi savo įspūdžiais N. Milerius ir juos apibendrindamas teigia: „Taigi fotografija sukuria regimą ir prisimenamą Vilniaus kontūrą.“[1] Savo teiginius filosofas formuluoja prisimindamas įvairių laikotarpių ir paskirčių Vilniaus fotografijas: nuo XIX a. žymių fotografų darbų iki šių dienų turistinių atvirukų.

Žvelgiant į konkrečiu laikotarpiu vieno autoriaus sukurtas fotografijas, išryškėja dar vienas atvaizdų formuojamo miesto vaizdinio aspektas – jo priklausomybė nuo istorinių aplinkybių. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Kauną įamžinusiose Lietuvos fotografijos mokyklos atstovo Romualdo Rakausko darbuose fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė atpažįsta „sovietinės ideologijos slegiamo miesto jausmą“, būdingą brežnevinės stagnacijos laikotarpiui, kai „cenzoriai uoliai prižiūrėjo, kad kūrėjai laikytųsi taisyklių, kad visuomenę pasiektų tik ideologiškai nepriekaištingas naratyvas“[2].

Vis dėlto šie svarstymai apie fotografijos reikšmę mūsų atmintyje išliekančiam miesto vaizdiniui labiau susiję su netiesioginiu, bet asmeniniu dialogu tarp fotografų ir jų darbus interpretuojančių kritikų bei jų subjektyvia patirtimi. Romualdas Rakauskas nostalgiškai prisimena, kaip „devyniolikmetis sutiko Vilnių“[3] XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, o kauniečiai rašytojas Kęstutis Navakas ir fotografas Gintaras Česonis jau naujajame tūkstantmetyje „ėjo į savo miestą, lyg nusprendę susitikti su juo“ kurdami albumą „Sutiktas Kaunas“. Nors tai buvo „ir bandymas įminti Kauno kodą, […] tačiau visų pirma – [dviejų kūrėjų] pasivaikščiojimas po savo miestą, bandant su juo kalbėtis“[4]. Fotografai savo miestus atvaizduose interpretuoja taip pat subjektyviai bei pasikliaudami asmenine patirtimi, kaip ir apie jų darbus rašantys kritikai tekstuose. Todėl ir tose interpretacijose užgimstantys miesto vaizdiniai nėra visuotiniai, jie labiau priklauso kūrybos, o ne kasdienybės ir ją užpildančios populiariosios kultūros sričiai.

Tačiau kaip tik į ją atsigręžia parodos „Magiškas veidrodis“ kuratorė D. Citvarienė. Nors šalia mažiau žinomų autorių fotografijų ar nuotraukų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, privačių Jono Palio ir Antano Burkaus kolekcijų parodoje eksponuojami žymių fotografų (Vytauto Augustino, Povilo Karpavičiaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Gintaro Česonio) darbai, tai nekeičia bendro įspūdžio, kad paroda – pirmiausia reprezentacinių ir spaudos fotografijų rinkinys, į kurį retkarčiais įsiterpia mėgėjiškos estetikos kadrai. Šiose fotografijos srityse svarbiau ne autorinis braižas, o „taikomoji“ fotografijos paskirtis, kurią pačia bendriausia prasme šiandien ir vadiname kolektyvinės atminties kūrimu. Tad nenuostabu, kad parodoje atsiskleidžia ne individualus atskirų autorių kūrybinis braižas, bet skirtingais laikotarpiais vyravusi fotografijos estetika, populiarusis „skonis“, o atidžiau įsižiūrėjus – ir tos estetikos perteikiamas ideologinis kontekstas. Įspūdį, kad šiuo atveju svarbi ne tiek kūryba ar konkrečios fotografijos, kiek fotografinių atvaizdų paplitimo kasdieniame gyvenime ir įsitvirtinimo kolektyvinėje sąmonėje būdai ir formos, dar labiau sustiprina greta fotografijų eksponuojamos senos Kauno atvirutės bei turistiniai vadovai.

Skirtingų laikotarpių ir įvairių autorių fotografijas sujungti į vieną ekspoziciją leidžia ir pasikartojantis atvaizduose įamžintų miesto vietų ir objektų pasirinkimas. Kauno atvaizdai parodoje grupuojami ne tik chronologiškai, bet taip pat tarsi laikantis kolektyvinės atminties struktūros, kurioje miesto vaizdinį dažniausiai nulemia keletas geriausiai žinomų miesto simbolių: senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalno, Rotušės aikštė, Laisvės alėja, Soboras, Kauno pilis ir t.t. Kartu šiuose, kaip skelbia parodos anotacija, „ikoniniuose“ atvaizduose galima atpažinti ir laikui bėgant besikeičiantį miesto veidą, išnykstančius ar miesto gyvenime įsitvirtinančius vis kitus Kauno akcentus: ne kartą griautus ir vėl statytus tiltus per Nemuną, tarpukaryje modernaus miesto simboliu tapusį Centrinio pašto pastatą, didžiuosius tarybinių laikų užmojus primenančias hidroelektrinės statybas, vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu iškilusį „Merkurijaus“ prekybos centrą ir daugiabučių namų rajonus, fotografijose vis dar nušviestus saulės ir paskendusius pavasario žieduose.

Kodėl tokias Kauno fotografijas verta iš senų spaudos puslapių, archyvų, privačių kolekcijų ar visiems prieinamų interneto svetainių perkelti į galerijos erdvę? Pažintis su Kauno istorija šiuo atveju nėra svarbiausias tikslas – informacija apie miesto praeitį minėtuose šaltiniuose yra netgi lengviau prieinama ir išsamesnė (šiuo požiūriu parodą reikšmingai papildo tęstinis su miesto atmintimi susijęs projektas internete www.atmintiesvietos.lt). Tačiau galerija suteikia galimybę tokiam atvaizdų suvokimui, kuris kitomis aplinkybėmis būtų mažai tikėtinas. Meno galerijos erdvė tampa tarsi kabutėmis, į kurias patenka eksponuojamų fotografijų vaizdinė kalba. Parodoje fotografijų ryšiai su jų pirminiais kontekstais ir paskirtimi nutraukiami. Galerijoje fotografijos ideologinis ar komercinis pranešimai netenka įtaigumo – jie vis dar yra atpažįstami, bet jau tik kaip savitas (meninio) tyrimo objektas. Parodos rengėjų keliami klausimai tik nurodo šio sąmoninga refleksija pagrįsto fotografijų suvokimo gaires, o tyrėjo vaidmenį perima pats žiūrovas.

Atsiribojus nuo atvaizdų ir jų pradinių kontekstų peršamų interpretacijų, nesunku suprasti, kad fotografija iš tiesų kuria mūsų atmintį. Šis teiginys, žinoma, turi išimčių ir nėra absoliučiai teisingas, bet parodoje lengva suprasti, kad mūsų asmeniniai prisiminimai yra glaudžiai susipynę su fotografine praeities reprezentacija. Pavyzdžiui, sovietmetį lengva „prisiminti“ kaip išblukusių spalvų atvirutę, nors toks šiandieninio miesto atvaizdas atrodytų kaip paprastas techninis brokas, neatitinkantis tikrovės.

Taigi paroda „Magiškas veidrodis“ – tai dar viena proga sąmoningai atskirti praeities reprezentaciją nuo tiesioginės patirties ir autentiškos atminties. To nepadarę rizikuojame likti gyventi „magiškame“ mieste, kur istoriją pakeičia „amžiną to paties pasikartojimą atitinkanti būties forma“, o „žmogus užmiršta, jog tai jis gamino atvaizdus, kad pagal juos orientuotųsi tikrovėje“ ir nebegalėdamas jų šifruoti pasiduoda haliucinacijai[5]. Tokios situacijos metafora tampa viena iš parodos ekspozicijos dalių – instaliacija, kurioje nuolat besikeičiančios projekcijos atsispindi veidrodžiuose ir užpildo vieną iš senamiesčio rūsių efemeriškais Kauno istorijos atvaizdais. Lygiai taip ir kasdienybėje nereflektuojamoje kolektyvinėje atmintyje egzistuoja ne baigtinis konkrečių Kauno fotografijų rinkinys, bet vis pasikartojančių atvaizdų nuolat perkuriamas, neapčiuopiamas miesto vaizdinys.

Paroda veikia iki lapkričio 11 d.

VDU menų galerija „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–17 val.

Studentėms – prof. Broniaus Vaškelio stipendijos

Konkursinė komisija, peržiūrėjus kandidatų paraiškas, vardines prof. Broniaus Vaškelio stipendijas skyrė šioms studentėms:

Teatrologijos katedros studentėms: 

1. Elvinai Baužaitei – magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.

1. Urtei Grigaliūnaitei – magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.

1. Kristinai Apanavičiūtei –  magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.

Lituanistikos katedros studentei:

1. Andrėjai Liudžiūtei – magistrantūros studijos, Literatūra ir spauda, II k.

Vieša paskaita su festivalio „Kaunas mene“ menininke Vieša paskaita su festivalio „Kaunas mene“ menininke Anida Yoeu Ali

Spalio 28 d., penktadienį, 13 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete  (Muitinės g. 7, 207 aud.) vyks vieša paskaita su tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ dalyve, menininke Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV).

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) – festivalio „Kaunas mene“ partneris.

Vaikų dramaturgija – teatro Achilo kulnas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Niekaip neišsprendžianma nacionalinės dramaturgijos stokos problema teatrą kamuoja jau daugelį dešimtmečių. Ypač mažai pagal originalias dramas pastatytų spektaklių galima išvysti vaikiškuose spektakliuose.

Apie tai, kur reikėtų ieškoti šių pasekmių priežasčių bei kokios yra šiuolaikinės nacionalinės vaikų dramaturgijos tendencijos, – pokalbis su Kauno teatrams, ypač Kauno valstybiniam lėlių teatrui, pjeses rašančia dramaturge Daiva Čepauskaite.

– Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti priežasčių? Šią problemą lemia talentų stoka, dramaturgų ruošimo spragos ar…?

– Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Turiu galvoje sistemingas, išsamias profesijos studijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis – čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, aš nežinau. Reikėtų klausti tų, kurie kuria strategijas teatro procesams ir vadovauja jų vyksmui, nes frazė „Lietuvoje dramaturgijos nėra” populiarumu jau turbūt prilygo posakiui „kiek buvo litais, tai dabar eurais”.

– Kokia dramų rašymo lėlių teatrui specifika? Ar ji gerokai skiriasi nuo vaikų dramaturgijos, skirtos vaidinti žmonėms?

– Rašydama lėlių teatrui niekada negalvoju, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, manau, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika man – neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoju, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras man, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Aš jomis tiesiog pasitikiu. Rašyti lėlėms taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir žmonėms – tokia yra mano rašymo lėlių teatrui specifinė taisyklė.

– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate kurdama dramas vaikams?

– Pagrindinis iššūkis, man rodos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame gali girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali. Todėl manau, kad pagrindinė problema – sukurti su vaiku tokį žmogišką ryšį, kuris paveiktų ne mažiau nei paveikslėliai ekrane.

– Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Kodėl taip yra?

– Populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis. Be to šiuolaikiniai autoriai – visada rizika, o klasikiniai pastatymai tarsi iš anksto apsaugo bent jau nuo literatūrinės nesėkmės.

– Koks jūsų pačios santykis su teatro praktika? Ar stebite, analizuojate sceninę jūsų literatūros kūrinio realizaciją?

– Mano santykis su teatro praktika – kaip su motina-gimdytoja, motina-maitintoja ir motina-tėvyne. Pradėjau rašyti teatrui, vaidindama scenoje. Mačiau, kaip mano tekstai apsigyveno aktorių lūpose, teko net pačiai vaidinti savo rašytų tekstų spektakliuose, savo kailiu pajuntant visas teksto klaidas ir duobes. Tad gimiau iš praktikos, ji mane maitino ir teikė jėgų. Vėliau paauglystėje kaip normalus vaikas protestavau (atiduodavau tekstą ir visiškai nedalyvaudavau tolesniame spektaklio kūrime). Dabar su ta praktika sutariame puikiai, kūrinio realizacijoje dalyvauju pagal poreikį ir galimybes. Jeigu režisieriui reikia, kad aš dalyvaučiau, – dalyvauju, jei ne – nesikišu, nekontroliuoju, o į klausimą, ar galima trumpinti vieną ar kitą vietą, visada atsakau – be abejo, taip.

– Ar rašydama pjesę tyrinėjate šiandienos mažąjį žiūrovą ir jo aplinką?

– Svarbiausias mano principas rašant vaikams – kalbėti su jais taip, kaip su žmonėmis, kurie yra nė kiek už mane nekvailesni. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra mažiau laiko praleidę šioje žemėje ir kartais turi mažiau patirties, bet ne mažiau proto. Specialiai vaiko aplinkos netyrinėju, nes jis gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir mes, suaugusieji. Jie dalyvauja mūsų barniuose ir išgyvena mūsų karus. Jie yra tos pačios mus supančios neteisybės, nepagarbos arba meilės liudininkai. Jie yra mes. Jie nėra būsimi žmonės, jie jau yra žmonės. Todėl rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems. Rašydama aš tyrinėju tiesiog žmogų, nepriklausomai nuo to, ar jam septyneri ar septyniasdešimt.

– Kaip vertinate vaikų dramaturgiją (ir lėlių, ir dramos teatro) visoje šalyje, žvelgiant iš estetinės pusės? Galbūt įžvelgiate tam tikras tendencijas?

– Negaliu vertinti apibendrintai visos šalies darbų, bet iš estetinės pusės man visada įdomiausi tie menininkai, kurie susikuria savitą, autentišką estetiką. Tokios vaikų teatro asmenybės, kaip Vitalijus Mazūras arba Saulė Degutytė, pačios yra tapę pilnaverčiu pasauliu, kuriam, manau, nereikia dramaturgo. Jie patys yra teatro planetos, kuriose yra ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas, ir smegenys, ir didelė graži širdis.

– Šiandien populiarėja spektakliai vaikams, kuriuose nebelieka tradicinės pjesės, dramaturgija kuriama veikiant kitiems spektaklio elementams. Kaip jūs į tai žvelgiate? Ar tai byloja tik apie šiandienio (postdraminio) teatro estetinę plėtrą, ar tai globalesnė tendencija, kelianti dramos reikalingumo klausimą?

– Žvelgiu į tai su džiaugsmu. Visas tradicijas kada nors mėginama sulaužyti, ir jeigu tai vyksta, vadinasi, apskritai kažkas vyksta. Lietuvių dramaturgija ilgai buvo labai literatūriška. Aš už tai, kad scenoje būtų mažiau literatūros, daugiau teatro, kad kalbama būtų tik tada, kai istorijos neįmanoma perteikti kitomis priemonėmis. Apie globalias teatro tendencijas nesiimsiu kalbėti, nesu teatro teoretikė, bet manau, kad tai ne tik šiandienos teatro, bet ir viso mūsų laikotarpio bruožas. Gyvename vizualumo laikais, bendraujame paveikslėliais, o tekstą trumpiname kaip įmanydami. Tokia SMS’ų epocha, kurioje pagrindinė informacija perduodama vaizdo kanalais, žodžius pakeičiant kitais simboliais, ikonomis, sutartiniais ženklais. Jei teatre nebelieka tradicinės pjesės, gal visiems tik geriau – teatre vyksta gyvi procesai, o dramaturgams mažiau teksto rašyti reikia. Jeigu kada nors drama apskritai taps nereikalinga spektakliui, išgydysime tą amžinai skaudantį Achilo kulną (lietuvišką dramaturgiją) amputuodami visą koją ir mokysimės vaikščioti netradiciniu būdu – ant rankų…

 

Publikuota www.kaunodiena.lt

Pagirti ir įspirti

Kristina Steiblytė

Aiški būtinybė investuoti į kiek įmanoma kokybiškesnį vaikų ugdymą dažnai lieka tuščiais žodžiais (dabar vykdomas dar vienas lėšų mažinimas švietimui yra tokio atmestinio požiūrio pavyzdys). Net ir menas vaikams neretai tėra abejotinos kokybės pasibandymai. Tuo stebėtis neverta: tiek literatūra, tiek teatras vaikams ignoruojama studijų programose, tad vargiai atsiranda galinčių kurti ir įvertinti tokią kūrybą. Įsitvirtino įsitikinimas, kad vienintelis kūrinio jauniausiajai publikai kokybės įrodymas yra tos publikos pritarimas. Tačiau, kaip sakė spektaklius vaikams kurianti Saulė Degutytė, vaikai lygiai taip pat entuziastingai pritaria ir traškučių valgymui. Nuo to šie netampa vertingu maistu. Tad atsargiai reikėtų žiūrėti ir į vaikų džiūgavimą spektaklio metu. Bet kaip tada kurti vaikams ir kuo pamaitinti tuos smalsius jaunus protus? „Menų spaustuvė” antrus metus iš eilės siūlo paskanauti kitokio teatro vaikams.

Šiųmečiui festivaliui „Kitoks teatras vaikams” priklausė dar spalio pabaigoje organizuotas seminaras pedagogams apie atsakingai, adekvačiai žiūrovų amžiui kuriamą teatrą. Na, o pats sausio 17-22 d. vykęs festivalis turėjo įtikinti tokio teatro reikalingumu. Be to, supažindinti su rečiau vaikams kuriamu šokio ir objektų teatru, pirmus žingsnius pas mus žengiančiu naujuoju cirku. Festivalio svečiai „Scarlattine teatro” parodė Lietuvoje iki šiol nematytą komiksų spektaklį. Programa, skirta įvairaus amžiaus bei interesų vaikams ir tėvams, sukėlė ir tokių pat emocijų.

Naujausias Keistuolių teatro spektaklis vaikams „Mykolas žvejas” (rež. A. Giniotis) sugrąžino į laiką prieš maždaug 20 metų, kai kūrė pirmoji keistuolių karta. Kukli, lengvai transformuojama scenografija, kasdieniai kostiumai, dainos, šokiai, humoras, bendravimas su žiūrovais, įterptos aktualijos – visi keistuoliško spektaklio ingredientai. Žavu, kad į Ozzy Osbourne´ą panašus velnias nėra pabaisa, nes blogis tikrai nėra vien tik atgrasus. Žavu, kad Mykolas neidealizuotas. Žavi ir bibliotekų reklama spektaklio pabaigoje. Tačiau kiekgi galima žaisti tom pačiom priemonėm?

Visai kitaip pasirodė lėlininkai. Nei Stalo teatras, nei Klaipėdos lėlių teatras neparodė nei vieno tradicinio lėlinio spektaklio. Klaipėdiečiai atvežė spektaklį kūdikiams „Apapa” (rež. G. Radvilavičiūtė), kurio pamatyti nepavyko, nes norinčiųjų savo kūdikiams parodyti teatrą susirinko pilna kišeninė „Menų spaustuvės” salė. Ta pati režisierė į Vilnių atvežė ir „Stebuklingą Pelenės laiką” visai šeimai. Šis spektaklis vyko tarsi knygos pristatymas, kuriame rašytoja Zofija pasakojo sušiuolaikintą, detektyvinę Pelenės istoriją. O knyga, kurią pristatė detektyvė, gulėjo priešais žiūrovus, ir tarp paveikslėlių, iškylančių verčiant jos lapus, kūrėsi Pelenės ir Princo pasaka. Visiems žinomą istoriją pasistengta padaryti kuo aktualesnę ir prikaišioti „razinų” suaugusiems žiūrovams. Tačiau nepaisant nemažai pastangų kainuojančio aktorės Renatos Kukaitės darbo skirtingais balsais įgarsinant visus spektaklio veikėjus, įdomiausia liko trimatė, judanti knyga. Dar daugiau džiaugsmo suteikė po spektaklio vykusios dirbtuvėlės, kuriose mokyta, kaip tokias knygas pasidaryti namie.

Stalo teatras, jau įpratinęs savo žiūrovus prie bendrų užsiėmimų, festivalio metu taip pat suteikė galimybę susipažinti su kiekvieno spektaklio kūrimui naudotomis specifinėmis priemonėmis. Štai po „Vėjų motės” vaikai gaminosi kvapnius popierinius žmogeliukus, po „Mano miesto” kūrė miestus ir apgyvendino juose spektaklio metu matytus veikėjus, kurie visi atkeliavę iš XIV-XVI a. vandens ženklų. Prie atgyjančių ir besitransformuojančių objektų, aktoriaus ir projektoriaus „bendradarbiavimo” pripratusiems Stalo teatro žiūrovams šis spektaklis neturėjo būti netikėtas. Ekrane galima buvo matyti, kaip kūrėsi ir augo Vilnius, stebėti šventes (kurių metu ir pats miestas ima šokti), miestą ištinkančias nelaimes. Jaunuosius žiūrovus truputį trikdė per garsi muzika ir į žiūrovų salę nukreiptas apšvietimas, tačiau persikėlus į lauką, projekcijas rodant ant senamiesčio sienų, galima sukurti atmosferinį kūrinį, tinkamą bet kokiai publikai.

Panašiu principu sukurtas ir „Scarlattine teatro” spektaklis „ManoLibera”. Prasidėjęs kaip verslo susitikimas, nuobodžiam skaidrių keitimui įdarbintas dailininkas fantazijose persikelia į kitą pasaulį, kuriame pagrindiniai veikėjai yra perrengti ir šaržuoti jį įdarbinę verslininkai. Įdomu, kad spektakliu-komiksu perduodama žinutė apie beatodairiško vartojimo pasekmes, be to, kūrėjai nepamiršta surankioti ir susieti visų siužeto vingių (neužsuktas čiaupas sukelia potvynį, o pradžioje pristatomos įmonės logotipas šmėžuoja beveik visur, kur veikėjai atsiduria). Labai paprastos priemonės ir tikslus atlikimas paperka ne tik mažuosius žiūrovus ir leidžia atsipalaidavus laukti netikėtumų. Vienas jų – spektaklio pabaiga. Priverstas mintimis sugrįžti prie darbo, dailininkas nusprendžia pats iškeliauti į savo sukurtą pasaulį: pavirsti pieštu personažu ir apsigyventi ekrane.

Šalia judančiais vaizdais kurtų spektaklių, parodyti ir trys šiuolaikinio šokio darbai. Nebe pirmą kartą Vilniuje svečiavosi menininkų grupė iš Klaipėdos „Žuvies akis” su spektakliu „Apkabinsiu tave” (chor. D. Binkauskaitė). Ryškiai mėlynas ir geltonas spektaklis perkelia į žaidimų pasaulį, šokėjai įvairiai perkonstruoja scenografiją, sušoka žaidimus ir net muštynes. Nors kartais ir galima justi perdėtą išraiškingumą (kurio išvengti kalbant su vaikais pavyksta ne kiekvienam suaugusiajam), vis dėlto prieš spektaklį kalbantis su žiūrovais užmegztas kontaktas išlaikomas viso spektaklio metu.

Pasikalbėjimais su žiūrovais dar kartą sužavėjo ir „Dansema”, kitas šokio spektaklius pristatęs teatras. Šiame festivalyje parodytas paaugliams skirtas „Bebaimis” (chor. G. Subotinaitė, rež. B. Banevičiūtė) yra bene vienintelis bandymas kalbėtis su paaugliais apie jų gyvenimą šiuolaikinio šokio kalba. Ir nors pirmomis spektaklio akimirkomis, pamačius suaugusį vyrą, besikankinantį tarsi paauglį, darosi nemalonu žiūrėti, spektaklis pamažu įtraukia į Tomo (šokėjas T. Dapšauskas) pasaulį, kuriamą iš skirtingų šokio stilių ir emocijų. Šio spektaklio metu įdomu stebėti ir scenoje besiformuojančią asmenybę, ir žiūrovų paauglių reakcijas. Po spektaklio vykusio pokalbio metu išsiaiškinta, ne tik kas ir kodėl šokta, bet ir kas yra šokis. Tokie pokalbiai suteikia ne tik galimybę pasidalinti idėjomis, sužinoti, kas norėta pasakyti ir kas ką suprato, bet yra ir tyrimas, padedantis kūrėjams ieškant naujų krypčių.

Vienas iš festivalį uždariusių spektaklių -­ „Menų spaustuvės” ir žonglierių grupės „Antigravitacija” (žongl. M. Markevičius, A. Balionis, muz. M. Sučyla) naujojo cirko spektaklis „Stebuklingas medis” – taip pat prasidėjo interaktyvumo bandymu. Tačiau triukų serija bend­ravimą su žiūrovais nutraukė. Vienas kitą keičiantys efektingi triukai, nors jungiami bendros idėjos, atrodė fragmentiški.

Paskutinis spektaklis parodytas. Festivalis uždarytas. Kitoks teatras vaikams pristatytas. Tik ar visas tikrai kitoks? Ir ar tikrai „Menų spaustuvėje” įvyko teatro šventė? Rezultatas panašesnis į nevalstybinių teatrų, kuriančių vaikams, paradą. Šie teatrai, žinoma, turi ką parodyti ir neretai nepelnytai nevertinami. O jų pristatymas festivalyje yra graži idėja. Tad, viena vertus, norisi girti, bet kartu – įspirti, kad apsižiūrėję, kas ir kaip padaryta, tobulėtų ne tik kūrėjai, bet ir organizatoriai. Ir kad žadėtas atsakingai parinktas ir sukurtas maistas jauniesiems protams nepasirodytų esąs paskubomis sudėliotas „vaikų džiaugsmas”.

Publikuota www.literaturairmenas.lt

Kauno kamerinis teatras tęsi duotą pažadą

Kauno kamerinio teatro naujoji vadovybė tęsi duotą pažadą atgaivinti teatro repertuarą bendradarbiaujant su kitomis teatrų institucijomis ir pakviečiant dirbti iki šiol šiame teatre nedirbusius kūrėjus. Tai paliudijo pirmoji teatro naujojo sezono premjera – su VDU teatru kurtas bendras kūrybinis darbas „DreamWorks”, režisuotas Agniaus Jankevičiaus.

Kūrybinė dvikova

Pamaištavęs socialinių ir politinių aktualijų tematika kitų teatrų scenose, šį kartą režisierius sugrįžo prie žmogaus reikalingumo, būties prasmingumo ir meilės klausimų, į kuriuos atsakymų ieškojo ankstesniuose savo spektakliuose, ypač pastatytuose pagal poetiškąją dramaturgo Danielio Danis kūrybą. Šįsyk kūrybinėn dvikovon iškvietęs šiuolaikinį rusų dramaturgą, teatro ir kino režisierių Ivaną Vyrypajevą A.Jankevičius drąsiai kupiūruoja jo tekstą ir gerokai sumažina veikėjų skaičių išryškindamas pjesėje keliamą amerikietiškų svajonių fabriko gaminamos produkcijos neigiamo poveikio klausimą.

Ypač išryškėja meilės (kaip pilnatvės) ir apgaulės (kaip tuštumos) priešprieša. Meilės tematiką režisierius tyrinėja keliaudamas nuo vyrą ir moterį kankinančio jausmo iki metafizinių šio pojūčio apraiškų. Tiesa, pastaruoju atveju kiek santūriai, kadangi režisierius visuomet išlaiko kritinę distanciją tikėjimo ir religijos atžvilgiu.

I.Vyrypajevo kūrinyje vaizduojama šiandienė pernelyg neišsiskiriančių žmonių kasdienybė yra permirkusi budizmo filosofijos, artimos pačiam rašytojui, postulatuose. Spektaklyje istorija įžeminama atsisakant nemažos dalies šių pamokslavimų, scenoje nuskambant ne vienam rusiškam keiksmažodžiui ir liejantis vos ne atskirą vaidmenį įgaunantiems velnio lašams, kuriais yra vaišinami ir žiūrovai.

Spektaklyje palikti keturi personažai (trečdalis iš pjesėje veikiančiųjų) ir centrinis salės erdvės išplanavimas, kai žiūrovai turi susėsti aplink centre esančią pagrindinę veiksmo vietą, kuria intymią, kameriniam teatrui ir tinkamą atmosferą.

Centre – A.Kleinas

Aktoriaus Aleksandro Kleino įkūnijamas Deividas spektaklyje virsta ir pagrindiniu personažu, ir esminiu pastatymo pranašumu. A.Kleinas – daugiausia (o ir jo biografijoje) stipriausių vaidmenų sukūręs aktorius, dirbantis kartu su A.Jankevičiumi. Būtent šio režisieriaus darbuose aktorius geriausiai geba atsiskleisti. Pastaruoju metu Kauno teatro scenoje jį teko matyti ne taip ir dažnai, o neretai ir atliekant antraplanius vaidmenis.

„DreamWorksuose” jo aktorinei raiškai suteikiama gana daug erdvės, ir jis tai išnaudoja, pademonstruodamas sukauptą sceninę patirtį. Deivido vaidmeniu jis priartėja prie to, ką puikiai yra įvaldę sostinėje dirbantys geriausi šalies aktoriai – vaidybinio natūralumo, kai sunku įžvelgti nusitrynusią ribą, skiriančią patį aktorių ir jo personažą. Tuomet taip ir lieka paslaptis, ar aktorius vaidina, ar būna savimi.

Teatrališkumo mažai belieka ir A.Kleino personažo atveju. Jo Deivido išvaizda, elgsena ir daiktinė aplinka sufleruoja, kad jis – tiek kuria nors Niujorko gatve, tiek Laisvės alėja galintis žengti šiuolaikinis jaunas vyras, kamuojamas taip pat bet kuriame pasaulio mieste gyvenančiam žmogui opių rūpesčių. Jis itin švelnus, mylintis, bet ir agresyvus, nenuspėjamas.

Deividas niekaip negali sugrįžti į visaverčio gyvenimo ritmą po žmonos mirties. Nuolat ją regi ir su ja kalbasi. Žmoną, tiksliau, jos šmėklą, spektaklyje vaidina Marcelė Zikaraitė, vis negirdimai prieinanti iš kurio nors scenos kampo ir vyrui primenanti, kad jos jau nebėra gyvųjų pasaulyje. Jųdviejų ryšys yra atviras ir šiltas, nors gaubiamas ir didžiulio sielvarto.

Moteriškoji linija

Deividui tenka susidurti su dar dviem veikėjomis, išryškinančiomis kitus jo asmenybės bruožus. Į pagalbą jam atskuba VDU teatrui vadovaujanti aktorė Goda Piktytė, kuri, jungdama dialogą su atpasakojimu, suvaidina visą būrį įsivaizduojamų Deivido tėvo bičiulių ir vieno jų žmoną – savo pačios esminį vaidmenį.

Savo charizmatišku būviu ji spektaklyje vysto linksmąją liniją, nenuilstamai bandydama pokštauti ir juokauti, kartais kiek šiurkštokai įsiverždama į pagrindinio veikėjo kančios ir nihilizmo kupiną vienumos pasaulį. Jos ironija neapleidžia net ir jai nužudžius žmogų. O kur dar žiūrovams žaismingai dalijamos viskio taurelės… Abejingam jai likti tiesiog neįmanoma.

Vis dėlto jos siurprizai ne itin veiksmingi Deivido atžvilgiu, tada it koks angelas sargas jam G.Piktytės veikėjų iniciatyva atsiunčiama Lenos Orlovos herojė Elizabetė, kurios identitetą sunku įvardyti – tarpinis variantas tarp psichologės ir pranašės. Neva Deivido žmonos priešmirtiniu prašymu savimi be galo tikinti ji pasirodo jo namuose nekviesta ir bando sugriauti tai, ką brangiausio turi A.Kleino personažas – atmintyje gyvą žmonos portretą. Šis kontaktas pagimdo agresiją ir pyktį. Paaiškėja, kad Deividas ne viską žinojo apie savo mirusią mylimąją, ir tai jam tampa netgi skaudžiau nei fizinė jos netektis. O gal tai tik vienas iš užsidirbti norinčios merginos eksperimentinių metodų?

Kas tikra, o kas tik kapitalizmo pagimdytų iliuzijų produktas – dilema, kurioje nuolat atsiduria spektaklio herojus.

Sapnų fabriko griūtis

Režisieriaus dramaturginės medžiagos pasirinkimai niekada nebūna nuspėjami ar pataikaujantys vyraujančioms teatro madoms. Priešingai, atėjus į kiekvieną jo premjerą galima pajusti tą patį norą priešintis tam tikroms susiformavusioms ir tarytum nebepajudinamoms tendencijoms, jas klibinti, „va taip” perfomuluojant į „ne visai taip”. Žvelgti į žmogų supančią aplinką kaip į duotybę jam neįdomu. Tad lyg koks chirurgas operacinėje jis scenoje peroperuoja pjesę ar kurį nors politinį, socialinį, psichologinį, teorinį konstruktą.

Atskleisdamas sudedamąsias dalis ir jų tarpusavio jungtį, jis parodo, kas funkcionuoja ne visai gerai, kai ką pašalina ar pataiso pats, o kai ką atiduoda į žiūrovo vaizduotės rankas. Viso to tikslas – budinti žiūrovų (pa)sąmonę, griauti teatro, kartu ir paties gyvenimo, kaip pramoginių sapnų fabriko, sampratą. Kitaip tariant, gydyti mūsų sielas ir protus. Ir tai jau tapo vienu pagrindinių kūrėjo kūrybinių bruožų.

Manipuliacijos mechanizmo dekonstrukcija – A.Jankevičiaus kūrybos leitmotyvas – neaplenkia ir šio spektaklio. Čia užčiuopiama šiuo metu ypač Amerikoje populiarių veiklų, galinčių padėti išspręsti bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje kylančias problemas, tematika. Rinkoje atsiranda visiškai naujos, keistokos, žalingos psichinei sveikatai (fikcija susilieja su realybe) specialybės, kaip pasimatymų ekspertas ar už pinigus kitą apkabinantis apkabinėtojas, suteikiantis laimės jausmo jo pritrūkusiajam. Į tokias profesijas panašėja ir gana artimu emociniu kontaktu su kitu žmogumi paremtas L.Orlovos Elizabetės darbas. Pagaliau sugebėjęs su ja užmegzti vidinį ryšį Deividas jaučiasi apgautas, kai ji jam pasako, kad jai tai tik darbas, kurį sėkmingai atlikusi ji jį apleidžia. Visa tai tik dar labiau veda egzistencinės tuštumos link.

„DreamWorks” – gyvenimo kaip egoizmo pritvinkusio slogaus sapno atspindys. Čia nėra viską lemiančio likimo, o tik žmogaus laisva valia rinktis. Dauguma pasirenka apgaulingai patrauklų savanaudiškumo kelią, tačiau naudos sau siekis anksčiau ar vėliau priveda prie traumuojančios akistatos, kai kitų apgaulė virsta saviapgaule. Spektaklio pabaigoje dedamas daugtaškis, tačiau kūrėjai palieka atsarginį išėjimą – meilę. Tikras, grynas, nesuvaidintas šis jausmas, kaip rodo veikėjų patirtis, veda link tikros pilnatvės, to, kas iš tikrųjų yra vertinga ir prasminga.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Publikuota 

Skelbiamas Viktoro Kuprevičiaus stipendijos konkursas

Vytauto Didžiojo universitetas skelbia kasmetinį konkursą vardinei kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus stipendijai gauti. Stipendija skiriama Vytauto Didžiojo universiteto Menų, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos fakultetų ir Muzikos akademijos magistrantūros studijų studentams. Ja siekiama paskatinti Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūros tyrinėjimus. Vienkartinės stipendijos dydis – 500 €. Pernai ši stipendija buvo įteikta Menų fakulteto Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantei Irenai Tumaitei už baigiamąjį bakalauro darbą „Sovietmečio Lietuvos kurortinių įstaigų interjerai”.

Reikalavimai pretendentams:

1. Konkurse gali dalyvauti magistrantūros studijų studentas(ė), parašęs bakalauro darbą iš Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ar sovietmečio meno, kultūros ir istorijos, bei tęsiantis tos pačios tematikos tyrimus. Prioritetas teikiamas Kauno miesto kultūrologiniams tyrimams.
2. Stipendiatas(-ė) turi būti gerai besimokantis, aktyviai dalyvaujantis kultūrinėje ir meninėje veikloje.

Dokumentų priėmimas:

Pretendentai į kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus stipendiją  turi pateikti iki 2016 metų  lapkričio 14 d.:

1. Bakalauro darbą (po komisijos posėdžio darbai bus grąžinti)
2. Studijų pažymą:
   I kurso magistrantai pristato bakalauro studijų akademinės pažymos kopiją,
   II kurso magistrantai pristato magistrantūros pirmo kurso akademinę pažymą.

Apie stipendiją

Nuo 2003 m. Viktoro Kuprevičiaus vardo stipendija kasmet skiriama vienam gabiam ir darbščiam VDU Menų, Humanitarinių mokslų arba Katalikų teologijos fakulteto magistrantui, tiriančiam Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūrą. Šios stipendijos steigėjas – V. Kuprevičiaus sūnus, kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius.

Apie V. Kuprevičių

Viktoras Kuprevičius (1901–1992) – Lietuvos kompozitorius, nusipelnęs meno veikėjas, Kauno miesto Garbės pilietis, Kauno kariliono atkūrėjas ir ilgametis atlikėjas. Tarpukario laikotarpiu dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas ir pats asmeniškai jose dalyvavo.

Sirenos negali…

Kristina Steiblytė

Prieš kelerius metus Benas Šarka „Sirenų“ festivalio metu rodė performansą „Sirenos negali nekaukėti“.  Jau tada šis pavadinimas privertė kiek ironiškai šyptelėti: iš tiesų „Sirenos“ jau tada atrodė anei kaukiančios apie naujas teatro tendencijas, anei viliojančios teatro vandenynų keleivius daužyti savo įsivaizdavimų ir tradicijos laivus į naujus pasaulio ir teatro supratimus, kylančius iš gelmių.

Po šių metų festivalio kyla mintis, jog „Sirenos“ šiuo metu tiesiog negali. Net ir papildytos Goethe´s instituto Europoly programa, jos negalėjo parodyti naujausių, netikėčiausių ir svarbiausių teatro kūrinių, atsiradusių kad ir Baltijos šalyse, negalėjo parodyti atsivežtų teatro žvaigždžių geriausių pusių, negalėjo ir pasiūlyti dialogo tarp skirtingų aktualių požiūrių.

Turinio prasme aktualiausiai kalbėti turėjo Europolio programos spektakliai. Tačiau be tikrai įdomaus lietuvių darbo „Geros dienos“ – vartojimo kasdienybės tyrimo iš kasoje sėdinčiųjų perspektyvos – ir smagaus vokiečių „machina eX“ spektaklio žaidimo „Nutekinimo pamokos“ – galėjusio kai kuriuos žiūrovus paskatinti įsitraukti į apmąstymus tiesos ir demokratijos temomis – ši programa menine prasme pasirodė neįdomi, silpna. Ypač nuliūdino graikų „Švarus miestas“, kurio autoriai, atlikę tyrimą ir parašę jautrų, dabartines aktualijas atspindintį, bet kartu ir asmenišką scenarijų, tikroms valytojoms imigrantėms sukūrė situaciją, kur jos turėjo atlikti ne tik profesionalių aktorių užduotis, bet ir iliustruoti savo darbo kasdienybę. Daug žadantis projektas tapo tiesiog nedrąsių moterų bandymu būti aktorėmis, o ne savimi: nuostabiomis, stipriomis moterimis, galinčiomis pasidalinti savo išskirtinėmis, o dabar jau ir beveik visoje Europoje atpažįstamomis, istorijomis.

Vienas svarbiausių festivalio svečių Krzysztofas Warlikowskis (kalbant apie istorijas – išskirtinis jų pasakotojas!) taip pat nenudžiugino. Daugiau nei keturios valandos kelerių metų senumo aktualijų pasirodė vertos dėmesio. Tačiau ne tiek daug ir ne tokio dėmesio ar, juo labiau, susižavėjimo. Kalbėti apie stiprėjančius kraštutinius dešiniuosius, apie gyvenimą be įvykių ir jausmų ir apie mažus pasaulio ir savęs bijančius žmones teatre yra prasminga. Tačiau tokio teatro, dar ir užsisklendusio ketvirtąją siena bei labai rimtai žiūrinčio į save, pati nebelaukiu ir nebenoriu žiūrėti. Net ir aktorių besąlygiškas atsidavimas nepapirko: neapleido mintis, kad jiems tikrai neverta taip aukotis menui (kad tai daroma žiūrovams – nepatikėjau). Viskas atrodė sterilu. Net ir spektaklio kūniškumas bei seksas. O pusnuogio Claude´o Bardouil prakaitas suveikė ne kaip priminimas apie žmogiškumą ir bergždžias meno ar meilės pastangas, bet tiesiog kaip priemonė prilipinti aukso spalvos konfeti.

Po šiųmečio „Naujojo cirko savaitgalio“ matyti tokį sterilų kūniškumą scenoje apmaudu. Gintarės Masteikaitės atvežti akrobatai priminė, ko noriu teatre ir atsakė į kausimus, kurių net nežinojau turinti. Jų pasitikėjimas vienas kitu ir žiūrovais, atvirumas ir kūniškumas virto pasakojimais apie artumo ir meilės galimybę („Ekstremali Simbiozė“, Henrik Agger ir Louise von Euler Bjurholm), žaidimą ir draugystę („Kas aš esu“, El Nucleo) ir, visų svarbiausia, apie aukojimąsi niekada nežiūrint į save per rimtai („Visi genijai, visi idiotai“, Svalbard). Festivalio uždaryme rodytas trupės iš Švedijos Svalbard spektaklis „Visi genijai, visi idiotai“ (nors, regis, tikslesnis pavadinimo vertimas būtų – „Visiškas genijus, visiškas idiotas“) papirko ne tiek pirmoje spektaklio dalyje atlikėjų surengtu šou ar sukurtu keistu distopišku pasauliu, kuriuo patikėjau be išlygų, tik įėjusi į salę ir pamačiusi Benjaminą Smithą ant kiniško stulpo apsivilkusį kailiniais ir pasipuošusį ragais. Spektakliui išaugus į šou, žiūrovams ir patiems atlikėjams įsišėlus, viskas pasikeitė ir scenoje buvo atliktas savotiškas aukojimosi aktas: artistai klojo savo kūnus po kojomis scenos partneriui, iš kurio viso veiksmo metu lyg ir tyčiotasi, jie bėgo, krito, slydo, kad tik jam nereikėtų atsistoti ant žemės ir sulėtinti tempo. Jie juokėsi iš to, ką moka geriausiai, kame jaučiasi saugiai ir džiaugėsi, kad yra pažeidžiami.

Ne be tos pačios Masteikaitės rankos pavasarį vykęs „Naujasis Baltijos šokis“ taip pat parodė kaip scenoje gali būti panaudotas kūnas ir kaip skirtingai jis gali būti paveikus ir jaudinantis. Net jei ir nežiūrima į save rimtai. Beje, nors šios „Sirenos“ pasirodė negalinčios daug ko, vis dėlto būtent pasižiūrėti į save nerimtai pavyko. Tačiau ne tiek komunikacija, kiek pačia festivalio programa. Labai rimtai rodžius ne tik geros kokybės darbus, festivalis baigtas Christhopho Marthalerio „Karališko dydžio“ spektakliu-dainų vakaru, kurio metu vienas pianistas, dainininkų pora ir vyresnio amžiaus aktorė siautė viešbučio kambaryje su karališko dydžio lova. Nieko rimto, nieko stebuklingo, tik žaidimas savo balsais ir kūnais. „Karališko dydžio“ suskambėjo tarsi komentaras ne tik rimtiesiems festivalio kūriniams, bet ir pačiam jo šūkiui: užsisukę savo rimtame žinių kūrimo rate, pamirštame žaisti ir mėgautis. Ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai.

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos