#kaunas2022 | Daiva Citvarienė

Mokslo ir inovacijų forumas „Social code“

2016 m. spalio 6 dieną Kaune Vytauto Didžiojo universitetas iškilmingai atidarė daugiafunkcinį mokslo ir studijų centrą (V. Putvinskio g. 23). Iškart po atidarymo naujajame VDU pastate įvyko ir pirmasis renginys – mokslo ir inovacijų forumas „SOCIAL CODE“, Menų fakultetas taip pat prisidėjome prie šio renginio ir pristatėme audiovizualinį maršrutą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“, Naujųjų medijų meno absolventės Ramintos Miškinės instaliaciją „Chronos“, Gytis Ivanauskas su Egle Mikulionyte vedė teatro dirbtuves, vyko eksperimentai garso studijoje.

Į Dykumą Nevadoje kaunietis kasmet vyksta atjaunėti

Į festivalį „Degantis žmogus“ (angl. Burning man) iš viso pasaulio suplūsta žmonės, kad savaitę galėtų pabūti savimi. Pačiu keisčiausiu, netikėčiausiu ir originaliausiu savimi. Šūkiu „Sveiki sugrįžę namo“ pasitinkantis festivalis šiemet turėjo „Leonardo da Vinčio dirbtuvių“ temą. Per jį akimirkas fiksavo festivalyje jau 6-ąjį kartą dalyvaujantis fotomenininkas Romualdas Požerskis.

AISTĖ MIKALAUSKAITĖ SK ŽURNALISTĖ

„Degantis žmogus“ – kas metus vykstantis, savaitę trunkantis alternatyvaus Amerikos meno festivalis. Jis rengiamas Nevadoje, Black Rock dykumoje. Renginys visada prasideda paskutinį rugpjūčio pirmadienį, vidurnaktį. Šeštadienį po saulėlydžio įvyksta festivalio kulminacija – sudeginama didžiulė medinė žmogaus statula. 1986 m. žmogaus skulptūrą paplūdimyje sudegino tik saujelė hipių, bet festivalis išaugo į tokio masto renginį, kurio fenomeną tyrinėja net mokslininkai. Neįtikėtina, bet per 70 tūkst. dalyvių pritraukiantis reginys nepalieka jokio pėdsako dykumoje.

Įvairiose šalyse yra įsikūrusios festivalio dalyvių bendruomenės, kurios reprezentuoja ir puoselėja propaguojamas vertybes, rengia šalies stovyklas festivalio metu. 2009 m. festivalyje apsilankęs fotografas Romualdas Požerskis kartu su dukra Monika Požerskyte Lietuvoje surengė parodą ir pristatė fotoalbumą. Festivalis pakerėjo fotomenininką, šiais metais jame jis apsilankė net 6-tajį kartą. Ar įmanoma, neapsilankius festivalyje, suprasti jo fenomeną?

– Rugsėjo 13–14 d. atidarėte net 2 parodas. Nuo rugsėjo 13-osios Prahos širdyje esančios Senamiesčio Rotušės galerijoje demonstruojami ne tik jūsų, bet ir Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Sontos, Gunarso Binde darbai. 14 d. Prahos senamiestyje įsikūrusioje galerijoje „Zahradnik“ su dukra Monika Požerskyte atidarėte parodą „Degantis žmogus“. Kaip jus sutiko Praha?

– Pirmosios parodos iniciatorius – Garikas Avanesianas. Jį įkvėpė mano dukros M.Požerskytės daryta mūsų keturių fotografija. Paroda atidaryta vienuolyne, pačiame miesto centre. Erdvė puiki – vidiniame kiemelyje sienų užteko kiekvienam fotomenininkui. Paroda sulaukė pasisekimo, todėl viską suderinus ji buvo perkelta į miesto rotušę. Atidaryme dalyvavo Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai, mieste iškabinta daug didelių plakatų. Tai – viena geriausių vietų Prahoje. Erdvė ten dar didesnė, todėl įtraukėme ir V.Sontą bei G.Binde. Net juokiamės, kad jis tarsi mūsų mokytojas: G.Binde M.Macijausko mokytojas, o M.Macijauskas mano. Išvertus iš rusų kalbos, išeina panašiai kaip mano kankintojo kankintojas. 1963 m. susikūrė Kauno fotoklubas, M.Macijauskas ir G.Binde daugiausiai prisidėjo prie jo veiklos.

Praha, Čekija labai daug davė mūsų fotografiniam keliui. Praha – vienas iš Europos fotografijos centrų. Jų fotografai, fotografijos kritikai, propaguotojai pirmą kartą mus parodė fotografijos pasauliui, pirmą kartą buvome pripažinti būtent ten. Per atidarymą sakiau, kad paroda – mūsų duoklė jiems, už mums padarytus gerus darbus „atsiskaitome“ kūryba.

Antroji paroda atsidarė underground galerijoje „Zahradnik“. Ji kuruojama rusų imigranto, pristato garsiausius pasaulio reporterius. Prieš mano parodą ten buvo demonstruojama amerikiečio paroda apie Černobylį. Mūsų su dukra paroda „Degantis žmogus“ – šiek tiek kitokia, bet festivalis yra unikalus viso pasaulio reiškinys. Nepabuvus jame galima galvoti kritiškai, bet pabuvus, tenka pakeisti nuomonę.

– Kodėl važiuojate į „Degantį žmogų“? Ką atradote šiame festivalyje?

– Daugelis klausia, kodėl ten važiuoju. Atsakau – savaitę ten pabuvęs, metais atjaunėju. Pasijaučiu kitu žmogumi, turiu galimybę panirti į kitą pasaulį. Pradedu kitaip mąstyti apie gyvenimą, meną, mirtį. Suvokiu, kad yra skirtingi pasauliai, kuriuos galima patirti. Ten vyksta šiuolaikinių menų, žmonių santykių mišinys. Ten pamatytų dalykų negali susapnuoti net baisiausiame košmare. Ten vyrauja laisvas gyvenimas.

Vos atvažiavus, tave guldo ant žemės, turi apsipilti dulkėmis. Tampi „savas“: tave apkabina, sveikina atvykus į sapnų, vizijų, svajonių pasaulį. Ten viskas susipina. Kai grįžti iš festivalio, kad ir skrendant lėktuvu, patiri jausmą, kad viską susapnavai.

Buvo labai įdomios skulptūros. Viena iš jų – slibinas, turintis 12 galvų, iš kurių naktį spjaudėsi ugnimi. 5 km teritoriją, kurioje vyksta performansai, žymėjo švyturiai. Mieste nepamatysi nieko panašaus.

Šeštadienį ruošiantis deginti žmogaus skulptūrą susirenka 70 tūkst. žmonių. Visi šoka, aplinkui stovi artcar (išpuoštos šviečiančios mašinos), groja būgnai. Galvoji, kad niekur tokių dalykų nepatirsi. Patirtis yra nežemiška, tai norisi patirti vėl.

Iš pradžių buvo sunku fotografuoti – žiūrėk, jau kur nors kitur kas nors įdomesnio vyksta. Vėl tik žiūrėk – įdomus žmogus ateina. Vėliau pradedi rinktis. Yra dar vadinama „pirma paklausk“ taisyklė – užtenka akių kontakto, kad suprastum, ar žmogus sutinka būti fotografuojamas.

Pristatant parodą Prahoje, turėjau 40 min. filmą su medžiaga iš 5 festivalių. Iš patalpos su dideliu televizoriumi iki vidurnakčio nepajėgėme išvaryti žmonių.

– Kokie žmonės atvyksta į „Degantį žmogų“? Ar sutikote, susiradote draugų?

– Visada sutinku daug pažįstamų, festivalyje dalyvauja daug lietuvių. Kartą užkalbinau porelę iš Čikagos, sako, kad pamatė pas draugus knygą apie „Degantį žmogų“, nusprendė atvykti. Klausiu: „Požerskio knygą?“ Atsakė, kad taip. Prisipažinau, kad aš ir esu jis. Jie vos nuo dviračio nenukrito. Vienas draugas buvo atvykęs iš Los Andželo, grupelė iš San Francisko.

Šiemet turėjome labai gerą lietuvių stovyklą, joje buvo apie 40 žmonių. Turėjome palapinę, pastogę, vėliavas, dušą, maisto. Festivaliui turiu drabužių su lietuviška atributika, kiti lietuvius jau puikiai pažįsta, Lietuva ten yra žinoma.

Psichologai dažnai tyrinėja atvažiuojančius žmones. 60 proc. važiuoja pirmą ir paskutinį kartą, 40 proc. – nuolatiniai dalyviai. Portretas: vidutinis amžius – nuo 30 iki 55 metų. Baltieji, turintys gerą specialybę, prestižinį darbą, namus, vilas, baseinus. IQ – aukščiausio lygio. Mažai juodaodžių, geltonodžių. Japonų daug buvo tik šiemet. Taip pat šiemet per festivalį buvo išbarstyta dalis Davido Bowie‘io pelenų, sklando gandai, kad vienoje palapinėje grojo Stingas, buvo privačiais lėktuvais atskridę „Google“ įkūrėjai Larry‘is Page‘as ir Sergey‘ius Brinas, socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Šiemet buvo labai daug nėščių moterų, šeimų su vaikais, vyko daug vestuvių. Mūsų grupėje irgi buvo 8 ir 9 metų vaikų – net jie buvo pasipuošę, puikiai leido laiką. „Degančiame žmoguje“ yra daug atrakcijų vaikams.

Kelis metus gyvenome kartu su lakūnais netoliese esančiame oro uoste. Sudraugavome, šiemet jie užsuko į stovyklą, teiravosi, kodėl nebegyvename ten, be mūsų ne taip smagu.

– Ar lietuvių stovykloje pavyko Leonardo da Vinčio laikų muzikinių instrumentų dirbtuvės?

– Pavyko, viena pagrindinių festivalio procesijų užsuko būtent į mūsų stovyklą. Procesijos tema – zuikių ir morkų kova. Zuikiai puolė morkas, o jos kovojo už savo egzistenciją. Dalyvavo masė žmonių su orkestru. Zuikiai atvyko į mūsų workshopą, buvome nusipirkę 60 kg morkų, iš jų darė švilpukus. Vieną dieną tapome viso festivalio stovyklos centru. Visas mūsų kolektyvas buvo pakviestas valandą pagroti festivalio radijo stoties studijoje.

– Sunku po festivalio sugrįžti į kasdienybę?

– Pirmą kartą važiuojantiems būna išties sudėtinga. Jie patiria šoką, bando pasakoti apie įspūdžius, o jais nelabai kas tiki ir nenori klausyti. Man pasakojant draugai į mane žiūrėdavo kaip į žmogų su pažeista psichika. Draugas vokietis sakė, kad nebūna dienos, kai neprisimintų festivalio.

Yra organizuojamos „dekompresijos“ – lapkritį numatyta data, kada festivalio dalyviai vėl susirenka ir dalijasi įspūdžiais, mintimis. Tai – įprasta praktika.

– Ką be nuotraukų ir emocijų dar parsivežate iš festivalio?

– Varžtą. Sudegus žmogaus skulptūrai, žmonės eina ir renka likusius suvenyrus. Dar parsivežu dulkių. Ten dykuma, bet smėlio beveik nėra, vien dulkės. Jos primena miltus, nuo jų pabėgti ar pasislėpti neįmanoma. Net geriausia palapinė po dienos bus keletą centimetrų apnešta dulkėmis. Atidarius automobilio dureles, po sekundės jis bus pilnas dulkių. Kartais nematai net ištiestos rankos pirštų. Per dideles audras viskas sustoja, pasijunti atskirtas nuo pasaulio.

– „Degantis žmogus“ – ne tik vienas įdomiausių, originaliausių festivalių pasaulyje, bet ir vienas pavojingiausių. Ar daug dėmesio skyrėte saugumui?

– Paruošiau instrukciją, kurią kasmet siunčiu visiems, kurie ten važiuoja. Joje pamenama, kad reikia žinoti, kad bus ne tik karšta ir šalta, bet taip karšta ir šalta, kad jūs netikėsite, kad taip gali būti. Bus audros, bet netikėsite, kad gali būti tokios baisios. Tam reikia pasiruošti ne tik materialiai, bet ir psichologiškai. Kitas patarimas – nekramtyti grybų, nes galite prarasti kelias gyvenimo dienas. Festivalis yra daug efektingesnis už narkotines medžiagas.

Patariama atvykti į Ameriką anksčiau, priprasti prie klimato. Svarbu žinoti sveikatos problemas – festivalyje jos dažnai paaštrėja. Tam reikia ruoštis, už savo gyvybę atsakai pats. Yra buvę atvejų, kai lietuvaitės labai stengiasi išnaudoti laiką šokiams, bet nespėja gerti vandens ir prireikia lašelinės. Vandenį gerti būtina.

– Ką manote apie lietuvišką atitikmenį „Degantis Jonas“?

– Iš „Degančio žmogaus“ atstovai buvo atvykę į „Degantį Joną“. Pataikė kaip tik per Jonines, todėl jiems tai paliko labai didelį įspūdį. „Degantis Jonas“ yra Joninių ir Užgavėnių mišinys. Per Jonines masiškai deginamos skulptūros, per Užgavėnes – persirengiama.

– Viena iš jūsų garsiausių serijų – „Atlaidai“. Ar galima lyginti fotografavimą festivalyje ir atlaiduose?

– Man patinka fotografuoti tai, kas juda. Jei reikia fotografuoti šampano butelį, aš moku, bet man neįdomu. Jau žinau, kad reikia mažiausiai 8 šviesos šaltinių ir t. t. 1974 m. pakliuvęs į atlaidus juos fotografavau apie 20 metų. Dabar jie pasikeitę – nebėra arklių, bendravimo, valgio ant žolės, nėra vyrų, nešinų stikliniais altorėliais, kryžiais aplink bažnyčią. Tradicijos nyksta. Nėra vaikų, nėra saldainių, baltai apsirengusių merginų. Šiemet išeis didelis mano fotografijų albumas, skirtas atlaidams. „Atlaidai“ – mano svarbiausia gyvenimo serija. Po atlaidų daug fotografavau politinius įvykius, 1988 m. – masinės eitynės, Baltijos kelias. Tai irgi savotiški atlaidai, procesijos. Dar buvo „Žalgirio vyrai“ – skausmas, emocijos, judesys. Tada pataikiau į „Degantį žmogų“.

Kai paroda „Degantis žmogus“ vyko Kaune, vienas pagyvenęs žmogus su maldaknyge priėjo ir pradėjo teirautis, kokia paroda vyksta. Sakau: „Amerikietiški atlaidai“. Vyras apžiūrėjo parodą, kurioje daug nuogo kūno, ir sakė, kad labai gera paroda. Jis skambins dukrai, kad ir ji eitų pasižiūrėti. „Degantis žmogus“ ir yra amerikietiški atlaidai.

Publikuota www.savaitrastiskaunui.lt

Tapatumo formos | Lina Preišegalavičienė

L. Preišegalavičienė tarpukario interjerus nagrinėjo remdamasi kolektyvinės atminties metodu.(A. Koroliovo nutor.)

Atidus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menotyros katedros dėstytojos dr. Linos Preišegalavičienės žvilgsnis į tarpukario interjerus Lietuvoje sudrebina iškart du mitus: tiek pernelyg aukštinantį lietuviškąjį art deco stilių, tiek niekinantį bet kokias mūsų dizaino tradicijas. Ką iš lietuviškų būstų atminties ištrynė laikas, o ką – patys gyventojai, monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ autorės klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Iki jūsų disertacijos apie tarpukario interjerus ir jos pagrindu išleistos knygos ši sritis rimčiau nenagrinėta. Kaip ja susidomėjote? Galbūt šiuo keliu žengėte vedama sentimentų?

– Lemtingų veiksnių buvo ne vienas. Jei kalbėtume apie sentimentus, pirmiausia turėčiau pasakyti, kad esu trečios kartos kaunietė. Todėl sentimentų senelių kartai, jų aplinkai, be abejo, buvo. Susidomėjimą lėmė ir profesija. Būdama interjero architektė norėjau labiau įsigilinti į savo profesiją. Dirbant su klientais susiformavo ir poreikis pažvelgti į šį istorijos etapą. Dažnai susidurdavau su neigiamomis nuostatomis lietuvių autorių dizaino darbų atžvilgiu. Daug kam atrodo, kad praeityje dizainas buvo tik Italijoje ar Vokietijoje, bet ne Lietuvoje. Šitoks įsivaizdavimas mane nuliūdindavo ar papiktindavo. Todėl norėjau pati pasitikrinti, ar teisingai galvoju, ar turėčiau kuo sudominti užsakovus, rodydama jiems vietos dizainerių kūrinius.

Įvairiuose baldų ir šviestuvų dizaino mokymuose užsienyje matydavau, kaip žmonės brangina savo praeitį, istoriją, dizaino paveldo objektus. Žiūrėdama į užsienio dizaino istorijos etalonus mąstydavau, kad ir pas mus buvo tokių grožybių. Netgi tėvų, senelių namuose stovėdavo istorinių vietos gamybos baldų, šviestuvų, kuriuos būtų galima rodyti muziejuose. Art deco prasilenkia su taupumo logika, kuri lietuviams aktuali tiek tarpukariu, tiek dabar.

Galimybe rašyti disertaciją apie tarpukario interjerą pradėjau domėtis dar 1994 m. Bet tuometis VDU Menų fakulteto dekanas profesorius Vladas Stauskas patarė, kad medžiagos šia itin mažai, o kol nėra disertacijos apie tarpukario Lietuvos architektūrą, į interjerų sritį neverta lįsti.

– Tačiau jūsų monografija sudaro įspūdį, kad medžiagos apstu: cituojama daugybė šaltinių, publikuojama šimtai nuotraukų.

– Manau, kad mano sukauptos medžiagos gausą lėmė pasirinktas tyrimo metodas. Jei būčiau dirbusi taip, kaip įprasta menotyroje, galbūt ir nebūčiau atradusi tiek informacijos. Tačiau, kaip ir rašau knygos įvade, ėmiau domėtis kolektyvinės atminties metodu. Tai man leido tyrinėti ne vien brėžinius, išlikusius projektus, autentiškus daiktus, bet ir remtis prisiminimais, istorinėmis fotografijomis, į tyrimo lauką galėjau įtraukti ir profesionalius, ir neprofesionalius objektus. Šis metodas leido objektyviai atspindėti situaciją, parodyti emocijas, kurios interjere labai svarbios. Man rūpėjo atskleisti, kodėl kuriant interjerus pasirinkti vienokie ar kitokie sprendimai, kodėl vieni jų pamėgti, o kiti – ne. Siekiau parodyti kuo tikresnį ir objektyvesnį vaizdą. Manau, kad šiuolaikiniai kūrėjai knygoje tikrai ras idėjų. Be to, pateiktos nuorodos į visus šaltinius, todėl norintys įsigilinti pamatys, kad medžiagos tikrai daug.

– Medžiagą rinkote ir tyrinėjote ne tik Lietuvoje, bet ir Jeruzalės Yad Vashem archyve, Berlyno žydų muziejuje. Kaip juose atsidūrė dalis reikšmingos informacijos apie Lietuvos tarpukario interjerus?

– Pirmiausia iškeliavo nemažai fotografijų. Juk žinome, kad Lietuvą okupavę vokiečiai turėjo įprotį inventorizuoti užgrobtą turtą: nufotografuoti, surašyti, užfiksuoti. Faktas, kad užsienio archyvuose gausu neištyrinėtos medžiagos. Aš tik parodžiau galimybę, kur ieškoti informacijos. Tiesą sakant, dabar grįžtu prie dar anksčiau pradėtos rengti savo monografijos apie architektą ir dailininką Vladimirą Dubeneckį. Jis buvo fenomenalus žmogus, per itin trumpą laiką Lietuvai spėjęs palikti labai daug. Medžiagos apie jį yra Sankt Peterburgo archyvuose, valstybiniame Rusijos istorijos muziejuje Maskvoje. Tai – pavyzdys, kaip išsibarsto informacija apie bet kurią sritį ar žmogų. Dalis jos svetur iškeliavo kartu su emigravusiais lietuviais. Pavyzdžiui, susirašinėjau su Jono ir Aleksandros Vailokaičių dukra Ramute (J. Vailokaitis – Nepriklausomybės Akto signataras, finansininkas, politikas, turtingiausias tarpukario Lietuvos žmogus – IQ past.). Ji į užsienį išsivežė savo mamos dienoraštį ir būtent juo remdamasi laiškuose atsakinėjo į mano klausimus.

– Monografijoje rašote, kad tarpukario Lietuvos interjere buvo svarbu akcentuoti patriotiškumą. Ar galima išskirti pagrindines priemones, kaip tai daryta?

– Sakyčiau, tai buvo gana paprastos, visiems suprantamos priemonės. Tautiškumas nebuvo kuriamas remiantis vien liaudies menu. Interjere patriotiškumą pabrėžė nebūtinai mediniai kaimo drožiniai arba austos drobės. Neatsitiktinai knygoje rašau ir apie tautinių mažumų interjerus. Juos nagrinėdama radau sau atsakymus į kai kuriuos šiandienos klausimus. Pavyzdžiui, lietuviams iki šiol labai artimas lenkiškasis dvaro stilius. Tačiau tarpukariu dvaro interjeras buvo kitoks. Jame būdavo daug lietuvybės užuominų, modernių baldų, ne vien antikvariniai.

– Į šią knygą neįtraukėte Vilniaus ir Klaipėdos kraštų interjerų. Kodėl?

– Taip elgiausi sąmoningai. Mokslinis tyrimas reikalauja apsibrėžti geografines ribas. Vilniuje, kuris tuo metu priklausė Lenkijai, interjere dominavo mano minėtasis lenkiškumas. Taigi tai, ką knygoje rašau apie lenkiškumo deklaravimą interjeruose, galiotų ir Vilniaus kraštui.

– Sendaikčių turguje varčiau 7-ojo dešimtmečio pradžioje išleistą knygą su buitiniais patarimais. Joje nurodoma, kad virtuvė turi būti suplanuota maža, kitaip šeimininkė pavargs vaikščioti, kad geriausia ją rengti vakarinėje pusėje ir panašiai. Ar tarpukario interjeruose buvo paisoma kokių nors griežtų taisyklių?

– Erdvių planavimo kanonai egzistavo ir tuo laiku. Jei rašyčiau dar vieną disertaciją apie interjerą, būtų galima keltis brėžinius ir nagrinėti vien erdvių planavimą. Kai kurie galioję standartai kauniečiams žinomi iki šiol. Pavyzdžiui, vadinamasis juodasis įėjimas iš lauko tiesiai į virtuvę. Dažni buvo ir vadinamieji tarnaitės kambarys bei šaltasis kambarys. Be abejo, tie standartai, kurių buvo paisoma tarpukariu, šiandieniam gyvenimo būdui netinkami. Pavyzdžiui, saloniniuose interjeruose tarpukariu būtinai reikėjo numatyti vietą muzikos instrumentui, taip pat – kur bus susodinami svečiai. Įrengiant šiuolaikinius namus tarpukario būstuose tenka griauti kai kurias pertvaras ir priderinti erdvę prie dabartinio gyvenimo būdo.

– Koks buvo meno kūrinių vaidmuo tarpukario interjeruose?

– Žmonės labai noriai eksponavo lietuvių autorių darbus. Tarpukariu buvo madinga kolekcionuoti jų kūrinius ar dovanoti vieni kitiems. Beje, ši tradicija išliko ir sovietmečiu. Eidami į jubiliejus žmonės neretai dovanodavo solenizantui lietuvių tapytojo paveikslą. Dabar ši tradicija numenko: dažniau dovanų gausi kuponą į SPA saloną ar skrydžiui oro balionu. Kultūrinę tradiciją nurungė pramogos.

– Kai ėmėme daugiau domėtis Lietuvos praeitimi ir atsigręžėme į tarpukarį, viešai šį laikotarpį daug kur imta sieti su art deco. Tačiau jūs šiek tiek skeptiškai žvelgiate į bandymus sugretinti lietuvišką realybę su šiuo meno stiliumi. Kodėl?

– Žvelgiu ne skeptiškai, o realistiškai (juokiasi). Art deco prasilenkia su taupumo logika, kuri lietuviams aktuali tiek tarpukariu, tiek dabar. Tikrasis art deco – toks, kaip jis suprantamas Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, – vystėsi šalyse, kuriose finansinės galimybės buvo daug didesnės. Dažnas lietuvis, netgi ir labai turtingas, vis dėlto neleisdavo sau tokios prabangos. Manau, kad Lietuvoje art deco nugalėjo taupumo logika. Kai žvelgi į formas, lyg ir art deco, bet kai įvertini medžiagas – vis dėlto tai ne tas stilius. Art deco pasaulyje neatsiejamas nuo blizgių paviršių, aptakių formų, brangių medžiagų. O Lietuvoje jis kryptelėjo į tautinį stilių. Pavyzdžiui, Jono Prapuolenio balduose su skirtingų medienų inkrustacijomis. Tačiau šie baldai ir tais laikais buvo brangūs ir neprieinami masiniam vartotojui.

– Žurnalui „IQ Life“ neseniai kalbinta architektės ir dizainerio pora teigė, kad sunkiau rasti jų kolekcionuojamų 5–6 dešimtmečių baldų nei ankstesnių, XX a. pradžios arba tarpukario. Kaip manote, kodėl?

– Sutinku su tokiu teiginiu. Mes gyvenome laikotarpiu, kai 5–6 dešimtmečių baldai dar neseniai buvo negailestingai niokojami ir metami lauk. Ne vieną menotyros studentą paskatinau rašyti darbus apie sovietmečio interjerus, dizainą. Atkūrus nepriklausomybę, privatizavus patalpas lauk mesti ne tik baldai – nesaugoti ir vitražai, meno kūriniai. Taip atsitiko ir su sovietmečiu statytomis kavinėmis, sanatorijomis, garsiaisiais vaistinių interjerais. Manau, karštligiškas nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis paskatino žmones negailestingai išmesti viską, kas susiję su sovietmečiu. Bet jaunoji karta, kuri tai praeičiai nejaučia pykčio, jau žvelgia kitaip.

Knygoje „Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai 1957–1990“ rašoma, kad lietuviai turėjo labai stiprią baldų dizaino mokyklą. Žinoma, galbūt žmones atsikratyti šio laikotarpio baldų paskatino jų masiškumas: tie patys komplektai stovėjo daugelyje butų. Tačiau jei dabar atsidarysime aukcionų puslapius, pažiūrėkime, kiek kainuoja kad ir Valerijos Cukermanienės kurtas fotelis. Jaunimas jau ėmė domėtis vietos autoriais ir jų sukurtais gaminiais. Galbūt pagaliau atsiras pagarbos ir sovietmečio dizainui. Be abejo, tuo metu trūko kokybiškų medžiagų, gobelenų, bet negalima teigti, kad jų visai nebuvo.

—–

L. Preišegalavičienė

Gimė 1966 m. Kaune.

1989 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) įgijo interjero architekto specialybę.

Jonavos Tremtinių bažnyčios, privačių ir visuomeninių interjerų, grafikos dizaino darbų autorė.

Nuo 2010 m. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai“ narė.

Nuo 2014 m. humanitarinių mokslų daktarė, architektūrologė.

Publikuota www.iq.lt

Instaliacija „Chronos“

Naujame VDU daugiafunkcinio studijų ir mokslo centro trečiame aukšte galite pamatyti instaliaciją „Chronos“. Ši instaliacija tai Naujųjų medijų meno bakalauro specialybės baigiamasis darbas. Darbo autorė Raminta Miškinė.
Instaliacijoje siekiama sujungti astronomijos, fizikos ir filosofijos mokslų teorijas įprasminant laiko, žmogaus ir erdvės santykį. Kūrinio forma tai tariamo Visatos susikūrimo modelio „Didžiojo sprogimo“, kuris teorijose apibrėžiamas kaip laiko ir pradžios taškas, meninė interpretacija. Turinyje įžvelgiame filosofo E. Husserlio apibrėžtą painų žmogaus ir laiko santykį – kiekvienam žmogui individualią laiko tėkmę.
Pavadinimas „chronos“, išvertus iš graikų kalbos reiškia „laikas“. Taip instaliacijoje stengiamasi pabrėžti kūrinio esmę.
Laikrodžio dalys instaliacijos kūrybai pasirinktos kaip laiko simbolis, per kurį žmogus suvokia laiką, jį patiria. Visos detalės išardytos iš senų laikrodžių, turinčių individualią istorinę ir simbolinę vertę.

Autorė kviečia bent minutei – sustabdyti laiką..

Parodoje – tarpukario Kauno kurortų fenomenas

Lapkričio 17 dieną, 17 valandą Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijoje „101” (Muitinės g. 7) atidaroma istorinė paroda „Modernūs Kauno kurortai tarpukariu 1918-1940”.

Tarpukariu stiprėjantis valstybės dėmesys higienos klausimams lėmė, kad sveikatingumo ir poilsio įstaigos tapo neatsiejama kasdienės socialinės infrastruktūros dalimi. Todėl jau XX amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje aplink sostinę prie upių pradėjo formuotis didžiausia Lietuvoje sveikatingumo „židinių“ koncentracija. Šį rekreacinį tinklą kartu su Kauno pliažais sudarė Kulautuva, Kačerginė, Lampėdžiai, Aukštosios Panemunės gyvenvietė ir kiek labiau nutolęs Birštonas.

Parodoje siekiama atskleisti tarpukario Kauno kurortų fenomeną kaip modernėjančios visuomenės reiškinį bei išryškinti architektūrinius miestietiškėjimo ženklus viešojoje ir privačioje erdvėje. Tai kurortiniam laisvalaikiui, gydymui (reabilitacijai) ir gyvenimui pritaikyti bei naujai pastatyti vasarnamiai, vilos, kurhauzai, restoranai, sanatorijos, gydyklos, prekybinės paskirties objektai (kioskai), viešoji infrastruktūra (maudyklės, paviljonai). Fizinė aplinka byloja apie tai, kaip keičiantis tradicinei mąstysenai, praturtinant kasdieninį gyvenimą naujomis veiklos formomis, ypač susijusiomis su poilsiavimu, pramogavimu ir sveikatinimu, plečiasi architektūros formų ir tipų įvairovė pritaikyta besiilsinčiam žmogui.

Paroda galerijoje veiks iki gruodžio 22 dienos.

Parodos kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, VDU Menų galerija „101” (Vadovė Daiva Citvarienė)

Draugai: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Kauno apskrities archyvas, Kauno miesto muziejus

Kolekcininkai: Jonas Palys, Antanas Burkus, Vytautas Sinkevičius, Andrius Dručkus, Gintaras Dručkus, Adomas Miliauskas.

Ačiū: dizainerei Eglei Simonavičiūtei, istorikams Algiui Marazui ir Arvydui Pakštaliui, Rimantei Tamoliūnienei, Alvydui Surbliui.

Miestietiškas medinis namas: praeities reliktas ar gyva tradicija?

Šį rudenį, Kaune, vyko įdomus, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos finansuojamas renginių ciklas, diskusijas keliančiu pavadinimu ,,Miestietiškas medinis namas: praeities reliktas ar gyva tradicija?“. Renginius organizavusi Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto medinės architektūros duomenų bazės www.archimede.lt komanda, kartu simboliškai paminėjo ir lygiai prieš du metus, 2014 m. rudenį, amžino poilsio iškeliavusios prof. N. Lukšionytės atminimą. Būtent prof. N. Lukšionytė paskutiniais savo gyvenimo metais daug dėmesio skyrė medinių pastatų išsaugojimui, įvairiais renginiais skatino susidomėjimą medinukais, bendravo su pastatų savininkais vardan to kad mediniai namai būtų tinkamai prižiūrimi. Jos inicijuotas ir įgyvendintas duomenų bazės www.archimede.lt projektas tapo vienu iš medinės architektūros dokumentavimo būdų. www.archimede.lt komanda sekdama profesorės idėjomis, šiuo renginių ciklu taip pat siekė visuomenę supažindinti su medine architektūra, jos išsaugojimo aspektais. Kad būtų lengviau suvokti medinės architektūros svarbą miesto kultūros paveldo kontekste, ji buvo palyginta su MosjØen (Norvegija) ir Talino (Estija) atvejais, kur medinė architektūra nėra paveldosaugos užribyje. Renginių ciklo metu paskaitos vyko tarpukariu statytuose mediniuose namuose. Kadangi viena paskaitos dalis buvo apie tarpukario gyvenamųjų namų interjerus, tam tinkamiausi pasirodė mediniai memorialiniai muziejai. Čia buvo galima realybėje išvysti medinį eksterjerą ir autentišką interjerą. Informaciją papildė namuose gyvenusių žymių asmenybių gyvenimo faktai. B. ir V. Sruogų, J. Grušo, J. Zikaro ir J. Gruodžio memorialinių muziejų muziejininkės mielai sutiko priimti ir organizatorius ir dalyvius. Muziejuose dalyviams buvo pravestos ekskursijos, kurių metu buvo galima gyvai apžiūrėti interjerą, baldus, statybos medžiagas ir t.t. Tokiu būdu buvo papildyta teorinė renginių dalis. Pirmasis ciklo renginys vyko Europos paveldo dienų metu, tad šia ypatinga proga buvo surengta ekskursija po dalį Žaliakalnio ir dalyviai galėjo realiai pamatyti visus Kauno medinių namų tipus.