Konsultacijos ir parengiamieji kursai stojantiems į menų studijų programas
Stojančiuosius į Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos studijų programas 2022 m. vasaros stojamųjų egzaminų sesijos metu kviečiame dalyvauti konsultacijose ir parengiamuosiuose kursuose!
Stojantiesiems į Naujųjų medijų meno studijų programą
Gegužės 20 d., 15 val. – konsultacija
Gegužės 27 d., 15 val. – parengiamasis užsiėmimas (fotografavimo užduoties aptarimas)
Birželio 3 d., 15 val. – parengiamasis užsiėmimas (kadruotės piešimo užduoties aptarimas)
Birželio 10 d., 15 val. – konsultacija
Stojantiesiems į Muzikos produkcijos studijų programą
Gegužės 20 d., 14 val. – konsultacija
Gegužės 27 d., 14 val. – parengiamasis užsiėmimas (pavyzdinių egzamino užduočių atlikimas)
Birželio 3 d., 14 val. – konsultacija
KONSULTACIJOS IR PARENGIAMIEJI KURSAI VYKS NUOTOLINIU BŪDU. NORINČIUS DALYVAUTI KVIEČIAME REGISTRUOTIS EL. PAŠTU RIMGAUDAS.BARAUSKIS@VDU.LT
Susitikimas su menininke Meghan Moe Beitiks (Floridos Universitetas, JAV)
Gegužės 10 dieną, 12 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7 – 210 aud.) vyks susitikimas su menininke, performansų, video, fotografijos, instaliacijų ir tekstų kūrėja, knygos „Performing Resilience for Systemic Pain“ (Routledge, 2022) autore, kūryboje tyrinėjančia ekologijos sampratą per vietą, istoriją, jausmus ir kūną, ieškant ryšio su tuo, kad anapus žmogiškumo (non-human). Susitikimą ves doc. dr. Edgaras Klivis.
Meghan Moe Beitiks (ji/jie) studijavo teatro menus – rašymą, vaidybą, judesį ir scenografiją Kalifornijos universitete, Santa Kruze, taip pat Čikagos Instituto Menų mokykloje magistrantūros lygmeniu – bio meną, aplinkos chemiją, performanso metodologijas, buvo Fullbright studentė Latvijoje, savo darbus pristatė Kalifornijoje, Čikagoje, Brukline, Velse, Londone, Latvijoje, Australijoje ir kitur.
Baigėsi „VDU kultūros dienos“!
2022 balandžio 24 – 29 dienomis VDU Menų fakultetas kvietė į tradicinį plačiajai visuomenei skirtą meno ir kultūros festivalį „VDU kultūros dienos“. Po dviejų pastarųjų metų, kuomet dėl pandemijos ir karantinų ribojimų festivalis vyko virtualioje terpėje, „VDU kultūros dienos“ sugrįžo į gyvą formatą ir pasiūlė lankytojams platų kūrybinių bei edukacinių veiklų spektrą.
Anot Menų fakulteto dekanės prof. dr. Jurgitos Staniškytės, jau šeštus metus vykusios „VDU Kultūros dienos“ buvo rengiamos kaip „atvirumo ir bendrystės erdvė, kurioje susitinka akademikai ir visuomenė, kūrėjai ir miesto bendruomenė, kurioje aptariamos aktualiausios dabarties problemos, diskutuojama, kuriama bei mokomasi kartu“.
Šių metų festivalio svečiai galėjo lankytis atvirose Menų fakulteto dėstytojų paskaitose (pvz. L. Dovydaitytės „Apie meną ir atominę vaizduotę“ arba J. Zanki (Kroatija) „Nesumūrytų akmenų sienos: žemės meno projektai Kroatijoje, Austrijoje ir Airijoje“), dalyvauti aktualioje diskusijoje „Ar menas privalo pasirinkti puses“ (diskusijos dalyviai: R. Žukienė, R. Požerskis, A. Gintalaitė, Y. Rooss, moderatorius E. Klivis), pamatyti Menų fakulteto dėstytojų, studentų ir absolventų parodas (R. Požerskio „Kauno menininkai“, M. Gineikaitės „Būtis promočiutės kambaryje“, VDU Menų galerijos „101“ savanorių paroda „Simbiozė“), apsilankyti Menų fakulteto absolventės režisuotame spektaklyje „Tikslai ir uždaviniai“ (pjesės autorė ir režisierė Kristina Marija Kulinič) ir baigiamajame „Muzikos produkcijos“ bei „Naujųjų medijų meno“ programų studentų gyvo garso koncerte „Music Lab“.
„VDU kultūros dienas“ tradiciškai užbaigė Atvirų durų diena moksleiviams, kurios metu moksleiviai susipažino su Menų fakultete vykdomomis studijų programomis („Kūrybinės industrijos“, „Menų istorija, kritika ir medijos“, „Muzikos produkcija“, „Naujųjų medijų menas“) ir įsitraukė į įvairias kūrybines veiklas („Menų mūšis“, „Fotostudijos blykstės“, „Garso eksperimentai“, „Kūrybinės industrijos“), o mokytojai dalyvavo seminare “Kūrybinių metodų taikymas ugdymo procese” (dėst. A. Balaišis).
Renginio organizatoriai dėkoja visiems “VDU kultūros dienų” dalyviams ir dalinasi festivalio akimirkomis. Susitikime „VDU kultūros dienose“ 2023 metais!
„ConTempo“ paskaita su Aušra Kaminskaite
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ ir toliau kviečia į jaunųjų kritikų dirbtuvių paskaitas, kurias veda rašymo patirtį turintys šalies teatro kritikai. Gegužės 9 d.11 val. VDU Menų fakultete, 106 auditorijoje vyks Aušros Kaminskaitės paskaita, skirta šiuolaikiniam cirkui ir gatvės teatrui.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė, baigusi Teatrologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur šiuo metu dirba lektore ir su studentais dalijasi žiniomis apie vaidybos sistemas, cirko meną ir teatro kritiką. Nuo 2013 m. aktyviai publikuoja tekstus kultūrinėje žiniasklaidoje, nuo 2018 m. – ir naujienų portaluose.
Paskaitoje kritikė aptars, kuo šiuolaikinis cirkas ir gatvės teatras išsiskiria performatyviųjų menų kontekste ir kokių specifinių žinių reikia apie juos rašant, o ko tik atrodo, kad reikia. Tokie spektakliai – tai daugiausiai nenaratyviniai kūriniai, kuriuos suvokiame kitaip nei Lietuvoje įprastesnius dramos teatro kūrinius. Kalbės ir apie tai, kaip žiūrime tokius spektaklius: ne kaip reikėtų tai daryti, o kaip smegenys iš tikrųjų nori juos priimti ir kiek mes joms tai leidžiame.
„Nenoriu žadėti, kad žiūrėsime daug įrašų, nes paskaita neilga, bet patikinu, kad įdomių cirkų ir gatvės teatrų pavadinimų išgirsite – vėliau patys ir pačios galėsite jais pasidomėti internete. Pagrindinis mano tikslas – per pusantros valandos įtikinti žmones nebijoti rašyti apie šiuolaikinį cirką ir gatvės teatrą bei leisti sau apie menus sužinoti juos analizuojant, o ne prieš tai. Lietuvoje šie menai stipriai populiarėja, turime kelis tarptautinius festivalius, kuriuose galime pamatyti kokybiškų kūrinių, tad sąlygos jais domėtis, džiaugtis, analizuoti ir interpretuoti yra geresnės nei bet kada anksčiau“, – teigia lektorė.
Taip pat kritikė turi ir prašymą paskaitos dalyviams: namuose pasižiūrėti „Cirque Archaos“ spektaklio „Metal Clown“ įrašą, kuris, kaip ji tikina, turėtų būti naudingas ne tik klausantis paskaitos, bet ir bendram išsilavinimui: https://www.youtube.com/watch?v=haQ8ekMzs7o.
Paskaitos trukmė – 1,5 val.
Primename, kad dirbtuvių paskaitos yra nemokamos ir jose, kaip laisvi klausytojai, gali dalyvauti visi norintieji, ne vien jau užsiregistravę dalyviai!
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ nuo 2019 m. kiekvieną rugpjūčio mėnesį į Kauną ir Kauno rajoną atneša dar daugiau gyvybės, nematytų triukų, kvapą gniaužiančių pasirodymų, jautrių meninių emocijų ir netikėtų susitikimų su įdomiausiais Lietuvos ir pasaulio menininkais. Inicijuotas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, šiais metais festivalis pristatys įspūdingiausią renginį savo istorijoje. Visa programa jau netrukus www.contempofestival.lt.
Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, paskaitų partneris – Vytauto Didžiojo Universitetas.
Menotyros katedros vedėjai, dėstytojai dr. Jolitai Butkevičienei „Metų dėstytojas“ apdovanojimas
Balandžio 26 dieną, antradienį, VDU Didžiojoje salėje vyko anksčiau buvę tradiciniai, dabar po ketverių metų pertraukos atgimstantys universiteto bendruomenės apdovanojimai „V2“, kuriuose buvo apdovanoti ir už savo veiklą bei per 2021 metus nuveiktus darbus, bendruomenės geriausiai įvertinti, savo darbui atsidavę dėstytojai, iniciatyvūs ir aktyvūs akademinės bendruomenės nariai, įtraukiantys renginiai, veikliausios studentiškos organizacijos ir t.t. Apdovanojimų metu iš viso buvo įteikta 10 statulėlių.
Šiemet „V2” apdovanojimai ypatingi , nes Vytauto Didžiojo universitetas mini Lietuvos universiteto 100-metį ir savo, kaip atkurto universiteto 33-ąjį gimtadienį. Renginys prasidėjo studentišku himnu „Gaudeamus“, kurį atliko VDU Muzikos akademijos duetas: absolventas Paulius Kaminskas ir studentė Viktorija Zeilikovičiūtė, o VDU rektorius prof. Juozas Augutis susirinkusiems tarė sveikinimo žodį.
Džiaugiamės, kad nominacija „Metų dėstytojas“ buvo apdovanota VDU Menų fakulteto Menotyros katedros vedėja, dėstytoja dr. Jolita Butkevičienė. Šis apdovanojimas skiriamas dėstytojui, kuris geba sudominti studentus, savo žiniomis juos įtraukia į dėstomą dalyką, pasižymi savo kompetencija, kuriamu ryšiu su auditorija. Geriausias dėstytojas renkamas įvertinus studentų aktyvumą apklausoje, jų pateiktus įvertinimus apie dalyko dėstymo kokybę bei pagal studentų teigiamų atsiliepimų kiekį.
Menų fakulteto studentų ir absolventų paroda „Le rêve“
VDU menų galerijoje ,,101“ skliautinėje rūsio salėje gegužės 5-ą dieną, 18:00 val. atidaroma VDU menų fakulteto studentų vizualiųjų menų paroda sapnų tema.
XX a. psichoanalitikas Zigmundas Froidas pasakė, kad sapnai – „karališkasis kelias į pasąmonę“. Anot jo, tai simboliais užkoduota informacija. Šiandieniniai fiziologai ir psichologai sapnų turinį bando susieti su žmogaus asmenine patirtimi. Jų nuomone, sapnuose atsispindi įsisąmoninti ir neįsisąmoninti procesai, turiniu susiję su išorinio pasaulio reiškiniais bei psichofiziologiniais žmogaus organizmo procesais, poreikiais. Didžiausios įtakos sapnų turiniui turi praeityje įvykę įvykiai, išgyvenimai ir pasąmonėje glūdinti informacija.
Ši paroda – galimybė lankytojams susipažinti su menininkų kūryba, kvestionuoti sapnų reikšmes, lavinti savo fantaziją ir kritinį mąstymą ieškant gilesnių prasmių sapnuose, ar tiesiog pakeliauti po sapnų pasaulį, prisimenant savus patyrimus jų metu.
Parodoje dalyvauja Naujųjų medijų meno studentai ir absolventai.
Teatrologo doc. dr. Rikard Hoogland (Stokholmo universitetas, Švedija) paskaita Menų fakultete
Gegužės 5 dieną 14 val. VDU Menų fakultete (Muitinės 7 – 210) vyks teatrologo doc. dr. Rikardo Hooglando (Stokholmo universitetas, Švedija) paskaita.
„Šiuolaikinis Švedijos teatras #Metoo judėjimo ir koronaviruso pandemijos šešėlyje“
Paskaita vyks anglų k. Kviečiame dalyvauti!
Paskaitos anonsas:
Contemporary Swedish theatre in the shadow of #Metoo and the Corona pandemic
Sweden have been known as a society striving for equality and democracy. Theatre directors has been navigating between identity policy and high, independent artistic quality. Could theatre still be relevant if it has to act in line with what is politically correct? And what happened in 2017 where 497 actresses witnessed about sexual harassment in Swedish theatre and film. This was followed by the pandemic that resulted in the theatres was closed or restricted to allow eight in the audience. Rikard Hoogland will in this lecture take up examples how it has been possible to navigate in this turbulent landscape and still make important works of art.
Apie pranešėją:
Rikard Hoogland is an associate professor in Theatre Studies at Stockholm University. He has published in peer-reviewed journals and in anthologies published by the mayor academic publisher. Two recent publications are on Popular Theatre and about historiography, both in Nordic Theatre Studies. He has recently published a chapter about two dramatists Jon Fosse and Lars Norén in Contemporary European Playwrights (Routledge 2020). The latest publication is about Brecht and Post Dramatic Theatre published in Brecht Yearbook 46 (Camden House 2021). During spring 2017 he was a visiting researcher at the Freie Universität in Berlin.
Prof. Romualdo Požerskio kalba Senato posėdyje
Balandžio 28 dieną, minint VDU atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo šimtmetį, iškilmingame Senato posėdyje Vytauto Didžiojo universiteto, Menų fakulteto, Šiuolaikinių menų katedros profesoriui Romualdui Požerskiui buvo įteiktos garbės profesoriaus regalijos. Kviečiame skaityti šiai progai skirtą prof. Romualdo Požerskio kalbos tekstą.
Gerbiami Rektoriai, kolegos ir svečiai,
Prisipažinsiu: jaučiuosi keistai, ši akimirka – turbūt viso mano gyvenimo Everestas. Jaudinuosi, kaip dabar nuo šio aukšto kalno reikės žemyn nusileisti…
Šis garbingas apdovanojimas nėra vien mano nuopelnas. Be jūsų nebūčiau pasiekęs tokios viršūnės. Dėkoju visai universiteto bendruomenei, o ypač nuostabiems Menų fakulteto kolegoms. Kartu su savimi jaučiu čia stovint visus fakulteto bendradarbius. Nuoširdžiai jiems dėkoju. Man labai gražu girdėti, kai Menų fakulteto dėstytojai į studentą kreipiasi „kolega“. Mes visi kartu ir esame universitetas. Dėkoju savo studentams, nes jų motyvacija studijuoti universitete mums yra stimulas tobulėti. Studentams primenu Airių rašytojo Bernardo Šo posakį: „Jeigu dvidešimtmetis yra revoliucionierius, tai yra maža tikimybė, kad keturiasdešimtmetis nebus reakcionieriumi.“
Dažnai klausiu, kas aš esu – dėstytojas ar menininkas. Kas man gyvenime svarbiau. Dėstytojas privalo būti pareigingas, konkretus ir punktualus. Laikytis studentams sudaryto vadovo tvarkaraščio. Menininkas – laisvųjų menų atstovas, dažnai skrajoja jausmų ir nuotaikų pasaulyje. Aš esu junginys – baigiau tiksliuosius mokslus, elektrikas inžinierius. Mokslininkas planuoja ateitį, kaip savo atradimą pritaikyti. Menotyrininkas analizuoja praeitį, kas inspiravo kūrėjus sukurti meno projektus, bet meno ateities jie negali numatyti. Kūrėjas gyvena šiandiena. Kūrinys kaip žingsnis, žengiau ir pamiršau, galvoju tik apie sekantį žingsnį. Naujas kūrinys yra idėjos ir improvizacijos miksas. Į pasaulį išleistas kūrinys gyveną savo, savarankišką gyvenimą. Kartą Mažeikiuose, po parodos atidarymo, pagyvenusi moteris man sako: „Turiu jūsų žiaurią fotografijos knygą „Paskutinieji namai“, apie senelių namus. Žiauriai gera knyga. Tik tie, kurie paskutines gyvenimo dienas prižiūrėjo savo artimuosius, Jūsų fotografijas supras“.
Man menininkų pasaulis artimesnis, visą gyvenimą norėjosi fotografuoti kas buvo draudžiama ir pavojinga. Fotografavau Kalantos protesto demonstraciją, 20 metų fotografavau atlaidus, vaikų ligoninėse, senelių namuose, pirmuosius paminklus Lietuvos partizanams atstatymą. Bangladešo sostinėje Dakoje, driekiasi pasaulyje labiausiai užterštas rajonas, kuriame yra šimtai odos apdirbimo gamyklų, teka nuodingos chemijos upeliai. Trys kartus vykau fotografuoti šiame pūvančios mėsos smarvėje dirbančiu vaikus. Aš instinktyviai supratau, kad pati pavojingiausia menininkui cenzūra yra savicenzūra.
Bet, šiandiena aš esu dėstytojas. Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai, o dabar visi dėstytojai, profesoriai.
Mūsų praeityje glūdi mūsų ateitis. Visi suprantame, kad vieni svarbiausių mūsų gyvenimo kelrodžių yra tėvai, o svarbiausias ramstis – šeima. Beveik 40 metų žmona Virginija buvo šalia, jos gyvenimo logika buvo paremta sena žydų išmintimi – jeigu vyrui gerai, tai ir šeimai bus gerai. Dabar jaučiu vaikų paramą. Sūnus reklamuoja mano kūrybą medijose. Duktė Monika, docentė, Vilniuje dėsto šiuolaikines medijas ir man perduoda daug informacijos apie šiuolaikinį meną. Beje, 2014 metais VDU išleido knygą „Religijų įvairovė Lietuvoje‘, kurią parengė duktė Monika ir VDU profesorė Milda Ališauskienė.
Norėčiau pasidalinti keliais svarbiais savo gyvenimo įvykiais. Jų nežino net mano kolegos, su kuriais kartu dirbame universitete štai jau 30 metų. 1991 metų Vasario 16-ąją LR kultūros ministerijoje man buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Premiją įteikęs profesorius Vytautas Landsbergis prisipažino, kad pirmą kartą po Sausio 13-osios – taigi, po mėnesio – paliko LR Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Po apdovanojimų ceremonijos Vytautas Landsbergis mane užkalbino atskirai: „Savo kalboje sakėte niekada netikėjęs, kad teks fotografuoti kulkų suvarpytus žmonių kūnus, gulinčius morge. O ar buvote jų laidotuvėse?“ – „Taip, buvau“, – atsakiau. Kiek patylėjęs Vytautas Landsbergis paklausė: „Ar jose žmonės kalbėjo, kad dėl žuvusiųjų aš esu kaltas?“ – „Taip, – patvirtinau. – Girdėjau, kaip vienas vyras jus kaltino.“ Dar patylėjęs profesorius pasakė: „Papasakosiu vieną istoriją. 1941 metais, prasidėjus karui, mūsų kaimynų sūnus dalyvavo Birželio sukilime ir žuvo. Nors buvo moksleivis, jį pašarvojo aprengtą karine uniforma – kaip karį, žuvusį už Lietuvos laisvę. Gal reikėjo ir žuvusiuosius Sausio 13-ąją laidoti aprengtus karinėmis uniformomis – juk jie gynė Lietuvos laisvę?!“
Šiuos Vytauto Landsbergio žodžius prisimenu dabar, kai Rusijos pradėtame kare prieš Ukrainą masiškai žūsta civiliai. Šie žmonės nėra aukos, o Ukrainos laisvės liudininkai, laisvės kariai.
Kita akimirka. 1972 metų gegužę dalyvavau protesto akcijoje, buvau suimtas ir 15 parų saugumiečiai mane „mokė“ mylėti tarybų valdžią. Mokė kumščiais ir bananais, bet aš vis tiek jos nepamilau… 2016-aisiais Laisvės alėjoje, toje pačioje vietoje, kur kadaise buvau suimtas, filmavo kino filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ scenas, ir milicininkus vaidinantys aktoriai vėl švaistėsi bananais. Juokais jiems pasakiau: „Muškite stipriau, mane čia mušė.“ Bet iš tiesų buvo gera, kad Lietuva vėl nepriklausoma, kad „okupantai“ menami – tik kino aktoriai.
Kalantos įvykiai nulėmė mano asmenybės virsmą. Iš lengvabūdiško jaunuolio, dar nesuvokiančio, ką gyvenime veikti, tomis dienomis tapau savo Tėvynės Piliečiu.
Kūrybos mokiausi savarankiškai, bendraudamas su menininkais, kurių portretai eksponuojami šių rūmų fojė. Mes per naktis diskutuodavome apie meno prasmę, grožį, tiesą ir vidinę laisvę, meno istoriją. Šie pokalbiai skatino lavintis, tobulėti, buvo mano antrasis, daug svarbesnis, universitetas, padėjęs tapti Kūrėju.
Šiandieną, prieš išeidamas iš namų, varčiau seną studijų knygelę, kurioje įrašyta, kad mano tėvas Boleslovas Požerskis 1942 metų spalio 10-ąją priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių, iš karto į trečią semestrą. Tiesa, studijavo neilgai –1943 metų kovo 15-ąją universitetas buvo uždarytas. Labai simbolinis sutapimas – šiame universitete mano tėvas lankė fotografijos kursus.
Nuo mažumės įsiminė tėvo pasakojimai apie senelio brolį, caro laikais baigusį mokslus Peterburge ir projektavusį geležinkelio tiltus prie Baikalo ežero. Į Lietuvą jis parsiveždavo medines dėžes, pilnas stiklinių negatyvų su įamžintomis Sibiro vietovėmis. Rusijoje vykstant pilietiniam karui, Aleksandrui Kolčiakui puolant iš rytų, bolševikai senelio broliui įsakė susprogdinti jo projektuotą ir statytą tiltą. Jis nesutiko, ir bolševikai ji sušaudė. Stikliniai negatyvai po karo dingo. Man, vaikui, pasakojimas apie tragišką senelio brolio likimą ir dingusius stiklinius negatyvus padarė didelį įspūdį.
Raudonasis teroras palietė ir mamos giminę. 1945 metų vasarą Žemaitijoje mano mamos brolis su talkininkais kaimynais vakarieniavo po šienapjūtės. Įsiveržė sovietų kariai, kankino ir negyvai užbadė durtuvais. Visi septyni vyrai, nuo 18 iki 40 metų, Tverų kapinėse greta palaidoti. Juos nukankino greičiausiai dėl to, kad mano mamos brolis buvo šaulys.
Šiomis dienomis visas pasaulis įsitikino, kad nuo 1918 metų Rusijos armija nepasikeitė, ji vėl taip pat žiauriai kankina ir žudo Ukrainos žmones.
Mes, universiteto dėstytojai, turėtume su studentais pasidalinti savo patirtimi ir pozicija. Asmeninės istorijos, manau, yra kur kas įtaigesnės negu trafaretiniai, lozunginiai šūkiai. Be profesinio išsilavinimo, mums privalu pagelbėti studentams susiformuoti tvirtą ir aktyvią pilietinę poziciją.
Pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis per paskaitą studentams rodžiau fotografijas su įamžintais Sausio 13-osios įvykiais. Minią žmonių, ginančių Aukščiausiąją Tarybą, ką tik žuvusius prie televizijos bokšto jaunus žmones morge… Fotografijos sukrečia, bet padeda suvokti laisvės kainą, kurią mes, lietuviai, sumokėjome. Fotografija yra žiauriai įtaigus laiko dokumentas.
Savo kalbą norėčiau baigti linksmu nutikimu. Universitete dėstau jau tris dešimtmečius, kasmet mano paskaitų klausosi per 200 studentų, kurie pasklinda po visą pasaulį. Daug kartų dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“, kuris vyksta Nevados dykumoje. Daugiau kaip 70 000 dalyvių vieną savaitę sukuria utopinę visuomenę, kurioje neegzistuota pinigai. Kartą dykumoje, karščiui plieskiant 40 su viršum laipsnių Celsijaus, apžiūrinėjau naujausiomis technologijomis sukurtas meno skulptūras, ir staiga užėjo baisi dulkių audra. Vidury dienos sutemo, pro dulkes nemačiau net savo ištiestos rankos pirštų. Netikėtai iš dulkių sienos išniro nepažįstama, visiškai dulkėta moteris ir lietuviškai į mane kreipėsi: „Laba diena, dėstytojau, kaip malonu jus čia matyti. Gal galiu jums pasiūlyti šalto alaus?“ Ji palinkėjo geros dienos ir dingo dulkėse. Tada prisiminiau, kad šioje dykumoje nutinka stebuklas – čia gauni ne tai, ko tu nori, o tai ko tau iš tiesų reikia. Gurkšnodamas vėsų gėrimą anąsyk pagalvojau: „Dieve, kaip nuostabu, kad aš esu Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas!“
Dėkoju.
ROMUALDAS POŽERSKIS
VDU – tarptautinė studentų kūrybos šventė „Europa mieste: Kaunas“
Gegužės 6 d., penktadienį, 17–20 val., VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) vyks tarptautinė studentų kūrybos šventė „Europa mieste: Kaunas“.
Nuo 17 val. „avilio principu“ vyksiantis renginys į VDU kvies visus kauniečius ir miesto svečius stebėti studentų ir menininkų paruoštus trumpus pasirodymus bei įvertinti per trumpą, bet įsimintinai Kaune praleistą laiką sukurtus kūrinius.
Iš kitų pasaulio šalių į Lietuvą atvyks ir su renginio lankytojais susitiks svarbūs kultūros puoselėtojai ir menininkai: Ispanijos poetė ir rašytoja Rosa Cuardo Salinas, Lenkijos tapytoja Hanna Grzonka-Karwacka, moderniosios kultūros istorikas iš Bulgarijos Alexander Kiossev, Estijos grafikos dizaineris Allan Kukk, tarptautinio pripažinimo sulaukęs lenkų režisierius kinematografas Andrzej Cichocki ir iš Meksikos kilęs šokio menų specialistas, šokėjas ir mokytojas Adrian Carlo Bibiano.
Ne mažiau įspūdingas ir su studentais dirbsiančių lietuvių dėstytojų sąrašas: rašytoja Sandra Bernotaitė, profesionalūs fotografai prof. Romualdas Požerskis ir doc. dr. Tomas Pabedinskas, medijų menininkas ir dėstytojas prof. dr. Rimantas Plungė, Lietuvos kompozitorius, įvairių filmų garso takelių kūrėjas prof. dr. Titas Petrikis.
Šis renginys – tai gegužės 4–8 d. Kauną užliesiančio Europos universiteto aljanso „T4EU Europos kultūros festivalio“ didžiulė, visuomenei atvira kultūros šventė, kviečianti į kultūrą pažvelgti jaunimo akimis ir Kauno miestą bei rajoną pamatyti kitaip.
Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas renginys suburs beveik du šimtus atstovų iš 6 partnerių šalių: Vokietijos, Bulgarijos, Estijos, Italijos, Ispanijos ir Lenkijos. Meno ir kultūros profesionalų organizuojamuose užsiėmimuose bus tyrinėjamas Kauno miestas ir rajonas bei įvairūs jame pasklidę Europos kultūros ženklai.
Penktadienį vyksiančio renginio metu bus galima klajoti po universiteto erdves stebint įvairias menines garso, šokio, dailės, literatūros bei kitų meno šakų instaliacijas, klausantis Muzikos akademijos meistrų atliekamų kūrinių bei paskanauti renginio organizatorių ir rėmėjų siūlomų vaišių bei pabendrauti su studentais.
Interviu su Muzikos produkcijos studijų programos studente SAFIJA LARBI
