• Titulinis
• Visos naujienos

VDU Naujųjų medijų meno programos studentų paroda „Natūra“

 

 

Spalio 12 d. VDU menų galerija „101“ pakvietė į VDU Menų fakulteto Naujųjų medijų meno programos studentų fotografijų parodos „Natūra“ atidarymą. Parodos atidarymo metu kuratoriai Rimgaudas Barauskis ir Milda Gineikaitė pristatė parodos idėjas ir kūrybinį eksponavimo procesą, kuris studentams buvo gera praktika mokantis pristatyti savo kūrinius parodoje. Kuratoriai džiaugiasi jaunųjų kūrėjų fotografijomis ir motyvacija dalyvauti fotografijų parodoje. Parodos atidarymo metu Naujųjų medijų meno programos studentas Matas Januškauskas sušildė galerijos erdvę grodamas gitara.

Paprastai studijuodami Naujųjų medijų meno programoje studentai per Kūrybinės fotografijos paskaitas bei bakalauro darbų gynimus eksponuoja savo darbus ir rengia parodą. Ši fotografijų paroda – pirmoji tokio pobūdžio, kadangi dalyvauja skirtingų kursų studentai su įvairiais, nebūtinai studijų dalykams kurtais darbais. Ateityje planuojama tęsti šią tradiciją, kad studentai turėtų daugiau galimybių parodyti savo darbus platesnei auditorijai.

Kadangi praėjusiais studijų metais buvo nutolta nuo gyvų parodų dėl susiklosčiusios epidemiologinės situacijos, fotografijų paroda studentams leidžia tarsi adaptuotis ir sugrįžti iš virtualybės į realybę. Kūrybinio parodos rengimo proceso metu studentams iškilę iššūkiai parodė, kaip tikrovė gali nesutapti su pirmuoju sumanymu.

Peržiūrėjus ir atrinkus studentų parodai atsiųstas fotografijas išryškėjo vienijanti linija – natūralumo ir tikrovės dermė, kurią apibūdina žodis „natūra“. Fotografijų parodoje natūra suvokiama kaip realybė, kurioje pinasi kintantys gamtos procesai, sudarantys savitą gyvenimo ratą, parodoje atskleidžiamą per įvairias studentų idėjas.

Fotografijų parodoje dalyvauja šeši studentai iš skirtingų kursų. Urtė Serapinaitė (1 kursas) fotografijose išreiškia kūno, kūno kalbos ir plastikos tarpusavio sąsają, pavadindama fotografijas „Fiziškai emociska“. Autorė kelia klausimą kaip akys padeda matyti aplinką, kaip spalvos keičia tikrovę, kaip rankos leidžia jausti tekstūras, daiktus, kaip galima kalbėti be žodžių. Rusnė Kuliešiūtė (2 kursas) atskleidžia augalų daugialypiškumą, per augalų formas Rusnė tyrinėja ne tik juos pačius, bet ir žmones bei save. Ema Kazlauskaitė (3 kursas) fotografiją suvokia kaip žaidimą, kada kuriami aplinkoje neegzistuojantys vaizdiniai. Studentės nuotraukos sukonstruotos iš kelių tarpusavyje nesusijusių kadrų, sukurtų skaitmeniniu ir analoginiu būdu.

Arnas Alekna (3 kursas), sukūręs neįprastą erdvinę gamtos fotografijų instaliaciją, išreiškiančią jausmą, kuris aplanko, kai plaukiama pasroviui, kai nežinomybė užpildo žmogaus sielą. Ugnė Narkevičiūtė (3 kursas) fotografijų parodoje kelia klausimą apie šunų egzistenciją, kuri priklausoma nuo žmogaus. Viena vertus, šunų gyvenimas gali būti pripildytas meilės, kita vertus, pripildytas kančios ir išdavystės, kai įvyksta nuosprendis, ištartas naudojant tas pačias frazes ir motyvus. Svetlana Pukė (4 kursas) fotografijų serijoje „Miškų politika“ vaizduoja miškų dalis, kuriose buvo įvykdytas plynas arba atvejinis kirtimas. Serija vaizdu kviečia žiūrovą į dialogą ir perkelia į realų, o ne „nematau – tai taip nėra“ migla aptrauktą žinojimą. Autorė kirtaviečių dokumentavimo vaizdais atidengia miškų saugojimui netinkamų spredimų įvairovę ir kelia klausimą: ar Tu tam pritari?

Dalinamės fotografijų parodos akimirkomis ir kviečiame apsilankyti VDU menų galerijos „101“ (Muitinės g. 7) parodoje iki lapkričio 8 dienos.

Kuratoriai Rimgaudas Barauskis ir Milda Gineikaitė

Fotografijų autorius Jonas Petronis

 

Fotografijų parodos „Natūra“ atidarymas

Kroatijos dailininkų sąjungos atstovo „Erasmus+“ dėstymo vizitas VDU

Rugsėjo 21-25 d. pagal „Erasmus+” mainų programą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete lankėsi Kroatijos dailininkų sąjungos (Croatian Association of Fine Artists) atstovas, antropologas, menininkas Josip Zanki. Vizito metu svečias skaitė paskaitas ir vedė kūrybines dirbtuves Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos programų studentams, o užsiėmimus auditorijose lydėjo nuotolinės konsultacijos.

Viešnagės metu J. Zanki Menų fakultete taip pat atidarė savo kuruotą parodą ir pristatė meninį tyrimą „Grand Tour: Age of Pyramid and Postcolonial Pilgrimage”. Projektas, kurtas realioje vietovėje ir virtualioje realybėje, įtraukė menininkus iš skirtingų šalių, kurie analizavo, kūrė ir vertino skirtingus „Grand tour aspektus, naudodami skirtingas medijas, pavyzdžiui, video, piešinius, objektus, performansus, spaudą ir fotografiją. Parodoje pristatomi kūriniai paremti bendra idėja: perkonstruoti ir pergalvoti kolonializmui būdingą Kito ir Kitoniškumo įsivaizdavimą kaip pasąmoningą ir mistinę opoziciją dominuojančiam vakarietiškam ego.

Primename, kad pagal „Erasmus+“ mainų programą galima pasikviesti užsienio įmonių/organizacijų darbuotojus (praktikus) dėstyti, pristatyti studentams jų įgyjamų žinių praktinį pritaikomumą. Dėl daugiau informacijos kreipkitės į Tarptautinių ryšių departamentą, el. p. konstantinas.kurzevas@vdu.lt.

Fotografijų autoriai Jonas Petronis ir Rimgaudas Barauskis

Sieks suburti ir suvienyti VDU absolventus

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) realizuodamas 2021-2027 m. strateginius siekius, susijusius su universiteto alumnų bendruomenės telkimu, ryšio palaikymu ir universiteto bendruomenės tobulėjimu, pasitelkiant alumnų patirtį, įkūrė VDU absolventų koordinatoriaus poziciją, kurią nuo šiol eis Menų fakulteto Kūrybinių industrijų bakalauro studijų programos absolventė Samanta Ėringė. Sveikiname ir linkime sėkmės!

Komunikacijos prorektorė Vilma Bijeikienė neabejoja, jog ši pareigybė yra ypač svarbi ir reikalinga įgyvendinant naują universiteto 2021-2027 metų strateginį planą, kuriame didelis dėmesys yra skiriamas VDU bendruomenės telkimui, susiklausymui ir gerovei.

„Mes kol kas nepakankamai įvertiname, kokį svarbų vaidmenį universiteto bendruomenėje gali ir turi vaidinti jo absolventai, neatrandame kelių į tampresnį bendradarbiavimą. Naujajai pareigybei iškelti sunkūs ir strategiškai svarbūs uždaviniai: inicijuoti, koordinuoti ir padėti fakultetams įgyvendinti veiklas, sukuriančias ir išlaikančias ryšį su absolventais, siūlyti absolventams abipusiai naudingas galimybes, bendradarbiauti su universitetu bei plėtoti ambasadorystę“, – teigia prorektorė V. Bijeikienė ir priduria, kad norint pasiekti gerų rezultatų, turime dirbti visi kartu, tadėl naujajai koordinatorei reikės visų fakultetų ir padalinių palaikymo ir geranoriškumo.

Kviečiame susipažinti su naująja VDU absolventų koordinatore Samanta Ėringe ir sužinoti apie jos išsikeltus darbus bei tikslus, asmenines patirtis ir absolventų svarbą universitete.

Samanta, kokios pačios sukauptos patirtys gali padėti dirbant absolventų koordinatore?

Universiteto absolvente tapau prieš dvejus metus ir tada prasidėjo mano vingiuota kelionė svajonių karjeros bei darbo link. Viskas atrodė paprasta, bet iš tiesų, buvo sudėtinga. Tačiau iš viso proceso prisisėmiau informacijos bei potyrių, kuriais šiandien galiu pasidalinti su kitais ir palengvinti esamų ir būsimų absolventų kelią.

Vytauto Didžiojo universitete įgijau Kūrybinių industrijų bakalauro laipsnį ir baigiau Verslumo akademijos gretutinių studijų programą. Platus specialybės spektras ir universiteto vertybės bei studijų metais suteiktos galimybės, man davė ne tik žinias ir profesinį laipsnį, tačiau mane užaugino ir subrandino kaip kūrybingą, dorą bei laisvą asmenybę. 2020 metais tapau kavos verslo bendra įkūrėja. Verslą pradėjome nuo pat pradžių, su daug klausimų ir mažai atsakymų, kurių ieškojome tiesiogiai per patirtį. Dirbdama tokį darbą išmokau planuoti laiką, kurti paslaugas bei produktus, tvarkyti finansus, įgijau daug patirties marketingo bei komunikacijos srityse. Galvoju, jog šie įgūdžiai bus neatsiejama mano darbo dalis absolventų koordinatorės pareigose.

Kaip VDU absolventų koordinatorei, kokie tikslai Jums yra keliami šiame darbe?

Vienas iš pagrindinių tikslų yra suburti laisvą, drąsią ir patirtimis besidalinančią absolventų bendruomenę. Plėsti, tobulinti bei aiškiai komunikuoti absolventams skirtas naudas ir paslaugas, kurias gali suteikti universitetas. Viena iš naujausių priemonių absolventams yra „VDU tapatybės“ kortelė, kurios turėjimas po universiteto baigimo studentams leis išlaikyti ryšį su universitetu bei puoselės bendruomeniškumo jausmą. Kitas svarbus etapas laukia su „VDU Absolventų Klubu“, kurio misija yra jungti universitete studijavusius asmenis bei palaikyti glaudžius santykius su universitetu. Pagrindiniai uždaviniai, kuriuos esu išsikėlusi sau dėl „VDU Absolventų Klubo“, tai aktyvinti komunikaciją tarp klubo ir studentų bendruomenių bei užmegzti ryšį su skirtingų VDU fakultetų absolventais. Tokiu būdu telkti vieningą bendruomenę, kuri reprezentuotų VDU ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Kokios yra pagrindinės jūsų veiklos sritys?

Mano pareigybė yra skirta koordinuoti, organizuoti ir vykdyti įvairias veiklas, susijusias su VDU absolventais bei jų bendruomenėmis, asociacijomis.

Kaip manote, kodėl universitetui yra svarbu daugiau dėmesio skirti universiteto absolventams, jų integracijai į universitetą?

VDU absolventai yra neatsiejama universiteto bendruomenės dalis. VDU alumnai ne tik pažįsta universitetą, kultūrą, studijų organizavimo sistemą, bet ir yra sukaupę įvairios profesinės patirties. VDU absolventų aktyvesnis įsitraukimas į universiteto bendruomenę bei struktūrinius universiteto valdymo organus yra labai svarbus. O jeigu kalbant paprastai, bet tiksliai – visada labai gera, kai buvę studentai nepameta ryšio su universitetu ir grįžta jau kitame „amplua“, jungiasi į bendruomenę ir kartu vieningai siekia garsinti bei puoselėti universitetą.

Pati esate VDU absolventė, kokia jūsų nuomonė: ar absolventas, pabaigęs studijas, toliau turėtų įsitraukti į universiteto gyvenimą? Ką įsitraukimas gali atnešti tiek universitetui, tiek absolventui?

Turėtų, jeigu nori. O tam, kad norėtų ir atrastų tame vertę, kartu su kolegomis universitete esame pasiruošę nuosekliai dirbti. Iš savo patirties sakau, kad pabaigus universitetą gali būti labai sunku susiorientuoti ir rasti atsakymus tiek į techninius-buitinius, tiek profesinius klausimus. Būtent tokioje situacijoje didžiulę vertę galėtų sukurti VDU absolventų bendruomenė, kuri suteiktų visus atsakymus, palaikytų bei paremtų. Nauda, kurią gali sukurti universitetas absolventui – visų pirma edukacija, tinkamų sąlygų bei paskatų sudarymas mokymuisi visą gyvenimą, bendradarbiavimo erdvė bei galimybė ne tik dalyvauti įvairiose VDU veiklose, bet ir įsitraukti į jų organizavimą bei pridėtinės vertės kūrimą pačiam universitetui ir sau. Kitu atveju, absolventas universitetui – grįžtamasis ryšys, bendruomeniškumas, universiteto atstovavimas bei reprezentavimas, nuolatinis augimas.

Jei esate VDU absolventas, kuris turi interesų bendrauti ir bendradarbiauti su VDU, kviečiame kreiptis į VDU absolventų koordinatorę Samantą Ėringę.

Justino Kalinausko daktaro disertacijos gynimas

 

 

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS praneša, kad 2021 m. rugsėjo 30 d. 11.00 val. Vytauto Didžiojo universitete, Menų fakultete, Muitinės g. 7-207a., Kaunas, nuotoliniu būdu, (dalyviai registruojasi el. paštu: migle.munderzbakaite@vdu.lt) bus ginama JUSTINO KALINAUSKO daktaro disertacija tema: „Tikrovės patyrimo modeliai Lietuvos teatro auditorijų dalyvavimo praktikose“ (humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

 

Disertacijos gynimo taryba:

Pirmininkas

doc. dr. Edgaras Klivis,

humanitariniai mokslai, menotyra H 003,

Vytauto Didžiojo universitetas.

Nariai:

doc. dr. Rūta Mažeikienė,

humanitariniai mokslai, menotyra H 003,

Vytauto Didžiojo universitetas,

doc. dr. Ina Pukelytė,

humanitariniai mokslai, menotyra H 003,

Vytauto Didžiojo universitetas,

doc. dr. Martynas Petrikas,

humanitariniai mokslai, menotyra H 003,

Vilniaus universitetas,

prof. dr. Kristupas Sabolius,

humanitariniai mokslai, filosofija H 001,

Vilniaus universitetas.

Su daktaro disertacija galima susipažinti:

Vytauto Didžiojo universiteto ir

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose.

Rektorius

Romualdo Požerskio fotografijų albumo „Menininkai ir mūzos“ pristatymas Kauno paveikslų galerijoje

 

Rugsėjo 30 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečiame į naujo Romualdo Požerskio fotografijų albumo „Menininkai ir mūzos“ pristatymą Kauno paveikslų galerijoje, .

Karantino laikotarpiu tvarkydamas savo archyvus radau negatyvų kontaktų pilną dėžę, ant kurios mano ranka kadaise buvo užrašyta „Menininkai“. Peržiūrėdamas nedidelius kontaktų atspaudus, pajutau džiaugsmo antplūdį: tai mano nuostabiausios su bičiuliais praleistos dienos! Pokalbiai studijose, šokiai ir dainos po parodų atidarymų, susitikimai galerijose. Supratau, kad šios laiko jau palytėtos akimirkos susidėliojo į vizualinį laisvų menininkų gyvenimo dienoraštį, kurį verta atversti viešai. Šalia kuriančio menininko visuomet – Giltinė ir Mūza. Šaltas Giltinės alsavimas persikelia į egzistencinį kūrinio klodą, o Mūzos švelnus prisilietimas kūrinį pripildo jausmingo grožio, suteikia menininkui vilties, kad savo kūriniais, lyg savo vaikais, nugalėsi mirtį. Bet tai tik trumpalaikė pergalė. Menininkų mūzos – apgavikės, jos kviečia surasti absoliutų grožį, tačiau tobulas grožis, kaip ir nesibaigianti laimė, yra tik vilties miražas…

Šią knygą „Menininkai ir mūzos“ skiriu gyvenime sutiktiems bičiuliams, man padovanojusiems tikėjimą meno pergale prieš blogį. Ir – mūzoms, be kurių nebūtų kūrybos. Romualdas Požerskis.

Informacija: https://ciurlionis.lt/2021/09/22/romualdo-pozerskio-fotografiju-albumo-menininkai-ir-muzos-pristatymas/

Vieša profesoriaus Romualdo Požerskio paskaita

Rugsėjo 29 d. (trečiadienį), 16-17 val. kviečiame į viešą nuotolinę Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus Romualdo Požerskio paskaitą „Atverti archyvai. Fotografijų paroda ir albumas Menininkai ir mūzos“. Jos metu autorius papasakos apie net kelių kartų žymius Lietuvos menininkus įamžinusias fotografijas, atskleis, kaip buvo sukurtos betarpiškai menininkų asmenybes atskleidžiančios nuotraukos. Autorius taip pat pristatys kūrybinius principus, kuriais vadovavosi rengdamas naujausią savo fotoalbumą „Menininkai ir mūzos“ bei ruošdamasis parodai „Kauno menininkai ir mūzos“.

Apie naujausio albumo ir parodos gimimą autorius pasakoja taip:

Karantino laikotarpiu tvarkydamas savo archyvus radau negatyvų kontaktinių atspaudų pilną dėžę, ant kurios mano ranka kadaise buvo užrašyta „Menininkai“. Peržiūrėdamas nedidelius kontaktinius atspaudus pajutau džiaugsmo antplūdį: tai mano nuostabiausios su bičiuliais praleistos dienos! Pokalbiai studijose, šokiai ir dainos po parodų atidarymų, susitikimai galerijose. Supratau, kad šios, laiko jau palytėtos akimirkos, susidėliojo į vizualinį laisvų menininkų gyvenimo dienoraštį, kurį verta atversti viešai. Šalia kuriančio menininko visuomet – Giltinė ir Mūza. Šaltas Giltinės alsavimas persikelia į egzistencinį kūrinio klodą, o Mūzos švelnus prisilietimas kūrinį pripildo jausmingo grožio, suteikia menininkui vilties, kad savo kūriniais, lyg savo vaikais, jis nugalės mirtį. Bet tai tik trumpalaikė pergalė. Menininkų mūzos – apgavikės. Jos kviečia surasti absoliutų grožį, tačiau tobulas grožis, kaip ir nesibaigianti laimė, yra tik vilties miražas… Šią knygą „Menininkai ir mūzos“ skiriu gyvenime sutiktiems bičiuliams, man padovanojusiems tikėjimą meno pergale prieš blogį.

Nuoroda prisijungimui prie paskaitos: https://teams.microsoft.com/l/meetup-join/19%3ameeting_MDVhNTI4NWYtMDY2NC00MjFmLWFkOTgtNDhmMzU4ZWVmMWUy%40thread.v2/0?context=%7b%22Tid%22%3a%2210701389-4f5b-4078-baea-209e39c6210e%22%2c%22Oid%22%3a%2229b51a45-66b0-484e-9f3b-b3add3f29ffd%22%7d

Menų fakulteto bendruomenės prisiminimai apie profesorių B. Vaškelį

 

Bronius Vaškelis – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės profesorius, buvęs VDU Rektorius, Menų fakulteto Teatrologijos katedros įkūrėjas, tarptautinės vakarietiškos teatro tyrimų mokyklos Lietuvoje pradininkas, filantropas, skatinęs ir rėmęs humanitarinių mokslų plėtrą bei studentų mokslinę veiklą. Prisiminimais apie išskirtinę profesoriaus asmenybę,  mokslininko įtaką Lietuvos teatro tyrimams pasidalino Menų fakulteto bendruomenės nariai –  profesoriaus kolegos – architektūrologas prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas, teatrologė Vitalija Truskauskaitė,  profesoriaus doktorantai, teatrologai – prof. dr. Jurgita Staniškytė, doc. dr. Edgaras Klivis, doc. dr. Rūta Mažeikienė, doc. dr. Nomeda Šatkauskienė.

 

Vytautas Levandauskas: Profesorius buvo daugiau kaip 20 metų už mane vyresnis, jaučiau jam didžiulę pagarbą ir stebėjausi jo ramybe, santūrumu, įžvalgumu, o taip pat ir tvirtybe išlaikant savo nuomonę. Net labai sudėtingose, įtampos kupinose situacijose buvo stoiškas. Kai Profesorius ėjo rektoriaus pareigas, ne kartą teko dalyvauti rektorato posėdžiuose, o vėliau mudu tapome pirmaisiais Menų fakulteto katedrų vedėjais. Profesorius – Teatrologijos, o aš – Menotyros. Iš pradžių fakultetas vykdė tik vieną pagrindinių studijų Menotyros programą, tai ne iš karto supratome, kam dvi katedros, jei programa viena abiems bendra. Tai buvo strateginis žingsnis fakultetui plėstis, o plėtra vyko per magistrantūros studijas. Palaipsniui sukūrėme Dailėtyros, Architektūrologijos ir Teatrologijos programas.

Nuo 2000 m. pradėjau eiti dekano pareigas, o Profesorius toliau vadovavo Teatrologijos katedrai. B. Vaškelis gerbė kiekvieną universiteto žmogų kaip asmenybę. Ypač vertino asmeninį privatumą, konfidencialumą. Kiek pamenu, į jo (katedros vedėjo) kabinetą Laisvės al. 53 galėjo užeiti tik vienas žmogus, kas jis bebūtų – studentas, dėstytojas ar dekanas. Jokių pašalinių ar patarėjų. Profesoriaus priėmimo valandomis net jo artimiausias žmogus – visur lydinti garbaus amžiaus žmogų žmona Stasė laukdavo dekanato priimamajame. Teatrologijos katedros kelias nebuvo lengvas – trūko dėstytojų, veiklą labai komplikavo konfliktiniai santykiai su Vilniaus Muzikos akademijos teatrologais. Jie dar paaštrėjo, kai į katedrą atėjo docentai Aleksandras Guobys ir Rūta Skendelienė. Katedrai išlikti ir iškilti labai padėjo B. Vaškelio korektiškumas ir autoritetas.

Profesorius visaip rėmė teatrologijos studijų ir mokslo augimą. Jis ėmėsi vadovauti pirmiesiems doktorantams – Jurgitai Staniškytei, Nomedai Šatkauskienei, Rūtai Mažeikienei, Edgarui Kliviui, kurie sėkmingai baigė studijas ir tapo mokslų daktarais. B. Vaškelis skatino teatro pasaulio pažinimą ne tik “iš gilumos”, bet ir iš plačios aplinkinės erdvės. Tai sutelkė jaunus žmones į intelektualią Teatrologijos mokyklą, kuri užėmė tvirtą poziciją mokslo ir meno pasaulyje, iškilo į tarptautinį lygmenį. Profesorius asmeniškai daug padėjo doktorantams keliant kvalifikaciją, gaunant stažuotes JAV aukštosiose mokyklose. Menų fakultete įkūrus mokslo periodinį žurnalą „Meno istorija ir kritika” keliolika metų buvo jo redakcinės kolegijos narys. Skatindamas teatrologijos mokslo plėtrą Profesorius įkūrė tęstinį leidinį “Teatrologijos eskizai”, kuriame savo darbus skelbė fakulteto absolventai ir magistrantai. Turbūt niekas neabejoja, kad Menų fakultetui labai pasisekė, kad jo augime aktyviai dalyvavo tokia asmenybė kaip Bronius Vaškelis.

 

Vitalija Truskauskaitė: Profesoriaus Broniaus Vaškelio akademinė veikla buvo gerai regima ir pastebima.  Norėčiau pasidalinti keliais įspūdžiais, kurie lydi mane iki šiol ir skatina palaikyti dialogą su iškiliu mokslininku.

Profesoriaus socialiniai gestai, regėti viešoje erdvėje stebino ir kėlė nuostabą. Rektoriaus inauguracijos metu, akademinės bendruomenės akivaizdoje, profesorius priėmė Rektoriaus regalijas, buvo pasveikintas ir išskirtas iš bendruomenės ypatingai pagarbiai.  Naujojo Rektoriaus veide buvo regima atsakomybė ir visiškai netikėtas nuolankus susitaikymas su prisiimtos atsakomybės našta.  Galėjau tik spėlioti kodėl taip ramiai, kukliai ir labai oriai profesorius priėmė sau naują ir tokį iškilų  socialinį vaidmenį jo visiškai nereikšmindamas.

Kitas socialinis gestas padėjo suprasti profesoriaus išskirtinai kuklią laikyseną.

Profesorius, atsisveikindamas su teatrologijos katedros bendruomene katedros vedėjo pareigų perdavimo ženklu pasirinko… pieštuką. Pieštukas iš jo ranku buvo perduotas profesorei Jurgitai Staniškytei.  Jokio galios, valdingumo ar savo statuso pakeitimo sureikšminimo. Ne, ne „valdžios“ žmogus  buvo mylimas profesorius. Prisimenu ilgą pokalbį apie akademinės karjeros pradžią Amerikoje. „Man likimas lėmė dirbti daug administracinio darbo“. Tik tiek apie savo išskirtinius socialinius vaidmenis. Ir pridūrė:  „Esu dirbęs daug ir kitų darbų. Kirtau medžius“. O profesoriaus mylima žmona ponia Stasė, papildė: „Taip, buvo medkirtys. Ten ir kojas nušalo.“

Profesoriaus pasaulis, skaldytas karo, emigracijos patirtimis,  persmelktas Tėvynės ilgesiu, nušviestas mokslininko smalsumu, išskirtinėmis intelektualinėmis refleksijomis  ir pagarba kūrybai – stebina savo vientisumu.  Profesorius buvo apdovanotas retu gebėjimu matyti pasaulio vientisumą ir priimti gyvenimą kaip dovaną. Taip aš supratau mylimo profesoriaus kuklumą.

 

Jurgita Staniškytė: Profesorių B. Vaškelį drąsiai įvardyčiau VDU teatrologijos mokyklos, o kartu ir vakarietiškos teatro studijų krypties Lietuvoje įkvėpėju ir įkūrėju. Profesorius visokeriopai skatino teatrologijos mokslo plėtrą – tiek savo pavyzdžiu, metodologiškai ir sistemingai gilindamasis į dramos teoriją ir išeivijos teatro istoriją, tiek parama: rūpinosi dėstytojų ir doktorantų stipendijomis stažuotėms užsienyje, universitetui dovanojo savo ilgus metus kauptą biblioteką, rėmė studentus.

Man profesorius visada buvo aukštos akademinės etikos pavyzdys, savo veiksmais įrodęs, kad universitetinė aplinka visų pirmą yra pagarbos, kolegialumo, bendradarbiavimo ir dėmesio kitam vieta. Ypač imponavo absoliutus profesoriaus nesavanaudiškumas, bet kokių akademinio narcisizmo apraiškų nebuvimas, gebėjimas geranoriškai įsiklausyti į kolegų nuomonę ir dosniai dalintis. Asmeniškai esu profesoriui dėkinga už daugelį dalykų, jo dėka atradau amerikietiškąją teatrologijos mokyklą ir tarptautines akademines patirtis, o svarbiausia suvokiau, kad administracinis darbas universitete netaps biurokratine rutina, jeigu pagrindinę jo funkciją suprasime taip, kaip ją suprato prof. B. Vaškelis – kaip norą skatinti ir įkvėpti.

 

Nomeda Šatkauskienė: Man teko didžiulė garbė ir džiaugsmas būti tarp pirmųjų naujai įsteigtos Teatrologijos katedros studentų. Laikau save Profesoriaus mokine ir šiandien galiu drąsiai prisipažinti, kad būtent Bronius Vaškelis buvo tas žmogus, kuris turėjo lemiamos reikšmės mano gyvenime. Tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Profesorių Bronių Vaškelį menu su didžiule pagarba ir jauduliu. Kai sutikau Profesorių, jis jau labai daug pasiekęs mokslininkas, tačiau labiau nei jo akademiniai pasiekimai man įspūdį darė jo žmogiškosios savybės – pagarba kitam, tolerancija, geranoriškumas, gebėjimas diskutuoti, priimti kitokį požiūrį. Mano akimis, tai buvo žmogus, įkūnijęs geriausias demokratijos vertybes ir mąstymo laisvę. Būdamas solidaus amžiaus, jis kartu buvo jaunas savo vidumi. Būdamas labai paprastas, jis kartu atrodė atitrūkęs nuo žemiškų reikalų.  Gerai pamenu, kai per  90-mečio šventę  susijaudinęs Profesorius mums, atėjusiems jo pasveikinti buvusiems studentams, pasakė, kad jis niekaip negali patikėti, kad jam jau 90 metų. Taip ir man sunku susitaikyti su mintimi, kad šiandien Profesoriaus nebėra, nes žinojimas, kad jis vis dar čia –tarp mūsų- man visada teikė vilties ir ramybės.

Bronius Vaškelis be jokios abejonės suvaidino lemiamą vaidmenį įkuriant teatrologijos studijas VDU. O tais laikais tai padaryti nebuvo paprasta! Daugelį metų jis buvo ištikimas vakarietiškais mokymo principais grįstų studijų puoselėtojas, gynėjas ir stabilumo garantas. Nėra abejonės – jei ne Profesoriaus geranoriškumas, jo solidus akademinis statusas,  vargu ar VDU būtų teatrologijos katedra, o be jos teatrologijos mokslas Lietuvoje niekada nebūtų toks stiprus ir įvairiapusis, koks yra šiandien. Manau, tai ir yra geriausia padėka ir gražiausias profesoriaus atminimo įprasminimas.

 

Edgaras Klivis: Pirmiausia į galvą ateina profesoriaus Broniaus Vaškelio didžiulė patirtis ir vidinė laisvė. Iš pirmo žvilgsnio jis nedarydavo didelio įspūdžio – buvo santūrus, nepiršdavo savo nuomonės, nesiekė imponuoti. Tačiau pamažu, bendraujant per paskaitas, konferencijose, viešuosiuose renginiuose išryškėdavo jo taip mėgtas „žvilgsnis iš atokiau”, neturintis provincialumo, nelabai bijantis kam nors neįtikti, atviras. Taip ir jautėsi, kad profesorius buvo išugdytas laisvesnės akademinės kultūros. Kartu Profesoriui buvo būdingas natūralus rūpestis tą laisvą aplinką sukurti ir puoselėti čia – Lietuvoje, VDU. Mane – Teatrologijos magistrantūros programos studentą jis mokė įdėmaus dramos teksto skaitymo (close reading) – prisimenu, kad jo metodo, ištraukiančio kokį vieną iš pažiūros atsitiktinį dramos teksto žodį, esmė paaiškėdavo pamažu – tik po kurio laiko suprasdavai, kad prieš tave išsiskleidė nauja semantinė struktūra. Vėliau Bronius Vaškelis tapo mano disertacijos vadovu. Rašiau apie sovietmečio teatrą, todėl jo „žvilgsnis iš atokiau”, niekaip nesusijęs su lietuviškos teatrologijos hierarchijomis buvo tiesiog būtinas. Buvau laimingas, nes galėjau daryti  ką noriu – iš Profesoriaus sklisdavo vien palaikymas, niekada jokios opresyvios autoriteto galios.

Manau, kad ši laisvė išugdė mus visus – VDU teatrologus, Profesoriaus mokinius. Rami Profesoriaus paspirtis suteikė galimybę čia, Kaune, sukurti alternatyvią teatro tyrimų mokyklą, o tai reiškia, kad Lietuvos teatrologijoje jo dėka atsirado daugiau skirtingų požiūrių ir vertinimų, išsiplėtė diskusijos laukas – visi suprantame, kad tai bet kurios humanitarinės disciplinos pagrindas. Broniaus Vaškelio įkvėpta ir sukurta teatrologijos mokykla nebuvo niekaip pririšta prie praeities, ankstesnio paveldo, o vietoje to turėjo stiprią motyvaciją ieškoti ir atrasti kažką naujo – naujus tyrimo metodus, naujus kontekstus, naujas teorines prieigas. Pasirodė, kad būtent šis ryžtas yra būtinas, jei norime, kad Lietuvos teatro tyrimai būtų išgirsti Vakarų akademiniame lauke. Šiandieną jaučiamės natūralia šio lauko dalimi ir manau, kad Profesorius nenusivylė – jo investuota energija davė vaisių. Nors jauniausia Teatrologijos katedros karta profesoriaus Broniaus Vaškelio jau nebesusitikdavo (pažinojo daugiau iš tekstų), visgi ir toliau jautė jo dėmesį – Profesorius buvo katedros mecenatas, jo įsteigta stipendija buvo parama daugeliui magistrantūros ir doktorantūros studentų, jis taip pat rėmė mokslinį žurnalą „Teatrologiniai eskizai”.

 

Rūta Mažeikienė: Profesorių Bronių Vaškelį laikau svarbiausiu savo akademinio pasaulio Mokytoju. Dar studijuojant Teatrologijos magistrantūros programoje man didelį įspūdį darė laisvas, vakarietiškas Profesoriaus mąstymas ir be galo šiltas, betarpiškas santykis su studentais. Dėstydamas „Dramos teksto analizės“ kursą, jis neskaitė tradicinio tipo paskaitų, o organizuodavo „atidaus skaitymo“ arba, kaip jis sakydavo, „teksto blusinėjimo“ laboratorijas. Nors tuo metu toks mokymosi metodas mums atrodė gana neįprastas, tačiau tokiu būdu Profesorius ugdė mūsų atidumą detalėms, gebėjimą gilintis, abejoti, kelti klausimus ir diskutuoti.  Žinoma, tai supratau kiek vėliau.

Kai pradėjau studijuoti doktorantūros studijose ir profesorius Vaškelis tapo mano disertacijos vadovu, tą patį „Dramos teksto analizės“ kursą pradėjome dėstyti dviese. Tos kelių metų bendro dėstymo patirtys man kaip pradedančiai dėstytojai buvo be galo svarbios. Iki šiol prisimenu tuos penktadienius kuomet Profesorius atvažiuodavo iš Vilniaus į Kauną ir mudu gerą pusdienį drauge su Teatrologijos magistrantais „blusinėdavome“ dramos tekstus: nuo Sofoklio iki Ostrausko, nuo Čechovo iki Parulskio… Taip pat prisimenu ir tuos penktadienius kuomet jau aš važiuodavau į Vilnių ir, susėdę jo kabinete Vokiečių gatvėje, aptarinėdavome ne tik mano disertacijos klausimus, bet ir pačius įvairiausius dalykus: teatrų premjeras, naujai išleistas knygas, studentų darbus, akademinio pasaulio aktualijas.  Doktorantūros studijų metu gavau iš Profesoriaus pačius vertingiausius dalykus: pasitikėjimą, paskatinimą, mokslinę mentorystę ir akademinę bendrystę.

Kažkada paskaitų metu profesorius Bronius Vaškelis yra mums pasakęs – „Jeigu universitete neturėsite klausimų, tai gyvenime neturėsite atsakymų“. Prisimindama šią frazę galvoju: „už tai, kad šiandien turiu atsakymus į tam tikrus klausimus, esu dėkinga būtent profesoriui Vaškeliui“.

VDU vyks atsisveikinimas su prof. Broniumi Vaškeliu

 

Rugsėjo 27–28 dienomis vyks žymaus mokslininko, mecenato, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus emerito, garbės profesoriaus, ilgamečio Teatrologijos katedros vedėjo Broniaus Vaškelio (1922–2021) laidotuvių ceremonija.

Su profesoriumi bus galima atsisveikinti VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) rugsėjo 27 d. nuo 16 iki 20 val. ir rugsėjo 28 d. nuo 9 iki 14 val. Rugsėjo 28 d., 14 val. VDU Didžiojoje auloje vyks šv. Mišios. 15 val. – laidotuvių procesijos išvykimas į Petrašiūnų kapines.

Vytauto Didžiojo universitetas ir artimieji kviečia pagerbti profesoriaus Broniaus Vaškelio atminimą bei palydėti į paskutinę kelionę.

Išsami laidotuvių ceremonijos programa

VDU Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie litvakų parodą „Parko galerijoje“

Priėjus prie Parko galerijos durų pasitinka plakatas – „Algimanto Kavaliūno tapybos paroda”. Lyg ir traukia akį, tačiau kažkas neįprasta. Kur pavadinimas? Klaida? Gal pamirštas? O gal tai subtili nuorodą į parodų salėje esančius darbus. Tokia intriga palydi apžiūrėti ekspozicijos, kur abstrakcijos menas pasitinka rudens spalviškumu.

Inspiracija vaizduotei

Dešimt kūrinių, kurie yra eksponuojami jau ketvirtojoje A.Kavaliūno parodoje, – modernaus ir šiuolaikinio meno pavyzdžiai, kurie pasižymi nesuinteresuota raiška, laisvų potėpių ir skirtingų kompozicijų derme. Menininkas, ilgus metus žavėjęsis fotografijos menu, keletą metų kuria abstrakcijas ir jau spėjo pakerėti gerbėjų širdis savo spalvinėmis gamomis. Minėtas pavadinimo nebuvimas yra tiesioginė nuoroda į abstraktyvius, šiuolaikinius tapybos darbus, kurių skiriamasis bruožas – visi jie neturi pavadinimų. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę. Spalviškai ryškūs darbai, dažnai pasižymintys skaidyta, tačiau ritminga kompozicija iš tiesų žadina žiūrovo vaizduotę. Ekspresyvi stilistika įtraukia į minčių sūkurį atverdama kelią asmeninėms simbolikoms ir interpretacijoms. Meniniu požiūriu tai, kad autorius neužbrėžia ir neprimeta savo idėjinės kompozicijos žiūrovui, tačiau leidžia ją susikurti, teigiamas bruožas.

Spalvų galia

Vis dėlto ryškiausias elementas, kurį galima įžvelgti darbuose, – tai spalvinė nuotaika. Emocijų išraiška, kurias žiūrovas gali pajusti per spalvas, smelkiasi iš kūrinių ir nors lengvų potėpių ekspresija gali būti juntama, tačiau geriausiai atsispindi per koloritą. A. Kavaliūno pav. / Galerijos nuotr. Anot vieno Bauhauzo mokyklos spalvų teorijos pradininkų Vasilijaus Kandinskio, menininkui spalvų pasirinkimas kyla iš vidinės būsenos, todėl turi būti nevaržomas. Tad skirtingų spalvų derinimas ir kompozicija gali būti perteikiama su didele jėga, kuriai atsiskleisti realistinė raiška nebūtina. Būtent tokį motyvą pastebime A.Kavaliūno parodoje: spalvinės ir emocijų išraiškos dermė tiesiog neatskiriama viena nuo kitos, tačiau čia niekada nesutiksime realių vaizdinių. Abstraktūs motyvai atrodo idealus pasirinkimas perteikti spalvų paletę, kuri žadina skirtingas nuotaikas, o jos dermė ir emocionalus poveikis dažnam žiūrovui atrodo artimas. Paveiksluose sutinkamas priešingų – šiltų ir šaltų – spalvų derinimas atrodo įgyvendina anksčiau minėtą bauhauzo spalvų teoriją. Greičiausiai būtent dėl to stebinčiojo vaizduotė vis prideda asociatyvių, spalvomis išgautų vaizdinių – tai pamario motyvas, senovinė afišų skrajutė, ar įžiūrimi kalnų siluetai besileidžiant saulei. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.

Trijų dedamųjų galia

Parodoje eksponuojamuose darbuose lengva pastebėti ir stiprią linijos manierą – nors pati linija nedominuojanti, tačiau derinama su spalvomis, išreiškia judesio nuotaiką. Linija nėra jungiančioji kūrinių ašis, tačiau labai svarbus akcentas, dažniausiai kuriantis aukščio ir gelmės nuotaiką, bei kūrinio ritmą valdantis elementas, kuris išryškina kūrinių daugialypiškumą. Reikėtų nepamiršti ir faktūros. Visi kūriniai tapyti akrilu, tačiau naudojant įvairias technikas, kai kuriuose darbuose išgaunamos skirtingos faktūros, kurios jau minėtas spalvos ir linijos išraiškas sustiprina, arba, priešingai, – prigesina. Tai sukuria savotišką žaismą tarp kūrinių, kartais tai gali priminti net konkuravimo užuominas. Vis dėlto, vien formaliųjų bruožų neužtenka įvardyti tai, kokį poveikį gali suteikti abstrakcijos – realių vaizdinių neturintis menas. Tai artimas arba svetimas jausmų laukas, tačiau vienareikšmiškai – kiekvieną paliečiantis savaip. Tad, kad ir kokios būtų – konkuruojančios ar viena kitą papildančios abstrakcijos, visos jos byloja tą patį: meną reikia jausti. Paroda be pavadinimo apie tai, koks jausmas užvaldo, kai spalva, linija ir faktūra susijungia į viena.

Publikuota – diena.lt

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos