Konvejeriu į sovietmetį

Kauno paveikslų galerijos pastatas, XX a. 8-ajame dešimtmetyje suprojektuotas architektų Liucijos Gedgaudienės ir Jono Navako, yra vėlyvojo sovietmečio kūrinys. Įspūdį sustiprina grėsmingai bunkeriškos galerijos sienos ir šių laikų dvasiai sunkiai suprantamas, kelis dešimtmečius renovacijos nematęs interjeras. Tačiau tai, ką priimtume kaip apgailestavimo vertą faktą, parodos „Didžioji pramonė: „Inkaras“ atveju tampa prasminga įžanga į mano kartai egzotišką, tėvų, senelių patyrimais apipintą laiką. Ir jei dar nespėjus išdilti šiam atšiaurios erdvės sukeltam įspūdžiui įžengi į vieną iš galerijos patalpų, pamatai praėjusia epocha alsuojančią parodą, įspūdingai pasakojančią guminių daiktų fabriko „Inkaras“ istoriją. Idealu, kad ši paroda surengta būtent čia, sovietinio modernizmo pastate.

Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorės Auksės Petrulienės surengta paroda siekiama atskleisti „Inkaro“ gumos fabriko veiklą nuo XIX a. pabaigos iki atkurtos nepriklausomybės ir keleto metų po to. Į konvejerio formos metalinio tinklo lentyną buvo sudėliota gamyklos produkcija, nuotraukos ir istorijos, o ant konvejerio išorinių sienų eksponuojamas Edmundo Saladžiaus akvarelių ciklas. Eksponatai įvairaus pobūdžio (nuo gatavų sportbačių iki gumos ruošinių), todėl aišku, kad tai ne vieno žmogaus darbo rezultatas. Gerokai prisidėjo buvę „Inkaro“ darbuotojai, kuratorei pasakoję istorijas, padėję surinkti įvairaus laikotarpio fabriko gaminius. Grafikas Edmundas Saladžius nepabijojo akvarelėse subjektyviai interpretuoti darbuotojų gyvenimo ir visai neparadinės Kauno dalies – Vilijampolės – kasdienybės. Ši paroda – tai didelis ir prasmingas kolektyvinis kūrinys.

Peržvelgus kuratorės Auksės Petrulienės veiklą, išaiškėja, kad atminties tema dominuoja nemažoje dalyje ją įtraukusių projektų. Ši menininkė dalyvauja parodose („Q19: Memorabilia“ paroda „Įkūnyta atmintis“, KKKC), taip pat yra įkūrusi „Psilikono teatrą“, kuriame silikoniniai padarėliai vaidina pagal jos scenarijus.

„Mažųjų istorijų“ parodų cikle ji yra surengusi parodas apie medžių likimus ir apie garsaus Kauno fabriko „Drobė“ darbuotojus. Parodos „Didžioji pramonė: „Inkaras“ kontekste svarbu paminėti, kad kuratorė yra studijavusi grafiką VDA pas Edmundą Saladžių. Grafikės žvilgsnis išties pravertė siekiant sukurti ką nors dinamiško ir krintančio į akis salėje, kur apšvietimas toks blankus, kad bet kokios spalvos ištirpsta vos matomoje erdvėje. Šioje situacijoje pagelbėjo „Mažųjų istorijų“ spalvinę gamą atitinkančios informacinės lentelės, kurių neoninis geltonumas pakankamai rėžė akis, tad ekspozicija-instaliacija tapo gerai matoma net ir prieblandoje. Tačiau ne spalvos čia svarbiausia. Siekiant kalbėti žiūrovui per atminties prizmę, kur kas svarbiau tiksli koncepcija ir turinys – eksponatai, trumpi pasakojimai, amžininkų liudijimai. Visa tai įgyvendinta gana aiškiai ir be logikos spragų. Salėje išsirangęs vielos tinklo konvejeris tapo laiko mediumu. Daiktai išdėstyti chronologiškai, ir lankytojo žvilgsnis nuosekliai juda nuo vieno eksponato prie kito, kol pasakojimas pasiekia šiandieną.

Ekspoziciją galima laikyti vientisu kūriniu su labai konkrečiu tikslu – per istorinius faktus, asmeninius patyrimus ir sentimentalias dailininko įžvalgas atskleisti, kokį pėdsaką visuomenės atmintyje paliko „Inkaras“. Tiesa, dvi parodos dalys – daiktai su istorijomis ir Saladžiaus akvarelės – nebuvo taip sklandžiai sujungtos kaip visa kita. Nors jas jungia forma ir bendra tema, akvarelės kabo kitapus konvejerio sienų pasyviai nusisukusios nuo viso kito instaliacijos turinio. Gaila, kad architektūrinius sprendimus priėmęs parodos organizatorius nesugalvojo, kaip segmentus sujungti ne tik per formą, temą, bet ir per sudėtingesnį eksponatų prasmės ryšį.

Vis dėlto tai, kas vyksta konvejeryje, galima pavadinti mažu netikėtumų muziejumi. Kaip ir muziejuje, čia sudėlioti eksponatai su nedidelėmis „Mažųjų istorijų“ stilių pratęsiančiomis informacinėmis lentelėmis. Asmeninį santykį kuria parodoje panaudotos ištraukos iš darbuotojų liudijimų, nuotraukos, kuriose matomi fabriko darbuotojai, neslepiamos jų emocijos veiduose, o jų darbą ar laisvalaikį iliustruojančios fotografijos atkuria monotonišką fabriko gyvenimą.

Nors konvejeris ir panašus į neįprastos formos muziejų, jo kuriamas prabėgusio laiko fabrike naratyvas konstruojamas subjektyviai ir iškelia šiandien visuomenėje aptariamas sovietmečio ir epochų kaitos problemas: darbuotojų sveikatos ir higienos problemas gamyklose, neigiamą požiūrį į posovietinę privatizaciją, individo nuvertinimą, atsivėrusią rinką, technologinį atsilikimą, bendruomenės poreikius krizių akivaizdoje. Muziejų ekspozicijose dažniausiai randame vien faktinę medžiagą. Ši ekspozicija yra ir istorijos pasakojimas, ir meno kūrinys, instaliacija. Ji atskleidžia ypač intymias istorijos puses, todėl audrina ne tik protą, bet ir emocijas, o tai daug efektyviau stimuliuoja problemų suvokimo mechanizmą mūsų galvose ir instinktyvų norą jas spręsti.

„Didžioji pramonė: „Inkaras“ yra orientuota į galerijos lankytojo patyrimą. Eksponatai nukelia jį į konkretų laiką – sovietmetį, ir konkrečią aplinką – gumos fabriką. Tačiau ar patyrimui užtenka vien erdvės žaismo ir regimo vaizdo? Juk gyvename technologijų amžiuje. Sportbačiai, nuotraukos, paveikslai ir guminiai konteinerių ratukai lankytojo vaizduotę veiktų daug galingiau, jei organizatoriai būtų pasitelkę muziką, kvapus arba leistų žiūrovui kai ką iš tų daiktų paliesti ir šioje kelionėje laiku dalyvauti ne vien kaip stebėtojui. Potyriams sukelti skirta šiuolaikinė paroda, kurioje esame priversti žiūrėti į eksponatus už metalinių konvejerio grotų, yra tiek pat interaktyvi, kiek televizijos žiūrėjimas ar žvalgymasis į eksponatus meno arba istorijos leidinyje.

Interaktyvumo čia stinga, kaip ir minėto kokybiško apšvietimo ir iki galo išbaigtos parodos elementų jungties. Unikalios ir autentiškos istorijos įtraukė, trumpam laikui apšvietė kaip geras reportažas ar dokumentinė laida. „Didžioji pramonė: „Inkaras“ pasiekė savo tikslą – papasakojo tai, ką turėjo papasakoti.