Vidmantas Čepkauskas

Bendraujant su žmonėmis labai greitai pasimato jų žinių gylis ir plotis

Vidmantas Čepkauskas „Vidis“ – vienas geriausiai žinomų ir įdomiausių Lietuvos diskžokėjų, „Silence Family“ narys ir VDU absolventas. Jeigu jūs dar nesate girdėję Vidžio muzikos – rekomenduojame pasiklausyti  I’ll be gone, Who Shot The Silence, Changed… Tikime, kad liksite maloniai nustebinti. Na, o mes su Vidžiu kalbėjomės per VDU vakarėlį „Audio Teorija“.

Kada ir kaip prasidėjo tavo muzikinė karjera?

Rimčiau, profesionaliau pradėjau groti prieš dešimt metų, kai baigiau devintą klasę. Kaip ir daugelio pirmasis „krikštas“ buvo vasaros stovyklose, diskotekose. Tuo metu dar daug ko nežinojau: kas yra reguliuojami greičiai, plokštelės ir pan. Grodavau tiesiog iš juostų, kasečių ir visko, ką turėjau savo fonotekoje.

Kodėl nusprendei pasirinkti menotyros studijas?

Kai mokiausi vidurinėje, tuo pačiu metu lankiau ir dailės mokyklą. Man mene įdomu viskas: nuo meno istorijos, estetikos, filosofijos iki labiau praktinių dalykų, su kuriais buvau susidūręs pats. Aš visada – ir tada, ir dabar – tikėjau humanitarinio profilio specialybėmis, nepaisant to, kad šiandien gyvename specialistų visuomenėje, kurioje žmonėms, su plačiomis pažiūromis ir platesniu išsilavinimu, vis sunkiau rasti savo vietą. Sutikęs nepažįstamą žmogų visada galiu pasakyti, ar jis yra humanitaras.  Su pastaraisiais galima pasikalbėti apie viską: nuo meno iki politikos aktualijų ar įstatymų leidybos niuansų.

O į Muzikos akademiją noro stoti nebuvo?

Neišdrįsau stoti į Muzikos akademiją: neturėjau jokio, net minimalaus, muzikinio išsilavinimo. Laikiau save tiesiog dideliu melomanu. Kai dar buvau vaikas, buvo sprendžiama, ar leisti mane į dailės, ar į muzikos mokyklą. Matyt pats pasirinkau piešimą, nors tuo pačiu metu virtuvėje susidėjęs puodus „būgnais grodavau“.
Kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete, buvau nusižiūrėjęs būgnininkų kursus
kompozitorių profsąjungoje, nes visada labai norėjau tapti būgnininku. Tačiau ir vėl neišdrįsau. O šiuo metu saviraiškai naudoju kitų sukurtą muziką arba dalyvauju kitų žmonių muzikos kūrimo procese – tai irgi ne mažiau vertingas ir įdomus saviraiškos būdas.

Tavo muzikos stilius – išskirtinis, jį lengva atpažinti, ypač lietuviškos muzikos kontekste. Papasakok, kaip jį kūri?

Muzikinis skonis, braižas, estetikos suvokimas sukuria atpažįstamumą. Tikriausiai bene kiekvienas atlikėjas ar kūrėjas turi tam tikrą individualų stilių. O aš – perfiltruoju viską, kas man patinka, ir tai sudedu į savo kūrybą.

Studijuodamas universitete grojai. Ar netrukdė studijos muzikai, o muzika studijoms?

Studijuodamas Kaune grojau nedaug. Tuo metu daugiau kolekcionavau muziką, skaičiau, domėjausi. Jau tada pradėjau pirkti plokšteles, nors net neturėjau plokštelių grotuvo. Gyvenimą Kaune aš pavadinčiau savotišku pasiruošimo etapu, o tik persikraustęs į Vilnių pradėjau intensyviai groti. Kaunas su čia egzistuojančiu masinės muzikos pajautimu – niekada nebuvo mano miestas. Čia visada daug populiaresnė buvo tranki ir energinga elektroninė muzika, tuo tarpu mano muzika – tai gilaus skambesio muzika. Tad man reikėjo susirasti savo auditoriją.

Ar šiuo metu, prabėgus nemažai laiko nuo universiteto baigimo, tavo muzikoje dar galima užčiuopti menotyros studijų įtaką?

Sunku specifiškai įvardinti, kas iš to etapo yra pesikėlę į šias dienas. Tačiau, mano manymu, kiekvienas žmogus yra tarsi medis, kurį nupjovus pasimato labai daug rievių. Metų praleistų VDU neištrinsi. Yra tos rievės, nors taip akivaizdžiai dabar jų ir nesimato. Aplamai, bendraujant su žmonėmis labai greitai pasimato jų žinių gylis ir plotis. Visas per gyvenimą sukauptas bagažas. Galų gale, jei nėra į ką įdėti kuriamos muzikos ar kitos kūrybos, ji atrodo tuštesnė. Ir atvirkščiai, kuomet turi daug minčių, jausmų, žinių, į kuriuos gali įsupti savo darbą, jis ne tik atrodo, bet skamba visiškai kitaip: giliau, tikriau.

Ką labiausiai prisimeni iš studijų laikų?

Aš Vytauto Didžiojo universitete studijavau nuo 1997 iki 2001 metų. Tuo metu „Kaunas Jazz“ festivaliai buvo ypatingai geri ir kokybiški, ko negalėčiau pasakyti apie dabartinius. Rodos dabar – tik šešėlis belikęs. Anuomet „Kaunas Jazz“ buvo aktualus ir gyvas festivalis, o taip pat – ir labai stipri mokykla. Aš festivalyje pirmą kartą išgirdau naująjį norvegišką džiazą, tokius atlikėjus kaip Nils Petter Molvær, Bugge Wesseltoft. Festivalio rengėjai nepabijodavo atvežti atlikėjų, negrojančių džiazo ta tikrąja šio žodžio prasme. Kaune grojo  Jimi Tenor ar Courtney Pine, kuris tuo metu turėjo savo „undergroud“ programą. Taigi, mano manymu, gyvendamas Kaune išgyvenau ir auksinį „Kaunas Jazz“ amžių, kuris mano muzikiniam išprusimui davė labai daug. Tad ir šis prisiminimas iš studijavimo laikų – man ryškiausias. Visuomet festivalio labai laukdavau, nes norėjau išgirsti ir pamatyti kažką naujo. O dabar, nenoriu būti blogu pranašu, tačiau nežinau, ar šį pavasarį pamatysiu programoje kažką tokio, dėl ko vertėtų atvažiuoti.