VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų absolventės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie 2021 m. Kauno tarptautinę grafikos bienalę
Po gilaus meno bado duris atvėrė ir lankytojus pakvietė Kauno tarptautinė grafikos bienalė. Kur gimsta šviesa, kai aplink tamsu? Kas šiandien yra grafika, negi tik linijos, taškai ir rėžtuko štrichai? Atsakymai atveda į jau ketvirtą bienalės renginį, kuris intriguoja fizikiniu pavadinimu – „Šviesios prigimtis“. Rodos čia susipina mokslo pradmenys ir meno šaknys, atskleisdami ne mokslo, bet meno šviesos gimimą kūriniuose. „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje“ bei „Meno parko“ galerijoje įsikūrusi renginio ekspozicija žadina žmogišką smalsumą.
Ko tikimasi atvėrus grafikos bienalės duris? Greičiausiai klasikinės grafikos pavyzdžių, susijusių su tradicinėmis kūrimo technikomis, tačiau pats terminas – grafika – nors pirmiausia siejamas su vaizduojamosios dailės šaka, visgi šiomis dienomis tapo per platus, kad būtų tapatinamas vien su meno pasauliu. Pradedant dailės grafika ir keliaujant link kompiuterinės grafikos – grafika įtraukia technologijas ir nepamiršta kokiame pasaulyje gyvename. Išties, nereikia slėpti, kad kompiuterinės technologijos gana sunkiai iriasi į tradicinį meno lauką. Mat jos vis nustumiamos į šalį ir atskiriamos, kaip techninio mokslo dalis, o ne meno rūšis (nors yra kas tai vadina tarpdiscipliniškumu). Tačiau niekas nestovi vietoje ir su laiku keičiasi kūrybos technikos, reikalaudamos keisti ir požiūrį į jas, tačiau nepaisant to nenorėtume, kad kanoniniai, tradicinėmis technikomis atlikti grafikos kūriniai būtų visiškai pakeisti kitomis formomis elektroninėje erdvėje. Ko gero svarbiausia – laviruoti teisingai.
Šiųmetės Kauno tarptautinės bienalės sumanytojai ir organizatoriai išlaikė ypatingai gerą harmoniją tarp technologijų ir meno disciplinų, parodydami, jog dermė tarp mokslo ir meno yra įmanoma, o šviesa gimsta abiejuose, tik skirtingais pavidalais. Bienalėje galima rasti meno instaliacijų, kurios atskleidžia platesnį grafikos lauką, pažymi, kokia grafika vyrauja pasaulyje šiomis dienomis. Organizatoriai pasirinko technologijas parodyti akcentų pavidalu, parodoms suteikiant sodrumo, saikingai ir intelektualiai praplečiant sąvokos lauką. Bienalės kuratorius Evaldas Mikalauskis, teigia jog „2021 m. bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, sujungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. Fizikoje šviesa sklinda bangomis ir dalelėmis, o grafikoje ji kuriama rėžtuko štrichais, linijomis, taškais ir kitais būdais.“[1]
Nors ankstesnės šios bienalės pirmtakės kalbėdavo apie klasikinę grafikos sampratą – pirmoji bienalė „Kultūros linija“ susiejo asmeninę grafikos atlikimo kultūrą ir grafinę kultūrą plačiąja prasme; antroji eksperimentavo su tradicija ir siūlė susitelkti ties asmeniniais ieškojimais; trečioji pavadinimu „Grožis“ grįžo prie pirmosios iškelto siekio parodų lankytojams pristatyti darbus, atliktus klasikinėmis grafikos technikomis, ir atskleisti žiūrovui, kad grožis yra įvairiapusis ir atpažįstamas ne visuomet įprastomis formomis. – visgi šių metų renginys prabilo plačiąja grafikos retorika ir nusprendė neriboti šios technikos į vien tik dailės rėmus. Svarbu paminėti, kad bienalės svečiais tapo dalyviai iš Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Ukrainos, Rumunijos, Meksikos ir Australijos.
2021 m. bienalė padalyta į dvi dalis. „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus“ dalyje temų spektras prasideda nuo gamtos ir aplinkos: kur fizikinė šviesa tampa vienu iš svarbiausių gyvybės nešėjų. Vienas iš netikėtų sprendimų – vyraujantis Palangos saulės ir vėjo pasiskirstymas, kuomet baltame fone spalvoti taškai sudaro unikalią mozaiką – G. Kaščionienės darbas sukurtas kompiuterinės grafikos technika, pasitelkiant statistinį žymėjimą. Toliau S. Dackevičiūtė tęsia gamtos temą, ir įgyvendina klimato kaitos iliustravimo idėją, naudojant žemės spalvas išgauna abstraktų, spalvotą kūrinį, vaizduojantį saulės elektromagnetinio spinduliavimo sandūrą su žmogaus ekonominės veiklos padariniais planetoje. Darbui sukurti naudojamos foto/skaitmeninės grafikos priemonės, pasitelkiant spaudą ant plėvelių. Ko gero labiausiai akis traukiantis darbas priklauso Živilei Minkutei („Mirtinga(s)“). Kiek neįprastos vizualizacijos pasirinkimas, kuomet sienos kampo linkį atkartojantis daugiasluoksnės monotipijos kūrinys vaizduoja kalnų motyvus ir akmenuotą reljefą, apie kuriuos pati menininkė teigia, jog „darbas turi kelias kontrasto ašis. Kieti, grubūs ir amžini akmenys turi minkštų formų, o tamsi, niūri, sunki ir beviltiškumą perteikianti kompozicija turi aiškų šviesos – vilties momentą.“ Šiame kūrinyje susijungia gamtos peizažo ir paslaptingos metafizinės būties apraiška, kurioje kiekvienas atranda tai, su kuo asocijuojasi grafiškai išreikšta mintis. Kaip pati menininkė teigia, šviesą galima interpretuoti ne tik kaip fizikinį reiškinį. Pagal Ž. Minkutę dvasinės šviesos motyvas ypač svarbus mene, o fenomeno suvokimo laukas gali būti bekraštis. Taip pat nepamirštas ir Tomos Šlimaitės bekraštės jūros motyvas, kuriame estampo technika vaizduojama besikeičianti, bet kartu ir vienoda jūra. Bangos simbolizuojančios nepailstamą judėjimą, gali būti interpretuojamos, kaip nuoroda į šviesos sklaidą ir į jos prigimtį. Apskritai, grafikos bienalėje akcentuojamas kraštovaizdis nėra vien gamtos rėmuose, todėl galime pastebėti ir urbanistinį peizažą su sovietinių daugiabučių motyvais, kurie suteikia monumentalumo ir sunkumo įspūdį, taip lyg užstotų šviesą, tačiau pro savo sunkius šonus leistų jai judėti tolyn.
Taigi „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje“ įsikūrusi dalis grafikos bienalės kausto žvilgsnį estetika ir meniniu skoniu. Kūriniai saikingai ir skoningai pasižymi vienijančiu pagrindinės temos motyvu. Ekspozicinėje erdvėje gerai atsiskleidžia kompozicija, todėl parodos kuratoriaus darbas nusipelnė pagyrų, o muziejaus darbuotojai pabrėžia, jog lankytojai greitai pastebi šią estetikos raišką ir noriai laiką leidžia parodoje.
Tuo tarpu antroji bienalės dalis galerijoje „Meno parkas“ pasitinka kitokia tematika. Mažiau gamtos apraiškų ir daugiau interaktyvių instaliacijų, bei intymios tematikos. Grafikos darbų raiška įvairi, tačiau parodos sumanytojų pasirūpinta, kad pagrindinė bienalės tematika išliktų, kaip viską jungianti. Svarbu paminėti, jog estetinė parodos stilistika nėra taip gerai išpildyta, kaip pirmoje ekspozicijoje. Dėl didelės erdvės, išsidėsčiusios per tris aukštus, surengta paroda praranda kamerinės estetikos įspūdį, nors kai kurie kūrinių apipavidalinimai į parodą įneša dinamikos. Trumpiau tariant, „Meno parke“ eksponuojami kūriniai yra laisvesnės kompozicijos, kartais kiek chaotiški.
Galerijoje sutinkamas interaktyvumas yra stebėtinai išradingas. R. Krukonio ciklas “Zodiakas” stebina netikėtu išraiškos pasirinkimu – suvirintojo apsauginiai šalmai su zodiako žvaigždynų motyvais. Akis ypač traukia Hildos Lindstrom ir Eimučio Markūno ryškūs vaizdai „apsigyvenę“ monitoriuje, dėmesį ima valdyti judesys – primindamas, jog nebereikia apsimetinėti, kad nežiūrime į ekranų šviesą, kurios ryškumas tapo įprastai kasdieniškas. Šie kūriniai verčia susimąstyti, ar tikrai šviesos sklaidą mes jaučiame visur, kur ji yra? O gal apsibrėžiame rėmus, ignoruodami vienokią ar kitokią jos prigimtį?
Taigi 2021 m. tarptautinė Kauno grafikos bienalė atsiskleidžia (ar bent labai stengiasi) meno kūrinių derme ir vientisu temos išpildymu. Čia pabrėžtinas bienalės organizatorių profesionalumas ir estetiškai įgyvendintas darbas, nepamirštantis erdvėms suteikti kontrasto principų: aprėpiant šviesos pradmenų paieškas bei pasitelkiant klasikinės ir šiuolaikinės grafikos galimybes. Mintys, kurios lieka užvėrus bienalės duris persekioja ilgai ir tik viena tampa aišku – šviesa daugiau nei mokslas, grafika – žymiai plačiau nei menas.
Publikuota – kritikosatlasas.lt
