VDU Menų galerijoje “101” – Lietuvos menininkių paroda “Postidėja”
Kovo 27 d. 17 val. VDU Menų galerijoje “101” (Laisvės al. 53) atidaroma Lietuvos menininkių paroda “Postidėja”, kurioje, ekspozicijos autorės: Jurga Bailaitė, Ina Budrytė, Cooltūristės, Eglė Gineitytė, Orūnė Morkūnaitė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Marta Vosyliūtė ir Laura Zala, bendradarbiaujant su Europos lyčių lygybės institutu, atkreipia dėmesį į lygaus atstovavimo kultūroje siekiamybę.
Kaip teigia Laima Kreivytė, „Postidėja“ nėra dar vienas madingas „postas“ – tai šiuolaikinis būvis, kai idėjų kovas nustelbia „protų mūšiai“ ir skandinanti informacijos lavina. Šis būvis reikalauja permąstyti patį mąstymą ir idėjų artikuliaciją. Nors atrodo, kad drąsios idėjos mirė su didžiaisiais pasakojimais, tačiau vis dar yra mažieji – nematomi kaip namų ruoša ar į kanonizuotą dailės istoriją nepatekusios XX a. pradžios menininkės.
Nematomumas – viena iš konceptualių parodos gijų. Menininkės nustumiamos į pakraščius arba „neprisimenamos“, jų kūriniai dingsta, tampa nematomi ar neįgyvendinami. Jurga Barilaitė eksponuoja juodas drobes, su planuotų, bet nesukurtų filmų pavadinimais. Paveikslo drobė virta ekrano drobe, taip ir netapusi judančiu vaizdu. Eglė Ridikaitė tapo detektyvo sceną, vaizduojančią kaip dingo jos į Maskvos bienalę siųsti darbai.
„Postidėja“ yra tranzitinių erdvių ir tranzuojančių idėjų susitikimo vieta. Marta Vosyliūtė transformuoja romantinį nacionalinio peizažo mitą – Čiurlionio paveikslus ji paverčia komiksų serija, o Nidos vaizdus – ironiškomis stereotipų iliustracijomis. Eglė Gineitytė tapo tarpinėse erdvėse tirpstančius peizažus, medituojančius tarp šiapusybės ir anapusybės.
Beatričė Vanagaitė kvestionuoja nuogo moters kūno vaizdavimą fotografijoje ir savo santykį su tokiais atvaizdais. Ji įsiterpia į fotografiją, laikydama atverstą reprodukciją ir gestais ją komentuodama. Laura Zala atgręžia objektyvą į save, išryškindama moters patirties dualizmą. Jos fotografijų cikle „Vidinis konfliktas“ matome ne vieną, o dvi autores toje pačioje vietoje, atliekančias skirtingus veiksmus.
Kita konceptuali jungtis – skrydis (ir krytis). Aukšta ir žema, juoda ir balta, vyras ir moteris – binarinėmis opozicijomis grįstas mitinis mąstymas nėra toks nekaltas, kaip atrodo. Dažniausiai viena priešybių pusė vertinama teigiamai, kita – neigiamai. Inos Budrytės tema – skraidantys vyrai: slidininkai, lakūnai. Orūnė Morkūnaitė inscenizuoja ore nardančių lėktuvų dvikovą, fotografuodama pačios pagamintus modelius.
Laisvydės Šalčiūtės moterys „krenta“ iš malonumo, jas sprogdina vidinė erotinė energija. Jos tapybos darbų ciklas „Visiškai privatu“ įkvėptas Slavojaus Žižeko tekstų ir pasakose užfiksuotų moters transformacijų.
Ar įmanoma nubrėžti aiškią ribą, nedalyjant pasaulio į juodą ir baltą, išryškinant ne priešybes, o jungtis? Paulinos Eglės Pukytės judantys vaizdai „Žinia“ ir „Šokis“ vizualiai skirtingi, bet kelia panašias mintis – ar gauname pranešimą, ar tik jo regimybę, o gal pranešimo parodiją? Svarbu ne tik kaip, bet ir kas žiūri, kas turi interpretacijos ir sprendimo galią. Cooltūristės, apžvelgusios Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje istroriją, klausia: ar tik vyrų lydimos menininkės gali atstovauti savo valstybę? Jos kreipiasi į Lietuvos menininkes kviesdamos: „Užimk Venecijos bienalę!“
„Postidėja“ nėra vienkartinis įvykis. Paroda, kovo 8-ąją atidaryta Vilniuje, VDA ekspozijų centre „Titanikas“, kovo 27 – balandžio 6 rodoma Kauno galerijoje „101“, o birželio 20 – liepos 8 keliaus į Panevėžio miesto dailės galeriją. Kiekviename mieste ekspozicija keičiasi. „Postidėjos“ parodoje keliami klausimai vis dar aktualūs, todėl jos laikas yra KOVO ∞.
