SOS Neris
Architektūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros lektorė dr. Jolita Butkevičienė;
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Menotyros katedros vedėja Jūratė Tutlytė
Balandį buvo pradėtos „mįslingos“ 8 metrų apsauginės dambos, už kurios turėtų kilti daugiabučių kvartalas, statybos unikalioje Kauno vietoje dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante. Detalusis planas, kuriame buvo numatytas mažųjų laivų uostas, 194 m ilgio krantinė ir komercinės paskirties patalpų zona, nesutampa su šiandien bendrovės „YIT Kausta“ realizuojamu projektu. Krantinė, dėl kurios statybų jau dabar upės vaga yra susiaurėjusi, virsta stačiu betoniniu šlaitu su 3 takeliais ir 1 laipteliais. Po keleto viešų architekto Audrio Karaliaus laiškų ar dėl sutapimo žemsiurbė, kasusi upėje be savivaldybės leidimo, iš Neries akvatorijos dingo. Šis komentaras ne apie kaltųjų paieškas, o apie visuomenę, kurioje verslas savo interesus gina aktyviau nei intelektualai apeliuoja į viešo intereso pažeidimą.
Krantinės sutvarkymas negali užkirsti fizinių ir vizualinių ryšių su Neries upe ir kartu senamiesčiu, o priešingai – privalo juos sukurti. Atsižvelgiant į technines galimybes, krantinė turi būti tvarkoma plačiomis terasomis, kuriose skirtingais metų laikais gali vykti įvairiapusė veikla. Turėtų būti sukurta galimybė šiltuoju periodu kuo arčiau vandens įrengti lauko kavines, organizuoti kultūrines, menines, sportines akcijas, suteikti žmonėms galimybę patogiai kojas pamerkti į vandenį. Vietos patrauklumą didintų mažų laivelių prieplaukos, vandens transporto nuomos galimybė, laivelis, kursuojantis iš senamiesčio į Vilijampolės krantinę. Tinkamai apšvietus kairiojo kranto istorinius objektus, krantinė ir šaltuoju metų laiku taptų viena patraukliausių teritorijų mieste. Senamiesčio panoramos ir upės teikiamą vizualinę vertę privalu išnaudoti kultūrinėms ir rekreacinėms vertėms kurti.
Upės – miesto atsiradimo, augimo, o kartais žlugimo priežastis
Įgyvendinus dabartinį planą, Neries upė bus visiškai išstumta iš Kauno gyvenimo. Kadangi Nemunas jau yra beveik izoliuotas nuo miesto, išskyrus Panemunę ir dalį Šančių, kur plėtojama gamtinė-rekreacinė veikla, bus prarasta paskutinė galimybė atkurti urbanistinius ryšius su upe. Čia pravartu priminti, kad miestas, kaip žmonijos civilizacijos reiškinys, visada glaudžiai susijęs su vandeniu. Upės, jūros, ežerai ar kiti vandens ištekliai yra neatskiriama miesto tapatybės dalis, jo atsiradimo, augimo, kartais ir žlugimo priežastis. (Tai nereiškia, kad reikia bijoti biblijinio, viską naikinančio Neries upės potvynio, kurį sutramdyti gali tik betoniniai šlaitai.)
Upės nuo pat Kauno įkūrimo (1408 m.) tapo viena svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių arterijų, jų dėka Kaunas tapo lygiaverte Vakarų Europos miestų tinklo ląstele. Prekybos, kultūrinių idėjų apyvartos kelias lėmė urbanistinį, architektūrinį, kultūrinį miesto savitumą. XIX a. geležinkelis sumenkino upės, kaip transporto arterijos, svarbą, tačiau XX a. tarpukariu buvo sėkmingai plėtojamos pramoginės-rekreacinės vandens panaudojimo galimybės. Taigi daugiau kaip 550 metų laivai Kaune buvo neatskiriama miestovaizdžio dalis.
Sovietmečiu prasidėjo planinga, miestą visiškai skurdinanti, atskyrimo nuo upių veikla. Palemone, Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Žemojoje Fredoje prie Nemuno ir Neries įkurtos uždaros pramoninės teritorijos, upės paverstos gamybos atliekų surinkimo vietomis. Iš centro iškeltas uostas ir visos prieplaukos. Teritorijose, kurios nenaudotos gamybai, ilgainiui nutiestos gatvės, atkertančios upes nuo miesto (Karaliaus Mindaugo pr., Jonavos g., Neries krantinės g., Marvelės g.). Į upių izoliavimą sutelkta veikla toliau plėtojama ir nepriklausomybės metais.
Taigi, abiejų upių ryšiai su Kauno miesto urbanistinėmis struktūromis ir miestiečiais beveik sunaikinti sovietmečiu. Priešais senamiestį esantis Neries krantinės ruožas yra vienintelė vieta, kur tuos ryšius dar galima atkurti. Iš mums rūpinčio dešiniojo kranto atsiveria vizualiai patrauklus miestovaizdis, kuriamas svarbiausių miesto tapatybę išreiškiančių architektūros objektų ir turintis vieną svarbiausių gamtinių vertybių – upę.
Akivaizdu, kad miesto tapatumas nėra baigtinis reiškinys, tačiau šiuolaikinės demokratinės visuomenės stengiasi išsaugoti, išryškinti ir naujai interpretuoti esminius, seniausius istorinius klodus atskleidžiančius aspektus. Priešais senamiestį esanti Neries krantinė turi didelį šiuolaikinės miesto kultūros sklaidos potencialą, bent iš dalies užtikrinantį Kauno kaip upių miesto tapatumo išsaugojimą. Todėl kyla klausimai, ar Kaunas vis dar yra miestas dviejų upių santakoje, ar čia telkšo tiktai du susisiekimą apsunkinantys kanalai? Neries krantinės pavertimas sunkiai įveikiamais betoniniais įtvirtinimais su siauru, pavieniam praeiviui skirtu takeliu visiškai nuskurdins miestovaizdį, o svarbiausia – iš Kauno miesto tapatumo galutiniai ištrins upes.
Interesai: tarp viešo ir privataus
Tokioje situacijoje kaip ši atsakymas yra labai paprastas, jei jau nesigilinti į kitas to priežastines istorines, sociokultūrines aplinkybes. Privatus interesas šiuo atveju laimi didžia dalimi dėl to, kad jo vykdymo ir tvirtinimo procese viešumo nebūta nei kvapo…
Niekas ne tik neklausė visuomenės, ką ji apie tai mano, nei ko ji nori ar apie ką svajoja. Dar daugiau – daug kas nuo jos tiesiog yra slepiama. Projektų vydymo ir tvirtinimo valdininkų koridoriuose kultūra, o tiksliau nekultūra, peržengia visas įmanomas ir neįmanomas ribas. Šiuo atveju sprendimas dėl projekto buvo priimamas nuslėpus tai net nuo KAUET (Kauno architektūros ir ekspertų tarybos), ką jau kalbėti apie eilinį savo miestu susirūpinusį kaunietį.
Būkime atviri iki galo ir vadinkime dalykus tikraisiais vardais. Pirma, tai yra savotiškas nusikaltimas prieš Kauno bendruomenę, kuri lieka nežinioje, ir yra painiojama, jei ne kvailinama, tokio strategiškai miestui svarbaus objekto kaip šis klausimais. O antra, tai yra akivaizdus tarptautinės Orhus konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2001 m., pažeidimas. Ši Jungtinių Tautų konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę užtikrinti „teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje” (Konvencijos 1 straipsnis).
Kauno Santakoje statomo gyvenamojo kvartalo projekto ir apsauginės dambos tvirtinimas gabalais bei visa jo užkulisinė detektyvinė istorija liudija apie akivaizdų nenorą užmegzti atviro pokalbio nei su visuomene, nei su ekspertais. Tai sukuria prielaidas neskaidrumui bei galimai slaptiems privataus intereso kėslams. Šioje istorijoje apmaudu yra ne tik tai, kad projekto kokybė yra taip toli nuo pasaulinių miestų prie upių plėtros tendencijų, siekiančių „išrėdyti“ centrines krantines iš betono pančių, bet ir dėl privataus intereso trumparegiškumo. Juk rūpestis ir gebėjimas suderinti viešą ir privatų interesus yra galingas raktas taip pat ir į komercinę projekto sėkmę, jau nekalbant apie kitas simbolines, pridėtines vertes, pavyzdžiui, pozityvaus vietos naratyvo radimąsi, kas, tikėtina, galėtų itin efektingai pasitarnauti ir projekto viešųjų ryšių kampanijoms.
Norisi tikėtis, kad sutelkus visas valingas suinteresuotos bendruomenės ir valdininkų pastangas vis dėlto pavyks projektą sustabdyti ir jį patobulinti atsižvelgiant ir į visuomenės poreikius. O štai su verslo ar privataus intereso trumparegiškumu, matyt, teks dar kurį laiką dorotis, kol tai įgaus bent kiek labiau atsakingą, į darnią plėtrą ar mąstymo ekologiją orientuotą dimensiją.
