Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Kauno paveikslų galerijoje vykusią parodą „Drambliai ir chameleonai“

Nemažas būrys lankytojų patraukė į Kauno paveikslų galeriją, mat ten buvo atidaryta skambaus pavadinimo paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1975–1982“. Čia vis pasirodo ir meno gerbėjų ar su menu nieko bendro neturinčių, tik pavadinimu susižavėjusių žmonių, kuriuos sudomino nugirstas egzotiškumo prieskonis. Vieni parodoje iš Lietuvos menininkų tikėjosi netikėtų džiunglių motyvų sovietų okupacijos metais – nusivylė nieko neradę. Kiti bandė atsekti perkeltinės prasmės vingrybes – ir čia ne visiems pasisekė.

Ne vienas eina į šią parodą smalsumo vedamas – ką gi išvysime? Koks sovietų okupacijos poveikis buvo menui, kokie suvaržymai bus atskleisti? Visiems aiškiai žinoma, gerai pažįstama cenzūros veikla, tačiau galbūt išvysime kažką paslaptingo, mums nesuvokiamo ir iki šiol Lietuvoje dar nematyto – pavyzdžiui, dramblį? Galbūt tai bus nauja, vakarietiškos koncepcijos, moderni paroda, rodanti, kiek paaugome muziejų srityje, galbūt jau vykstame į meno safarį? Visas šias mintis kurstė gana gera ir tikrai garsi parodos reklama, kuri paskatino žiūrovą apsilankyti Paveikslų galerijoje.

Šios parodos kuratorės Kristinos Civinskienės idėja – atskleisti laisvą ir kontroliuojamą kūrybą Sovietų Lietuvoje. Kaip rašoma ekspozicijos anotacijoje: „Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos.“ Keistas pavadinimas parodos kuratorės paaiškinamas metaforiškai: „Sovietmečiu kūrusiems menininkams apibūdinti pasirinkti simboliniai, skirtingas savybes turintys gyvūnai – drambliai ir chameleonai. Drambliai – ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai, šeimyniški ir emocingi. Chameleonai – driežai, turintys specifinių savybių, padedančių prisitaikyti prie aplinkos.“ Taip menininkai sulyginami su specifiniais gyvūnais, vienus laikant drambliais, kurie ištikimi ir lojalūs tradicijoms, kitus chameleonais, kurie visur ir visada prisitaiko, kad susikurtų geresnį būvį. Kitaip tariant, žmonės galėtų būti driežai (o jiems mes priskiriame neigiamą konotaciją) ir drambliai, kurie asocijuojasi su sunkiais, nejudriais ir nepatogiais gyvūnais, į kuriuos, pagal šios parodos koncepciją, mes žiūrime pozityviau. Tiesa, parodos kuratorė nenusako, kurie yra kurie, spręskime patys.

Kristina Civinskienė yra Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų rengimo skyriaus vadovė, kūrusi nemažai įvairaus tipo asmeninių ir grupinių parodų. Garsiausia ir turbūt kontroversiškiausiai vertinama yra „Geriausio metų kūrinio paroda“, į kurią kiekvienais metais įdedama daug kuratorės ir menininkų pastangų. Kiek panašesnio konteksto į aptariamą – „Nepriklausomos Lietuvos grafikos paroda“ Tartu dailės muziejuje (Estija, 1999). Taip pat garsi šios kuratorės paroda „Arbit Blatas (1908–1999): nuo Kauno iki Niujorko“ (2019). Tačiau „Drambliai ir chameleonai“, ko gero, buvo garsiausiai reklamuojami, sulaukė nemenko populiarumo socialiniuose tinkluose ir yra viena didžiausių šios muziejininkės rengtų ekspozicijų. Deja, kol kas dailės kritikos straipsnių apie parodą neteko skaityti. Į menotyrinę analizę linko, tačiau be kritikos gaidelės ir liko Kauno dienraštyje pasirodęs Gintarės Vasiliauskaitės tekstas („Lietuvos dailė sovietmečiu – tarp dramblių ir chameleonų“, 2020 10 04, https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/lietuvos-daile-sovietmeciu-tarp-drambliu-ir-chameleonu-988629).

O diskutuotinų aspektų ilgai ieškoti netenka. Dar stovint ant laiptų prie įėjimo į akis krinta parodos aprašymas. Jo ilgis – nuo lubų beveik iki grindų. Na, tekstą tikrai galime įskaityti, nors šriftas galėtų būti kiek didesnis, tačiau teksto gerokai per daug. Sienos, nudažytos raudona spalva, primena mūsų tautos raudonosios istorijos etapą – šioje vietoje kontekstas tikrai neblogas. Dešinėje pusėje pasitinka skulptūros salelė – nedidelė, gerai sudėliota erdvė, skirta skulptūros ekspozicijai, papuošta raudonu, temą atitinkančiu kilimu.

Likusi parodos dalis – tapyba. Žengi žingsnį artyn ir jautiesi apakęs. Taip, apakęs, tačiau ne nuo grožio, o iš tikrųjų nieko nematai. Matyt, todėl, kad neužtenka nupirkti naujų šviestuvų, bet juos reikia ir sureguliuoti, norint, kad aliejinė tapyba parodytų ir vaizdą, ne vien spindesį. Spindesio čia daug, o iš arčiau apžiūrėti techniką, potėpį ar tiesiog įžiūrėti siužetą tampa misija neįmanoma. Tenka į viską žvelgti kampu, tai kiek apsunkina meninius potyrius, tačiau lankytojui ne taip jau retai tenka taikytis su realybe. Tai parodos architektės ir dizainerės atsakomybė, į kurią, tikėkimės, ateityje bus žiūrima rimčiau.

Grįžkime prie parodos koncepcijos. Į parodą yra įtraukti įvairūs menininkai. Jos branduolį sudaro dvi kūrėjų grupės – prisitaikėliai ir tuo metu nepatikimais laikyti menininkai, kuriems savo kūrybą teko slėpti arba likti paribyje. „1982 m. galerijos III a. atidaryta nuolatinė sovietinio meno ekspozicija. Tais pačiais 1982 m. galerijoje įvyko „Penkių Kauno dailininkų“ paroda, kurioje kauniečiai tapytojai Alfonsas Vilpišauskas, Mikalojus Šalkauskas, Alfredas Šatas, Jūratis Zalensas ir Arūnas Vaitkūnas rodė „tyliojo modernizmo“ kūrinius, reflektuojančius vidines menininkų būsenas. Ši paroda priminė sovietmečiu egzistavusią ir kitą – autsaiderišką – dailininkų poziciją“, – rašė Civinskienė. Šių dviejų opozicinių linijų pabrėžtumą galime matyti visoje ekspozicijoje, taip pat ir iškabintoje anotacijoje. Parodos idėja labai graži ir įtaigi, apie ją reikia ir būtina kalbėti, tačiau yra ir kitas labai svarbus aspektas: nors kuratorė ir nenorėjo skirstyti autorių, netyčia suskirstė „Penkių Kauno dailininkų“ parodos dalyvius apibūdindama kaip „tylųjį modernizmą“ propaguojančius menininkus. Taip jau parodoma kryptis, kuri garsiai buvo laikoma paslaptyje. Keista, kad tokie Lietuvos klasikai kaip Audronė Petrašiūnaitė, Jonas Čeponis, Julius Čepėnas, Adolfas Krištopaitis yra sugretinti su gana pusėtinais autoriais. Toks pateikimas verčia susimąstyti, ar ši paroda tik nėra skirta į paviršių iškelti retai rodomiems kūriniams be didesnės atrankos. Iš to kyla noras diskutuoti, ieškoti atsakymo, tačiau ne visada jį galima rasti. Matyt, toks parodos sumanymas.

Parodoje galime matyti kampu išdėstytą ekspoziciją, kuri galėtų priminti Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje sovietų ekspozicijos sales, tačiau ten yra racionali tvarka: iš vienos pusės – ideologiniai kūriniai, iš kitos – buvusių nepripažintų autorių kūriniai. Kauno parodoje atrodo, kad darbai išmėtyti atsitiktine tvarka, ideologiniai darbai sumaišyti su vadinamųjų „dramblių“ darbais. Suprantama, nenorima daryti įtakos žiūrovo pasirinkimui vertinant kūrinius, tačiau parodos suplanavimas atrodo atsitiktinis: nėra nei chronologijos, nei menininkų pasirinkimo argumentavimo.

Žinoma, tokios parodos plačiąją visuomenę domina ir vertinamos teigiamai, nes jų metu mes galime apžiūrėti kūrinius, kurie dėl ideologizuoto turinio įkalinti muziejaus fonduose amžiams, o dabar yra puiki galimybė juos pamatyti, su jais susipažinti ir galbūt atrasti talentų, net ir netikėtoje „chameleonų“ pusėje. Edukaciniu požiūriu ši paroda tikrai gali reprezentuoti tam tikrus okupacijos metus ir mokyti apie meno prisitaikymą, tačiau bendra jos koncepcija, estetika, pateikimas, tvarka vertintini pusėtinai. Todėl, peržiūrėjusi šiuos aspektus, prieinu prie išvados: nors menas ir moko matyti, estetikos požiūriu iki dramblių ir chameleonų safario laukia dar ilga kelionė.