Atidaroma doc. dr. Rimanto Plungės fotografijų paroda „Pauzės”
Šiandien, gegužės 17 d., 18 val., Savicko paveikslų galerijoje (Basanavičiaus g. 11, Vilnius) atidaroma VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docento dr. Rimanto Plungės fotografijos paroda „Pauzės”
PAUZĖ MUMS IR APIE MUS…
Malonu pristatyti drąsaus ir savitą braižą plėtojančio menininko, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docento dr. Rimanto Plungės kūrybą. Jo nuosekliai vystomi fotografijų ciklai nenustoja gluminę dėl užfiksuotų tikrovės atvaizdų ir jų tarpusavio komponavimo. Plungės išplėtota meninė kalba ženklina joje esant ne tik atsitiktinumą, bet ir logiškai grindžiamą vizualinio pasakojimo strategiją. Šiuo atveju žiūrovą užklumpa duali ir sukeistinta patirtis; t. y. Plungės kūrinius galima traktuoti kaip kvietimą dialogui, provokavimą pasiduoti klaidžiojimo po asociacijų labirintus malonumui. Kai kurie tikrovės atvaizdų deriniai paklaidindami žiūrovą, mums rodo, kad racionalūs žodžiai ir logiškai popieriuje išguldytas raštas tampa bejėgiai prieš jausmus įaudrinančius vizualinius pasakojimus. Šie klystkeliai gali priversti žiūrovą iš naujo atrasti save, o gal būt net perkainoti savo vertybes, pasverti tai ką dauguma mūsų laiko vertingais arba bereikšmiais daiktais, reiškiniais arba patirtimis…
Naujoje parodoje menininkas vienu metu mūsų ir savęs klausia apie tai kas yra pauzė, kaip ją galima ne tik mąstyti ir įvardinti žodžiais, bet ir kaip perteikti vaizdais. Šiuo atveju Plungės kūriniai ir jų pagalba keliamas klausimas apie pauzę mane verčia prisiminti Johno Cage jokiais instrumentais neišgrojamą muziką, Kazimiro Malevičiaus atpažįstamų tikrovės formų ir figūratyvinės tapybos strategijos atsisakymą paveiksluose, Marko Rothko prioritetą spalvos deriniams tapyboje ir jų pagrindu tyrinėjamą harmoniją, Billo Violos minimalias vaizdo projekcijas, keliančias asociacijas su budistų meditacijos fenomenu.
Vis dėl to Plungė puikiai suprasdamas Vakarų kultūros vaizdavimo tradiciją kviečia mus ieškoti ir surasti kitokias pauzes, o taip pat išlaisvinti daiktuose ir jų santykiuose tvyrančias, dar niekados anksčiau neįvardintas pauzes. Viena vertus, Plungės pauzės, kuriamos fotografijos medijos pagalba, yra pripildytos prasmėmis, antra vertus prasmės žaismas mums kuria ne tuščias, bet gana pilnas, o kai kada net perpildytas pauzes. Paradoksas, bet pauzė pripildyta prasmėmis vis tiek Plungės kūryboje išlieka ir niekur nepradingsta… t. y. ji netampa užpildyta talpa, kurios apibūdinimui nebetintų pauzės sąvoka.
Galima teigti, kad pauzės į mus ne tik kalba ir nenutyla, bet kartu paskleidžia tam tikrą įtampą, kartais lemia nebūtinai sąmoningą pasipriešinimą, o galiausiai jos keldamos klausimus apie mūsų aplinkoje tarpstančius daiktus drįsta mūsų paklausti ar tikrai save visada puikiai suprantame kaip čia ir dabar esantį homogenišką „AŠ“? Vargu ar šiuo atveju galimas koks nors vienprasmis ir teisingas atsakymas…
Galiausiai, Plungės sukurtos vizualinės pauzės netyla. Jos lyg atvira žaizda, vienu metu didina skausmą ir traukiasi… Taigi, pauzės skauda garsiai, tikriausiai dėl to man norisi retoriškai paklausti – ar gali būti kas nors skausmingiau ir garsiau už pačias pauzes?… Turiu nuvilti, ir vėl konstatuoti, kad į šį klausimą nėra teisingo atsakymo. Kad jo neverta ieškoti rodo mums pati Plungės kūrybą; t. y. kūriniai neklausia mūsų apie pačias pauzes… jie tiesiog yra… jie tiesiog „išskauda“ mūsų pasaulį tam tikromis, skirtingos trukmės pauzėmis… Plungės fotografija mūsų klausinėja tik apie mus pačius…
Verta paminėti, kad Plungė kūryboje gausiai naudoja fotojuostą. Savo kompozicijose jis specialiai mums palieka įrodymus (kadrų numerius, pirštų ir dulkių atspaudus, etc.). Menininkas parodo, kad kūryboje labiausiai yra taikoma analoginė technika. Juosta – tai atvaizdų anatomijos pagrindas. Ji kaip sustabdyta akimirka pati save signifikuoja lyg tam tikrą pauzę. Taigi, Plungės kūryba ne tik yra pauzė klausianti mūsų apie mus pačius, bet ir dar kartą kelianti klausimą apie tai kas yra fotografija, kas yra laikas ir erdvė atvaizduose, koks yra pasaulis net ne sekundėje, bet jos atitinkamoje dešimtojoje, o kartais ir šimtojoje dalyje… Fotografija yra tikrovės pauzė, kurios negalėtume pamatyti ir apmąstyti, o galiausiai net susimastyti ties didžiaisiais gyvenimo klausimais, jei neturėtume šios puikios atvaizdų kūrimo medijos!
Prof. dr. Remigijus Venckus
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
