Menų fakulteto mokslininkių straipsnis publikuotas prestižiniame žurnale „Urban History“
Visagino miesto maketas (XX a. 8 deš.), eksponuojamas Visagino viešojoje bibliotekoje, 2023. Nuotr. Linaros Dovydaitytės.
Cambridge University Press leidžiamame prestižiniame mokslo žurnale „Urban History“ (Q1) publikuotas Menotyros katedros docentės, V. Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto mokslininkės dr. Linaros Dovydaitytės ir Menų fakulteto alumnės Oksanos Denisenko straipsnis „Nuclear urbanity as heritage“. Straipsnyje analizuojama branduolinė urbanistika – savitas pramoninio miesto planavimo, erdvinės organizacijos ir socialinės dinamikos variantas – pasitelkiant kultūros paveldo perspektyvą.
Tyrimas atskleidė, kad sovietinė industrinė urbanizacija veikė ir kaip savita paveldo forma, kurioje persipynė skirtingos laiko sampratos, propagandiniai tikslai ir išsaugojimo praktikos. Tyrimui pasirinkto Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams skirto Visagino (buvusio Sniečkaus) memorializacijos istorija rodo, kad naujas, nuo nulio sukurtas miestas nuo pat pradžių buvo suvokiamas kaip įamžinimo vertas urbanistinis darinys, nepaisant standartizuotos architektūros. Pasak L. Dovydaitytės, dar tebevykstant statyboms, miestą jau siekta įmuziejinti, o naujieji gyventojai buvo kviečiami fiksuoti ir rinkti statomo miesto istorijas ateities kartoms.
Ankstyvos memorializacijos praktikos padėjo įvairioms gyventojų grupėms – tiek iš visos Sovietų Sąjungos atvykusiems Ignalinos AE specialistams, tiek vietos valdžiai ar kultūros sektoriaus veikėjams – formuoti naujas bendruomenes ir derėtis dėl miesto tapatybės. Politinių pokyčių laikotarpiu branduolinio urbanizmo paveldas tapo disonansiniu, atskleidus kolonijines šio projekto dimensijas ir iš naujo svarstant profesines ir etnines miesto gyventojų tapatybes. Pastarąjį dešimtmetį, vykstant Ignalinos AE eksploatacijos nutraukimui, vietoje disonanso išryškėjo bendras supratimas, kad branduolinė praeitis gali tapti vietos regeneracijos ištekliu, o nauji veikėjai šią istoriją perima ekonominei plėtrai ir turizmui.
Ekskursija Visagine, 2024. Nuotr. Linaros Dovydaitytės.
Straipsnyje pristatyti tyrimo rezultatai pakoreguoja šiuolaikinėse kritinio paveldo (critical heritage) studijose įsitvirtinusią nuostatą suteikti ypatingą vertę autentiškų vietos bendruomenių kuriamam ir perduodamam paveldui. Visagino kaip branduolinio kolonializmo urbanistikos atvejis atskleidžia, kad atominės energetikos kontekste pati bendruomenės sąvoka nėra savaime suprantama ir stabili, o paveldo kūrimas kaip tik veikia kaip priemonė kurtis naujoms bendruomenėms, derėtis dėl vietos tapatybės ir projektuoti ateitį.
Publikacija reikšmingai papildo ir tarptautines industrinio paveldo studijas, kuriose įprastai kultūrinis pramoninių miestų vertinimas atsiranda sulig deindustrializacija. Sovietų Sąjungoje, skirtingai nei Vakarų šalyse, pasireiškė paveldo „prezentizmas“, skatinęs net naują architektūrą laikyti paveldu dėl jos „sovietiškumo“, o ne senumo ar unikalumo. Straipsnyje parodoma, kad Visagino atveju sovietinis paveldo „prezentizmas“ paliko ilgalaikę socialinės atminties ir urbanistinių vaizdinių struktūrą, leidžiančią miesto praeitį nesunkiai pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms. Šiandien kultūrinis Visagino perinterpretavimas išlieka įrėmintas kaip išskirtinis branduolinės urbanistikos projektas gamtos apsuptyje, o sudėtingesni klausimai, tokie kaip etninės įtampos ar aplinkosauginiai padariniai, dažnai lieka nuošalyje.
Straipsnis buvo parengtas vykdant tarptautinį projektą „Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo bendruomenės, materialumai ir vietovės“ (2021-2024) ir remiant Lietuvos mokslo tarybai (LMTLT) pagal sutartį Nr. S-JPIKP-21-1. Plačiau apie projektą
