Pristatoma Menotyros katedros dėstytojos Aušrinės Cemnolonskės monografija
Tai monografija apie vizualų, interpretacinį istorinių įvykių perteikimo dailės kūriniuose lauką, lydintį Lietuvos kultūrą nuo XVIII amžiaus pabaigos, kuris nėra vien tik praeities laikų aktualija. Dar ir šiandien istorinės atmintinos datos dažnai tampa pretekstu naujiems kūriniams atsirasti, o visuomenėje šurmuliuoja diskusijos kaip vaizduoti savo tautos praeitį, klausiant ar būtinas reprezentacinis iškilus tonas, realistinė vaizduosena, ar galima laisviau pažvelgti į svarbių įvykių pateikimą? Šiuolaikinio meno prieigos siūlo kritiškai permąstyti nusistovėjusias istorinių įvykių ir asmenybių vaizdavimo klišes, deromantizuojant, demitologizuojant ir rekontekstualizuojant buvusius pavaizdavimus. Tačiau tokie principai, neprisideda prie nacionalinio mito palaikymo. Tokių svarstymų kontekste ir iškilo poreikis atidžiau pažvelgti į daugiau nei 200 metų trukmės Lietuvos istorijos vaizdavimo tradiciją, klausiant kiek istorinė dailė buvo svarbi valstybiniu mastu ir kaip ji susisiejo su konstruojamais nacionaliniais naratyvais? Kaip keitėsi vaizduojamų istorinių įvykių siužetai ir kas lėmė jų selektyvumą? Kiek šis žanras, tradiciškai laikomas konservatyviu, pakluso naujų meno krypčių, tendencijų ir formatų įtakai? Kiek jis dalyvavo istorijos perrašinėjimo procesuose ir galiausiai kokį Lietuvos istorijos įvykių vaizdinį mes turime?
