Keisti meno lauką iš vidaus | Vaida Stepanovaitė
Startuoja mūsų tinklapio rubrika #naujakarta, kurioje Menų fakulteto studentai pasakos apie savo veiklas kultūros ir meno lauke, pristatys naujas idėjas bei dalinsis jų įgyvendinimo patirtimis.
Pirmoji #naujoskartos dalyvė – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete menotyrą studijuojanti Vaida Stepanovaitė aktyviai veikia šiuolaikinio Lietuvos meno lauke: ji ne tik organizuoja meno renginius (Vaida yra festivalių „Insanitus“ ir „Centras“ meno vadovė), bet ir yra viena iš meno vadybos platformos „Arthesis“ steigėjų, naujos projektų erdvės „Kabinetas“ ir elektroninio žurnalo „NEU/N“ įkūrėjų ir kuratorių. Vaida Stepanovaitė taip pat prisidėjo inicijuojant, o dabar ir vadovauja Kultūros vadybininkų asociacijai. Visos šios iniciatyvos, inovatyviai jungiančios meno tyrimų, vadybos, kuratorystės, komunikacijos veiklas, ne tik dinamiškai atliepia Lietuvos meno lauko situaciją, bet ir siekia ją keisti.
Vaidą Stepanovaitę kalbina VDU MF doktorantė Kristina Steiblytė.
Kaip atsidūrei meno vadybos lauke?
Viskas prasidėjo vieneriais metais dailėtyros studijų Vilniaus dailės akademijoje. Ten studijuodama pradėjau savanoriauti šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“ ir kitose institucijose bei projektuose. Tai buvo pirmasis žingsnis į meno lauką. Po pirmo kurso kuravau pirmąsias parodas Kaune, o po jų sulaukiau pasiūlymų dalyvauti įvairiuose projektuose. Kaip tada įlipau, taip ir neišbridau.
Tavo CV yra daugybe projektų, kuriuose dirbai ir tebedirbi Lietuvoje bei užsienyje. Gal gali pasidalinti įspūdingiausiomis savo patirtimis?
Visos per kelerius darbo metus sukauptos patirtys yra įdomios, išskirtinės ir įspūdingos. Bent jau man pačiai, nes kiekvienas dalykas kurį veikiau davė kažką naujo, leido mokytis kažko pasiekiant ar klystant, bendraujant su profesionalais. Tad ką nors išskirti sudėtinga. Bet tiek man, tiek aplinkiniams, geriausiai įsimena didelio masto projektai. Pavyzdžiui, medijų meno festivaliai „Insanitus“, „Centras“ Kaune, kuriuose dirbu meno vadove.
Praėjusiais metais daugiau dirbti su muzika „Centro“ festivalyje vadovaudama audiovizualinei programai „GrieŽtas srautas“. Supratau, kad galiu gilintis į naujas sritis, atsirado noro daugiau eksperimentuoti, pasižiūrėti, kur galėtų nuvesti vizualiųjų menų ir muzikos tyrinėjimas.
Kuo Tave sudomino meno vadyba?
Pati neseniai galvojau apie tai. Supratau, kad labai mėgstu būti užkulisiuose. Tai mane žavi, nes mėgstu matyti, kas iš tikrųjų vyksta, procesą, ne vien tik fasadinę pusę. Iki kol paroda atsiduria ant sienų ar įvyksta festivalis, įdedama nežmoniškai daug darbo. Meno vadyboje mane į priekį veda aistra, azartas ir meilė šitai veiklai. Be viso to būtų labai sunku, nes profesija sudėtinga: kasdien tenka bendrauti su daugybe žmonių, reikia išpildyti daug lūkesčių, susidurti su tiek vyriausybinėm, tiek nevyriausybinėm institucijom, suderinti visų reikalavimus ir norus. Tai gali labai sekinti, juo labiau, kad darbo valandos niekada nesibaigia ir tenka beveik atsisakyti laisvalaikio. Reikia labai mylėti šitą veiklą, kad galėtum toliau „važiuoti“.
Panašu, kad ir myli: esi dviejų organizacijų, susijusių su kultūros vadyba, steigėja. Gal gali papasakoti apie jas abi?
Keletą metų padirbusi su jaunais menininkais pamačiau meno lauką iš vidaus ir pastebėjau įvairių problemų kasdien susidurdama su panašiais menininkų klausimais, nežinojimais, lūkesčiais ir t.t. Tad pamaniau, kad atėjo metas laisvai samdomo kultūros vadybininko dalią šiek tiek pakeisti ir įsteigti savo organizaciją. Taip gimė meno vadybos platforma „Arthesis“, kurią įsteigiau su kolege Rūta Stepanovaite. Užsiimame jaunų menininkų vadyba ir ieškome naujų modelių, kaip tai galėtų veikti. Norime vykdyti ne galerinę, institucinę vadybą, o nepriklausomus praktinius dalykus, pradedant ir labai smulkiais: parodos anotacijos parašymu, pagalba rengiant parodą, konsultacija ir kita.
Iš pradžių buvo daug nežinios. Nežinojome kaip apskritai ateiti į kultūros lauką per praktinę pusę, kaip siūlyti naujus dalykus rinkai, turinčiai nusistovėjusias taisykles. Tačiau vis tiek nusprendėme pabandyti ir veikiame jau ilgiau nei metus. Kiekvieną dieną dirbame su daug menininkų, vykdome daug projektų. Ir menininkai jau supranta, kad gali gauti vadybinę paslaugą, neturėdami visko aiškintis patys ir aukoti kūrybos laiko. Vienas pagrindinių mano norų, kad menininkas galėtų atsidėti kūrybai ir neturėtų rūpintis biurokratiniais, administraciniais dalykais. Skirtingų žmonių – skirtingos užduotys, o kai tai apsijungia – įgyvendinami dideli dalykai.
O Kultūros vadybininkų asociacijai taip pat jau daugiau nei metai. Buvau pakviesta būti viena iš šešių asociacijos steigėjų ir visai neseniai tapau jos direktore. Tiek valdybos, tiek asociacijos nariai atstovauja daugmaž skirtingoms meno sritims. Noras jungtis kilo matant problemas kultūros vadybos lauke, neaiškumus finansavimo srityje, tam tikruose kultūros politikos sprendimuose. Galų gale jaunam, pradedančiam žmogui nėra aišku, kaip būti kultūros vadybininku profesine prasme: kaip tinkamai išsilavinti, kaip dirbti, kur eiti, ką daryti. Tad mes asociacijoje renkamės, keliame mums aktualias problemas, ieškome sprendimų ir bandome į tai įtraukti kuo daugiau žmonių. Labai džiaugiamės prisijungiančiais naujais nariais.
Paminėjai kultūros politikos problemas. Kaip manai, ką pirmiausiai reikėtų imtis svarstyti šioje srityje?
Didžiausia problema, regis, yra kultūros finansavimas. Lietuvoje nėra mecenatystės tradicijos, tad išeina taip, kad visas kultūros laukas, kuriame veikia nelygiaverčiai „žaidėjai“, gyvena iš valstybinių pinigų ir visi kovoja dėl to paties krepšelio. Tai lemia kaip skirstomos lėšos, kokie projektai įgyvendinami, nes turbūt be išimties visos kultūrinės įstaigos daugiau ar mažiau yra priklausomos nuo valstybinio finansavimo. Be to, tai turi įtakos tiek lauko, tiek kultūros politikos formavimui. O pastaroji yra dažniausiai nuleista iš viršaus, remiantis Europos kultūros politikos gairėmis, sudaromomis iš karto keliems metams, ir visas kultūros laukas turi pagal tas gaires žaisti: turi atitikti reikalavimus, kurie nebūtinai yra tinkami visiems kultūros veikėjams.
Grįžkime prie meno. Kas Tau pačiai įdomu?
Menas mane dominai įvairus ir aš tikrai neapsistoju ties viena disciplina. Galbūt artimiausi yra vizualieji menai, tačiau viskas persipina. Bendradarbiauju su kolege choreografe ir šokėja iš Pietų Korėjos. Šokio projektuose kartu dirbame jau porą metų. Taigi tikrai nesakau „ne“ kitoms meno sritims.
O vizualiuosiuose menuose kai kurie dalykai mane sužavi tam tikru momentu: kartais ieškau video meno, kartais – įdomių objektų. Bet kaip kultūros vadybininkė dirbu tik su tais menininkai, kurie man įdomūs. Negalėčiau dirbti su tuo, kas manęs asmeniškai nežavi, nėra įdomu. Dingtų aistra. Todėl turiu savo vidinę subjektyvią atranką.
Ar Tau, kaip meno vadybininkei, tenka savo paslaugas siūlyti menininkams, ar jie patys jau Tave susiranda?
Pastaruoju metu jau patys menininkai ateina. Tai parodo, kad buvo teisingai dirbta. Nors iš pradžių jų reikėjo ieškoti, įkalbinėti, pristatinėti organizaciją. Dabar ateina toks laikas, kai teks rinktis, su kiek menininkų galėsim kokybiškai dirbti vienu metu, nes skirtingiems projektams reikia skirti daug laiko ir pastangų. Darbo ir meno sričių, su kuriomis dirbame, daugėja, tad norėtųsi organizaciją plėsti. Neseniai „Arthesis“ atidarė savo projektų erdvę “Kabinetas” Kauno senamiestyje, A. Mapu g. 20.
Dažnai kalbama apie badaujančius menininkus, kritikai vis kalba apie menkus honorarus. O kultūros vadybininkai iš savo darbo pragyventi ar gali?
Jeigu labai nori, gali. Iš tiesų ir menininkas, ir kritikas gali pragyventi iš savo darbo. Tiesiog reikia nepamiršti, kad kiekvienas darbas turi būti atlygintas.