Už meilę!
Kristina Steiblytė
Scena iš spektaklio „Gelbėkime meilę”. Donato Stankevičiaus (NKDT) nuotrauka
„Gelbėkite meilę!“ – šaukia nuogas vyras dideliu pilvu ir labai plonomis kojomis. Iš jo juokiasi, o jis vis nenustoja šaukęs, net ir tada, kai paslydęs ant ledo nukrenta. „Gelbėkite meilę!“.
Agnius Jankevičius, kaip Danielio Danis pjesės „Akmeninių šunų bučiniai“ veikėjo penkiolikmečio Nikio matytas beprotis, Kauno dramos teatre taip pat kviečia gelbėti meilę. O pasinaudodamas tuo, kad kalba nuo teatro scenos (tad tikrai bus išgirstas), režisierius siūlo ne tik kovoti už meilę, bet taip pat ir priešintis greitam maistui, tuščiai madai, patogioms tiesoms, bekonfliktiškam, saugiam ir nuobodžiam gyvenimui, lengvai suvartojamiems jausmams, norui prisitaikyti ir patikti bet kokia kaina.
„Gelbėkime meilę“ – spektaklis-manifestacija. Tad nenuostabu, jog prieš spektaklį žiūrovai jau žinojo, už ką ir prieš ką bus siūloma kovoti. Tiesa, formos greičiausiai tikėtasi kitokios: jau matyti to paties režisieriaus to paties dramaturgo pjesių pastatymai tame pačiame teatre („Paskutinė Diuranų daina“ 2009 m., „Akmenų pelenai“ 2010 m.) leido įsivaizduoti ir šį pastatymą būsiantį fragmentiška drama su dominuojančiu monologiniu kalbėjimu, keliais nuosekliai sukurtais veikėjais, intymia atmosfera ir tragiška istorija. Tiesa, tragišką istoriją „Gelbėkime meilę“ išgirdome. Tačiau tai nebuvo intymi kelių personažų išpažintis, žiūrovus paverčianti pasyviais scenoje kuriamo pasaulio stebėtojais. Šį kartą, nors ir egzistuoja neįprastais vardais vadinami veikėjai, veiksmas iš tikrųjų vyksta mūsų gyvenimuose, kreipiamasi tiesiai į žiūrovus, prie intymaus dviejų aktorių darbo prisijungia ir masuotė bei muzikantai (visi jie – teatro darbuotojai), intymumą griauna mikrofonai, skandavimas, mosavimas kumščiais ir viduriniais pirštais, o virš žiūrovų galvų kabo viską stebinti, visus mus daug vartojančiais prisitaikėliais padaryti norinti klouniškai nugrimuota didžiojo brolio galva su fališka nosimi.
Viskas prasideda ir baigiasi beždžionės-mikrobangų krosnelės (Saulius Čiučelis) skelbiamu kebabų kiosko steigimu. Pradžioje beprasmis, lėkštais juokais perpildytas monologas apie naują produktą McSosyskenąnutraukiamas lazdomis nešinų vaikinų, juodais džemperiais su gobtuvais ir po skaromis paslėptais veidais. Jie sudaužo ir išveja beždžionę, nes nenori jos siūlomo gyvenimo. Spektaklio pabaigoje situacija apsiverčia: ta pati beždžionė, atsivedusi pastiprinimui morką, nutraukia manifestaciją-protestą ir surišusi iškeltas juodų gobtuvų armijos rankas, išsiunčia visus iš scenos. Tačiau tie, kurie nori keisti, nedingsta: jie dar pasirodo, praslenka kaip šešėliai, primindami, kad liks ir neasimiliuosis, nes jie nenori gyventi taip, kaip siūlo beždžionė ar virš galvų meiliai šypsantis raudonnosis. Šie priešingų mąstymų susidūrimai tiesiogiai nurodo mūsų kasdienį gyvenimą, kasdienį iššūkį rinktis, kuo ir kaip būti. Jie yra spektaklio įrėminimas, atribojimas nuo pasakojamos istorijos ir tuo pačiu metu jungtis tarp kiekvieno salėje sėdinčiojo asmeninio pasaulio ir Danis dramos erdvės.
O pastarasis, kaip ir buvo galima tikėtis, liūdnas, nykus, mistiškas ir su greitai užgesinamais laimės pliūpsniais. Pasakojama istorija apie skaudžias patirtis, apie užrakintas širdis ir baimę bei negalėjimą mylėti. O atrasta meile ir pasitikėjimu pasidžiaugti ilgai netenka: viską nutraukia mirtis. Istorijoje veikia devyni personažai, kuriuos kuria du aktoriai – vaidai juodais džemperiais su gobtuvais apsirengusios minios (VDU vaidybos pirmo kurso studentai). Spektaklio metu Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas nuolat keičia skirtingų lyčių ir amžių personažus, prieš kiekvieną sceną prisistato, kas jei dabar bus, užsideda personažą nurodantį ženklą (akinius, medalioną, peilį, maišelį) ir padedami greta esančios gaujos pasakoja savo istoriją. Tačiau brechtiškas pasakojimo būdas (kaitaliojami personažai, remarkos skaitomos į mikrofoną, veiksmą nutraukia dainos -atliekamos, žinoma, gyvai, skanduojami tekstai primena antikinį chorą) neleidžia įsijausti į pasakojimą ar susitapatinti su kuriuo nors personažu (gal ir nesąmoningai, bet atribojimą kuria ir pjesės vertimas, kur grubūs monologai dažnai derinami su perdėm poetiška kalba). Juo labiau, kad tiek spektaklio struktūra, tiek muzika („The Doors“, Nickas Cave’as ir kt.), tiek pažintis su kitomis Danis dramomis neleidžia net gražiausiomis, jautriausiomis spektaklio akimirkomis patikėti laiminga pabaiga. Personažams Nikiui ir Džiuki baigsis blogiau nei Romeo ir Džiuljetai, nors jų meilė daug svarbesnė, nes gimė ne nesantaikoje, o ten, kur niekas nemoka mylėti, ten kur giedras dangus ir geras seksas, kur visiškai išlaisvintas, visoms aistroms atsiduodantis kūnas yra svarbiau už visiškai išlaisvintą, kitą priimti ir mylėti galinčią sielą.
Papasakota istorija tampa įrodymu, kad meilę reikia gelbėti. Įrodymą įtikinamu paverčia režisieriaus pasirinktas pasakojimo būdas, puikiai suvaldyta masuotė (jai, deja, kai kur pritrūko tikslumo sinchroniškai sakyti tekstus), įdomiai ir tiksliai dirbantis Aleksandras Kleinas (ne pirmą kartą sukuriantis išskirtinį vaidmenį Jankevičiaus spektaklyje). Nei užsnūsti, nei atsipalaiduoti neleidžia ir scenų bei akcentų išdėstymas ir išskirtinė pasakojimo jėga, užkertanti kelią sentimentalumui, galinčiam prasiveržti kalbant apie meilę. Meilę reikia gelbėti, už ją, kaip daroma scenoje, reikia kovoti kumščiais ir lazdomis, ją saugoti svarbu kaip gyvybę. Spektaklyje tai netampa liepiamąja nuosaka, mes nesame provokuojami ar verčiami patys kelti kumščius ir skanduoti, tiesiog stebime aktorių atliekamą liudijimą. Dėl to, kaip praėjusio amžiaus viduryje pastebėjo Jerzy Grotowsky, veiksmas persikelia į žiūrovų galvas ir sielas ir pasyvius stebėtojus paverčia aktyviais dalyviais, pasiryžusiais prisijungti prie gelbėtojų.
Tiesa, galima nesutikti su spektaklyje juntamu noru demonizuoti šiuolaikinį vartotojišką pasaulį: juk ne visi priešai tūno greito maisto užkandinėse ar kalba iš televizoriaus ekranų, mes galime rinktis, ką valgyti, galime išjungti televizorius. Augusto Boalis jau seniai įvardijo, kad Vakarų pasaulyje žmonėms beveik nereikia kovoti su išoriniais priešais: mes turime policininkus galvose, veikiančius daug stipriau nei bet kokia beždžionė-mikrobangų krosnelė. Susitvarkyti su jais ir yra tikrasis iššūkis. Ir nors „Gelbėkime meilę“ nekviečia kovoti tiesiogiai su jais, vis dėlto spektaklis-manifestacija gali tapti priemone jei ne nuginkluoti, tai bent iš vėžių išmušti tuos galvose įsitaisiusius ir baimes skleidžiančius tvarkdarius. Kad taip nutiktų, šis neįprastas, agresyvus ir jautrus spektaklis-manifestacija turi pakankamai jėgos.
Publikuota www.menufaktura.lt