Kauno kamerinis teatras tęsi duotą pažadą
Kauno kamerinio teatro naujoji vadovybė tęsi duotą pažadą atgaivinti teatro repertuarą bendradarbiaujant su kitomis teatrų institucijomis ir pakviečiant dirbti iki šiol šiame teatre nedirbusius kūrėjus. Tai paliudijo pirmoji teatro naujojo sezono premjera – su VDU teatru kurtas bendras kūrybinis darbas „DreamWorks“, režisuotas Agniaus Jankevičiaus.
Kūrybinė dvikova
Pamaištavęs socialinių ir politinių aktualijų tematika kitų teatrų scenose, šį kartą režisierius sugrįžo prie žmogaus reikalingumo, būties prasmingumo ir meilės klausimų, į kuriuos atsakymų ieškojo ankstesniuose savo spektakliuose, ypač pastatytuose pagal poetiškąją dramaturgo Danielio Danis kūrybą. Šįsyk kūrybinėn dvikovon iškvietęs šiuolaikinį rusų dramaturgą, teatro ir kino režisierių Ivaną Vyrypajevą A.Jankevičius drąsiai kupiūruoja jo tekstą ir gerokai sumažina veikėjų skaičių išryškindamas pjesėje keliamą amerikietiškų svajonių fabriko gaminamos produkcijos neigiamo poveikio klausimą.
Ypač išryškėja meilės (kaip pilnatvės) ir apgaulės (kaip tuštumos) priešprieša. Meilės tematiką režisierius tyrinėja keliaudamas nuo vyrą ir moterį kankinančio jausmo iki metafizinių šio pojūčio apraiškų. Tiesa, pastaruoju atveju kiek santūriai, kadangi režisierius visuomet išlaiko kritinę distanciją tikėjimo ir religijos atžvilgiu.
I.Vyrypajevo kūrinyje vaizduojama šiandienė pernelyg neišsiskiriančių žmonių kasdienybė yra permirkusi budizmo filosofijos, artimos pačiam rašytojui, postulatuose. Spektaklyje istorija įžeminama atsisakant nemažos dalies šių pamokslavimų, scenoje nuskambant ne vienam rusiškam keiksmažodžiui ir liejantis vos ne atskirą vaidmenį įgaunantiems velnio lašams, kuriais yra vaišinami ir žiūrovai.
Spektaklyje palikti keturi personažai (trečdalis iš pjesėje veikiančiųjų) ir centrinis salės erdvės išplanavimas, kai žiūrovai turi susėsti aplink centre esančią pagrindinę veiksmo vietą, kuria intymią, kameriniam teatrui ir tinkamą atmosferą.
Centre – A.Kleinas
Aktoriaus Aleksandro Kleino įkūnijamas Deividas spektaklyje virsta ir pagrindiniu personažu, ir esminiu pastatymo pranašumu. A.Kleinas – daugiausia (o ir jo biografijoje) stipriausių vaidmenų sukūręs aktorius, dirbantis kartu su A.Jankevičiumi. Būtent šio režisieriaus darbuose aktorius geriausiai geba atsiskleisti. Pastaruoju metu Kauno teatro scenoje jį teko matyti ne taip ir dažnai, o neretai ir atliekant antraplanius vaidmenis.
„DreamWorksuose“ jo aktorinei raiškai suteikiama gana daug erdvės, ir jis tai išnaudoja, pademonstruodamas sukauptą sceninę patirtį. Deivido vaidmeniu jis priartėja prie to, ką puikiai yra įvaldę sostinėje dirbantys geriausi šalies aktoriai – vaidybinio natūralumo, kai sunku įžvelgti nusitrynusią ribą, skiriančią patį aktorių ir jo personažą. Tuomet taip ir lieka paslaptis, ar aktorius vaidina, ar būna savimi.
Teatrališkumo mažai belieka ir A.Kleino personažo atveju. Jo Deivido išvaizda, elgsena ir daiktinė aplinka sufleruoja, kad jis – tiek kuria nors Niujorko gatve, tiek Laisvės alėja galintis žengti šiuolaikinis jaunas vyras, kamuojamas taip pat bet kuriame pasaulio mieste gyvenančiam žmogui opių rūpesčių. Jis itin švelnus, mylintis, bet ir agresyvus, nenuspėjamas.
Deividas niekaip negali sugrįžti į visaverčio gyvenimo ritmą po žmonos mirties. Nuolat ją regi ir su ja kalbasi. Žmoną, tiksliau, jos šmėklą, spektaklyje vaidina Marcelė Zikaraitė, vis negirdimai prieinanti iš kurio nors scenos kampo ir vyrui primenanti, kad jos jau nebėra gyvųjų pasaulyje. Jųdviejų ryšys yra atviras ir šiltas, nors gaubiamas ir didžiulio sielvarto.
Moteriškoji linija
Deividui tenka susidurti su dar dviem veikėjomis, išryškinančiomis kitus jo asmenybės bruožus. Į pagalbą jam atskuba VDU teatrui vadovaujanti aktorė Goda Piktytė, kuri, jungdama dialogą su atpasakojimu, suvaidina visą būrį įsivaizduojamų Deivido tėvo bičiulių ir vieno jų žmoną – savo pačios esminį vaidmenį.
Spektaklis „DreamWorks“. Remio Ščerbausko nuotrauka
Savo charizmatišku būviu ji spektaklyje vysto linksmąją liniją, nenuilstamai bandydama pokštauti ir juokauti, kartais kiek šiurkštokai įsiverždama į pagrindinio veikėjo kančios ir nihilizmo kupiną vienumos pasaulį. Jos ironija neapleidžia net ir jai nužudžius žmogų. O kur dar žiūrovams žaismingai dalijamos viskio taurelės… Abejingam jai likti tiesiog neįmanoma.
Vis dėlto jos siurprizai ne itin veiksmingi Deivido atžvilgiu, tada it koks angelas sargas jam G.Piktytės veikėjų iniciatyva atsiunčiama Lenos Orlovos herojė Elizabetė, kurios identitetą sunku įvardyti – tarpinis variantas tarp psichologės ir pranašės. Neva Deivido žmonos priešmirtiniu prašymu savimi be galo tikinti ji pasirodo jo namuose nekviesta ir bando sugriauti tai, ką brangiausio turi A.Kleino personažas – atmintyje gyvą žmonos portretą. Šis kontaktas pagimdo agresiją ir pyktį. Paaiškėja, kad Deividas ne viską žinojo apie savo mirusią mylimąją, ir tai jam tampa netgi skaudžiau nei fizinė jos netektis. O gal tai tik vienas iš užsidirbti norinčios merginos eksperimentinių metodų?
Kas tikra, o kas tik kapitalizmo pagimdytų iliuzijų produktas – dilema, kurioje nuolat atsiduria spektaklio herojus.
Sapnų fabriko griūtis
Režisieriaus dramaturginės medžiagos pasirinkimai niekada nebūna nuspėjami ar pataikaujantys vyraujančioms teatro madoms. Priešingai, atėjus į kiekvieną jo premjerą galima pajusti tą patį norą priešintis tam tikroms susiformavusioms ir tarytum nebepajudinamoms tendencijoms, jas klibinti, „va taip“ perfomuluojant į „ne visai taip“. Žvelgti į žmogų supančią aplinką kaip į duotybę jam neįdomu. Tad lyg koks chirurgas operacinėje jis scenoje peroperuoja pjesę ar kurį nors politinį, socialinį, psichologinį, teorinį konstruktą.
Atskleisdamas sudedamąsias dalis ir jų tarpusavio jungtį, jis parodo, kas funkcionuoja ne visai gerai, kai ką pašalina ar pataiso pats, o kai ką atiduoda į žiūrovo vaizduotės rankas. Viso to tikslas – budinti žiūrovų (pa)sąmonę, griauti teatro, kartu ir paties gyvenimo, kaip pramoginių sapnų fabriko, sampratą. Kitaip tariant, gydyti mūsų sielas ir protus. Ir tai jau tapo vienu pagrindinių kūrėjo kūrybinių bruožų.
Manipuliacijos mechanizmo dekonstrukcija – A.Jankevičiaus kūrybos leitmotyvas – neaplenkia ir šio spektaklio. Čia užčiuopiama šiuo metu ypač Amerikoje populiarių veiklų, galinčių padėti išspręsti bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje kylančias problemas, tematika. Rinkoje atsiranda visiškai naujos, keistokos, žalingos psichinei sveikatai (fikcija susilieja su realybe) specialybės, kaip pasimatymų ekspertas ar už pinigus kitą apkabinantis apkabinėtojas, suteikiantis laimės jausmo jo pritrūkusiajam. Į tokias profesijas panašėja ir gana artimu emociniu kontaktu su kitu žmogumi paremtas L.Orlovos Elizabetės darbas. Pagaliau sugebėjęs su ja užmegzti vidinį ryšį Deividas jaučiasi apgautas, kai ji jam pasako, kad jai tai tik darbas, kurį sėkmingai atlikusi ji jį apleidžia. Visa tai tik dar labiau veda egzistencinės tuštumos link.
„DreamWorks“ – gyvenimo kaip egoizmo pritvinkusio slogaus sapno atspindys. Čia nėra viską lemiančio likimo, o tik žmogaus laisva valia rinktis. Dauguma pasirenka apgaulingai patrauklų savanaudiškumo kelią, tačiau naudos sau siekis anksčiau ar vėliau priveda prie traumuojančios akistatos, kai kitų apgaulė virsta saviapgaule. Spektaklio pabaigoje dedamas daugtaškis, tačiau kūrėjai palieka atsarginį išėjimą – meilę. Tikras, grynas, nesuvaidintas šis jausmas, kaip rodo veikėjų patirtis, veda link tikros pilnatvės, to, kas iš tikrųjų yra vertinga ir prasminga.
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Publikuota 