Feminizmas – ne keiksmažodis

Kristina Poškutė

Šiuolaikiniame šokyje dažnai keliama diskusija apie kūną ir jo reprezentavimą, analizuojami socialiniai skirtumai, kultūrinis ir asmeninis identitetas. Šis šokio žanras nemanifestuoja radikalaus feminizmo, bet kalba apie galimybę išreikšti moteriškumą nenuvertinant ir neoponuojant dviejų lyčių skirtumų. Modernus šokis, kuriam vystantis jis peraugo į šiuolaikinį, turi feministinius pamatus, paremtus garsių moterų šokėjų ir kūrėjų vardais (Isadora Duncan, Ruth St. Denis ir pan.).

Lietuvos moderniame ir šiuolaikiniame šokyje dominuoja moterys: jos kuria, šoka, stebi ir analizuoja. Nors šokio ir teatro kūrėjai bei kritikai vengia performansą ar spektaklį pavadinti feministiniu, lyg tai būtų kažkas negatyvaus, tačiau tokių bandymų yra. Vieną iš tokių pavyzdžių galima būtų laikyti Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektaklį „Medėjos“, kurio pavadinime jau yra užkoduota šokio problematika – tai moters likimas.

Nuo mito iki statistikos

Šokio spektaklio inspiracija – tai Antikos laikų Euripido tragedija „Medėja“. Kyla klausimas, o kaip susiję antika ir šiuolaikinė visuomenė, tačiau jau nuo pirmų spektaklio scenų visu savo tragizmu Medėjos mitas atgyja scenoje. Tai jau ne tik faktas, kad motina yra vaikų žudikė, tačiau remiantis feministinėmis teorijomis, kurios analizuoja moterį istoriniame kontekste, šis antikinis kūrinys atskleidžia tų laikų moters beviltišką padėtį visuomenėje: absoliučią priklausomybę nuo vyro, neturėjimą pasirinkimo laisvės, socialinio statuso ar galimybės išsakyti savo valią.

„Moteriai skyrybos – negarbė,
Taip pat pamesti vyro joms negalima.
Atėjus į namus, kur papročiai kiti,
Tėvų nemokyta, reik būti įžvalgiai,
Kad vyrui tu gražiai pataikytum įtikti“

(Euripidas 239-242)

Tai, kad Medėja nužudo savus vaikus galima įvardinti kaip pasekmę, atskleidžiančią tuometinę socialinę problemą, su kuria susiduria moteris, bet taip pat kaip pasipriešinimą patriarchaliniam autoritetui ir tradicijai. Medėjos prakeismas, kaip archetipas, aptinkamas visose epochose ir skirtingose kultūrose. Šiandieninė visuomenė nėra išimtis. Ši dilema iškelia į paviršių dar daugiau klausimų, kvestionuoja asmeninę, šeimos ir visuomenės atsakomybę.

Šokio spektaklio „Medėjos“ skrajutės aprašyme pateikti gana grėsmingi Lietuvos statistikos departamento skaičiai byloja, kad „kasmet Lietuvoje nužudomi 6-8 kūdikiai, tačiau viešai šie duomenys nėra skelbiami, todėl galima manyti, kad skaičiai daug didesni”. Tai gal verta apie tai kalbėti iš visų tribūnų ir visomis formomis. Šokio spektaklyje aktualizuotas Medėjos mitas perkeliamas į šiuolaikinę visuomenę, kuri taip pat priverčia moteris pamiršti motinišką instinktą ir paverčia jas žudikėmis. Pasirodyme dėmesys koncentruojamas ne į žudymo procesą, bet į galimas priežastis, kurios iššaukė tokius veiksmus. XXI a. išprususi, civilizuota visuomenė, o dėmesio centre vėl neišspręsta vyro ir moters santykių problema: nuo meilės iki neapykantos, nuo aistros iki agresijos, nuo gyvenimo iki mirties, nuo visuomenės toleravimo iki pasmerkimo…

„Medėjomis pavadinau šiuolaikines moteris, kurios žudo savo gimusius ir negimusius vaikus. Medėja pakeitė pasaulį nužudydama savo kūdikius, tai lyg prakeiksmas visai moterų giminei, tačiau mūsų pozicija, požiūris į užsimezgusią gyvybę, gali tai pakeisti“, – teigia „Auros“ vadovė, choreografė Birutė Letukaitė.

Šokio spektaklio „Medėjos“ vyksmu nesiekiama sekti Euripido tragedijos siužetu, o kuriama šiuolaikinės moters istorija. Pradžioje pasirodo Medėja (solistė Skaitra Jančaitė), kuri perteikia Medėjos archetipą. Ji juodais drabužiais, jos dainavimas primena raudą, kurioje skamba neviltis ir skausmas. Nuo pirmų akimirkų galima pajausti tą tragizmą, kuris tvyro scenoje. Pasirodę šokėjai, lyg nežemiškos būtybės, sustiprina, rezonuoja Medėjos skausmą.

Šokio kompozicija dažnai keičiasi, sukeldama žiūrovui vis naujas aliuzijas ir mintis: bėgantis laikas, laikrodžio rodyklės, vaikystė ir nerūpestingi žaidimai…., tačiau įtampa auga, kulminacijos laukimas darosi nejaukus.

Nei teisti, nei pasigailėti

Birutės Letukaitės choreografija sukuria stiprius moterų charakterius, kurie negali palikti nė vieno žmogaus abejingo: arba tave įtraukia į vykstantį tragizmą, arba tai gąsdina ir atbaido. Skaidros Jančaitės Medėja – tai tvirta laikysena, sodrus, prikimęs balsas, kuris nuo raudos pereina į nejaukų pikdžiugišką juoką. Šokėjos, kurios kuria siužeto dinamiką. Tai jos tampa meilės nimfomis, fatališkomis ir seksualiomis apsitempę bespalviais kostiumais, išryškinančiais kūno linkius; tai jos pasikeičia į dalykiškas, šiuolaikines moteris mažomis juodomis suknelėmis. Visos jos – medėjos, valdančios, gundančios, pasiduodančios ir pasitikinčios. Scenoje nėra kuriamas nekaltos merginos įvaizdis. Jos pačios renkasi ir juda link savo lemties.

Sukurta choreografija neindividualizuoja vyriškų charakterių. Šokėjai tiesiog padeda atskleisti moterišką tragediją, bet tai nėra patriarchalinės kultūros ar valdžios akcentai

Moteriško charakterio dominavimas ypač stipriai jaučiamas, kai susiduria Medėja (J. Jančaitė) ir Pranašas (Jokūnas Nosovas). Kontrastuojantys veikėjai didina įtampą. Ji valdinga, stipriu balsu ir laikysena, ilgais varno juodumo plaukais ir juoda suknele lyg prakeismas, šmėžuojantis moters prigimtyje, o jis šviesus, plastiškai judantis nuosaikusis, nors trumpam, numalšinantis scenoje vyraujančią įtampą.

Vyriška dominantė išryškėja tada, kai šokėja (Gotautė Kalmatavičiūtė) įkūnija nėščią moterį, ant pilvo pasirišusi lėlę. Nusižemininimas, padėties nevaldymas ir pasidavimas agresyviai vyriškai jėgai lyg legitimuoja patriarchalinę tradiciją … kol neprabunda medėjos archetipas, išprovokuodamas, priversdamas moterį nepasirinkti, bet tapti žudike

Tokį pateikimą galima interpretuoti įvairiai, kad Medėja oponuoja motiniškai prigimčiai, kovoja prieš motiniškus instinktus, protestuoja ir maištauja prieš likimą, socialinę sistemą ar vyrą, tačiau atomazga yra viena – vaikų žudimo aktas. Medėja nėra tik moteris. Tai šiuolaikinės moters archetipas, kuri tolsta nuo socialiai jai primestos prigimties ir kuriančios savarankišką prigimtį, pagrįstą pasirinkimu.

Birutė Letukaitė inovatyviai pažvelgė į Medėjos mitą. Aktualizuodama šią temą šiuolaikiniame kontekste, ji pateikė savitą problemos matymą, kaip moters dramą, kuri dar ir šiandien gali likti viena su pasirinkimo dilema. Išryškintų moteriškų ir prislopintų vyriškų charakterių perteikimą lėmė tai, kad kūrėjos tikslas nebuvo parodyti vyrų ir moterų santykius, bet atskleisti asmeninę moters dramą kaip socialinį reiškinį. Feministinės užuominos ar potekstės, kurias galima pastebėti ar pajausti spektaklyje, nėra jo trūkumas, o labiau išskirtinis, savitas bruožas.

Publikuota www.kulturpolis.lt