Klaida 404. Toks puslapis neegzistuoja

Menų fakulteto magistrei įteiktas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanojimas

Valstybinė lietuvių kalbos komisija išrinko du taisyklingiausia ir stilingiausia kalba 2023 m. parašytus mokslo darbus, kurių autorius  kovo 26 d. apdovanojo Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame renginyje. Šio garbingo įvertinimo sulaukė Menų fakulteto “Meno kuratorystės” programos magistrė Aušra Česnulevičienė už magistro darbą „Meninės sklaidos projektas ,,Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“ (Darbo vadovė prof. dr. Rasutė Žukienė).

Tai jau antras Aušros Česnulevičienės apdovanojimas, kaip jau rašėme, šis  magistro darbas  Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos – buvo pripažintas geriausiu Menų srityje. Didžiuojamės ir sveikiname  magistrę Aušrą Česnulevičienę ir jos darbo vadovę profesorę Rasutę Žukienę su reikšmingais įvertinimais.

 

Dr. L. Dovydaitytė apie kritinio paveldo klausimus – ką ir kodėl prisimename, o ką pamirštame?

 

Linara Dovydaitytė. Dariaus Petrulio nuotr.

 

Paveldas, istorijos traktavimas vis dažniau tampa įrankiais kultūriniuose karuose. Ypač tuomet, kad istorija ir paveldu tampa laikmetis, kurio liudininkai dar gyvi ir jį vertina per asmeninių patirčių prizmę. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentė dr. Linara Dovydaitytė, įsitikinusi, kad svarbu į paveldą žvelgti ne kaip į daiktą, bet kaip į gyvą, įdomų, tebevykstantį procesą, nuolat kintantį veiksmą su daugybe veikėjų. 23

„Kaip yra sakiusi kritinio paveldo studijų pradininkė Laurajane Smith, Stounhedžas tėra akmenų krūva lauko viduryje. Paveldu jį paverčia įvairiausios kultūrinės praktikos, tokios kaip archeologinės vertybės statuso suteikimas ar šiuolaikinių neopagonių ten atliekami ritualai“, – sako VDU mokslininkė. Kad jūsų požiūris į paveldą nėra tipinis, turbūt galima spręsti ir iš jūsų mokslinių interesų srities – branduolinės pramonės palikimas kaip kultūros paveldo objektas.

Šiandien paveldo tyrinėjimai turbūt neišvengiamai keičiasi, nes visa, kas tradiciškai suprantama kaip paveldas, turbūt jau ir ištyrinėta ir aprašyta?

Turiu prisipažinti, kad ilgą laiką „paveldo“ sąvoka man buvo nelabai įdomi ar net atrodė pernelyg konservatyvi. Ji asocijavosi tik su žūtbūtiniu siekiu išsaugoti status quo, savotiškai konservuoti praeitį, dažnai tokiomis pakylėtomis, romantinėmis formomis, atrodo, neturinčiomis nieko bendra su dabartimi. Mane, kaip mokslininkę, dirbančią su paveldo tema, ypač sužavėjo galimybė ne tik analizuoti, bet ir pačiai prisidėti prie procesų. Tyrinėju, kas vyksta, lyginu su pasaulinėmis praktikomis, įtraukiu į tarptautinius tinklus ir taip tarsi palaikau alternatyvias, Lietuvoje kol kas negausias paveldo apraiškas – dėmesį mažosioms istorijoms, žmonių balsams bei sudėtingoms temoms, bendruomenių įtraukimą, kūrybišką, eksperimentišką požiūrį į praeities įprasminimą ir aktualizavimą. Man atrodo, visi šie procesai, be kita ko, įneša įvairovės ir tuo praturtina bendrą mūsų paveldo ir atminties kultūrą.

Kodėl prasminga į paveldą žvelgti kaip į procesą, o ne tik kaip į statiškų objektų ar reiškinių saugojimą, konservavimą?

Esu vizualiosios kultūros ir šiuolaikinio meno tyrinėtoja, tad nekeista, kad pažvelgti į paveldą naujai, kitaip, mane pirmiausia paskatino menininkų projektai, kurie įdomiai komentuoja patį paveldo reiškinį, eksperimentuoja su jo išsaugojimo formomis, siūlo užduoti esminius klausimus – kodėl ir ką mes norime išsaugoti ateities kartoms, kodėl ir ką užmirštame? Man gal tie klausimai ir yra įdomiausi. Ne apie tai, koks yra geriausiais būdas išsaugoti vieną ar kitą pastatą, bet kokį vaidmenį paveldas atlieka visuomenėje? Kaip tas praeities įprasminimas susijęs su dabarties procesais, kokius konfliktus iššaukia, kokias socialines ir ekonomines pasekmes turi?

Lietuvoje yra labai įdomių meninių, kūrybinių projektų, kurie kritiškai užklausia oficialias, politines paveldo praktikas. Kritinio požiūrio pavyzdžiu galėtų būti daug dėmesio sulaukęs menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės performansas „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje (2021), nukreiptas prieš istorijos ir atminties viešose erdvėse sterilizavimą. Šį kūrinį galima suprasti ir kaip reakciją į tai, kad paveldas vis dažniau tampa ginklu kultūriniuose ir tikruose karuose, o politikai virsta atminties kariais. Man šis kūrinys priminė, kad paveldas apskritai nereiškia nei teigiamo, nei neigiamo dalyko, o veikiau yra mūsų suintensyvėjusių debatų išraiška. Tad klausimas, kaip mes elgiamės tuose debatuose?

Labai vertinu ne tik kritinę, dekonstrukcinę menininkų laikyseną, bet ir naujų alternatyvų ieškojimą. Įkvepiantis pavyzdys yra Kaune veikianti Šančių bendruomenė, kuriai pradžią davė menininkų Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo prieš gerą dešimtmetį inicijuoti kūrybiniai projektai. Čia turime atvejį, kai paveldo „darymas iš apačios“, gyventojų įsitraukimas į vietos įprasminimo ir šventimo veiklas sukūrė stiprią ir politiškai angažuotą bendruomenę.

Linara Dovydaitytė Ignalinos atominėje elektrinėje

Šiandien Šančių bendruomenė yra matoma plačiau, nes kovoja už savo teises dalyvauti rajono urbanistiniame planavime ir apskritai už viešųjų erdvių išsaugojimą Kauno mieste. Puikius bendruomeninio paveldo kūrimo rezultatus galima rasti jų tinklapyje esančiuose žemėlapiuose. O tai, kad gyventojų iniciatyva kai kurie rajono pastatai jau yra įtraukiami į oficialius vertybių sąrašus, rodo, koks svarbus gali būti bendruomenių, ne vien ekspertų, vaidmuo paveldosaugos srityje.

Užsiminėte, kad paveldas vis dažniau tampa ginklu kultūriniuose ir tikruose karuose, o politikai virsta atminties kariais. Vadinasi, paveldas turi daugiau nei tik istorinę, kultūrinę ir meninę vertę? Kodėl kai kurie praeities artefaktai yra tokie reikšmingi šiandien?

Kodėl paveldas išlieka toks aktualus? Sakyčiau, dėl to, kad vakarietiškoje modernioje kultūroje esame įpratę paveldą sieti su tapatybe. Atrinkti praeities ženklai, materialūs pėdsakai ar iš kartos į kartą perduodami papročiai turi ypatingą galią įteisinti, įtvirtinti kieno nors savasties, vietos, priklausomybės bendruomenei jausmus. Ilgą laiką tai buvo taikoma didiesiems nacionalinių valstybių kūrimo projektams, didelės „įsivaizduojamos“ bendruomenės – tautos – formavimo reikmėms. Tačiau tas pats galioja ir mažesnėms grupėms – konkrečios vietovės gyventojams, įvairioms mažumoms. Šiandien vis daugiau akcentuojama socialinė paveldo vertė, kuri ypač svarbi bendruomenėms ir vietovėms, patyrusioms stiprių pokyčių, praradimų. Praeities įprasminimas, kolektyvinis atminties darbas gali padėti žmonėms atsitiesti po radikalių politinių ir ekonominių lūžių, išlaikyti tapatybės tęstinumo jausmą, atgauti savivertę ir prasmės pojūtį.

Linara Dovydaitytė. Jono Petronio nuotr.

Lietuvoje turime daug nepapasakotų istorijų, kartais net užgniaužtų patirčių ir prisiminimų, ypač kalbant apie neseną, sudėtingą praeitį. Kadangi paveldas susijęs su tapatybe, tradiciškai jis įsivaizduojamas kaip kažkas būtinai pozityvaus. Paveldas visada yra atrankos veiksmas. Tad dažnai linkstama atsirinkti tiktai pozityvius, šviesius ar pasididžiavimo vertus dalykus, o nutylėti tai, kas sudėtinga ir gal net gėdinga. Tačiau praeitis visada yra daugialypė, apimanti teigiamus ir neigiamus dalykus, sąmoningus pasirinkimus ir atsitiktinai susidėliojusias aplinkybes. Todėl labai svarbu kalbėti ne tik apie šventinį (angl. celebratory), bet ir apie disonuojantį, prieštaringą paveldą.

Paveldą mes suprantame kaip praeitį, jos svarbiausius ir reikšmingiausius faktus, objektus. Tačiau, kaip ir istorija, taip ir paveldas kuriami šiandien. Tik ar įmanoma iš dabarties perspektyvų apsibrėžti, kas taps paveldu, o kas tėra nereikšmingos kasdienybės nuotrupos?

Šiuo požiūriu man įdomu stebėti bandymus praplėsti pačią paveldo sąvoką, įtraukiant į ją ne tik senus, bet ir naujus laikus, ne tik didingus ir retus, bet ir kasdieniškus, paprastus dalykus, sudėtingas temas. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje jau kurį laiką veikia menininkės Auksės Petrulienės įkurta bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“, kurioje vyksta parodos visai ne apie meną, o apie Kaune veikusius fabrikus. Menininkė parodas kuria kartu su buvusiais fabrikų darbuotojais, renka jų prisiminimus ir išsaugotus daiktus, eksponuoja paveikioje, meniškai apipavidalintoje aplinkoje. Tai visiškai naujas požiūris – ir pasakoti apie tokį sudėtingą dalyką, kaip sovietmečio pramonė bei jos žlugimas po 1990-ųjų, ir daryti tai kartu su ten dirbusiais žmonėmis, leisti išgirsti jų balsus, patirtis, emocijas.

Žmonių muziejaus manifestas. Justės Mocevičiūtės nuotr.

Labai vertinu šį projektą kaip pastangą pripažinti daugybės fabrikuose dirbusių žmonių gyvenimo ir patirčių vertę. Kartu tai suteikia progą diskutuoti sunkiomis temomis – ir apie šiuolaikines darbo problemas, ir apie nevienareikšmį pramonės ir deindustrializacijos palikimą. Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje esančioje „Mažųjų istorijų“ erdvėje veikia paroda „Žmonių muziejaus manifestas“, kviečianti kurti naują, darbo istorijai skirtą muziejų. Naujausia tema, prie kurios dirbu jau keletą metų, yra tam tikra paveldo naujiena, dar labiau praplečianti ribą tarp to, kas yra ir kas nėra paveldas. Tai – branduolinės pramonės, kaip kultūros paveldo objekto, palikimas. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, kaip ir panašius objektus kitur pasaulyje, kyla klausimas, kas ir kaip turėtų būti išsaugota ateities kartoms, kuo atominis paveldas galėtų būti naudingas įvairioms visuomenės grupėms, ko negalima prarasti uždarymo procese. Įdomu, kad atominė pramonė neišvengiamai palieka neintencionalaus paveldo, kaip šalutinio produkto – tai radioaktyviosios atliekos, kurios išliks pavojingomis šimtus tūkstančių metų. Juokaujant galima sakyti, kad šiais branduoliniais atliekynais reikės pasirūpinti gal net labiau nei UNESCO vietovėmis, siekiant apsaugoti ir informuoti ateities kartas. Visame pasaulyje tai nauja sritis, todėl kartu su mokslininkais ir paveldo praktikais iš Jungtinės Karalystės ir Švedijos, vykdydami projektą NuSPACES, bandome apibrėžti, kas yra atominis kultūros paveldas ir kam jis reikalingas.

Linara Dovydaitytė. Dariaus Petrulio nuotr.

O į Ignalinos atominę elektrinę, netikėčiausią vietą menotyrininkei, aišku, atvedė kūrybiniai projektai. Ši vieta traukia menininkus, dešimtys įvairiausių čia sukurtų meno kūrinių, sakyčiau, pavertė nebeveikiantį branduolinį objektą kultūriniu reiškiniu. Ir tai nutiko dar iki čia filmuoto HBO serialo „Černobylis“ (2019), kuris pritraukė kino turistų srautus. Kai jėgainės nebebus, bent dalis jos paveldo išliks meno kūrinių forma. Tačiau ne mažiau svarbu, kaip atominį paveldą kuria patys Visagino gyventojai, ypač jaunoji karta. Išskirčiau ten veikiančios „Urban Stories“ kompanijos kūrybinius produktus – eksperimentines patyrimines ekskursijas, skaitmeninius archyvus, saugojančius, pavyzdžiui, atominio miesto garsus ar masinės statybos architektūrą. Džiaugiuosi, kad ir aš pati turėjau progą prisidėti kuriant inovatyvų, skaitmeninį paveldo objektą – branduolinio turizmo maršrutą, kurį įgyvendino VDU kartu su partneriais. Šis ir panašūs projektai rodo, kaip paveldas gali būti panaudotas dar vienam tikslui – prisidėti prie ekonominį ir socialinį nuosmukį išgyvenančio regiono, likusio be pagrindinio darbdavio, atsinaujinimo.

Esate viena iš „Critical heritage LAB“ idėjos, kuri vienija net kelis Europos universitetus, iniciatorių. Kuo ši iniciatyva ypatinga?

Apie kritinį paveldą (angl. critical heritage) jau užsiminiau, tai įdomi atskira disciplina ar veikiau požiūris, kuriuo dalijasi tiek mokslininkai, tiek paveldo kūrėjai, tiek menininkai. Juos vienija nuolatinė pastanga kritiškai apmąstyti visuomenių santykius su praeitimi, kelti nepatogius klausimus, taip pat į paveldo lauką įtraukti naujus, netikėtus dalykus. Čia laikomasi nuostatos, kad paveldas yra ne kažkokie praėjusių laikų likučiai, o integrali dabarties dalis ir net galingas ateities kūrimo šaltinis.

Ekskursija Visagine. Asmeninio archyvo nuotr.

Mintis kurti tarptautinę kritinio paveldo laboratoriją kilo bendraujant su kolegomis iš Estijos, Italijos, Prancūzijos, Slovėnijos universitetų, su kuriais Vytauto Didžiojo universitetas dalyvauja Europos universitetų aljanse „Transform4Europe“. Pamatėme, kad tyrinėjame skirtingas, tačiau panašiai nepatogias ar net naujas temas – totalitarinių režimų ir permainų laikotarpių palikimą, pramonės ir deindustrializacijos poveikį bendruomenėms ir vietovėms, su migracija susijusį paveldą, pasienio visuomenių atmintį. Bendradarbiauti paskatino ir tai, kad ateiname iš skirtingų disciplinų – antropologijos, istorijos, menotyros, sociologijos, bus naudinga dalintis žiniomis ir patirtimi. Planuojame sukurti įdomių projektų bendradarbiaudami ne tik tarpusavyje, bet ir su vadinamaisiais „išorės“ partneriais, o iš tiesų svarbiausiais dalyviais paveldo procese – bendruomenėmis, įvairių sričių organizacijomis, institucijomis, verslais ir kitomis suinteresuotomis pusėmis.

„VDU tarptautinio konkurencingumo stiprinimas Europos universitetų Transform4Europe aljanso tinkle“ (Nr. 10-005-P-0005).

Šis tekstas taip pat yra skelbtas ir delfi

Skelbiamas papildomas konkursas ERASMUS+ STUDIJOMS ES/EEE ŠALYSE 2024-2025 akademinių metų rudens arba pavasario semestrams!

Nori įgyti tarptautinės studijų patirties, patobulinti užsienio kalbų žinias, tapti tarptautinės bendruomenės nariu bei VDU ambasadoriumi? Dalyvauk konkurse, pildyk el. atrankos anketą čia (instrukcijos, kaip pildyti anketą) iki 2024 m. kovo 26 d. (23:59 val.).

Partnerinių institucijų sąrašai:  MF! Atkreipkite dėmesį, kad jei universiteto nėra galimybės pasirinkti paraiškų sistemoje, vadinasi visos VDU studentams skiriamos vietos jau yra užimtos.

Atrankoje gali dalyvauti visi VDU studentai. Aktyviai dalyvauti konkurse kviečiame studentus su negalia ar individualiaisiais poreikiais bei mažiau galimybių turinčius studentus, kurie turi galimybę gauti papildomą finansavimą. Atrankos rezultatai bus skelbiami 2024 m. balandžio 3 d. Kiekvienas atrankoje dalyvavęs studentas bus informuotas el. paštu.

Daugiau informacijos apie Erasmus+ studijas, partnerines mokslo ir studijų institucijas, atrankos kriterijus, stipendijų dydžius: → www.vdu.lt → Tarptautiniai ryšiai → Erasmus+ studijos → Studijos ES/EEE šalyse → Individualių konsultacijų su fakultetų / akademijų tarptautinių programų koordinatoriais metu

!!! Studentams, vykstantiems į Transfrom4Europe aljansui priklausančias institucijas (Saarland University; The Estonian Academy of Arts, University of Silesia in Katowice; Sofia University St. Kliment Ohridski) bus skiriama vienkartinė papildoma 240,00 Eur stipendija.

Erasmus+ programos koordinatoriai VDU Tarptautinių ryšių departamente:

EVF, TF, SMF, PMDF; ŽŪA: Monika Lisauskaitė, Monika.Lisauskaite@vdu.lt

HMF, KTF, GMF, IF, MF, MA, ŠA: Gabrielė Damijonienė, Gabriele.Damijoniene@vdu.lt

Vieša paskaita apie subkultūrų vizualinį identitetą fotografijoje

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų institutas kviečia visuomenės ir akademinės bendruomenės narius/es į viešą paskaitą – susitikimą su fotografu doc. dr. Tomu Pabedinsku. Susitikimas bus skirtas aptarti subkultūrų vizualinio identiteto reikšmę, remiantis jo reprezentacija fotografijoje. Renginys vyks balandžio 11 d., 17 val., VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7, 207 a.).

Pirmojoje susitikimo dalyje dr. T. Pabedinskas skaitys paskaitą Roko maršai fotografijoje: roko subkultūra ir politinės permainos“. Po paskaitos pakviesime kavos pertraukėlei ir trumpai diskusijai, o 18 val. dr. T. Pabedinskas pristatys jo kartu su antropologe dr. Rasa Pranskevičiūte-Amoson įgyvendintą meninį-tiriamąjį projektą „Subkultūra“. Bus demonstruojamos šio projekto metu sukurtų fotografijų projekcijos, ir bus galima susipažinti su knyga „Subkultūra“.

Kviečime užsiregistruoti į renginį. Visi užsiregistravę dalyviai/ės gaus priminimą likus kelioms dienoms iki renginio. Registracijos formą rasite čia.

Renginio programa:

17:00 – dr. Tomo Pabedinsko paskaita „Roko maršai fotografijoje: roko subkultūra ir politinės permainos“.

17:45 – kavos pertraukėlė.

18:00 – meninio-tiriamojo projekto „Subkultūra“ pristatymas.

Renginį moderuos VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros dėstytojas prof. dr. Rimantas Plungė.

Apie lektorių. Doc. dr. Tomas Pabedinskas yra fotografas, fotografijos teoretikas, kritikas ir kuratorius. Jo akademinių interesų sritis apima kūrybinę fotografiją ir tarpdisciplininį šiuolaikinį meną. Jis yra dviejų monografijų apie šiuolaikinę Lietuvos fotografiją autorius („Contemporary Lithuanian Photography. Relationship between the Image and the Identity of a Person“, 2010; „Žmogus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“, 2010). Fotografas nuolat publikuoja mokslinius ir kritikos straipsnius, kuruoja parodas, yra surengęs personalinių ir dalyvavęs grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Šiuo metu eina docento pareigas Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje.

Informuojame, kad renginyje gali būti filmuojama ir/ar fotografuojama ir Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Vieša paskaita yra viena iš projekto „Vytauto Kavolio transdisciplininių socialinių ir humanitarinių mokslų instituto MTEP veiklų stiprinimas (SOCMTEP)“ veiklų. Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, sutarties Nr. S-A-UEI-23-13 (2023-12-27). Finansavimo programa – „Universitetų ekscelencijos iniciatyva” (Nr. V-940).

Nauja įranga ir platesnės kūrybinės galimybės VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedroje

Džiaugiamės, galėdami pranešti apie ilgai lauktus techninės įrangos atnaujinimus Šiuolaikinių menų katedroje, kurie leis studentams siekti dar aukštesnių kūrybinių tikslų. Kompiuterių klasėse ir individualaus darbo vietose studentų laukia nauji Apple bei Alienware kompiuteriai su visa jiems skirta programinę įranga: nuo pilno Adobe paketo iki skaitmeninės garso darbo stoties (angl. – digital audio workstation) Pro tools.

Džiugu, kad studentai savo kūrybai jau gali naudoti naujausius sisteminius Nikon, Sony ir Canon fotoaparatus (tarp jų – ir tokius modelius kaip Nikon Z7 II, Canon R5 / R6, SONY A7R V / FX3) bei jiems skirtus įvairių židinio nuotolių bei diafragmų objektyvus. Studentų video darbams galime pasiūlyti GoPro ar Blackmagic Design kompanijos 6k raiškos kameras kartu su išoriniais Atomos įrašymo ekranais bei DJI video stabilizatoriais.

 

Negalime praleisti progos pasigirti mūsų atnaujinta foto-video studija, kurioje rasite impulsinius Godox bei Nanlite forza serijos pastovios šviesos šaltinius, sukomplektuotus su jiems skirtais įvairių dydžių bei formų šviesos modifikatoriais. Nuo šiol studentai turės visas šiuolaikines priemones įgyvendinti net ir drąsiausias idėjas.

 

J. Jablonskio gimnazijos „VDU Kūrybinių industrijų klasės“ jaunųjų kūrėjų filmų vakaras „Žmogus ir jo vidinis pasaulis“

2024 m. kovo 6 d. VDU Menų galerijoje „101“ įvyko kūrybinių filmų vakaras „Žmogus ir jo vidinis pasaulis“, kuriame buvo rodomi Kauno Jono Jablonskio gimnazijos „VDU Kūrybinių industrijų klasės“ (KI) mokinių kurti trumpametražiai filmai.

Vakaras prasidėjo nuo II KI klasės mokinių Urtės Kacucevičiūtės ir Nikolės Makarskaitės instaliacijos „Žmogaus sąsaja su gamta“ pristatymo. Instaliacija neturėjo aiškaus siužeto, bet perteikė svarbų jausmą – žmogaus susiliejimą su gamta. Instaliacijoje buvo rodomi įvairūs gyvūnų, gamtos vaizdai, merginų nuotraukos gamtoje ir kiti panašūs abstraktūs vaizdiniai.

Po kūrėjų prezentacijos buvo rodomas II KI klasės gimnazistės Neringos Stukaitės vaizdo klipas pavadinimu „Break car parts, not hearts“. Klipo metu buvo rodoma N. Stukaitės nauja, automobilių inspiruota rūbų kolekcija tuo pačiu pavadinimu. Šiuo darbu jaunoji dizainerė norėjo ironizuoti žmonių pasirinkimą skaudinti žmones, kadangi sutaisyti sudužusią širdį yra sunkiau negu sutvarkyti automobilio detales. Mokinė šiuo metu platina savo kolekciją ir yra galimybė įsigyti jos sukurtus drabužius Instagram paskyroje ,,Stuka“

Vėliau buvo pristatomas Skaistės Zubenaitės videofilmas „Apvyniotas prošvaistėje“, kuriame buvo rodoma S. Zubenaitės improvizuota choreografija Vytauto parke. Filmą galima pažiūrėti čia

Sekantis kūrybinis darbas buvo Liepos Narauskaitės filmas „Lady Lazarus“. Šis kūrinys suteikė vaizdinį kūną garsiąjai Sylvia Plath poemai ,,Lady Lazarus“. Filme buvo rodomi įvairūs meniški vaizdai, kurie buvo susieti su poema. Kūrinį galima pažiūrėti čia

Paskutinis filmas buvo „Ištikimas draugas“, kurio istoriją sukūrė ir surežisavo Gerda Potapovaitė. Vaidmenis filme atliko: Vaidilė Gudašiūtė, Gerda Potopavaitė ir Simona Maleckaitė iš II KI klasės. Už filmavimą buvo atsakinga Simona Maleckaitė. Filme buvo rodoma kaip pagrindinė veikėja po motinos netekties susiranda draugę, kuri padeda merginai išgyventi šią skaudžią netektį. Filmas puikiai perteikė jauno žmogaus išgyvenimus, kuriuos jis patiria po artimojo netekties ir kaip svarbu šalia turėti draugą.

Renginį vainikavo diskusija, kurioje žiūrovai galėjo užduoti jiems rūpimus klausimus filmų autoriams. Šis renginys yra Kauno Jono Jablonskio gimnazijos ir VDU Menų fakulteto bendradarbiavimo projekto ,,VDU Kūrybinių industrijų klasė“ dalis.

Renginį organizavo ir jo apžvalgą parengė II KI klasės mokinės Rugilė Bajorinaitė, Emilija Urbonaitė ir Gustė Gaižutytė, mokines konsultavo klasės auklėtoja Ilona Murašovienė ir ,,VDU Kūrybinių industrijų klasės“ kuratorė, Menų fakulteto absolventė Justina Kiuršinaitė.

MENŲ FAKULTETO PIRMAKURSIŲ VAKARAS KAUNO MENININKŲ NAMUOSE

Jau dvyliktus metus iš eilės vyksta Menų fakulteto pirmakursių vakaras – tradicinis fakulteto studentų ir dėstytojų renginys, kurio metu bendruomenei ir vieni kitiems kūrybiškai prisistato fakulteto pirmakursiai. Kaip teigia Menų fakulteto dekanė dr. Jurgita Staniškytė, idėja rengti pirmo kurso studentų prisistatymą fakultete kilo ne tik iš noro geriau susipažinti su jauniausiais bendruomenės nariais, bet ir siekiant kuo glaudžiau įtraukti juos į bendras veiklas. Kaip parodė laikas, būtent galimybė pabendrauti tarpusavyje skirtingų programų pirmakursiams ir yra didžiausias šios iniciatyvos privalumas.

Kovo 7 dieną Kauno menininkų namų salėje prisistatė visų keturių Menų fakulteto bakalauro studijų programų – Kūrybinių industrijų, Menų istorijos, kritikos ir medijų, Muzikos produkcijos, Naujųjų medijų meno pirmakursiai. Būsimieji menininkai, menotyrininkai ir kūrybos prodiuseriai parengė savo studijų programas ir juos pačius pristatančius šmaikščius video, pasidalino individualia kūryba ir mintimis apie studijas Menų fakultete. Pasak Menų fakulteto prodekanės dr. Rūtos Mažeikienės, šiais metais į fakulteto bendruomenę įsiliejo daugiau negu šimtas pirmakursių, todėl šis vakaras tapo puikia proga susipažinti ir pabendrauti su tos pačios laidos studentais iš giminingų studijų programų.

Kaip vakaro metu teigė Teatrologijos katedros vedėjas dr. Edgaras Klivis, kūrybiškai bendradarbiaujant visoms Menų fakulteto bakalauro programoms gali gimti puikus kūrybinis projektas, kurį prodiusuotų Kūrybinių industrijų, įgyvendintų Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos programų studentai, o profesionaliai įvertintų ir visuomenei pristatytų Meno istorijos, kritikos ir medijų studentai. Verta paminėti, jog šis pirmakursių vakaras buvo išskirtinis, jis pirmą kartą vyko ne fakulteto patalpose, o svarbioje Kauno kultūros laukui vietoje vietoje – Kauno Menininkų namuose. Už svetingumą dėkojame Menų fakulteto alumnei, Kauno Menininkų namų direktorei Simonai Savickaitei, kuri tardama sveikinimo žodį, pakvietė studentus ne tik lankytis KMN renginiuose, bet ir kreiptis į juos su savo kūrybinėmis iniciatyvomis.

Studentams – registracija dalyvauti konferencijoje „Laisvė kurti 2024“

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentai kviečiami dalyvauti konferencijoje „Laisvė kurti 2024“, skirtoje VDU atkūrimo sukakčiai ir artes liberales koncepcijai.

„Šiais metais, kai atkurtasis VDU žengia į savo 35-ąjį gimtadienį, konferenciją skiriame su VDU atkūrimu į Lietuvos aukštąjį mokslą įsiliejusiam artes liberales studijų modeliui ir kviečiame studentus diskutuoti – kaip VDU artes liberales modelis per individualizuotus ir tarpdisciplininius studijų pasirinkimus išlaisvina studentų kūrybiškumą ir inovatyvumą, įgalina jų lyderystę ir verslumą, ugdo empatiją, atsakomybę bei tarpkultūrinę savivoką, suteikia jiems kompetencijas mąstyti plačiau ir padeda idėjos užuomazgą užauginti iki siekiamo rezultato“, – sako VDU komunikacijos prorektorė docentė dr. Vilma Bijeikienė.

Konferencija vyks 2024 m. gegužės 3 d., penktadienį, VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23, Kaunas).

Skaityti pranešimus, pristatyti kūrybą ir/arba moderuoti konferencijos sekcijas kviečiami visų studijų krypčių ir pakopų studentai. Pranešimus/pasirodymus galima rengti individualiai arba su grupe studentų.

Registracija vyksta iki kovo 22 dRegistracijos forma.

Pranešimų temos turi atliepti šias konferencijos potemes:

  • Universitetas kaip kūrybos ir meno erdvė
  • Laisvės galimybės ir ribos
  • Kūrybiškumas ir technologijos
  • Inovatyvūs verslo ir socialinių iššūkių sprendimai
  • Žmogus, bendruomenė ir visuomenė pokyčių kontekste
  • Gamta mokslininko rankose
  • Kalbų, kultūrų įvairovė ir humanistinės vertybės
  • Darnus vystymasis švietime
  • Sportas ir sveikatingumas
  • Politikos kontekstai ir medijų erdvė

„Laisvė kurti 2024“ raktiniai žodžiai, padėsiantys susiorientuoti konferencijos temoje: liberalieji menai, tarpdiscipliniškumas, kūrybiškumas, darnus vystymasis, inovacijos, daugiakalbystė, dirbtinis intelektas.

Pranešimų trukmė ir formatai:

  • Pranešimas žodžiu (iki 15 min.)
  • Stendinis pranešimas
  • Meninės kūrybos pristatymas (pasirodymas su prisistatymu, iki 15 min. trukmės, arba darbų paroda)

Pristatymo kalbos: lietuvių, anglų ir kitos universitete dėstomos kalbos.

Registracijos formoje būtina pateikti pateikti pranešimo santrauką (nuo 200 iki 250 žodžių) lietuvių arba anglų kalba.

 

Reikalavimai santraukai

 

Pranešimo santraukoje turi būti nurodoma:

  • Pranešimo mokslinė (praktinė) problema

  • Pranešimo tikslas

  • Pranešimo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai

  • Pagrindiniai tyrimo rezultatai (pranešimo įžvalgos)

  • Raktiniai žodžiai (3-5 žodžiai)

  • Literatūra (tik moksliniams pranešimams)

 

Atrinktų pranešimų autoriai informuojami iki balandžio 10 d. Konferencijos programa skelbiama iki balandžio 22 d.

Pranešimus vertins konferencijos mokslinis komitetas.

Konferencijos mokslinio komiteto nariai

 

Rūta Mažeikienė (pirmininkė)

Aistė Žemaitytė

Baltramiejus Jakštys

Giedrė Baltrušaitytė

Ilona Tandzegolskienė-Bielaglovė

Inga Adamonytė

Jurgita Macijauskaitė-Bonda

Rita Novikaitė

Sigita Urbonienė

Vykintas Baublys

Viktorija Starkauskienė

Neringa Palionienė

Aušra Lisinskienė

Akimirkos iš konferencijos Laisvė kurti 2022

Akimirkos iš konferencijos Laisvė kurti 2023

Iškilmingame VDU Senato posėdyje Žygimantui Buržinskui ir Brigitai Rėbždaitei buvo įteikti daktaro diplomai

Vasario 15 d., iškilmingo VDU Senato posėdžio metu buvo įteikti daktaro diplomai dr. Žygimantui Buržinskui ir dr. Brigitai Rėbždaitei.  

Žygimantas Buržinskas apgynė disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų ir stačiatikių sakralinės architektūros meninės sąsajos ir transformacijos carinės Rusijos valdymo metais“ (Vadovas: prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas, 2023).

Brigita Rėbždaitė apgynė disertaciją „Atminties kultūra Lietuvos dvarų sodybų sakralinėje ir memorialinėje architektūroje XVIII a. II. p. ̶ XX a. pr.” (Vadovas: prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas, 2023).

Sveikiname ir dalinamės iškilmingo posėdžio akimirkomis.

Menų fakulteto studentei – VDU vardo garbės stipendija

Vasario 15 d. įvyko iškilmingas VDU Senato posėdis, kurio metu buvo įteiktos VDU vardinės stipendijos. 2009 m., Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 20-ies metų jubiliejaus proga, Universiteto Senatas įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendiją, kuri kasmet skiriama geriausiems VDU studentams, ypač pasižymėjusiems mokslinėje, meninėje, kūrybinėje, sporto ir (ar) visuomeninėje veikloje reprezentuojant gimtąją Alma Mater Lietuvai ir pasauliui. 

Šiais metais Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendija buvo skirta Menų fakulteto “Kūrybinių industrijų” programos trečio kurso studentei Ugnei Aleksiejūnaitei už aktyvią kūrybinę ir kultūrinę veiklą;

Didžiuojamės ir sveikiname laureatę!