Prof. Jurgita Staniškytė – HERA tinklo valdyboje
Vasario 29 – kovo 2 dienomis Osle, Norvegijoje vyko Humanitarinių mokslų Europos mokslinių tyrimų erdvėje (HERA) tinklo valdybos posėdis, kuriame buvo sprendžiami strateginiai HERA ateities vizijos, bendrų jungčių su „Horizon 2020“ programa bei jungtinės mokslinių tyrimų programos „Praeities taikymas“ klausimai.
Posėdyje dalyvavo Menų fakulteto dekanė profesorė Jurgita Staniškytė, neseniai Lietuvos mokslo tarybos sprendimu išrinkta į HERA valdybą. Humanitarinius mokslus Europos mokslinių tyrimų erdvėje (HERA) sudaro 21 Europos šalies mokslų tarybos ir Europos mokslo fondas. HERA tikslas – skatinti aukšto lygio tarptautinius humanitarinių ir socialinių mokslų srities tyrimus Europoje, koordinuojant nacionalines mokslinių tyrimų programas ir organizuojant šios srities tarptautinį konkursinį finansavimą. Iki šiol HERA tinklo valdyboje Lietuvai atstovavo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto profesorė Rūta Petrauskaitė.
Humanitariniai mokslai yra ypač svarbūs, norint suvokti pagrindinius šiuolaikinės Europos visuomenės pokyčius. Sujungiant nacionalines programas ir vykdant bendras mokslinių tyrimų programas, susijusias su socialiniais, kultūriniais, politiniais ir moraliniais pokyčiais, kuriamos naujos žinios, kurios padės politikams, mokslininkams ir plačiajai visuomenei geriau suprasti besikeičiančio pasaulio iššūkius.
HERA siekia sudaryti naujų ir novatoriškų mokslinių tyrimų darbotvarkes, taip stiprinant humanitarinių mokslų prisidėjimą prie Europos mokslinių tyrimų erdvės ir šiuo metu vykstančių diskusijų apie Europos visuomenei ypač svarbius klausimus.
Daugiau apie HERA
Apie HERA Jungtinę mokslinių tyrimų programą „Praeities taikymai“.
Monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940“ pristatymas
Kviečiame į dr. Linos Preišegalavičienės pirmosios monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940“ pristatymą Kaune.
Pristatymas vyks kovo 9 (trečiadienį), 18 val., Kauno įgulos karininkų ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19), Mažojoje salėje.
Menų fakulteto dėstytojai – Vilniaus knygų mugėje
Vasario 25-28 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) vyks tradicinė Vilniaus knygų mugė, kurios renginiuose dalyvaus, diskusijose ir knygų pristatymuose savo mintimis dalinsis ir Menų fakulteto dėstytojai. Išsami visų mugės renginių programa – mugės tinklalapyje.
Šeštadienį, 19 val., 3.1 konferencijų salėje vyks diskusija „Ar kultūrai reikia auditorijos?“, kurioje dalyvaus VDU atstovai – prof. dr. Gintautas Mažeikis, doc. dr. Kristina Juraitė, doc. dr. Edgaras Klivis, doc. dr. Ina Pukelytė, prof. dr. Jurgita Staniškytė, doc. dr. Linara Dovydaitytė, dr. Daiva Citvarienė, doc. dr. Jūratė Tutlytė. Čia bus pristatyta kolektyvinė monografija „Komunikuoti kultūrą: institucijos, strategijos, auditorijos“, kurioje aptariami šiuolaikiniai kultūros ir meno komunikacijos raidos procesai politizacijos, liberalizacijos ir mediatizacijos kontekstuose. Renginį ves LRT radijo žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Tuo pat metu, 3.2. konferencijų salėje įvyks VDU Menotyros katedros dėstytojos dr. Linos Preišegalavičienės monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940“ pristatymas. Monografijoje aptariama tarpukario laikotarpiu gyvavusios estetinės sampratos įvairovė ir kilmė. Pirmąsyk kompleksiškai analizuojamos šiandien primirštos Lietuvos visuomeninių ir gyvenamųjų interjerų meninės (estetinės) savybės siekiant praplėsti šiandien Lietuvoje vyraujančią vidaus patalpų interjero formavimo(si) sampratą. Pristatyme dalyvaus autorė dr. L. Preišegalavičienė, monografijos redaktorė VDU Menų fakulteto profesorė dr. Rasa Žukienė. Diskusiją ves laidų vedėjas, prodiuseris Gediminas Jaunius.
Iškilmingame senato posėdyje apdovanoti MF studentai ir dėstytojai
Vasario 12 d. VDU didžiojoje auloje vyko iškilmingas VDU Senato posėdis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir universiteto gimtadieniui paminėti. Posėdžio metu VDU garbės stipendijomis už kūrybinius ir meninius pasiekimus buvo apdovanoti du Menų fakulteto studentai: Menotyros bakalauro programos ketvirtakursė Vaida Stepanovaitė ir Vaidybos bakalauro programos ketvirto kurso studentas Marijus Mažūnas. VDU garbės stipendijos skiriamos studentams, ypač pasižymėjusiems mokslinėje, meninėje, kūrybinėje, sporto ir (ar) visuomeninėje veikloje reprezentuojant gimtąją Alma Mater Lietuvai ir pasauliui. Šiemet jos įteiktos septyniems VDU studentams.
VDU Senatas pagerbė ir MF profesorių habil. dr. Vytautą Levandauską, kuriam šiemet už monografiją „Lietuvos mūro istorija“ paskirta Lietuvos mokslo premija. Monografijoje nagrinėjama Lietuvos mūro architektūros statybos technikos istorija nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo.
Iškilmingame Senato posėdyje taip pat išdalinti pedagoginių vardų ir daktaro diplomai: profesoriaus atestatas įteiktas MF dekanei prof. dr. Jurgitai Staniškytei, daktaro diplomai – teatrologei Astai Petrikienei ir menotyrininkui Gintautui Žalėnui.
MF profesoriui Vytautui Levandauskui paskirta Lietuvos mokslo premija
Tarp pirmadienį paskelbtų šių metų Lietuvos mokslo premijos laureatų – Menų fakulteto profesorius menotyrininkas prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas.
Šiauliuose veikia doc. dr. R. Plungės paroda
Iki vasario 14 dienos Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) eksponuojama VDU Šiuolaikinių menų katedros doc. dr. Rimanto Plungės fotografijos paroda „Paviršiai / Surfaces“.
Šiuolaikinės fotografijos tikslai ir uždaviniai keičiasi. Daugelį metų buvusi objektyvumo, dokumentalumo, vizualinio tikrumo, patikimumo tvirtove fotografija ir toliau šiuos bruožus išlaiko, tačiau šiuolaikinė vaizdų kultūra jai kelia naujus iššūkius. Prieš tris dešimtmečius fotografavimas buvo gerbtinas užsiėmimas, nuotraukoje fiksuotas vaizdas buvo vertybė, o šiuolaikinėje kultūroje – tai greičiau vizualinis triukšmas, į kurį tinkamai ir reaguojama – kaip į vizualinę taršą.
Rimantas Plungė
„Teatro dirbtuvėse“ – pažintis su scenos meistrais
VDU teatras ir teatras „Mens Publica“ vasario mėnesį jau ketvirtą kartą Kaune atvers „Teatro dirbtuvių“ duris. Šį kartą dalyviams bus pasiūlyta edukacinė programa „Aktoriaus dirbtuvės“, kuri iš arti supažindins su vaidybos menu ir aktoriaus profesija. Registracija vyksta iki vasario 6 d.
Programa sudaryta atsižvelgiant į pagrindinius aktoriaus profesijos komponentus: vaidybą, improvizaciją, scenos kalbą, vokalą, šokį, kostiumą, scenografiją, dramaturgiją, režisūrą.
„Aktoriaus dirbtuvės“ skirtos visiems, kurie siekia suvokti šiuolaikinio aktoriaus meninio proceso subtilybes ir kūrybą supranta kaip neatsiejamą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalį.
Dėmesio: šiemet ypatingą naudą gaus norintys sėkmingai pasirengti šių metų stojamiesiems egzaminams į vaidybos studijų programas. Jų laukia papildomos 3 dienų stojamųjų egzaminų repeticijos, kurių metu bus imituojami visi egzaminų etapai ir individualiai konsultuojamas kiekvienas jų dalyvis.
„Aktoriaus dirbtuvėse“ veiks vaidybos, improvizacijos, scenos kalbos, vokalo, šokio, kostiumo, scenografijos, dramaturgijos ir režisūros studijos. Garsūs Lietuvos menininkai įvairiapusiškai pristatys savo profesinės veiklos sritį, suteikdami unikalią galimybę susipažinti su kūrybos procesu be tarpininkų.
„Aktoriaus dirbtuvių“ lektoriai
„Aktoriaus dirbtuvių“ dalyviams suteikiama galimybė gauti pakvietimus į programos lektorių – scenos meistrų – spektaklius.
„Aktoriaus dirbtuvių“ užsiėmimai vyks šeštadieniais, po 8 akademines valandas. Bendra programos apimtis – 9 dienos (72 akademinės valandos). Dalyvių skaičius ribotas, būtina išankstinė registracija iki vasario 6 d.
Programos kaina – 199 EUR. Programoje gali dalyvauti asmenys nuo 16 m. amžiaus. Užsiėmimų negalima filmuoti ir fotografuoti. Esant būtinybei, rengėjai pasilieka teisę keisti užsiėmimų tvarkaraštį, apie tai dalyvius informuojant iš anksto.
Daugiau informacijos teikia Vaida Venckutė-Nagė (tel. 8 672 06529, el. paštas info@teatrodirbtuves.lt)
„Teatro dirbtuvių“ interneto svetainė
Laisva ir laisvai emigruojanti tauta – tai Lietuva!
Ne, tai ne džiaugsmo žodžiai ir net ne žodžiai, kuriais norėčiau rašyti apie savo šalį, bet žinot – privalau. Prieš beveik dvidešimt penkerius metus atkūrus nepriklausomybę, Lietuva spindėjo ir džiaugėsi esanti savarankiška ir laisva. Žmonių akys žibėjo ir kalbėjo apie pasiektą pergalę, apie naują, laisvą valstybę. Šiandien akis rėžia vienas dalykas, kuriuo sunku patikėti valstybėje, palyginus neseniai išsikovojusioje nepriklausomybę.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir šiuo metu tęsiasi ekonominių, socialinių priežasčių nulemta emigracija. Įstojus į Europos Sąjungą emigracijos srautai atsivėrė kitomis kryptimis: dauguma lietuvių išvyko į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Vokietiją, vėliau Švediją, Norvegiją. Lietuvos laisvė suteikė laisvę sugrįžti, bet taip pat ir išvažiuoti.
Lietuvos emigracijos šaknys siekia XIV-XV a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas išplėtė LDK ribas iki pat Juodosios jūros. Sunku suskaičiuoti, kiek Lietuvos didikų ir kariuomenės žmonių išvyko iš etninės Lietuvos ir liko gyventi tų laikų LDK užimtoje Kijevo Rusios teritorijoje, bet jų tikrai buvo nemažai. Taip pat iš XIV a. šaltinių matyti, kad Gediminaičių laikų didikų ir lietuvių kunigaikščių emigracija buvo gerai žinoma. Vieni Lietuvą palikdavo trumpesniam laikui ir grįždavo, kiti išvykdavo visiems laikams.
Nuo XVI a. emigraciją Lietuvoje lėmė labiau ideologinės ir religinės priežastys, kada radikalieji protestantai (arijonys) bėgo nuo stiprios kontrreformacijos bangos. Tokia emigracija į Vakarus nuplukdė ir nemažai iškilių asmenybių, tokių kaip Karolis Aleksandras Kursius, įkūręs pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (Niujorke). Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų užgimė nauja emigracijos banga, kuri daugiausiai palietė turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, JAV.
Tačiau tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išaugęs emigrantų skaičius lėmė lietuvių kaip emigrantų tautos identitetą. Ekonominių sąlygų verčiami gyventojai traukė į stipresnę pramonę turinčius regionus – Latviją, kitas Rusijos gubernijas. 1897 m. Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. Lietuvių emigrantų, o iki 1914 m. jų padaugėjo dar 74 tūkstančiais. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Vidurio ir Rytų Europos valstybės pradėjo gausiai migruoti į JAV ir D. Britaniją, kartu su visais – ir pirmoji lietuvių emigrantų banga. Ekonominės priežastys buvo pagrindinis migraciją skatinantis veiksnys, tačiau nemažą vaidmenį atliko ir rusifikacinė carizmo politika, revoliucijos pralaimėjimas, karai.
Kiek tiksliai lietuvių išvyko į JAV, nėra žinoma, bet tyrinėtojų duomenimis 1880-1914 m. emigrantų skaičius svyruoja tarp 300-600 tūkst., tuo tarpu į Didžiąją Britaniją, remiantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Išeivijos instituto duomenimis, išvyko apie 12 000 lietuvių. Antroji migrantų banga, vykusi nuo 1926-ųjų iki 1937 metų, už Lietuvos ribų, o tiksliau už Atlanto, nusinešė apie 80 tūkst. gyventojų, kurių didžioji dalis buvo kairiųjų pažiūrų organizacijų atstovai, šalį palikę dėl politinių priežasčių, ir vargo prispausti, dėl ekonominių sąlygų tėvynę priversti palikti gyventojai. Šiuo ankstyvosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu daugiausiai gimtąją žemę palikusių lietuvių apsigyveno Pietų Amerikoje – apie 50 tūkstančių. Kiek mažiau jų apsistojo Šiaurės Amerikoje – 20 tūkst. išeivių. Pridėkime šiuos skaičius prie 650 tūkst. lietuvių, kurie gyveno dar prieš tai. Pagal emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką, Lietuva buvo viena iš pirmaujančių Europos valstybių.
Vėliau, jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, po pasaulį pasklido trečioji emigrantų banga. Iš pradžių Rusijos okupacijos metu laikinai pasitraukę į Vokietiją ar Austriją, žmonės vylėsi, kad pasibaigus karui galės grįžti namo, bet niekas nesitikėjo, kad okupacija truks 50 metų. Po keleto metų, Vokietijoje ar Austrijoje laikinai gyvenantiems asmenims buvo leista išvykti į kitas šalis. Nenuostabu, kad daugiausia žmonių emigravo į JAV, kur tėvynainiai jau buvo pramynę takus. Čia, už Atlanto, kūrėsi lietuvių bendruomenės, imta leisti lietuviška spauda, kūrėsi visuomeninės organizacijos ir ne vienas aukojo tėvynėje likusiems tautiečiams, laukdami, kada Lietuvai bus gražinta nepriklausomybė. Tačiau laukimas užtruko, išeivių vaikai susilaukė savo vaikų, kūrėsi naujos emigrantų šeimos, įleidusios šaknis svečioje šalyje. Skaičiuojama, kad vien tik Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose apsigyveno virš 2 milijonų lietuvių.
Pasaulis gyvena globalios modernybės amžiuje, kada visa informacija ir visas gyvenimas verda vienoje socialinėje internetinėje realybėje, kada viskas visiems galima ir lengvai prieinama. Ir emigrantas galvoja, kad jis šalia, jis su Lietuva: vasarą grįžta į Palangą, per Kalėdas aplanko močiutę, gimines, kartais perskaito A. Užkalnio straipsnį „DELFI“ ir prabalsuoja Eurovizijoje. Dienomis emigrantas dirba ir kiekvienam mėnesiui pasibaigus vis pagalvoja „O kiekgi aš būčiau uždirbęs Lietuvoje?“. Dabar jis turi pinigų, gali nusipirkti neblogą automobilį, atostogoms nuskristi į Egiptą, gražiai įsirengti būstą. O į Lietuvą ketina grįžti tik tuo atveju, jei kas nors garantuotų galimybę pakankamai uždirbti, sustiprėtų šalies ekonominė galia ir dar valdžia pasikeistų. Man tokiais atvejais norisi klausti, o ką tu padarei, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau? Kuo tu prisidėjai prie Lietuvos ekonomikos gerinimo, politinės ir pilietinės sąmonės ugdymo? Ar pinigai – tai tavo, emigrante, laisvė? Manau, mūsų pokalbyje stotų tyla.
Meilę tėvynei visi suvokia skirtingai. Galbūt dėl to šiemet paskelbus, kad atnaujinama privalomoji karo tarnyba ir formuojama šauktinių kariuomenė, padidėjo skaičius jaunų žmonių, išvykusių iš Lietuvos. Iškeliavusiųjų skaičius išaugo daugiau nei ketvirtadaliu. Statistikos departamento duomenimis, per pirmus penkis šių metų mėnesius iš šalies oficialiai išvyko 19 tūkst. žmonių, o tai net 5 tūkst. daugiau nei 2014 metais. Tokia statistika signalizuoja apie gana žemą jaunų žmonių patriotiškumo ir atsakomybės prieš savo valstybę jausmą. Jaunuoliai klausia, kodėl jie privaloma tvarka verčiami eiti į kariuomenę, juk jie turėtų turėti laisvę rinktis. Bet ar Lietuvos valstybė turi laisvę rinktis kariauti ar ne? Atrodo, keista, kad XXI a. reikia kariuomenės, o karas vis dar šiandienos realybė.
Švietimo sistema Lietuvoje turi siekti moksleivių ir studentų gerovės, skatinti likti tėvynėje, tęsti čia studijas ir dirbti. Tačiau šiandien netenkame daug gabių žmonių, kurie neranda, kur realizuoti savo žinių ir gebėjimų. Abiturientas Lukas rašo: „Mokausi 12 klasėje ir manau, kad tikrai emigruosiu iš Lietuvos. Nenoriu gyventi tokioje Lietuvoje, kur kiekvienas žiūri tik savęs ir linki aplinkiniams blogo!“. Aštuntokė Emilija pasakoja, kad mokykloje užduodamas per didelis krūvis, mokiniai jaučiasi blogai: „Šiuo metu kalbate su būsima emigrante, – apie savo planus kalba mokinė. – Likti čia – kaip ir daugelis iš mano aplinkos – nesiruošiu. Nematau čia savo ateities. Esu pikta ant tų, kurie „aukščiau“. Žmonių, kurie kuria tai, ką aš kas vakarą kalu ir mokausi.“ Sąlygos mokyklose įtemptos ne tik dėl nemažėjančių patyčių skaičiaus, bet ir integralios švietimo sistemos nebuvimo. Nuolatiniai pokyčiai joje dar labiau stiprina šalies gyventojų nepasitikėjimą valdžia. Vis dėlto reikėtų pastebėti ir tuos mokinius, kuriems Lietuvoje gerai, kurie čia baigę mokyklas įstoja ten, kur norėjo, kurie džiaugiasi studijomis ir yra patenkinti savo gyvenimu.
Praradome santykį su tėvyne, tapatumą, suvokimą, kad mus visus sieja bendra istorija ir papročiai, o valstybės ekonominį, politinį ar socialinį būvį nurašėme nuo savęs nepriklausomoms srovėms. Bet juk iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu ne aš, tuomet kas rinks valdžios vertus politikus? Jeigu ne aš, kas mokės mokesčius valstybei? Jeigu ne aš, kas tuomet leis savo vaikus į lietuvišką mokyklą? Ir jeigu ne aš čia gyvensiu, kas tuomet? Visada galima rasti valstybių, kuriose didesni atlyginimai, mažesni mokesčiai, oras šiltesnis ir t. t. Bet tokia valstybė, kurioje gimei tu, tavo tėvai ir protėviai, kuri turi unikalią kalba, kurioje žmonės turi savitus papročius ir kultūrą yra tik viena. Ir ji vadinasi Lietuva.
Komentarą norisi užbaigti grupės „Garbanotas Bosistas“ dainos žodžiais: „grįžkite namo, grįžkit iš toli, jau skaidrus vanduo, jau miškai žali“.
VDU Menų fakulteto Kūrybinių industrijų studentas Tautvydas Mažeika
Romualdo Požerskio fotografijos paroda „Lietuva 1988-1993. Sausio 13-ajai atminti“
Sausio 9 d. 12 val. Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje (Rue Belliard 41-43) Briuselyje, buvo pristatyta fotomenininko, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Romualdo Požerskio fotografijos paroda „Lietuva 1988–1993“. Paroda skirta 1991 metų Sausio 13-ajai atminti. Renginyje buvo įteikti atminimo medaliai pagarbos bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyviams.
Parodoje eksponuojamos 25 didelio formato fotografijos. R. Požerskis fotografine kalba pasakoja apie svarbiausius įvykius, atspindinčius Lietuvos kelią į nepriklausomybę – pirmuosius mitingus 1988 metais, tautinės vėliavos sugrąžinimą, trėmimų į Sibirą paminėjimus, Sąjūdžio akciją “Baltijos kelias” 1989 metais, tremtinių palaikų sugrąžinimą iš Sibiro, Lietuvos kariuomenės atkūrimą, Nežinomo kareivio palaikų perlaidojimą. R. Požerskis 1991 metų sausio 13 naktį fiksavo pasiruošimą atremti galimą sovietų kariuomenės šturmą Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, barikadų prie Aukščiausiosios Tarybos statymą, Sausio 13-tosios rytą morge užfiksavo nekaltus nužudytuosius laisvės gynėjus. Parodos pabaigoje matome paskutinių Rusijos kareivių pasitraukimą iš Lietuvos 1983 rugpjūčio 31 d.
„Lietuva – tūkstančių žmonių išsaugotas troškimas gyventi laisvai. Troškimas, stipresnis už Sibiro speigą, stribų išdavystę, politinius lagerius. Jį pavyko užfiksuoti ir Romualdo Požerskio parodoje ir albume „Lietuva 1988–1993“. Akimirka, kai paskutinis sovietų armijos tankas palieka Lietuvą, galutinai pabaigia okupacijos, prievartos, bukinimo ir melo etapą, kurį lietuvių tauta kentė pusę šimtmečio. Ilgus metus Lietuvos žemę slėgė brutali geležinė jėga. Pasitelkdama melą ir šantažą ji peržengė mūsų sienas penktajame dešimtmetyje ir ketino čia pasilikti amžinai. Lietuva atkakliai varė svetimą kariuomenę. Tai darė mūsų partizanai, disidentai, visa tauta, nepraradusi laisvės ir nepriklausomybės vilties“, parodos anotacijoje rašo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Parodos kuratorius kultūros, audiovizualinių reikalų ir autorių teisių atašė Saulius Šimanauskas.
Parodos rėmėjas Lietuvos kultūros institutas.
Daugiau informacijos rasite čia.
Įteikta kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus vardinė stipendija
Sausio 6 d. VDU rektorato metu Menų fakulteto Kultūros paveldo ir turizmo magistrantūros studijų programos II kurso magistrantei Irenai Tumaitei buvo įteikta vardinė kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus stipendija už bakalauro diplominį darbą „Sovietmečio Lietuvos kurortinių įstaigų interjerai” (darbo vadovė doc. dr. Jūratė Tutlytė). Stipendiją ir diplomą konkurso nugalėtojai įteikė kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius.
Nuo 2003 m. Viktoro Kuprevičiaus vardo stipendija kasmet skiriama vienam gabiam VDU Menų, Humanitarinių mokslų arba Katalikų teologijos fakulteto magistrantui, tiriančiam Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūrą. Šios stipendijos steigėjas – V. Kuprevičiaus sūnus, ilgametis VDU dėstytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius. Kandidatus vertina ir renka speciali komisija, sudaryta iš VDU Menų ir Humanitarinių mokslų fakultetų atstovų.
Viktoras Kuprevičius (1901–1992) – Lietuvos kompozitorius, nusipelnęs meno veikėjas, Kauno miesto Garbės pilietis, Kauno kariliono atkūrėjas ir ilgametis atlikėjas. Tarpukariu dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas ir pats asmeniškai jose dalyvavo.
