Studentėms – prof. Broniaus Vaškelio stipendijos

Konkursinė komisija, peržiūrėjus kandidatų paraiškas, vardines prof. Broniaus Vaškelio stipendijas skyrė šioms studentėms:

Teatrologijos katedros studentėms:

Elvinai Baužaitei – magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.

Urtei Grigaliūnaitei – magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.

Kristinai Apanavičiūtei – magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.

Lituanistikos katedros studentei:

Andrėjai Liudžiūtei – magistrantūros studijos, Literatūra ir spauda, II k.

Vieša paskaita su festivalio „Kaunas mene“ menininke Vieša paskaita su festivalio „Kaunas mene“ menininke Anida Yoeu Ali

Spalio 28 d., penktadienį, 13 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete (Muitinės g. 7, 207 aud.) vyks vieša paskaita su tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ dalyve, menininke Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV).

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) – festivalio „Kaunas mene“ partneris.

Vaikų dramaturgija – teatro Achilo kulnas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Daiva Čepauskaitė. Elijaus Kniežausko nuotr.

Niekaip neišsprendžianma nacionalinės dramaturgijos stokos problema teatrą kamuoja jau daugelį dešimtmečių. Ypač mažai pagal originalias dramas pastatytų spektaklių galima išvysti vaikiškuose spektakliuose.

Apie tai, kur reikėtų ieškoti šių pasekmių priežasčių bei kokios yra šiuolaikinės nacionalinės vaikų dramaturgijos tendencijos, – pokalbis su Kauno teatrams, ypač Kauno valstybiniam lėlių teatrui, pjeses rašančia dramaturge Daiva Čepauskaite.

– Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti priežasčių? Šią problemą lemia talentų stoka, dramaturgų ruošimo spragos ar…?

– Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Turiu galvoje sistemingas, išsamias profesijos studijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis – čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, aš nežinau. Reikėtų klausti tų, kurie kuria strategijas teatro procesams ir vadovauja jų vyksmui, nes frazė „Lietuvoje dramaturgijos nėra” populiarumu jau turbūt prilygo posakiui „kiek buvo litais, tai dabar eurais”.

– Kokia dramų rašymo lėlių teatrui specifika? Ar ji gerokai skiriasi nuo vaikų dramaturgijos, skirtos vaidinti žmonėms?

– Rašydama lėlių teatrui niekada negalvoju, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, manau, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika man – neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoju, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras man, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Aš jomis tiesiog pasitikiu. Rašyti lėlėms taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir žmonėms – tokia yra mano rašymo lėlių teatrui specifinė taisyklė.

– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate kurdama dramas vaikams?

– Pagrindinis iššūkis, man rodos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame gali girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali. Todėl manau, kad pagrindinė problema – sukurti su vaiku tokį žmogišką ryšį, kuris paveiktų ne mažiau nei paveikslėliai ekrane.

– Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Kodėl taip yra?

– Populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis. Be to šiuolaikiniai autoriai – visada rizika, o klasikiniai pastatymai tarsi iš anksto apsaugo bent jau nuo literatūrinės nesėkmės.

– Koks jūsų pačios santykis su teatro praktika? Ar stebite, analizuojate sceninę jūsų literatūros kūrinio realizaciją?

– Mano santykis su teatro praktika – kaip su motina-gimdytoja, motina-maitintoja ir motina-tėvyne. Pradėjau rašyti teatrui, vaidindama scenoje. Mačiau, kaip mano tekstai apsigyveno aktorių lūpose, teko net pačiai vaidinti savo rašytų tekstų spektakliuose, savo kailiu pajuntant visas teksto klaidas ir duobes. Tad gimiau iš praktikos, ji mane maitino ir teikė jėgų. Vėliau paauglystėje kaip normalus vaikas protestavau (atiduodavau tekstą ir visiškai nedalyvaudavau tolesniame spektaklio kūrime). Dabar su ta praktika sutariame puikiai, kūrinio realizacijoje dalyvauju pagal poreikį ir galimybes. Jeigu režisieriui reikia, kad aš dalyvaučiau, – dalyvauju, jei ne – nesikišu, nekontroliuoju, o į klausimą, ar galima trumpinti vieną ar kitą vietą, visada atsakau – be abejo, taip.

– Ar rašydama pjesę tyrinėjate šiandienos mažąjį žiūrovą ir jo aplinką?

– Svarbiausias mano principas rašant vaikams – kalbėti su jais taip, kaip su žmonėmis, kurie yra nė kiek už mane nekvailesni. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra mažiau laiko praleidę šioje žemėje ir kartais turi mažiau patirties, bet ne mažiau proto. Specialiai vaiko aplinkos netyrinėju, nes jis gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir mes, suaugusieji. Jie dalyvauja mūsų barniuose ir išgyvena mūsų karus. Jie yra tos pačios mus supančios neteisybės, nepagarbos arba meilės liudininkai. Jie yra mes. Jie nėra būsimi žmonės, jie jau yra žmonės. Todėl rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems. Rašydama aš tyrinėju tiesiog žmogų, nepriklausomai nuo to, ar jam septyneri ar septyniasdešimt.

– Kaip vertinate vaikų dramaturgiją (ir lėlių, ir dramos teatro) visoje šalyje, žvelgiant iš estetinės pusės? Galbūt įžvelgiate tam tikras tendencijas?

– Negaliu vertinti apibendrintai visos šalies darbų, bet iš estetinės pusės man visada įdomiausi tie menininkai, kurie susikuria savitą, autentišką estetiką. Tokios vaikų teatro asmenybės, kaip Vitalijus Mazūras arba Saulė Degutytė, pačios yra tapę pilnaverčiu pasauliu, kuriam, manau, nereikia dramaturgo. Jie patys yra teatro planetos, kuriose yra ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas, ir smegenys, ir didelė graži širdis.

– Šiandien populiarėja spektakliai vaikams, kuriuose nebelieka tradicinės pjesės, dramaturgija kuriama veikiant kitiems spektaklio elementams. Kaip jūs į tai žvelgiate? Ar tai byloja tik apie šiandienio (postdraminio) teatro estetinę plėtrą, ar tai globalesnė tendencija, kelianti dramos reikalingumo klausimą?

– Žvelgiu į tai su džiaugsmu. Visas tradicijas kada nors mėginama sulaužyti, ir jeigu tai vyksta, vadinasi, apskritai kažkas vyksta. Lietuvių dramaturgija ilgai buvo labai literatūriška. Aš už tai, kad scenoje būtų mažiau literatūros, daugiau teatro, kad kalbama būtų tik tada, kai istorijos neįmanoma perteikti kitomis priemonėmis. Apie globalias teatro tendencijas nesiimsiu kalbėti, nesu teatro teoretikė, bet manau, kad tai ne tik šiandienos teatro, bet ir viso mūsų laikotarpio bruožas. Gyvename vizualumo laikais, bendraujame paveikslėliais, o tekstą trumpiname kaip įmanydami. Tokia SMS’ų epocha, kurioje pagrindinė informacija perduodama vaizdo kanalais, žodžius pakeičiant kitais simboliais, ikonomis, sutartiniais ženklais. Jei teatre nebelieka tradicinės pjesės, gal visiems tik geriau – teatre vyksta gyvi procesai, o dramaturgams mažiau teksto rašyti reikia. Jeigu kada nors drama apskritai taps nereikalinga spektakliui, išgydysime tą amžinai skaudantį Achilo kulną (lietuvišką dramaturgiją) amputuodami visą koją ir mokysimės vaikščioti netradiciniu būdu – ant rankų…

Publikuota www.kaunodiena.lt

Pagirti ir įspirti

Kristina Steiblytė

Aiški būtinybė investuoti į kiek įmanoma kokybiškesnį vaikų ugdymą dažnai lieka tuščiais žodžiais (dabar vykdomas dar vienas lėšų mažinimas švietimui yra tokio atmestinio požiūrio pavyzdys). Net ir menas vaikams neretai tėra abejotinos kokybės pasibandymai. Tuo stebėtis neverta: tiek literatūra, tiek teatras vaikams ignoruojama studijų programose, tad vargiai atsiranda galinčių kurti ir įvertinti tokią kūrybą. Įsitvirtino įsitikinimas, kad vienintelis kūrinio jauniausiajai publikai kokybės įrodymas yra tos publikos pritarimas. Tačiau, kaip sakė spektaklius vaikams kurianti Saulė Degutytė, vaikai lygiai taip pat entuziastingai pritaria ir traškučių valgymui. Nuo to šie netampa vertingu maistu. Tad atsargiai reikėtų žiūrėti ir į vaikų džiūgavimą spektaklio metu. Bet kaip tada kurti vaikams ir kuo pamaitinti tuos smalsius jaunus protus? „Menų spaustuvė” antrus metus iš eilės siūlo paskanauti kitokio teatro vaikams.

Šiųmečiui festivaliui „Kitoks teatras vaikams” priklausė dar spalio pabaigoje organizuotas seminaras pedagogams apie atsakingai, adekvačiai žiūrovų amžiui kuriamą teatrą. Na, o pats sausio 17-22 d. vykęs festivalis turėjo įtikinti tokio teatro reikalingumu. Be to, supažindinti su rečiau vaikams kuriamu šokio ir objektų teatru, pirmus žingsnius pas mus žengiančiu naujuoju cirku. Festivalio svečiai „Scarlattine teatro” parodė Lietuvoje iki šiol nematytą komiksų spektaklį. Programa, skirta įvairaus amžiaus bei interesų vaikams ir tėvams, sukėlė ir tokių pat emocijų.

Naujausias Keistuolių teatro spektaklis vaikams „Mykolas žvejas” (rež. A. Giniotis) sugrąžino į laiką prieš maždaug 20 metų, kai kūrė pirmoji keistuolių karta. Kukli, lengvai transformuojama scenografija, kasdieniai kostiumai, dainos, šokiai, humoras, bendravimas su žiūrovais, įterptos aktualijos – visi keistuoliško spektaklio ingredientai. Žavu, kad į Ozzy Osbourne´ą panašus velnias nėra pabaisa, nes blogis tikrai nėra vien tik atgrasus. Žavu, kad Mykolas neidealizuotas. Žavi ir bibliotekų reklama spektaklio pabaigoje. Tačiau kiekgi galima žaisti tom pačiom priemonėm?

Visai kitaip pasirodė lėlininkai. Nei Stalo teatras, nei Klaipėdos lėlių teatras neparodė nei vieno tradicinio lėlinio spektaklio. Klaipėdiečiai atvežė spektaklį kūdikiams „Apapa” (rež. G. Radvilavičiūtė), kurio pamatyti nepavyko, nes norinčiųjų savo kūdikiams parodyti teatrą susirinko pilna kišeninė „Menų spaustuvės” salė. Ta pati režisierė į Vilnių atvežė ir „Stebuklingą Pelenės laiką” visai šeimai. Šis spektaklis vyko tarsi knygos pristatymas, kuriame rašytoja Zofija pasakojo sušiuolaikintą, detektyvinę Pelenės istoriją. O knyga, kurią pristatė detektyvė, gulėjo priešais žiūrovus, ir tarp paveikslėlių, iškylančių verčiant jos lapus, kūrėsi Pelenės ir Princo pasaka. Visiems žinomą istoriją pasistengta padaryti kuo aktualesnę ir prikaišioti „razinų” suaugusiems žiūrovams. Tačiau nepaisant nemažai pastangų kainuojančio aktorės Renatos Kukaitės darbo skirtingais balsais įgarsinant visus spektaklio veikėjus, įdomiausia liko trimatė, judanti knyga. Dar daugiau džiaugsmo suteikė po spektaklio vykusios dirbtuvėlės, kuriose mokyta, kaip tokias knygas pasidaryti namie.

Stalo teatras, jau įpratinęs savo žiūrovus prie bendrų užsiėmimų, festivalio metu taip pat suteikė galimybę susipažinti su kiekvieno spektaklio kūrimui naudotomis specifinėmis priemonėmis. Štai po „Vėjų motės” vaikai gaminosi kvapnius popierinius žmogeliukus, po „Mano miesto” kūrė miestus ir apgyvendino juose spektaklio metu matytus veikėjus, kurie visi atkeliavę iš XIV-XVI a. vandens ženklų. Prie atgyjančių ir besitransformuojančių objektų, aktoriaus ir projektoriaus „bendradarbiavimo” pripratusiems Stalo teatro žiūrovams šis spektaklis neturėjo būti netikėtas. Ekrane galima buvo matyti, kaip kūrėsi ir augo Vilnius, stebėti šventes (kurių metu ir pats miestas ima šokti), miestą ištinkančias nelaimes. Jaunuosius žiūrovus truputį trikdė per garsi muzika ir į žiūrovų salę nukreiptas apšvietimas, tačiau persikėlus į lauką, projekcijas rodant ant senamiesčio sienų, galima sukurti atmosferinį kūrinį, tinkamą bet kokiai publikai.

Panašiu principu sukurtas ir „Scarlattine teatro” spektaklis „ManoLibera”. Prasidėjęs kaip verslo susitikimas, nuobodžiam skaidrių keitimui įdarbintas dailininkas fantazijose persikelia į kitą pasaulį, kuriame pagrindiniai veikėjai yra perrengti ir šaržuoti jį įdarbinę verslininkai. Įdomu, kad spektakliu-komiksu perduodama žinutė apie beatodairiško vartojimo pasekmes, be to, kūrėjai nepamiršta surankioti ir susieti visų siužeto vingių (neužsuktas čiaupas sukelia potvynį, o pradžioje pristatomos įmonės logotipas šmėžuoja beveik visur, kur veikėjai atsiduria). Labai paprastos priemonės ir tikslus atlikimas paperka ne tik mažuosius žiūrovus ir leidžia atsipalaidavus laukti netikėtumų. Vienas jų – spektaklio pabaiga. Priverstas mintimis sugrįžti prie darbo, dailininkas nusprendžia pats iškeliauti į savo sukurtą pasaulį: pavirsti pieštu personažu ir apsigyventi ekrane.

Šalia judančiais vaizdais kurtų spektaklių, parodyti ir trys šiuolaikinio šokio darbai. Nebe pirmą kartą Vilniuje svečiavosi menininkų grupė iš Klaipėdos „Žuvies akis” su spektakliu „Apkabinsiu tave” (chor. D. Binkauskaitė). Ryškiai mėlynas ir geltonas spektaklis perkelia į žaidimų pasaulį, šokėjai įvairiai perkonstruoja scenografiją, sušoka žaidimus ir net muštynes. Nors kartais ir galima justi perdėtą išraiškingumą (kurio išvengti kalbant su vaikais pavyksta ne kiekvienam suaugusiajam), vis dėlto prieš spektaklį kalbantis su žiūrovais užmegztas kontaktas išlaikomas viso spektaklio metu.

Pasikalbėjimais su žiūrovais dar kartą sužavėjo ir „Dansema”, kitas šokio spektaklius pristatęs teatras. Šiame festivalyje parodytas paaugliams skirtas „Bebaimis” (chor. G. Subotinaitė, rež. B. Banevičiūtė) yra bene vienintelis bandymas kalbėtis su paaugliais apie jų gyvenimą šiuolaikinio šokio kalba. Ir nors pirmomis spektaklio akimirkomis, pamačius suaugusį vyrą, besikankinantį tarsi paauglį, darosi nemalonu žiūrėti, spektaklis pamažu įtraukia į Tomo (šokėjas T. Dapšauskas) pasaulį, kuriamą iš skirtingų šokio stilių ir emocijų. Šio spektaklio metu įdomu stebėti ir scenoje besiformuojančią asmenybę, ir žiūrovų paauglių reakcijas. Po spektaklio vykusio pokalbio metu išsiaiškinta, ne tik kas ir kodėl šokta, bet ir kas yra šokis. Tokie pokalbiai suteikia ne tik galimybę pasidalinti idėjomis, sužinoti, kas norėta pasakyti ir kas ką suprato, bet yra ir tyrimas, padedantis kūrėjams ieškant naujų krypčių.

Vienas iš festivalį uždariusių spektaklių - „Menų spaustuvės” ir žonglierių grupės „Antigravitacija” (žongl. M. Markevičius, A. Balionis, muz. M. Sučyla) naujojo cirko spektaklis „Stebuklingas medis” – taip pat prasidėjo interaktyvumo bandymu. Tačiau triukų serija bendravimą su žiūrovais nutraukė. Vienas kitą keičiantys efektingi triukai, nors jungiami bendros idėjos, atrodė fragmentiški.

Paskutinis spektaklis parodytas. Festivalis uždarytas. Kitoks teatras vaikams pristatytas. Tik ar visas tikrai kitoks? Ir ar tikrai „Menų spaustuvėje” įvyko teatro šventė? Rezultatas panašesnis į nevalstybinių teatrų, kuriančių vaikams, paradą. Šie teatrai, žinoma, turi ką parodyti ir neretai nepelnytai nevertinami. O jų pristatymas festivalyje yra graži idėja. Tad, viena vertus, norisi girti, bet kartu – įspirti, kad apsižiūrėję, kas ir kaip padaryta, tobulėtų ne tik kūrėjai, bet ir organizatoriai. Ir kad žadėtas atsakingai parinktas ir sukurtas maistas jauniesiems protams nepasirodytų esąs paskubomis sudėliotas „vaikų džiaugsmas”.

Publikuota www.literaturairmenas.lt

Skelbiamas Viktoro Kuprevičiaus stipendijos konkursas

Vytauto Didžiojo universitetas skelbia kasmetinį konkursą vardinei kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus stipendijai gauti. Stipendija skiriama Vytauto Didžiojo universiteto Menų, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos fakultetų ir Muzikos akademijos magistrantūros studijų studentams. Ja siekiama paskatinti Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūros tyrinėjimus. Vienkartinės stipendijos dydis – 500 €. Pernai ši stipendija buvo įteikta Menų fakulteto Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantei Irenai Tumaitei už baigiamąjį bakalauro darbą „Sovietmečio Lietuvos kurortinių įstaigų interjerai”.

Reikalavimai pretendentams:

Konkurse gali dalyvauti magistrantūros studijų studentas(ė), parašęs bakalauro darbą iš Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ar sovietmečio meno, kultūros ir istorijos, bei tęsiantis tos pačios tematikos tyrimus. Prioritetas teikiamas Kauno miesto kultūrologiniams tyrimams.
Stipendiatas(-ė) turi būti gerai besimokantis, aktyviai dalyvaujantis kultūrinėje ir meninėje veikloje.

Dokumentų priėmimas:

Pretendentai į kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus stipendiją turi pateikti iki 2016 metų lapkričio 14 d.:

Bakalauro darbą (po komisijos posėdžio darbai bus grąžinti)
Studijų pažymą:
I kurso magistrantai pristato bakalauro studijų akademinės pažymos kopiją,
II kurso magistrantai pristato magistrantūros pirmo kurso akademinę pažymą.

Apie stipendiją

Nuo 2003 m. Viktoro Kuprevičiaus vardo stipendija kasmet skiriama vienam gabiam ir darbščiam VDU Menų, Humanitarinių mokslų arba Katalikų teologijos fakulteto magistrantui, tiriančiam Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūrą. Šios stipendijos steigėjas – V. Kuprevičiaus sūnus, kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius.

Apie V. Kuprevičių

Viktoras Kuprevičius (1901–1992) – Lietuvos kompozitorius, nusipelnęs meno veikėjas, Kauno miesto Garbės pilietis, Kauno kariliono atkūrėjas ir ilgametis atlikėjas. Tarpukario laikotarpiu dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas ir pats asmeniškai jose dalyvavo.

Sirenos negali…

Kristina Steiblytė

Scena iš spektaklio „Karališko dydžio“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Prieš kelerius metus Benas Šarka „Sirenų“ festivalio metu rodė performansą „Sirenos negali nekaukėti“. Jau tada šis pavadinimas privertė kiek ironiškai šyptelėti: iš tiesų „Sirenos“ jau tada atrodė anei kaukiančios apie naujas teatro tendencijas, anei viliojančios teatro vandenynų keleivius daužyti savo įsivaizdavimų ir tradicijos laivus į naujus pasaulio ir teatro supratimus, kylančius iš gelmių.

Po šių metų festivalio kyla mintis, jog „Sirenos“ šiuo metu tiesiog negali. Net ir papildytos Goethe´s instituto Europoly programa, jos negalėjo parodyti naujausių, netikėčiausių ir svarbiausių teatro kūrinių, atsiradusių kad ir Baltijos šalyse, negalėjo parodyti atsivežtų teatro žvaigždžių geriausių pusių, negalėjo ir pasiūlyti dialogo tarp skirtingų aktualių požiūrių.

Turinio prasme aktualiausiai kalbėti turėjo Europolio programos spektakliai. Tačiau be tikrai įdomaus lietuvių darbo „Geros dienos“ – vartojimo kasdienybės tyrimo iš kasoje sėdinčiųjų perspektyvos – ir smagaus vokiečių „machina eX“ spektaklio žaidimo „Nutekinimo pamokos“ – galėjusio kai kuriuos žiūrovus paskatinti įsitraukti į apmąstymus tiesos ir demokratijos temomis – ši programa menine prasme pasirodė neįdomi, silpna. Ypač nuliūdino graikų „Švarus miestas“, kurio autoriai, atlikę tyrimą ir parašę jautrų, dabartines aktualijas atspindintį, bet kartu ir asmenišką scenarijų, tikroms valytojoms imigrantėms sukūrė situaciją, kur jos turėjo atlikti ne tik profesionalių aktorių užduotis, bet ir iliustruoti savo darbo kasdienybę. Daug žadantis projektas tapo tiesiog nedrąsių moterų bandymu būti aktorėmis, o ne savimi: nuostabiomis, stipriomis moterimis, galinčiomis pasidalinti savo išskirtinėmis, o dabar jau ir beveik visoje Europoje atpažįstamomis, istorijomis.

Vienas svarbiausių festivalio svečių Krzysztofas Warlikowskis (kalbant apie istorijas – išskirtinis jų pasakotojas!) taip pat nenudžiugino. Daugiau nei keturios valandos kelerių metų senumo aktualijų pasirodė vertos dėmesio. Tačiau ne tiek daug ir ne tokio dėmesio ar, juo labiau, susižavėjimo. Kalbėti apie stiprėjančius kraštutinius dešiniuosius, apie gyvenimą be įvykių ir jausmų ir apie mažus pasaulio ir savęs bijančius žmones teatre yra prasminga. Tačiau tokio teatro, dar ir užsisklendusio ketvirtąją siena bei labai rimtai žiūrinčio į save, pati nebelaukiu ir nebenoriu žiūrėti. Net ir aktorių besąlygiškas atsidavimas nepapirko: neapleido mintis, kad jiems tikrai neverta taip aukotis menui (kad tai daroma žiūrovams – nepatikėjau). Viskas atrodė sterilu. Net ir spektaklio kūniškumas bei seksas. O pusnuogio Claude´o Bardouil prakaitas suveikė ne kaip priminimas apie žmogiškumą ir bergždžias meno ar meilės pastangas, bet tiesiog kaip priemonė prilipinti aukso spalvos konfeti.

Po šiųmečio „Naujojo cirko savaitgalio“ matyti tokį sterilų kūniškumą scenoje apmaudu. Gintarės Masteikaitės atvežti akrobatai priminė, ko noriu teatre ir atsakė į kausimus, kurių net nežinojau turinti. Jų pasitikėjimas vienas kitu ir žiūrovais, atvirumas ir kūniškumas virto pasakojimais apie artumo ir meilės galimybę („Ekstremali Simbiozė“, Henrik Agger ir Louise von Euler Bjurholm), žaidimą ir draugystę („Kas aš esu“, El Nucleo) ir, visų svarbiausia, apie aukojimąsi niekada nežiūrint į save per rimtai („Visi genijai, visi idiotai“, Svalbard). Festivalio uždaryme rodytas trupės iš Švedijos Svalbard spektaklis „Visi genijai, visi idiotai“ (nors, regis, tikslesnis pavadinimo vertimas būtų – „Visiškas genijus, visiškas idiotas“) papirko ne tiek pirmoje spektaklio dalyje atlikėjų surengtu šou ar sukurtu keistu distopišku pasauliu, kuriuo patikėjau be išlygų, tik įėjusi į salę ir pamačiusi Benjaminą Smithą ant kiniško stulpo apsivilkusį kailiniais ir pasipuošusį ragais. Spektakliui išaugus į šou, žiūrovams ir patiems atlikėjams įsišėlus, viskas pasikeitė ir scenoje buvo atliktas savotiškas aukojimosi aktas: artistai klojo savo kūnus po kojomis scenos partneriui, iš kurio viso veiksmo metu lyg ir tyčiotasi, jie bėgo, krito, slydo, kad tik jam nereikėtų atsistoti ant žemės ir sulėtinti tempo. Jie juokėsi iš to, ką moka geriausiai, kame jaučiasi saugiai ir džiaugėsi, kad yra pažeidžiami.

Ne be tos pačios Masteikaitės rankos pavasarį vykęs „Naujasis Baltijos šokis“ taip pat parodė kaip scenoje gali būti panaudotas kūnas ir kaip skirtingai jis gali būti paveikus ir jaudinantis. Net jei ir nežiūrima į save rimtai. Beje, nors šios „Sirenos“ pasirodė negalinčios daug ko, vis dėlto būtent pasižiūrėti į save nerimtai pavyko. Tačiau ne tiek komunikacija, kiek pačia festivalio programa. Labai rimtai rodžius ne tik geros kokybės darbus, festivalis baigtas Christhopho Marthalerio „Karališko dydžio“ spektakliu-dainų vakaru, kurio metu vienas pianistas, dainininkų pora ir vyresnio amžiaus aktorė siautė viešbučio kambaryje su karališko dydžio lova. Nieko rimto, nieko stebuklingo, tik žaidimas savo balsais ir kūnais. „Karališko dydžio“ suskambėjo tarsi komentaras ne tik rimtiesiems festivalio kūriniams, bet ir pačiam jo šūkiui: užsisukę savo rimtame žinių kūrimo rate, pamirštame žaisti ir mėgautis. Ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai.

Menininkės iš Prancūzijos VDU rengs „Platonių puotą“

Spalio 21 dieną, penktadienį, 19 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teatro salėje (S. Daukanto g. 27) aštuonios skirtingų meno sričių kūrėjos iš Prancūzijos parodys provokuojantį performansą „Plantonių puota“ (La Banquette des Platonnes), kuriame viena iš septynių originalių Platono „Puotos“ kalbų yra perrašyta feministiniu rakursu.

Reginys skirtas visai visuomenei, bet itin sudominti turėtų filosofijos studentus, lyčių studijų tyrėjus ar frankofonus.

„Platonių puotoje“ pagrindinis patiekalas yra filosofės Faidros galva (mecosopranas Marianne Seleskovitch). Patarnaujančios platonės, kaip septyni į Platono Puotą pakviesti svečiai, apsisiautusios milžiniška tunika-staltiese, atlieka keistus ritualus. Tarsi nepaklusnios klausytojos, bet kartu ir Faidros suokalbininkės, jos tai džiaugsmingai, tai su panieka rezga sąmokslą prieš vyriškąją meilės koncepciją.

Daugelis performansus kuriančių feminisčių scenoje eksponuoja savo kūnus, taip leisdamos juos iš naujo užvaldyti. Priešingai joms, Platonių Faidra lyg senovės žynė imituoja patriarchalinius stereotipus, juos užkeikdama ir taip atimdama visą jų galią. Balta staltiesė, simbolizuojanti politinius ryšius, ir ant stalo sukrautas skurdus maistas ironiškai apibendrina Platono originaliąją patriarchalinę puotą, kenksmingą virškinimui…

„…beprasmių diskusijų įkaitintame lietuviškame ore šios meno vaišės būtų tikra puota tiems, kurie sugeba atpažinti stereotipinius vaidmenis ir pripažinti, kad moteris, anot Platonių, „jau nebėra tyla“. Neringa Mikalauskienė „La Banquet(te) des Platonnes“: perrašymai“ „Literatūra ir menas“, 2013 m.

Dramą, burleską ir poeziją apjungianti „Platonių puota“ primena gyvuosius ir garsinius paveikslus, kuriuos žaismingai kuria įvairiapusės asmenybės:

Nicole Miquel – fotografė, kurios kūrybos temos siejasi su atmintimi, žyme, antspaudu. Nicole dėka gimė daugelis feministinių meno projektų Prancūzijoje.

Kristina Mitalaitė – vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių filosofijos ir teologijos istorikė bei atvaizdo sampratos specialistė. Nuo 2009 dalyvauja performansuose bei jų koncepcijų kūrime.

Narine Karslyan – Rytų krikščionių religijų istorikė bei apokrifinių šaltinių, parašytų pirmaisiais krikščionybės amžiais, specialistė. Tyrinėja ritualą kaip pirmąją performanso formą. Nuo 2009 dalyvauja feministinėje veikloje ir įvairiuose performansuose.

Marianne Seleskovitch – mecosopranas, kurios repertuaras aprėpia klasikinę ir avangardinę muziką.

Maud Thomazeau – dainininkė (sopranas), stilistė modeliuotoja, keistų ir neįprastų objektų kūrėja, performansų dalyvė.

Aude Arago – šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota Nicos nacionalinės konservatorijos pirmuoju prizu. Yra įvaldžiusi cirko techniką, flamenco, kathakali bei bharata natyam šokių stilius.

Valérie Thomas – įvairialypė menininkė, jo kūryba vystosi tarp teatro, performanso ir happening‘ų.

Marion Abeille – tarpdisciplininė menininkė, kuria originalias scenografijas Paryžiaus teatrų spektakliams ir parodoms.

Performansas vyks prancūzų kalba su lietuviškais titrais.

Bilietus galima rasti čia.

Organizatorius, VDU partneris – VšĮ „KITI KRANTAI“.

LRT kultūra „Kultmisijos“ | Linara Dovydaitytė

Laidos „Kultmisijos“ tema: „Muziejai – politika ir vaizduotė“. Lietuvos muziejai dažnai kritikuojami, sakoma, kad jie nuobodūs, bet ar kas nors daroma? Kam iš viso reikalingi muziejai? Apie šias ir kitas problemas laidoje kalbinami kultūros ir meno atstovai, tarp jų – VDU dėstytoja, Menotyros katedros docentė dr. Linara Dovydaitytė.

Paprasta sužinoti, kas, kur ir kada. Bet svarbiausias klausimas – kodėl – dažnai taip ir lieka neužduotas. Kodėl menininkai kuria, o žiūrovai žiūri? Kodėl kultūra būtina miestui ir kodėl visuomenė negali be menininkų? Kodėl kultūros politika yra tokia, kokią turime šiandien ir kodėl turėtume ar neturėtume ją keisti? Atėjo metas apie kultūrą kalbėti iš esmės. Būtent todėl jūsų dėmesio laukia dokumentinių kultūros apybraižų ciklas „Kultmisijos“. Muziejai – politika ir vaizduotė Lietuvos muziejai dažnai kritikuojami, sakoma, kad nuobodūs, bet ar kas nors daroma? Kam iš viso reikalingi muziejai? Jei modernistai vadovavosi šūkiu „šalin muziejus!“, tai šiuolaikiniai menininkai mano kitaip. Kolekcionavimas ir patirties įmuziejinimas – itin dažnas reiškinys dabarties kultūroje. Menininkai perrašo istoriją kurdami kunstkameras ir keliones laiku. O muziejininkai ieško būdų sudominti vis platesnes auditorijas. Jų kolekcijose slypi dar neišnaudotas kultūros vaizduotės potencialas. Apie muziejų trauką ir vertę Lietuvoje ir pasaulyje. Laidą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Euroterapija: apie „Europoly“ spektaklius „Sirenose“

Kristina Steiblytė

Spektaklis „Švarus miestas“. Margaritos Vorobjovaitės nuotrauka

Šiųmetės „Sirenos“ pristatė ne tik, kaip įprasta, lietuvių bei užsienio kūrėjų spektaklių programas bei jau šeštą jaunųjų teatro kritikų konferenciją – festivalį papildė ir Goethe´s instituto organizuojamo projekto „Europoly“ spektakliai.

Pati programa skirta dabartinės Europos pokyčių apmąstymui kinu ir teatru. Penki spektakliai pristatyti šių metų vasarį Miunchene surengtame „Europoly“ festivalyje. „Sirenose“ galėjome pamatyti keturis: lietuvių „Geros dienos“, graikų „Švarus miestą“, vokiečių „Nutekinimo pamokas“ ir portugalų „Pirmadienį: atsargiai iš dešinės“.

Pirmasis parodytas darbas – lietuvių Rugilės Barzdžiukaitės (režisierė), Linos Lapelytės (kompozitorė ir muzikos vadovė) bei Vaivos Grainytės (libreto autorė) opera „Geros dienos“. Ją jau prieš kelerius metus buvo galima pamatyti „Sirenose“ ar kituose renginiuose, Lietuvoje opera įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, ji taip pat sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų visame pasaulyje. „Geros dienos“ stiprybė – dešimt moterų, nesiliaujančio skanuojamų kodų pypsėjimo fone, taikliais, šmaikščiais tekstais apdainuojančių dešimt skirtingų gyvenimų. Visi jie kiek nesėkmingi, tačiau visos jos savaip žavios.

„Geros dienos“ sujungia darbo kasoje monotoniją dirbtinėje šviesoje, jaudinančius ir juokingus tekstus bei taip atkreipia dėmesį į nemenką problemų spektrą – nuo vartojimo kultūros iki vis dar egzistuojančių moterų darbo bei išsilavinimo problemų. Tai ypač aktualiai skamba Lietuvos teatro kontekste, kur pagrindinių teatrų pagrindinėse scenose vis dar dominuoja režisieriai vyrai, o mažesniais projektais užsiimančios moterys kartais lieka publikos ir kritikos nepastebėtos. Panašiai prasidėjo ir šio spektaklio gyvenimas: Lietuvoje jis įvertintas tik po to, kai buvo pripažintas užsienyje.

Tačiau užsienis ne visada gali išgelbėti. Ir tai labai įtikinamai parodė graikai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris spektaklyje „Švarus miestas“. Jiedu ne tik režisavo spektaklį, bet ir atliko tyrimą bei sukūrė tekstus, paremtus tikrų žmonių tikrais pasakojimais. Spektaklio kūrime dalyvavusios moterys (pačios jame ir vaidina) yra imigrantės. Visos Graikijoje atsidūrė skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių, tačiau visos jos valo atėniečių namus ar darbovietes. Neprofesionalios aktorės scenoje pasakojančios savo istorijas galėjo būti tikrai įspūdingos, juo labiau, kad spektaklio autoriai gudriai sužaidė sutapimu – moterys, kurios miestą valo, 2014 m. į Graikijos parlamentą patekusių kraštutinių dešiniųjų noru turėtų būti pačios iš jo išvalytos.

„Švarus miestas“ pateikia aiškų, asmeniškais tekstais, nedaugžodžiaujant aprašytą pranešimą. Išgyvendamos asmenines krizes, į Graikiją emigravusios moterys krizę išgyvenančioje šalyje jaučiasi nesaugiai. Ypač žinodamos, kad taupoma bus jų sąskaita, o dalis šalies problemų nepelnytai bus suversta imigrantams, dažnai net negalintiems pasiskųsti policijai, kai juos išnaudoja ar jų vaikui prispaudžia koją autobuse.

Tačiau režisieriams nusprendus neprofesionalioms aktorėms skirti atlikti profesionalių aktorių užduotis, spektaklis prarado nemenką dalį stiprybės ir įdomumo. Tarsi bijodami, kad šios moterys pačios savaime pasirodys neįdomios, liepė joms, atribotoms nuo žiūrovų ketvirtąja siena, scenoje užsiimti tvarkymo darbais. Ir jos tai darė labai sąžiningai, nors tuo metu būtų galėjusios viena kitą palaikydamos tiesiog drąsiai dalintis savo pasakojimais ir dainomis.

Priešinga situacija susiklostė vokiečių kolektyvo „machina eX“ spektaklyje-žaidime „Nutekinimo pamokos“. Čia beveik nepriekaištingas atlikimas prašyte prašėsi būti suporuotas su daugiau turinio. „Nutekinimo pamokose“ žiūrovai-žaidėjai atsiduria situacijoje, kur kaip kompiuteriniame žaidime turi priimti sprendimus, atlikti užduotis ir taip padėti vystytis veiksmui. Vienu metu tokiame spektaklyje-žaidime dalyvauti gali vos 10 žmonių, tad žaisti gali visi, o įsijautus į žaidimą visi dešimt gali ir nepastebėti, kad spektaklyje keliami iš tiesų svarbūs klausimai apie tiesą, demokratiją ir pasiryžimą nepaklusti valstybei arba korporacijoms, jei jos vykdo nelegalią veiklą.

„Nutekinimo pamokose“ pasakojama istorija apie 2021 m. artėjantį referendumą dėl Vokietijos išstojimo iš Europos Sąjungos („Dexit“, primenantį visai neseniai vykusį realų „Brexit“). Pora jaunų žmonių gauna informaciją apie galimą sukčiavimą skaičiuojant balsus, o žiūrovams-dalyviams tenka padėti gauti įrodymus ir apsispręsti, ar juos paviešinti. Problema kyla, nes sukčiauti ketinama likimo ES naudai, o personažai, su kuriais žiūrovai yra nuo pat spektaklio pradžios, taip pat nori, kad Vokietija liktų ES narė. Tad pabaigoje žiūrovams-dalyviams galima rinktis: informaciją paviešinti ar sunaikinti. Dauguma, kaip sakė patys kūrėjai, renkasi tiesą, net ir žinodami, kas nutiko po „Brexit“ balsavimo.

Ketvirtasis „Sirenose“ parodytas „Europoly“ programos spektaklis „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ išsiskiria tuo, kad jame nebuvo nei ypatingai tikslaus atlikimo, nei stiprių, jaudinančių tekstų, o ir dabartinės Europos gyvenimas apmąstytas ne taip tiesiogiai. Apskritai, šio spektaklio įtraukimas į programą pasirodė atsitiktinis – jis tarsi visai neturėjo čia būti, o toks, koks yra dabar, gal neturėjo būti apskritai.

Spektaklio metu idėjos autorė ir režisierė Cláudia Dias ir Tailando Muay-Thai bokso meistras Jaime Neves demonstruoja dvylikos raundų pamoką-dvikovą. Pirmieji raundai yra mokinės ir mokytojo susitikimas, pamažu peraugantis į jų tarpusavio santykio tyrimą. Tačiau tai, kas judesiu išreikšta ganėtinai aiškiai ir galėtų veikti kaip judesio spektaklis, buvo papildyta daugybe nereikalingų ir net, sakyčiau, banalių klausimų apie tiesą, politiką, meilę ir boksą, kiekvieno raundo metu skaitomų šalia scenos pakylos-ringo įsitaisiusio sekundanto.

Taip žiūrovai galėjo patys pasijusti tarsi bokso mače, kuriame daug stipresnis priešininkas mus talžo netikėtais smūgiais. Tik šiuo atveju pasekmė ne nokautas, o abejingumas: išgirdus tiek daug klausimų ir gavus vos kelias minutes apmąstymui, labai lengva prarasti bet kokį susidomėjimą. Juo labiau, kad panašių, tik daug geresnių, klausimų atsakymus dauguma mūsų jau ir taip esame radę ne viename spektaklyje, filme ar knygoje.

Peržiūrėjus šiuos keturis darbus, apmąstančius dabartinę Europą, peršasi mintis, kad čia, senajame žemyne, taip išvešėjo baimė ir nusivylimas, jog nebėra vietos meilei. Mes nemylime ne tiek paties žemyno, kiek vieni kitų, su savais sunkumais, trūkumais ir pasirinkimais. Nenorime ne tik padėti, bet dažnai net ir išgirsti, kad problema yra. Juo labiau, jei problema esame mes patys.

Apie tai, nors ir nepriklausė šiai programai, pasakojo taip pat „Sirenose“ rodytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“, apie tai tylėjo jo žiūrovai, Jaceko Poniedziałeko Justin klausiami „Ar kas nors šiame mieste yra laimingas? Ar žmonės šiame mieste geba mylėti?“, apie tai šaukia ir dabartinė Europos krizė. Ne tiek pabėgėlių, kiek (eilinė) žmogiškumo krizė.

Aukštosioms mokykloms skirti autorių teisių mokymai Kaune

Spalio 26 d., trečiadienį, nuo 16 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7, 210 aud.) vyks aukštosioms mokykloms skirti autorių teisių mokymai, kuriuos ves Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) Muzikos kūrinių kūrinių skyriaus atstovas Arvydas Adamonis. Mokymų metu bus pristatyta jauniesiems ir profesionaliesiems kūrėjams aktuali teorinė ir praktinė informacija.

Aukštųjų mokyklų, vykdančių meno krypties programas, studentai, dėstytojai ir kiti darbuotojai nemokamų mokymų ir aktyvių diskusijų forma bus supažindinti su naudinga informacija apie menininkams priklausančias autorių teises. Kas yra autorius, kūrinys? Ką svarbiausia apie žinoti apie savo kaip autoriaus turtines ir asmenines neturtines teises? Kokias sutartis naudoti ir kaip jos veikia? Praktinėje dalyje bus gilinamasi į aktualius atvejus, apimančius studijų metu įgyvendintų kūrinių teises.

Projektas siekia paskatinti vidinę ir išorinę komunikaciją Lietuvos aukštosiose mokyklose apie autorių teises, nepamainomas ir studijų metu, ir pradėjus profesionalaus menininko kelią. Lektorius Arvydas Adamonis turi teisinį ir muzikinį išsilavinimą, nuo 1996 metų dirba rengiant, sudarant autorines-licencines sutartis bei prižiūrint jų vykdymą, konsultuoja autorius ir kūrinių naudotojus autorių teisės klausimais.

Projektą organizuoja VšĮ Meno vadybos platforma, partneriai VDU Menų fakultetas, VDA Kauno fakultetas. Projektas vykdomas pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą, administruojamas LR Kultūros ministerijos.