• Titulinis
• Visos naujienos

Romualdas Požerskis pristato albumą, kurį vadina kūrybos viršūne

Žiūrėti nuo 42:42 iki 45:28

Menų fakulteto profesiorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas Romualdas Požerskis išleido albumą, kuriame – sovietmečiu Žemaitijoje ir Dzūkijoje vykusių atlaidų akimirkos. Menininkas atviras – fotografuoti besimeldžiantį žmogų labai sunku ir šį fotografijų albumą vadina kūrybos viršūne.

15 tūkst. kadrų per daugiau kaip du dešimtmečius darbo Dzūkijoje ir Žemaitijoje. R. Požerskis sako, atlaidais susidomėjęs po Romo Kalantos susideginimo Kaune 1972-aisiais. Išleistas iš areštinės su draugais jis apsilankė viename Žemaitijos miestelyje.

„Turėjome tokius švarkus ilgais „kutosais“, motociklų rankenos paaukštintos, veidrodžiai. Įvažiavome į Žemaitiją, į vieną mažą miestelį, ir vyko atlaidai. Plevėsavo vėliavos, baltos mergaitės ėjo, varpai skambėjo, vyrai pasipuošę kostiumais, tai man, nežinau, kaip Naujoji Zelandija, kaip Peru, – kažkokia indėnų šventė, nes aš, miesto vaikas, tokių atlaidų nemačiau“, – pirmąjį įspūdį prisimena fotomenininkas.

Vadinamąjį „stogą“ nuo sovietinio saugumo parūpino kolega Antanas Sutkus – atlaidų fotografijų R. Požerskis niekam nerodė ir slėpė jas draugo namuose, mat pas patį dažnai vykdavo kratos.

Kadrai, kuriuose matyti kryžiai, bažnyčios, procesijos Lietuvoje ar užsienyje nerodyti, į seriją „Kaimo šventės“ pateko tik neutralios fotografijos, kuriose žmonės bendrauja po maldų ar važiuoja vežimais. Pats fotografas sako, tik po kelerių darbo metų supratęs, kas yra atlaidai.

 

Marius Pinigis – išrinktas Menininkų menininkas

Kauno menininkų namai skelbia, kad Menininkų menininku 2016 už šiuolaikinio šokio puoselėjimą, aktyvią kūrybinę ir pedagoginę veiklą išrinktas Marius Pinigis.

Tęsdami ilgametę tradiciją Kauno menininkų namai kvietė rinkti labiausiai pasižymėjusį profesionalaus meno kūrėją. Šiemet kūrybinės sąjungos, švietimo ir kultūros įstaigos įvertinusios aktyviausiai kuriančius metų menininkus ir reikšmingiausius jų 2016 m. sukurtus darbus siūlė šešis kandidatus: aktorių Liubomirą Laucevičių, tautodailininkę Viliją Ratautienę, tapytoją Rosandą Sorakaitę, chorvedę Danguolę Beinarytę, tapytoją, skulptorių Martyną Gaubą, šokėją, choreografą Marių Pinigį. Net du nominantai yra Menų fakulteto dėstytojai: Liubomiras Laucevičius ir Marius Pinigis.

Demokratiškuose rinkimuose balsuoti galėjo visi kam rūpi menas ir jį kuriantys žmonės. 2016 m. Menininkų menininkui Mariui Pinigiui bus skirta 500 eurų vertės kūrybinė stipendija. Marius Pinigis (g. 1986 m. Panevėžyje) yra šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pedagogas, šokantis Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose, kuriantis ir dalyvaujantis įvairiuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje. 2016 m.

M. Pinigis aktyviai dalyvavo tiek kūrybinėje, tiek pedagoginėje veikloje, jam buvo skirta Lietuvos kultūros tarybos individuali valstybinė stipendija ir Kauno miesto savivaldybės meno ir kultūros stipendija kūrybinėms idėjoms įgyvendinti. Šių stipendijų rezultatas – šokio spektaklis „(g)round zero“ (kartu su Mariumi Paplausku). Kartu su M. Stabačinsku, M. Pinigis dirbo ir prie naujo spektaklio darbiniu pavadinimu „Meeting Meat“, kurio premjera numatoma 2017 m. pavasarį. 2016 m. Marius tapo „Kauno Europos Kultūros sostinė 2022“ reprezentacinės komandos nariu.

MF studentams – galimybė studijuoti dar trijuose Europos universitetuose

Menų fakultetas pasirašė tris naujas Erasmus + sutartis, plečiančias tarptautinio bendradarbiavimo ir studentų bei dėstytojų mainų galimybes.

Šiuolaikinių menų katedra pasirašė sutartį su Université Paris-Est Marne-la Vallée (UPEM, Paryžius, Prancūzija), kurioje numatyti Muzikos produkcijos programos studentų ir dėstytojų mainai. Université Paris-Est Marne-la Vallée tapo antruoju oficialiu Menų fakulteto partneriu Prancūzijoje. Iki šiol studentų ir dėstytojų mainai vyko su Rueno universitetu (Université de Rouen), Ruene.

Teatrologijos katedra pasirašė dvi naujas bendradarbiavimo sutartis: su Tartu universitetu (Tartu Ülikool) Estijoje ir Nikosijos universitetu (University of Nicosia) Kipre.

Sutartis su seniausiu ir didžiausiu klasikiniu Estijos universitetu (Tartu Ülikool) praplečia Menų fakulteto bendradarbiavimą su šia Baltijos valstybe. Iki šiol studijų ir dėstymo vizitų mainai vyko bendradarbiaujant su Estijos menų akademija (Eesti Kunstiakadeemia) Taline. Pagal sutartį su Tartu universitetu jame galės studijuoti Menų istorijos, kritikos ir medijų, Kūrybinių industrijų programų studentai, Teatrologijos ir scenos menų vadybos bei Kūrybinių industrijų programų magistrantai.

Didžiausias Kipro Nikosijos universitetas  tampa pirmuoju Menų fakulteto partneriu šioje Viduržiemio jūros saloje esančioje valstybėje. Pagal šią Erasmus + sutartį Kipre galės studijuoti Menų istorijos, kritikos ir medijų, Kūrybinių industrijų, Naujųjų medijų meno programų studentai.

Šiuo metu Menų fakultetas yra pasirašęs 26 Erasmus+ sutartis su Estijos, Latvijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Turkijos ir Kipro universitetais ar menu akademijomis.

 

„Moksleivių diena VDU“ kviečia į studijų (pa)tyrimus

Sausio 27 d., penktadienį, 10-14 val. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyks informacinis, pažintinis renginys „Moksleivių diena VDU“. Pagrindinė šių metų moksleiviams skirtos atvirų durų dienos idėja – universitetą ir jo bendruomenę pažinti per patirtį.

„Moksleivių dienos VDU“ patyrimai ir eksperimentai vyks neseniai duris atvėrusiame VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23). Čia renginio dalyvių lauks universiteto fakultetai, eksperimentų ir pramogų erdvės. Šiemet vietoje paskaitų fakultetai kvies dalyvauti interaktyviose veiklose ir taip išbandyti save skirtingose mokslo srityse.

Naujame pastate įrengtos vienos moderniausių garso įrašų studijų Lietuvoje, kur naudojama profesionaliausių gamintojų skaitmeninė bei analoginė įranga. Moksleiviai turės išskirtinę galimybę ne tik susipažinti su erdvėmis, bet ir kartu su VDU Muzikos produkcijos bakalauro programos atstovais išbandyti garso įrašymo procesą bei daugiau sužinoti apie muzikos kūrimą Lietuvoje.

„Moksleivių diena VDU“ kartu yra ir „Matuokis profesiją“ tęsinys. Renginio metu savo studijų ir darbo patirtimis dalinsis Menų fakulteto  absolventai, dėstytojai savo sričių profesionalai: Menotyros absolventė bei Kauno dramos teatro Vadybos skyriaus vadovė Agnė Burovienė, Sociologijos bakalauro bei Marketingo ir tarptautinės komercijos magistrantūros studijas baigusi, scenos menų projektų organizatorė Gintarė Masteikaitė.

Norintiems ne tik susipažinti ir (pa)tyrinėti studijas, VDU dėstytojai rengs interaktyvius susitikimus. MF dėstytoja doc. dr. Jūratė Tutlytė atsakys į klausimą: „Kas yra kūrybinės industrijos?”

Apie visapusį išsilavinimą ir jo suteikiamas karjeros galimybes daugiau bus galima sužinoti „Moksleivių dienoje VDU“ metu, dalyvaujant įvairiose interaktyviose veiklose bei paskaitose: veiks Mados dizaino modelių paroda, garso studijoje vyks kūrybinės dirbtuvės, moksleiviai galės išbandyti fotografo darbą fotostudijoje, VDU teatro atstovai ves teatro dirbtuves, vyks Menų (prot)mūšis.

Atvirų durų renginyje veiks VDU Studijų informacijos centras, kur universiteto atstovai atsakys į visus su studijų programomis, priėmimu ir studijų aplinka susijusius klausimus.

Detali renginio „Moksleivių diena VDU“ programa.

Visi norintys dalyvauti renginyje „Moksleivių diena VDU“ kviečiami registruotis internetu.

Daugiau informacijos apie „Moksleivių dieną VDU“ renginio socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

Didesnes moksleivių grupes galima užregistruoti ir telefonu: +370 37 323 206 arba elektroniniu paštu: vdu@vdu.lt.

„Psycho“ – kino reflektavimas teatro scenoje

Praėjusių metų gruodį Kauno teatro žiūrovus pasiekė režisierės Gintarės Minelgaitės performansas „Psycho“ (angl. „Psichopatas“), kūrėjų įvardijamas kaip kinomanso žanro kūrinys, kuriame pristatoma teatro ir kino jungtis, susitelkiant į noir filmų žanrą.
Spektaklyje vaidina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vaidybos studijų aktoriai Marijus Mažūnas, Ričardas Myka ir Milda Alsienė. Įžvalgomis apie performansą dalinasi VDU Menų fakulteto teatrologai doc. dr. Rūta Mažeikienė, doc. dr. Ina Pukelytė ir doc. dr. Edgaras Klivis, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas, filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis.

– Cituojant režisierės G.Minelgaitės mintis: „aktoriai <…> visiškai išteisins bet kokias neigiamas žodžio „psichopatas“ reikšmes „Noir“ (liet. juodas) filmo žanre“. „Idėja yra perkelti patį kiną ir pasodinti šalia žiūrovo, kad žiūrovas pajaustų, kaip tam tikros scenos kvėpuoja jam į kaklą“. Jūsų nuomone, ar pavyksta tai įgyvendinti scenoje? Kaip vertinate kino perkėlimo į teatrą pasirinkimą?

Gintautas Mažeikis: Pirma, labai gaila, bet „psichopato“ aš nepajutau. Psichopatu vadinu nesubalansuotus, perteklinius, beveik nebepakeliamus emocingus kalbėjimus ir veiksmus. Viskas buvo pakeliama. Iš viso, su psichopatijos pavadinimu buvo perdėtos baimės, pavyzdžiui, isterijos, klyksmo, nesubalansuoto elgesio… Tačiau, mano nuomone, buvo pakankamai daug subversyvumo. Ir tai sveikinu. Subversyvumas buvo perteiktas vaikinams pakaitomis vaidinant moteris ir vyrus, jų santykius ir atitinkamai imituojant ar bent kiek prisiliečiant prie intymumo. Mergina, kuri galbūt reklamiškai turėjo imituoti psichopatiją, niekaip nebuvo psichopatiška, buvo tiktai akivaizdi isteriškumo kaukė.
Pagaliau scenarijus, tai, kas buvo nuolat imituojama, nieko bendro su psichopatija neturėjo, nors pats scenarijus ir idėja – puikūs. Pavadinimas „Psycho“ man pasirodė klaidinantis, suvedžiojantis, arba ta psichopatijos figūra turėjo atsirasti, ir gaila, kad neatsirado. Manau, jeigu ji būtų bent keletui momentų atsiradusi, nuo to visas vaidinimas būtų geresnis. Performanso ir kino jungtis – nepaprastai perspektyvi, žavi. Išsirinkimas tam tikro kino žanro, jo perteikimas estetiškai, ikonologiškai, ikonografiškai, visa tai man labai labai patiko. Režisierės ir aktorių sprendimai: maža scena, suspaustumas, ankštumas, tam tikra vos matoma siužetinė linija, kino perinterpretavimai, išskyrus tam tikrus epizodus, pasirodė tikrai įdomu.

Ina Pukelytė: Pavadinimas nurodo į žymųjį A.Hitchocko filmą „Psichopatas”, tad tikėjausi kažkokios šio filmo versijos. Bet tai buvo labiau marketinginis triukas, nes buvo pasirinkta visiškai kita estetika, kuri nenuvylė. Ją būtų galima įvardinti kaip post-eko-draminį teatrą. Režisierė naujai perdirba tai, kas jau yra sukurta noir filmo žanre. Iš daugybės filmų atrinkta apie trisdešimt, tie filmai tarsi supresuojami, paliekant tik jų esmę. Tai spektaklis-žaidimas, besiremiantis internetinio srauto, informacijos supresavimo iki raktinių žodžių, logika. Jame atkartojamos interneto žaidimų, tokių kaip mergaičių mėgstamo musica.ly strategijos – aktoriai skolina savo kūnus, mimiką ir gestus jau egzistuojantiems, klasika tapusiems balsams ir tekstams.
Kita vertus, performansas yra ir puikus bricolage estetikos pavyzdys – aktoriai lyg amatininkai labai tiksliai dirba. Vaidmenys, nuotaikos nušlifuoti preciziškai, čia galima tiksliai taikyti aktoriaus meistriškumo terminą. Smagu, kad tą meistriškumą demonstruoja jauni, ką tik vaidybos studijas baigę aktoriai ir dar besimokantys studentai.

Rūta Mažeikienė: Kalbant apie kino ir teatro santykį, pati kinomanso idėja yra drąsus sprendimas, nes tradiciškai teatras ir kinas yra labai konkurencingos meno formos. Bent jau teatralai nuo pat pradžių kiną laiko menu, kuris agresyviai kėsinasi į teatro sritį ir, naudodamas panašias meninės raiškos priemones, neretai pasiekia didesnį efektą. Pavadinime užkoduotas ambivalentiškumas, teatro ir kino susidūrimas – mane labai intrigavo. Buvo smalsu, kuri meno rūšis nugalės, ypač žinant, kad kino panaudojimas teatre yra rizikingas dalykas. Jungiant kiną ir teatrą, teatralui yra labai didelė tikimybė pralaimėti, nes kinas, perėmęs iš teatro pagrindines išraiškos priemones (siužetą, aktorius, režisūrą ir t.t.), neretai panaudoja jas paveikiau.

Juk, pavyzdžiui, realybės, realistiškumo efektą (ko tradiciškai siekia teatras) kinas dažnai sukuria įtikinamiau negu teatras. Net su teatru siejamos katarsinės emocijos šiandien, man rodos, kur kas dažniau iššaukiamos kine. Taigi, buvo nemažai rizikos, kad perkeliant kiną į teatrą kinomansas galėjo atskleisti tam tikrą teatro bejėgiškumą kino atžvilgiu. Bet tai neįvyko. Priešingai, sukurta labai įdomi estetinė transmisija – iš kino į teatrą/performansą – ir šis perėjimas buvo įtaigus. Tai lėmė, be abejo, konceptuali režisūra, neleidžianti kvestionuoti pačios kinomanso idėjos, ir itin techniška aktorių vaidyba, atsiremianti į ankstyvojo kino vaidybos techniką, tuo pat metu ją ir rekonstruojanti, ir dekonstruojanti.

Edgaras Klivis: Stebint atlikėjus buvo įdomu matyti, kaip galima būti technišku, nekuriant nuoseklaus psichologinio vaidmens. Kiek pažįstu, Lietuvoje aktoriai labai įtariai žiūri į bet kokį nukrypimą nuo psichologinio vaidmens modelio. Būtent emocinis susitapatinimas su išplėtotu literatūriniu personažu laikomas vos ne vieninteliu „tikru“ vaidybos menu, leidžiančiu aktoriui pademonstruoti realų meistriškumą. Visa kita dažnai vertinama kaip kažkokie paraštiniai eksperimentai ir cirkai. Tai tebėra ryšku ir aktorių ruošime. Jauni atlikėjai, siekiantys išeiti į konceptualesnę, performatyvią erdvę vis dar susiduria su bendra ignoracine atmosfera ir tiesiog vertinimo kriterijų, atpažinimo stoka: kaip čia įvertinti performerį, kuris kur nors galerijoje atsisėdęs ant žemės lupa bananus? Džiaugiuosi Marijaus Mažūno atlikimu, kuris labai aiškiai parodė, kaip aktorius gali performanso mene būti techniškas, tikslus, meistriškas. Svarbu buvo, kad ir kiti du atlikėjai (nors dar yra studentai) parodė, kad jiems yra ko siekti, kur judėti, kad yra raiškos formų anapus tradicinių psichologinių modelių.

– Kiek šis performansas-kinomansas gali būti/yra artimas parodijai?

G.M.: Man labai patiko, kad spektaklis nebuvo parodijiškas, nebuvo tokios parodijos, kuri, bent jau man, būtų sugadinusi spektaklį, nebent tik jos elementai. Performansui pakanka ir subversyvumo, kuris nebūtinai yra parodijiškas. Jis gali būti labai rimtas ir tas rimtumas man iš tiesų patiko. Bet šitoje vietoje, kai kalbame apie techninį, tikslų atlikimą, yra viena reikšminga detalė. Tai – nuolatinis abiejų vaikinų vaidmenų keitimas, kuris buvo greitas ir laikrodinis, tikslus. Bent aš įsivaizduoju, kad vaidmenų kaita aktoriams turėjo būti nepaprastai sunki. Rūta sakė, kad visą laiką kinas atakuoja, yra agresyvus teatrui, aš tiesiog prisiminiau, kad gali būti naudojama tam tikra, dar tarptautinių situacionistų (situationist internationale) vartota sąvoka détournement, kurią galima versti kaip tam tikrą „užgrobimo“ (angl. hijack) techniką, kuria siekiama „nulaužti“ kiną performanso priemonėmis. Tada perdarymas, ta transmisija ir transformacija veikia kaip subversyvumas. Čia buvo galima elgtis drąsiai, manau, kad pats savaime šitas drąsumas yra labai vaisingas, ta prasme, kad būtinai reikia „užgrobti“ – nulaužti, negalima vaidinti. Turi būti hijack, turi būti mimezė, čia yra truputį kitokia technika ir be subversyvumo arba be parodijiškumo neapsieinama. Šiuo atveju buvo pasirinktas subversyvumas, užtai man džiugu. Tik sakau, kad atmenant šitą, kai ką būtų galima ir drąsiau daryti.

I.P.: Aš gal ne visai sutikčiau. Buvo įvairių klišių, aktoriaus, žvaigždės-prekės ženklo parodijų, kaip amžiaus ikonų Marilyn Monroe ir Marlene Dietrich interpretacijos. Kino žvaigždžių citatos yra žavingos, aktorius Marius Mažūnas meistriškai atskleidžia jų ikoniškumą. Norisi paminėti dar vieną spektaklio privalumą – tai jo atvirumas žiūrovui. Pastarasis atsiveria spektaklio scenoms tiek, kiek yra susipažinęs ir kiek nostalgijos jaučia klasikiniams XX a. noir ir kitokių žanrų filmams.

E.K.: Kūrinį galėtume pavadinti sceniniu performansu. Nuo tradicinio spektaklio struktūros (ir keliamo malonumo) jis aiškiai skiriasi tuo, kaip jame susiejami atskiri elementai: jie ne paklūsta vienas kitam pagal hierarchinę priklausomybę (svarbiausia – tekstas, tada tą tekstą išsakantys aktoriai, tada erdvė, kad aktoriams būtų kur judėti, ir t. t.), bet laisvai energetiškai perauga vienas į kitą. Ši energija pasiskolinama iš senų noir filmų, ji suteka į šiuolaikinių atlikėjų kūnus, pereina per juos ir pavirsta garsu, norvegų kompozitoriaus Steinaro Yggesetho sukurtu garsovaizdžiu (angl. soundscape) ir atmosfera, įsigeriančia į mūsų, žiūrovų, kūnus. Taigi, tai ne tiek prasmių, kiek energijų ir atmosferos teatras, keliantis specifinį malonumą – ne tiek kažką suprasti, bet patirti nuolatinių transformacijų, metamorfozių, įtampų grožį ir intensyvumą, paslidinėti intermedialioje erdvėje (tarp kino, teatro, garso, vaizdų, skulptūriškumo), paklaidžioti po garso ir gaudesio peizažus, atsipalaiduoti ir pasiduoti fizinės ir emocinės energijos srautams.

R.M.: Kalbant apie poveikį žiūrovui, sakyčiau, kad kinomansas siūlo publikai dvigubą malonumą. Viena vertus, žiūrovas gali tiesiog sekti bendrą sceninį vaizdą, mėgautis audiovizualiniu peizažu. Kita vertus, publikai siūloma intelektuali pramoga. Jeigu žiūrovas yra matęs vieną ar kitą filmą, jam yra malonu atpažinti tam tikras citatas; matyti, kaip jos yra sudėliotos; spėlioti, kokia yra tos sekos logika. Žiūrovas gali pats intelektualiai kurti mini siužetą. Atskiri epizodai ne tik suteikia atpažinimo džiaugsmą, bet ir tampa užuomina, mįsle, leidžiančia žiūrovui pačiam susikurti istoriją. Žinoma, jeigu publikai tokios istorijos reikia. Kinomansas vientiso pasakojimo nepasiūlo ir tai laikyčiau jo privalumu.

– Performansas publikai pasiūlo kitokį žiūrėjimą – nuolatinį matomų scenų analizavimą. Kaip jį vertinate? Kokių režisūrinių sprendimų įtakų pastebite?

G.M.: Aš nemanau, kad spektaklis buvo specialiai taikytas tam, kad mes prisimintume filmų siužetus. Svarbiau buvo pažadinti vaizdinį, ikonografinį mąstymą, kad nebebūtų ieškoma pasakojamo siužeto, kurio ten beveik nebuvo, o būtent prabiltų sintetinė ikonografija. Jeigu, pavyzdžiui, dailėje yra tik tapytojo paveikslai, ikonos, tai kinas vis dėlto pateikia tokias sintetines, judrias, dinamiškas ikonografijas. Buvo įdomu, ar šitie dalykai yra perkeliami (atrodo, turėtų būti) iš teatro į kiną ir atgal. Šis mąstymas ikonografinėmis scenomis, man labai patiko. Sutinku su Rūta, tai buvo iššūkis žiūrovui taip pat mąstyti kartu. Mes su Ina girdėjome visą aibę balsų, kurie šaukė, kad spektaklis buvo per ilgas, nors man, pavyzdžiui, galėjo dar kurį laiką ir užtrukti. Turiu tokią hipotezę, jeigu žmogus nepripratęs ikonografiškai mąstyti, tai greičiau pavargsta nuo šių scenų, besikaitaliojančių kaip virsmas, pliūpsnis, kaip tekanti upė. Panašiai, kaip skaitant knygą ir klausantis greitos muzikos, turi suspėti į tam tikrą ritmą, ir gali būti, kad kai kuriems žiūrovams buvo sunku sekti tą visą ritmiką.

I.P.: Kadangi Gintarė Minelgaitė yra dirbusi Roberto (Bobo) Wilsono dirbtuvėse, galima atpažinti ir tam tikras šio amerikiečių režisieriaus įtakas. Visų pirma, tai yra mizanscenų tikslumas, sekundžių dalimis matuojamas veiksmas. Tik jeigu R.Wilsono spektakliuose veiksmas yra ganėtinai lėtas, čia – kitas kraštutinumas, jis labai greitas. Nevienareikšmiškas ir Marlene Dietrich vaidmuo B.Wilsono performanso supratimui – M.Dietrich yra viena iš tų ikonų, iš kurios jis mokėsi, kaip reikia būti scenoje. Marijaus Mažūno interpretuojama daina „Sag mir wo die Blumen sind“ nuskambėjo labai stipriai – lyg būtų papasakota visa tos kino epochos politinė istorija. Ši scena man buvo stipriausias spektaklio momentas.

R.M.: Tęsiant mintį apie kinomanso sukūrimo ir atlikimo techniką, atkreipčiau dėmesį į labai kokybišką sceninį vaizdą. Pradedant aktorių vaidyba ir baigiant bendru sceniniu vaizdu (kad ir trijų spalvų – juoda, balta, geltona – parinkimu) nustebino išgryninta, švari estetika. Netgi visi butaforiniai elementai – kurių buvo daug ir jie buvo labai arti žiūrovų – deramai suskambėjo bendroje sceninėje formoje. Žinome, kad bet kokia butaforija teatre labai greit gali pasirodyti esanti tik butaforija, t. y. dirbtinis daiktas. Užtenka menko režisieriaus ar aktoriaus suklydimo ir žiūrovas pamato, kad auksinė karūna tėra aukso spalva nupurkštas putplastis, o juoda guminė pirštinė tėra juoda guminė pirštinė, ir nieko daugiau. Bet šiame kinomanse butaforiniai daiktai – pradedant nuolat žiūrovų akivaizdoje keičiamomis aktorių kostiumų detalėmis ir baigiant tais akivaizdžiai per lengvais šautuvais – veikė labai įtaigiai. Estetine, vizualine, technine prasme tai buvo labai gerai surežisuota. Man tai irgi šiek tiek asocijavosi su R.Wilsono stilistika. Ina jau minėjo, kad ir G.Minelgaitei yra tekę dirbti R.Wilsono dirbtuvėse, o aš pridurčiau, kad ir vienas kinomanso aktorių (R.Myka) dalyvavo šio režisieriaus tarpdisciplininiame projekte Berlyne.

G.M.: Man taip pat butaforija labai patiko, būtent savo dirbtinumu, lengvumu. Čia visiškai neslepiama, kad tai butaforija. Larsas von Trieras taip pat daro filmus, kuriuose niekas neslepia fikcijos. Butaforija ir turi būti butaforija, nėra ko ją pritempinėti. Vienintelis dalykas, kurio aš truputį pasigedau, ar gal taip buvo sumąstyta: jeigu abu vaikinai nuolatos įtraukti į begalinį sūkurį, tai, žinoma, mergina atliko statisto vaidmenį. Man visiškai priimtinas tas jos statisto vaidmuo, tačiau aš norėjau, kad jos kojos labiau judėtų, ypač, kai dainuojama… Aš buvau labai nustebęs, kad jos visas kūnas juda nuo bambos į viršų, o kojom skiriama labai mažai dėmesio.

– Kaip manote, ar kinomanso fragmentiškumas, ypač intensyvus besikaitaliojančių scenų, personažų ritmas formuoja tam tikrą ironijos atspalvį?

E.K.: Manau, kad film noir atžvilgiu performansą galima būtų laikyti savotišku pagarbos pareiškimu (angl. homage) – tarsi reveransu šiai estetikai, kuri su visais savo neonoir atgimimais nusidriekė per visą XX a. antrąją pusę ir yra neatsiejama nuo mūsų visų kultūrinės vaizduotės. Tačiau kartu tai nėra bandymas rekonstruoti pokario kriminalinio kino stilistiką. Prieš kelerius metus yra tekę matyti Latvijos nacionalinio teatro spektaklį pagal tą pačią amerikietiškų noir estetiką: ten visi daiktai buvo nudažyti juodai-pilkais ir melsvais atspalviais, netgi greipfrutas buvo melsvas. Performanso „Psycho“ kūrėjai randa ir panaudoja šį jaudinantį energingą stilių, bet neprisiriša prie jo nei perdėtos ištikimybės, nei ironijos, nei nostalgijos ryšiais. Jei sparčioje scenų kaitoje reikėtų įžiūrėti ironiją, sakyčiau, kad čia ironizuojamas teatrinis psichologizmas, isterinis teatras, kaip jį vadino režisierius avangardistas Richardas Foremanas. Argi ne ironiška, kad atlikėjai performanse suvaidino daugiau personažų, nei vidutinis aktorius spėja per visą savo gyvenimą? O kiek emocijų jie per tą laiką „išgyveno“! Štai kur efektyvi vaidyba.

R.M.: Aš sakyčiau, kad jie ne tiek parodijavo psichologinio teatro vaidybos idėją, kiek perdirbo (angl. recycle) ankstyvųjų kino filmų vaidybą, atėjusią iš tuometinio realistinio teatro.

I.P.: Garsas, kuris buvo transliuojamas iš tų filmų, per aktorių lūpas iš tikrųjų atskleidė pačių to laikotarpio filmų dirbtinumą – matai, kaip aktoriai konstruodavo savo vaidmenis, kaip jie tapo klišėmis, į kurias dabar žvelgiame gana ironiškai. Akivaizdu, kad pokario filmuose realistinė vaidyba yra šaržuota, ji remiasi tam tikromis emocijų klišėmis, gestais.

G.M.: Istorinių klišių meninis perteikimas yra klasikinio postmoderno ženklas. Umberto Eco, vienas iš postmoderno tėvų, tai demonstravo, kai rašė istorinį romaną „Rožės vardas“ ir pats buvo įsitraukęs į filmo apie jį kūrimą, dalyvavo kaip vienas iš režisieriaus patarėjų. Pats savaime toks postmodernistinis paslinkimas, slinktis nenumano, kad būtinai yra ironija ar parodija. Ironija yra ypač mėgiama XIX amžiaus literatūros ir teatro figūra. Visur parodyti laisvę ir distanciją per ironiją. Manau, kad šis XIX a. figūros aiškinimas, norint suprasti dabartinį meną, kartais gali suklaidinti. Postmodernas nėra ironiškas, postmodernas yra pasislenkantis. Jis padaro tokį netikėtą judesį, kai kažkas pasirodo vietoje originalo. Bet tas, kuris ateina vietoje originalo ir mus apgauna, nebūtinai yra ironizuojantis ir nėra kaukė. Jis bando įgauti savo paties vertę. Aš šitą rimtį, kurią mačiau, interpretuočiau klasikinio postmoderno akimis.

– Performansas, atskleidžiantis skirtingų kartų aktorių požiūrius į tai, kas turėtų vykti scenoje.

G.M.: Įsivaizduokim, ar taip gali būti, kad tai galėjo suvaidinti tik jauni aktoriai. Man čia įdomu, ar patyrusiems teatro aktoriams būtų lengva?

E.K.: Deja, bet esu įsitikinęs, kad patyrusių teatro aktorių net su šautuvu niekas neatvestų į tokį performansą – ne tik kad vaidinti, netgi paprasčiausiai pasižiūrėti. Lietuvoje teatro atmosfera yra labai konservatyvi ir panašios kūrybinės iniciatyvos bus įvertintos vizualiųjų menų atstovų, galbūt šiuolaikinės muzikos kūrėjų, bet ne teatro aktorių. Aktoriams performansas pasirodytų geriausiu atveju kaip nesusitupėjusių jaunuolių žaidimėliai, o blogiausiu – kaip siaubingas humanistinių vertybių praradimas. Aš galėčiau labai nuoširdžiai palinkėti Kauno teatro aktoriams ateiti, pasižiūrėti performanso, bet žinau, kad taip nebus.

I.P.: Čia galime atpažinti skirtingas laiko paradigmas – vieni gyvena pakankamai lėtame laike, o šie, matosi, gyvena greitai.

G.M.: Įdomiai jūs čia įvertinot. Man, kaip atkeliavusiam iš filosofijos, socialinės, politinės kritikos, buvo nepaprastai įdomu, neturėjau jokių ten įsivaizdavimų, ar aktoriai sutiktų, ar ne. Tik žiūrėdamas pagalvojau, kad ko gero nedaug aktorių drįstų šitaip susispausti, tokiu intensyvumu veikti. Manau, išties tai gali būti tik jauno, veržlaus kraujo dalykas. Tai, kas buvo padaryta, žinoma, kad yra performansas, bet aš dar pagalvojau apie tradicinę estradą. Tradicinėje, klasikinėje, dar nuo sovietmečio laikų atkeliaujančioje estradoje, kartais darydavo tokius mažus numerius, kurie nebuvo nei performansas, nei teatras, kažkas kita – sceninis menas.

E.K.: Cirkas dar gali būti – turiu galvoje, kad čia yra taikytas atrakcionų montažas, kuris yra grynai iš cirko ateinantis.

– Kokį įspūdį paliko scenografinis sprendimas – visą veiksmų gausą sutalpinti tokioje nedidelėje erdvėje? Ką manote apie geltonos spalvos pasirinkimą, jo reikšmę?

E.K.: Ta geltona spalva yra tokia keista, logiškai siūlytųsi balta.

I.P.: Tai gal čia „Psycho“?..

G.M.: Apskritai, ta gelianti geltona turėtų būti „Psycho“, jeigu tik tiek, tai – taip.

R.M.: Spalvinis sprendimas – konceptualus, primenantis pirmąsias spalvotas kino afišas, kuriose buvo naudojama juoda, balta ir „rėkianti“ spalva, šiuo atveju – geltona.

G.M.: Nors pati scena plati, bet mažytė pakelta scena yra siaura, tas visas suspaustumas man pasirodė geras sprendimas.

R.M.: Vaidybos aikštelės ankštumas buvo labai didelis iššūkis aktoriams. Šalia to, kad aktoriai turėjo atkurti ir techniškai atlikti daugybę kino personažų, preciziškai tiksliai kalbėti į įrašytą garso takelį, imituoti ilgiausių tekstų ir dainų atlikimą, jiems teko veikti labai ankštoje, apibrėžtoje erdvėje, neretai tik nugara jaučiant scenos partnerį. Šia prasme vaidybą galima charakterizuoti kaip labai technišką ir įtaigią.

POST galerijos erdvė yra kaip alternatyva netradicinėms teatrinėms išraiškoms.

I.P.: Aš dar norėčiau atkreipti dėmesį į pačią erdvę apskritai – POST galerija yra viena iš galimų, stiprių ir gerą energetiką turinčių meno erdvių. Ji galėtų tapti spektaklių, performansų erdve, kurioje jaunieji menininkai galėtų įgyvendinti savo sumanymus.

G.M.: Man patiko, kad nebuvo atskirta tamsi salė ir šviesi scena. Bent jau man yra žlugdantis dalykas, kai tave panardina į tamsą. O čia tu esi įkyrioje šviesoje, kaip ir visi. Nėra tos teatro represijos, kuri suskirsto į akivaizdžiai žiūrovus ir aktorius, kada žiūrovas tiesiog sunaikinamas.

 

Kalbėjosi VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros doktorantė Miglė Munderzbakaitė

„Kabinetas“ turi ką parodyti Kaunui

Metų laikotarpis naujai įkurtai erdvei nėra didelis, tačiau Vaidos ir Rūtos Stepanovaičių įkurta eksperimentinių projektų erdvė „Kabinetas” įsitvirtino kaip procesualaus, šiuolaikinio meno erdvė, suteikianti galimybę jauniems menininkams pristatyti savo kūrybą ne tik parodos formatu, bet ir edukatyviais projektais.

Vienus metus pažymėjusios eksperimentinių projektų erdvės veiklas pokalbyje reziumuoja V. ir R. Stepanovaitės. Vaida Stepanovaitė yra VDU Menų fakulteto Menotyros absolventė.

– Praėjusiais metais „Kabinete” įvyko per 40 įvairių renginių: parodų, diskusijų, mokymų ir kt. Ką išskirtumėte iš bendro jų konteksto?

Vaida Stepanovaitė (V.S.): Vienintelę parodą iš 2016-aisiais vykusių „Kabinete” įvardyti kaip labiausiai įsiminusią sunku. Išskirtume antrąją praėjusių metų parodą „Sobretudo”, kuri buvo kuriama eksponuojant Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros studentų kūrinius. Įdomu ir džiugu stebėti, kaip, praėjus vieniems metams po erdvėje rengtos ekspozicijos, viena iš joje dalyvavusių menininkių surengė personalinę parodą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir buvo apdovanota „JCDecaux” premija. Stebime, kaip auga mūsų erdvėje pristatyti kūrėjai ir džiaugiamės jų darbus matydamos profesionalaus meno erdvėse.

Rūta Stepanovaitė (R.S.): „Kabinetas” išsiskiria tuo, jog turi savo kuratorinę liniją. Dirbame ne tik su menininkais priimdamos juos į savo erdvę ir pristatydamos jų kūrybą. 2016-aisiais buvo surengtos trys Vaidos kuruotos parodos Kaune, „Kabinete” (Eglės Grėbliauskaitės „I I”; Monikos Janulevičiūtės, Gedvilės Tamošiūnaitės, Sen, Phillipe Gerlach grupinė paroda „Losing Distance”; Justinos Nekrašaitės „Oranžinė yra karšta…”), ir viena Vilniuje (paroda „Laikina kolekcija”, įgyendinta „Kultūros nakties” metu, bendradarbiaujant su „Studium P”).

– Peržvelgiant visus vykusius projektus ir renginius, išryškėja juos vienijančios temos.

V.S.: Pirmojo mūsų pusmečio veiklos tema buvo procesualumas, kuria tyrėme įvairiausius būdus, ieškodamos atsakymo į klausimą, kas gali būti procesas. Kai kurioms erdvėje pristatytoms parodoms nekėlėme visiško užbaigtumo sąlygos, jos tarpo nuolatiniame vyksme.

Antrąjį pusmetį skyrėme atstumo temai nagrinėti. Šiuo laikotarpiu „Kabinete” buvo surengtos kelios lietuvių, išvykusių gyventi į užsienio valstybes, parodos. Iki pasirodymo mūsų erdvėje šie autoriai Lietuvoje nebuvo pristatę savo kūrybos. Tema buvo atskleista nagrinėjant atstumą, kurį sukelia technologijos.

Atstumo temos kontekste išskirtume Evelinos Šimkutės parodą „Objektai”, kuri tapo platesnės veiklos rezultatu. Ekspozicija aprėpė platų kontekstą, idėjas, eksploatuotas Lietuvos meno lauke, Kauno lauke. Sykiu, E.Šimkutės projektas, kūręs įvairius aktualius dalykus, transformavosi į personalinę parodą, rezidencijos parodas, diskusijas, kuriose kalbėta apie skulptūrą, objektą ir atmintį, kultūros decentralizaciją. Visi šie renginiai rėmėsi miegamojo rajono, idėjinio ir fizinio nuotolio tyrimais.

– Erdvė veikia vos metus, tačiau ja menininkai domisi itin aktyviai. Kokiu būdu jiems yra pasiekiama jūsų erdvė? Galbūt pačios dažniau kreipiatės į juos, pristatydamos savo erdvę ir kviesdamos joje vystyti dar niekur kitur nerodytą kūrybą ?

V.S.: Įkūrusios „Kabinetą”, kviesdamos menininkus daugiau iniciatyvos rodėme mes, o dabar – patys kūrėjai aktyviai teikia paraiškas. Tai pagrindžia projektų erdvėje vyraujantį renginių intensyvumą: mes siekiame patenkinti ir paraiškas teikiančių menininkų poreikius, ir įgyvendinti savo planus. Dėl šios priežasties renginiai greitai keičia vienas kitą.

R.S.: Pirmaisiais metais koncentravomės į eksperimentus, nebūtinai į baigtines kūrybos stadijas, kartais rodydamos jos ištraukas, todėl suprantama, jog tai nebuvo parodos, planuotos metus ar daugiau, kurioms pristatyti reikia mėnesio laikotarpio. Rodėme eksperimentines kūrybinių projektų stadijas, kurioms pristatyti visiškai pakanka savaitės ar dviejų.

– Jūsų erdvė bendrame Kauno ekspozicinių erdvių kontekste išsiskiria ne tik pristatydama išskirtinius, jaunus kūrėjus, tačiau kitoks jos veikimo modelis, vertybės.

R.S.: „Kabineto” erdvė nedidelė, todėl joje galime individualiai dirbti su auditorija. Tai, ką eksponuojame erdvėje, galime pristatyti kiekvienam žiūrovui, užmegzdamos artimą kontaktą.

V.S.: Instituciniam galerijų modeliui šiek tiek oponuojame, atsisakydamos įprastinių ritualų, būdingų kitoms parodų erdvėms. Siekiame būti erdve, kurioje vyksta įvairūs įvykiai, kurioje užėjęs kelis kartus per mėnesį žiūrovas gali pamatyti vis kažką kitą. Norisi parodyti daug, įvairiai, tačiau stengiantis nepamesti kokybės.

R.S.: Kurdamos „Kabinetą” svarstėme apie galimybę savo veiklą vystyti Vilniuje, rinkomės tarp dviejų didžiųjų miestų. Tačiau pasitikėjome savo nuojauta, kad turime ką parodyti Kaunui. Kadangi mūsų veikla yra paremta edukacija, siekiame rodyti procesus, kurie yra mažiau pažįstami esamoje aplinkoje. Per šiuos procesus išryškėja edukatyvusis momentas.

V.S.: Erdvėje pristatomų meninių raiškų modeliai kiek kitokie nei įprastai matomi Kaune. Nesame institucinė galerija, todėl ne tik menininkai derinasi prie erdvės, tačiau ir erdvė prisiderina prie jų. Menininkai mūsų erdvę mato kaip galimybę skleisti savo idėjas, jas vystyti.

– Pabrėžiate edukacijos svarbą ir reikšmę jūsų veikloje. Kas ją sudaro?

R.S.: Su studentais ir moksleiviais dirbame dvejopai: viena kryptis – darbas universitetinės praktikos metu, kita – savanorystės veiklos. Šios dvi kryptys per „Kabineto” gyvavimo metus susijungė į bendrą branduolį, kuris vadinamas „K/Community” – bendruomenė, vienijanti „Kabineto” praktikantus ir savanorius bei inicijuojanti nekomercines veiklas, susijusias su edukacija. Kita kryptis, kuria dirbame su moksleiviais ir studentais, – edukacinės programos. Gruodžio mėnesį startavo edukacinė programa „Parodos anatomija” apie šiuolaikinį meną, skirta moksleiviams. Jos siekis mokiniams padėti rasti įrankius, padedančius suvokti šiuolaikinį meną. Šią programą ruošėme kartu su praktikantų ir savanorių komanda. Trečia edukacinių veiklų kryptis – mokymai, kurie vyko pirmojoje 2016 m. dalyje, skirti jauniems kultūros ir meno vadybininkams. „Kabinete” nėra veiklos, kuri nesiremtų edukacija.

Netgi papildomi renginiai, kurie vyksta erdvėje, tokie kaip „Kino ekscesai”, prisideda prie visuomenės edukacijos. Jų metu mes ne tik žiūrime kiną. Kiekvienas filmas yra pristatomas, nusakomas jo kontekstas, publika supažindinama su eksperimentinio kino istorija.

Kiekvieną „Kabineto” veiksmą, tarp jų – ir parodas, lydi paaiškinimas ir skatinimas ieškoti toliau, per diskusijas su savo srities žinovais, susitikimus su autoriais. Tikime, jog neužtenka vien išeksponuoti parodą – reikia pažvelgti į pristatomas idėjas plačiau, paskatinti auditorijos įsitraukimą per dalyvavimą.

– Jums svarbus ir bendradarbiavimo siekis. Kokius jungtinius projektus įgyvendinote per praėjusius metus?

V.S.: Norime veikti atvirai. Bendradarbiavimas mums labai svarbus. Jo rezultatas – projektas „Gallery Weekend Kaunas”, kurio metu susijungė trys šiuolaikinio meno ekspozicinės erdvės. Dar vienas bendradarbiavimo pavyzdys – dabar „Kabinete” vykstanti tarptautinė šiuolaikinės skulptūros paroda „Mind the Object”. Tai jau antroji POST galerijos kuruota paroda mūsų erdvėje.

Nesinori vadovautis taisyklėmis ar pabodusiais socialiniais ritualais (ilgos parodos atidarymo kalbos irk t.). Siekiame likti atviros, aplink save burti bendruomenę, kuri taip pat būtų atvira.

– Viešos diskusijos yra neatsiejama jūsų vykdomos veiklos sudedamoji, o gausiai susirenkanti auditorija įrodo jų reikalingumą.

R.S.: Dauguma lankytojų, aplankančių mūsų erdvę, pirmą kartą susiduria su šiuolaikiniu menu, ateina čia nieko nežinodami. Mūsų pritraukiama publika smalsi, atvira. Todėl diskusijų reikalingumą ir vertę įrodo jose dalyvaujančių žmonių skaičius. Temos, kurias aptariame, nėra kasdienės, lengvai suvokiamos plačiajai publikai.

V.S.: Žiūrovai aktyviai klausia kalbėtojų, dalijasi savo patirtimi, noriai bendrauja su menininkais.

– Kokias temas, kokius renginius esate suplanavusios antriesiems „Kabineto” metams?

R.S.: Didžiausia renginių ir projektų koncentracija kol kas yra numatyta pirmoje metų pusėje iki vasaros sezono pradžios. Planuojamos kūrėjų iš užsienio parodos.

V.S.: Praėjusiais metais taip pat kvietėme užsienio menininkus, kurie dalyvavo grupinėse parodose. 2017-aisiais į erdvę atvyks du menininkai su solo projektais, kurie bus įgyvendinti specialiai „Kabinetui”. Numatoma jauno menininko iš Danijos, dirbančio su objekto menu, paroda, taip pat menininkės iš Izraelio, gyvenančios Berlyne, kurią norėjome pasikviesti trejus metus, projektas. Šie du menininkai į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Mūsų erdvė tampa bendradarbiavimo galimybe menininkui iš užsienio užmegzti ryšius su Lietuvoje dirbančiais kuratoriais, galerijomis, publika.

Naujųjų metų pirmojo pusmečio kuratorinė tema – „Tarpinės struktūros”.

– Reziumuojant 2016-ųjų veiklą, kokį norą sugalvojote Naujųjų metų naktį?

V.S.: Siekiame daugiau bendradarbiauti su kuratoriais. Norime, kad daugiau jų ateitų iš išorės, nebijotų su mumis bendradarbiauti, kadangi „Kabinete” nevyksta uždari, laiko prasme griežtai apribojami procesai, nesame institucija.

Mokomės kas dieną: kur judėti, kaip judėti, o noras daryti vis geriau veda į priekį.

 

Publikuota kauno.diena.lt

Esu dėkinga studentams už visas sielų bičiulystes | Vitalija Truskauskaitė

Didelė garbė ir sėkmė kalbinti vieną iš mylimiausių Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto dėstytojų – Vitaliją Truskauskaitę. Žinant šios dėstytojos teatrologės atvirą būdą, veiklumą, nenustygstančią energiją bei geranoriškumą padėti visiems, suprantama, kaip sunku surasti laisvo laiko pokalbiui. Tačiau mums pavyksta rasti minutėlę. Čia ir dabar interviu su dėstytoja apie pirmuosius gyvenimo ir teatro patyrimus bei geros nuotaikos receptus.

Pradėkime nuo vaikystės akimirkų. Kaip manote, ką perėmėte iš tėvelių, aplinkos, kurioje augote? Ar tai nulėmė jūsų pasirinkimą būti teatrologe?
Aš užaugau Kaune, miesto centre. Slėpynes žaisdavome „Romuvos“ kino teatro prieigose, lankydavome mumiją M. K. Čiurlionio muziejuje, o pamokas ruošdavau per pertraukas Kauno dramos teatre. Lankiau nuostabią studiją. Pantomimos aktorius Giedrius Mackevičius išmokė pasaulį matyti visai kituose kultūriniuose kontekstuose nei siūlė mokykla ir sovietmečio aplinka. Kodėl teatrologija? Vaidindama spektaklyje negalėjau liautis stebėjusi ir analizavusi aplinkos.

Prisiminkime Jūsų pirmąjį teatro patyrimą. Gal pamenate pirmąjį matytą spektaklį?
Tai buvo spektaklis „Pelenė“ mėgėjų teatre. Kaimynė, mamos draugė, vaidino pagrindinį vaidmenį. Visiškai neprisimenu blogųjų personažų, o šviesos, spalvų, šilumos alsavimą dar dabar jaučiu. Man tada buvo treji metukai.

Ar domėjotės teatru mokykloje? Gal prisimenate linksmą nuotykį iš mokyklinės veiklos?
O taip… Rašiau, leidau laikraštį, daug šokdavome ir vaidindavome. Mokykloje stačiau poezijos spektaklį. Skaitėme mėgstamų poetų eiles, mano mylimos klasės draugės šoko (jos lankė Kiros Daujotaitės šokio studiją), vyriškoji klasės dalis pasigamino kaukes ir smagiai trepsėjo beveik antikinėje choro grupėje. Trūko dekoracijų. Mokyklos karybos mokytojas iškraustė puikias medines dėžes ir jas mes panaudojome scenoje. Granatos ir šautuvai buvo sudėti ant stalų gretimame kambaryje.

Vėliau Studijavote Maskvos Teatro institute. Ar įžvelgiate anuometinio teatro poreikio ar požiūrio į jį skirtumą Rusijos ir Lietuvos kultūros kontekstuose?

Lietuvoje tuo metu savo geriausius spektaklius jau statė Juozas Miltinis, Jonas Jurašas… „Barboros Radvilaitės“ naikinimo istorija vyko tiesiog mano akyse. Teatrologijos studijų Lietuvoje nebuvo, todėl teko rinktis užsienį. Studijų miestui esu dėkinga už tai, kad galėjau skaityti knygas iš specialiųjų fondų (jas kažkodėl „studenčiokei“ išduodavo be leidimų), žiūrėjau geriausias užsienio teatrų gastroles (nuo Piterio Brooko iki Erzy Grotowsky‘o kūrybos laboratorijų); mačiau iš Vakarų Europos muziejų atkeliavusias dailės, fotografijos, architektūros, mados ir dizaino parodas. Kurso saugumietį žinojome, todėl prie jo politinių temų neaptarinėdavome. Stojant į doktorantūrą, paklausta apie Komunistų partijos kultūros politiką 1930-1937 metais, nesusivaldžiau ir atsakiau: „Šaudė ir kalino.“ Mano nustabai komisija apsimetė, kad negirdėjo ir … priėmė. Nuo Sicilės ir Charibdės pabaisų gelbėjo jaunystės naivumas, teatras, desidentinė aplinka, kurioje buvo ir mano dėstytojai.

Kokie autoritetai formavo Jūsų požiūrį į gyvenimą? Mes visą gyvenimą ieškome mokytojo. Tai yra archetipinė situacija. Kartais tuo mokytoju tampa kolega, kartais – vaikelis prie tėčio karsto, kartais – meno kūrinys.

Kokie reiškiniai formuoja Jūsų teatro estetikos kriterijus?

Tai – pasišventimas kūrybai. O reiškinių, kuriuos man teko garbė stebėti ir analizuoti – tikrai labai daug.

Atsigręžkime į šių laikų teatrą, kokia šiandien turėtų būti teatro siunčiama žinia, diegiama vertybė?

Solidarumas su bendruomene. Ir laimėje, ir nelaimėje.

Remiantis Jūsų veikla, tyrimais ir įžvalgomis, galima teigti, jog didelį dėmesį skiriate sakraliniam teatrui ir jo apraiškoms šiuolaikiniuose pastatymuose. Kas paskatino pasukti sakralinio teatro kryptimi?

Esu dėkinga … savo močiutei. Jos pasakojimai apie gražiausius Lietuvos bažnyčių altorius buvo mano pirmasisis Teatrum Mundi.

Savo straipsnyje „Sakraliniai motyvai Lietuvos dramos teatro spektakliuose“ pateikiate tokią išvadą: „Sakralinis motyvas šiuolaikiniame teatre – Dievo apleisto asmens refleksija.“ Kaip manote, dėl kokių priežasčių susidarė ši XXI a. žmogaus savijauta?

Ši tema – ne mūsų laikmečio „atradimas“. Kaip prisimenate, klausimas – „Viešpatie, kodėl mane apleidai?“ – nuskambėjo iš Kristaus ant kryžiaus lūpų. Kodėl mes vis atsiduriame tokioje situacijoje, kai atpažįstame savo gyvenime tamsiosios nakties akimirkas, aš nežinau.

Viename interviu teigėte, kad teatras yra meditacija, arba dar tiksliau, jausmų terapija. Ar teatrologo profesija sudaro galimybę Jums atsiverti šiai meditacijai, t.y atsipalaidavus stebėti spektaklį, nesigilinant į jo struktūrą, išraiškos priemones ir kaip jos dera tarpusavyje? Galbūt Jums tai netrukdo?

Teatre yra ir meditacijos, ir terapijos, ir grožio, ir šventės, ir dar labai daug ko… Nenorėčiau teatrui priskirti tik kelių bruožų. Mane teatre žavi kūrėjų ir žiūrovų sąveika. Šiuose komunikacijos procesuose galime įžvelgti skirtingas strategijas. Jei strategija gyvybinga, spektaklio metu galima nesirūpinti išraiškos priemonėmis. Menininkai nori būti išgirsti ir nori žiūrovų reakcijos. Teatrologas yra vienas iš žiūrovų, kurį turėtų įtraukti spektaklio vyksmas. Tačiau jūs žinote, kad teatrologas yra ir tarpininkas tarp spektaklio kūrėjų ir žiūrovų, todėl jam tenka spektaklį analizuoti ir vertinti. Tokios, kaip galbūt pasakytų Hanssas Georgas Gadameris, žaidimo taisyklės. Kaip vyksta meno suvokimo procesas, kas struktūruoja šiuos procesus: mintis, emocija, refleksija, koks šių procesų eiliškumas – psichologijos tyrimų objektas. O analizuoti spektaklį įdomu ir jį stebint, ir jam pasibaigus. Suprantu, jog klausiate, ar tikrai teatrologas yra betarpiškas spektaklio dalyvis, jei jo misija – gebėti paaiškinti matytą veiksmą. Manyčiau, kad spektaklį aiškina ar aiškinasi  žiūrovai, tačiau teatrologo refleksijos teatriniai kontekstai yra žymiai platesni.

Jūs ne tik recenzuojate spektaklius, atliekate teatro tyrimus, bet ir dėstote šiuo metu Vytauto Didžiojo Universitete. Tiesa, VDU dėstote nuo jo įsikūrimo pradžios. Gal pamenate pirmąją paskaitą? Kokia ji buvo?

Nuostabi. Atėjusi į auditoriją, radau didelį būrį jaunų žmonių, kurie labai skyrėsi nuo kitų anuometinių studentiškų auditorijų. Mums buvo labai įdomu būti atsinaujinimo situacijoje ir ją patiems kurti. Na, lyg dairytis Balandžio su alyvos šakele ir Ararato kalno.

Gal galėtumėte pakomentuoti, kuo tuo metu skyrėsi VDU studentai, lyginant su kitų universitetų studentais, kuriems teko dėstyti?

Jie buvo labai aktyvūs, motyvuoti, noriai domėjosi naujais kultūros kontekstais. Ačiū išeivijos profesoriams – jų dėka gavome daug naujos literatūros, kuri anksčiau nebuvo prieinama Lietuvoje. Vėrėsi naujas kultūros tyrimų laukas ir mums buvo smagu būti jo dalimi.

Vakarų Europoje betarpiškas bendravimas akademinėje bendruomenėje yra natūralus reiškinys. Jūs tarsi prisidedate prie VDU vakarietiškos vizijos, kadangi esate mylima studentų būtent dėl šio betarpiškumo. Kaip manote, ar dėstytojas gali tapti studentų draugu?

Paradoksas – dėstytojas tikisi studentų draugystės, tačiau ne visuomet pasiseka. Aš esu dėkinga savo studentams už visas sielų bičiulystės akimirkas, kurias pavyko mums sukurti.

 Ar turite būdų, suteikiančių galimybę pabėgti nuo kasdienine rutina tapusių teatro ir universiteto?

Taip. Aš rutiną paverčiu minutėmis. Grindų plovimas – 10 min. Maisto pirkimas savaitei – valanda. O dulkes interpretuoju kaip laiškus iš kosmoso.

Matyt, tai ir padeda Jums išlikti tokiai gyvybingai. Visada trykštate energija ir pozityvumu, dažnai tuo užkrečiate ir kitus. Gal galėtumėte pasidalinti geros nuotaikos receptu? Galbūt žinote kokių geros nuotaikos ritualų?

Ačiū. Labai stengiuosi dalintis džiaugsmu. Tiesą sakant, reikėjo atprasti dejuoti ir skųstis. O ypatingų technikų neturiu. Mėgstu vaikščioti ir dairytis. Turiu net tokį takelį, kuris mane įkvepia prisiminti, kiek nuostabių meilės dovanų esu gavusi iš draugų, kolegų, artimųjų. Tiesiog reikia nepamiršti šio „takelio“, nes jį turime visi.

 

Pabaigai keliais žodžiais…

Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga? „Tomo Sojerio nuotykiai“

Didžiausia vaikystės svajonė? Skraidyti

Gražiausias matytas vaizdas? Dauboje švytinti Florencija Vėlinių naktį

Mėgstamiausias posakis? Viskas bus gerai

Kokia yra gražiausia aplankyta šalis? Oi… gal Italija?

Mėgstamiausias gyvūnas? Visi. Jie – mano „mažieji broliai“

Mėgstamiausias rašytojas? Hermann Hesse (šiuo metu)

Kokiu vienu žodžiu save apibūdintumėte? Moteris

Idealus savaitgalis yra, kai….. negraužia sąžinė

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino Viktorija Vaičiūnaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujas žurnalo „Fotografija“ numeris

Pasirodė naujausias Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondo leidžiamo žurnalo „Fotografija“ numeris, sudarytas VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas dr.  Tomo Pabedinsko. Žurnale aptariamas mėgėjiškos ir meninės fotografijos santykis – jų priešpriešos, abipusės įtakos, ribos ir užribiai.

Skirtingų fotografijos taikymo ir interpretacijos kontekstų sandūroje kylančius klausimus žurnale publikuojamuose straipsniuose aptaria fotografas bei fotografijos teoretikas Davidas Bate’as ir kuratorius Malcolmas Dicksonas iš Didžiosios Britanijos, fotografijos istorikas Dainius Junevičius, kultūros vadybininkė Eglė Deltuvaitė, fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė ir menotyrininkė, VDU Menų fakulteto absolventė Vaida Stepanovaitė.

Ankstesnių dešimtmečių mėgėjiškos fotografijos ir jos panaudojimo šiandieninėje menininkų kūryboje skirtumus atspindi Portfolio dalis: nuoširdus aštuntojo dešimtmečio Menų fakulteto profesoriaus Romualdo Požerskio fotografinis dienoraštis, kuris iki šiol nebuvo publikuotas bei įtrauktas į meninės fotografijos diskursą, ir menininkų dueto Gyčio Skudžinsko ir Vilmos Samulionytės nuotraukos iš fotobūdelių.

Svarbiausia naujojo „Fotografijos“ žurnalo numerio mintis – parodyti, kad peržengus sąlygines ribas, skiriančias meninę ir mėgėjišką fotografiją, kūrybą ir gyvenimą, laukia ne praradimai, bet gaivios ir netikėtos patirtys. Taip pat žurnalo tekstai ir jame publikuojami kūriniai dar kartą primena, jog fotografija yra viena iš nedaugelio kūrybos plačiąja prasme sričių, kuriose eksperimentai, atsitiktinumai ar net klaidos gali būti vertingi.

Mano pozicija visą laiką visur egzistuoja |Romualdas Požerskis

Fotomenininkas, fotografijos klasikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis intensyviai kuria ir šiandien, sulaukęs 65-erių. 2017 metų pradžioje drauge su čekų fotomenininkais jo laukia kūrybinė kelionė į Bangladešą. Tuo pat metu čia, Lietuvoje, vienoje leidyklų knygos pavidalu „gims“ fotomenininką bene labiausiai išgarsinęs ilgai brandintas fotografijų ciklas „Atlaidai“. Toliau – knygos pristatymas, parodos atidarymas, ne viena kūrybinė kelionė į Žemaitiją ir, žinoma, tikriausiai septintasis apsilankymas kasmet Juodosios uolos dykumoje (JAV) vykstančiame šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“. Apie visa tai ir dar daugiau – asmeninę fotografijos koncepciją, dokumentinės tiesos vertę, idealistinį tikėjimą žmogumi ir žmogiškumu – pokalbyje su fotomenininku R. Požerskiu.

Pradėkime pokalbį nuo pačios fotografijos – kuo ji išsiskiria iš kitų menų?

Fotografijos fenomenas – gebėjimas užfiksuoti realybę. Ji vienintelė iš visų menų turi tokią galimybę. Joks kitas menas to padaryti negali. Kinas, televizija – labai trumpai, nes vaizdui užgesus realybė dingsta. Atkurti realybę bando ir dailė, tiksliau, viena jos krypčių – hiperrealizmas, tačiau tai nėra pačios realybės fiksavimas, tik transformuotas jos atkūrimas.

Ką laikote didžiausiais savo mokytojais? Ką siekiate perduoti savo mokiniams?

Mano tikrasis mokytojas yra Aleksandras Macijauskas. Vėliau pradėjau artimai draugauti su Romualdu Rakausku, Jonu Kalveliu, Antanu Sutkumi, Virgilijumi Šonta, su kuriuo kartu pradėjome fotografuoti. Virgilijus buvo mano bendražygis. Mus labai veikė klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla, humanistinė čekų ir prancūzų, amerikiečių fotografija. O dėl perdavimo… Daug čia nieko neperduosi, galbūt tik informaciją, kurią turiu sukaupęs, tačiau kaip tą informaciją mano mokiniai priims, kaip jie ja pasinaudos, priklauso tik nuo jų pačių. Šiuolaikinė fotografija skiriasi nuo mūsų fotografijos, t. y. klasikinės, vyksta kaita, bet svarbiausia – gauti informaciją. Kuo daugiau informacijos kūrėjas turi, tuo lengviau išsirinkti, kas jam artimiausia, bei remtis kaip atspirties tašku.

Ar rinktis fotografiją yra rizikingas sprendimas?

Žmogus vis viena pirmiausia siekia savisaugos, t. y. instinktyviai siekia turėti būstą, darbą, kuris reikalingas dėl pinigų. Kai turės darbą ir pinigų, turės ir būstą, galės kažką nusipirkti, kažkur nukeliauti. Menas šiuo požiūriu yra alogiškas. Fotografija, kaip viena iš meno sričių, nėra tiesiogiai susieta su materialia nauda. Daugeliui, sakykime, kuriantiems materialųjį pasaulį, menas sunkiai suvokiamas, suprantamas, lygiai kaip menininkams nelabai suprantamas, nepilnavertis vien tik materialiomis vertybėmis grindžiamas pasaulis. Būti fotografu kūrėju dažnai yra ne asmeninis pasirinkimas, o gyvenimo likimas.

O gal pašaukimas? 

Pašaukimas… Kaip sakoma, „pašauktas į kunigus“? Pasirinkus kunigystę gyvenama dvasiniame pasaulyje. Meno pasaulis taip pat yra dvasinis.

Kuo gyvenate šiandieną? Kokius kūrybinius projektus įgyvendinate?

2017 metų pradžioje turėtų pasirodyti mano fotografijų knyga „Atlaidai“, didžiulis albumas – 256 puslapiai, apie 210 fotografijų. Knygos paruošimas truko metus. 2016-aisiais man paskirta valstybinė meno stipendija projektui „Žemaitija – keturi metų laikai“. Tai – vienerių metų Žemaitijos kasdienybės vizualizacija. Žemaitiją pradėjau fotografuoti prieš keturis dešimtmečius ir man buvo įdomu pamatyti pokyčius, įvykusius per šį laikotarpį. Praėjusiais metais Žemaitijoje užfiksavau apie dešimt tūkstančių kadrų, juos atrinkau, sutvarkiau ir suformavau beveik dviejų tūkstančių fotografijų kolekciją. Šis archyvas, manau, po kokių keturiasdešimties metų turės kitokią reikšmę – taps istoriškai vertingas. Dabar tos fotografijos atrodo kaip dokumentacija – kasdienė žmonių buitis, žemės ūkio darbai, skulptūrėlėmis puošti jų namų kiemai, miestelių šventės, atlaidai, laidotuvės. Tačiau ateityje jos įgaus kitą prasmę.

Dar viena man labai įdomi tema – tai Bangladešas ir jame dirbantys vyrai, moterys ir vaikai. Kovo mėnesį fotografavau šios šalies odos gamyklose, akmens kasyklose, laivų remonto uoste, keramikos, tekstilės, plytų gamyklose ir sukūriau socialiai jaudinančią seriją. 2017 metų sausį kartu su čekų fotografais vėl skrisiu ten fotografuoti. Mane pavergė ir fantastiškiausias šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Nevadoje (JAV), Juodosios uolos dykumoje. Šiais metais jame dalyvavau jau šeštą kartą.

Viename interviu esate pasakęs: „Turėjau būti stipresnis už tai, ką ruošiausi nugalėti, – bent vienas pralaimėjimas viename senamiesčio kieme galėjo nuslopinti norą užeiti į kitą.“ Kaip Jums pavyko įveikti save, būti stipresniam už aplinkybes?

Einant fotografuoti, pirmiausia būtina pasiruošti psichologiškai. Prieš eidamas fotografuoti senamiesčių, aš vartydavau prancūzų ar amerikiečių fotografijų knygas, jos suteikdavo man energijos, paruošdavo psichologiškai. Kiekvienas senamiesčio kiemas – tarsi uždaras pasaulis, kur visi vieni kitus pažįsta. Įeiti į svetimą erdvę ir pradėti fotografuoti ne taip paprasta – turi gauti tų žmonių sutikimą. O kaip jį gauti? Būdavo, kalbiesi su jais kaip išmanydamas, bijodamas, kad tavęs psichologiškai „nenugesintų“, nepavarytų šalin, nepasakytų: „Negalima!“, nes tuomet į kitą kiemą įžengti būtų labai sunku. Turėtumei vėl iš naujo pasiruošti, iš naujo nugalėti ir save, ir juos, ten gyvenančius žmones.

Lygiai tas pat ir fotografuojant seriją „Atlaidai“. Kai šventoriuje pradėdavau fotografuoti besimeldžiančius žmones, labiausiai bijodavau, kad jie mane išvarys, neleis fiksuoti. O jeigu vienas nenorės fotografuotis, tai visi kiti irgi gali nebenorėti. Kelis kartus man taip buvo nutikę. Tada grįždavau į automobilį, pasėdėdavau, palaukdavau, kol baigsis Mišios, ir pradėdavau fotografuoti žmones gatvėje, miestelyje, pievose… Fotografo kontaktas su žmogumi – labai sudėtingas psichologinis procesas. Šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kūrėjai atsitraukė nuo žmogaus – nefotografuoja reportažiniu metodu, netyrinėja jo psichologinės būsenos, situacijos – žmogus traktuojamas kaip statistinis objektas.

Vadinasi, pasižiūrėjęs kitų autorių darbų, pasikraudavote psichologiškai, ir Jus išmušti iš vėžių būdavo sudėtinga?

Ne, išmušti nesudėtinga. Bet jeigu pirmame kieme arba gatvėje sutiktas žmogus leidžiasi fotografuojamas, randi su juo kontaktą, tai jau paskui einasi, kaip sakoma, it sviestu patepta – tu jau nebijai, net jeigu kažkas ir nusuka nugarą, nekreipi dėmesio, kadangi jau vis tiek esi nugalėtojas. Paprastai pradėdavau fotografuoti vaikus, žmones su šunimis, nes su jais nesudėtinga užmegzti kontaktą. Fotografuodavau ir gatvės darbininkus, nes jie būdavo užsiėmę. Persimeti vienu kitu žodeliu apie jų problemas, pavyzdžiui, kaip šiandien šalta, kokie prasti grindinio akmenys, ir jau tampi savas, pradedi fotografuoti.

Ar tiesa, kad sėkmė fotografijoje yra didžiulis tikėjimas tuo, ką darai, nuoseklus ir kryptingas darbas bei paprastumas, išgryninta forma?

Na, pasakysiu, kad taip, tiesa. Nieko čia daugiau nepridursi.

Kodėl fotografijoje tokį didelį dėmesį skiriate ne tik turiniui, bet ir formai?

Vienas garsiausių amerikiečių fotografų Edwardas Westonas yra pasakęs, kad gyvenime viskas jau nufotografuota. Esmė ne ką fotografuoti, bet kaip. Be formos, joks kūrinys nėra meno kūrinys, jokia fotografija negali tapti meno kūriniu. Ji gali būti netgi visiškai elementari, primityvi, kaip tik ir kuriama tam, kad labiau perteiktų turinį. Forma taip pat gali būti labai emocionali, ekspresyvi, efektinga ir pan. Iš pradžių aš irgi fotografavau labai ekspresyviai, su plataus kampo objektyvais, bet vėliau, fotografuodamas atlaidus, supratau, kad turiu pereiti prie paprastesnio, siauresnio, kampo, nedeformuoti žmonių, nedeformuoti erdvių, nes esmė vis dėlto yra žmonių santykiai, jų psichologija, o ne mano efektinga forma. Forma ir turinys yra dialektiškai surišti – negali fotografuoti pernelyg ekspresyviai, per daug efektingai, jeigu pats turinys yra kitoks – dvasingas, ramus ar pan. Be to, kiekvienas autorius turi rasti savo temą ir stilių, vizualinį stilių, o tas stilius yra ne kas kita kaip forma – kaip pateiki fotografiją, kaip nufotografuoji vieną ar kitą vaizdą, situaciją. Formos atsisakymas yra kūrybinė savižudybė.

Kodėl fotografijoje Jums toks svarbus žmogus?

Iš visos mus supančios aplinkos žmogus yra svarbiausias. Galbūt kiaulė yra svarbi kitai kiaulei, karvei – kita karvė, bet mums, žmonėms, – žmogus. To žmogaus – pažįstamo, nepažįstamo – gyvenimas, jo parodymas turbūt ir yra viso meno prasmė, nes fotografuojant vieno žmogaus gyvenimą, jo santykį su aplinka, galima parodyti tą kartą, laikmetį, epochą, istoriją. Kad ir kokia būtų istorija, ji vis tiek susijusi su žmogumi. Nebent kalbame apie priešistorinius laikus, kai Žemėje gyveno dinozaurai. Tačiau tai irgi istorija, lėmusi būtent tokias gyvenimo sąlygas, kokias turime šiandien, ir mūsų vystymąsi. Meno kūrinio esmė yra žmogus, jo dvasinis pasaulis.

Kodėl fotografijoje Jums taip svarbu išlaikyti nemoralizuojančio stebėtojo poziciją? 

Mano pozicija visą laiką visur egzistuoja. Taip pat ir pasirenkant, ką fotografuoti. 1988–1993 metais užfiksavau Lietuvos kelią į nepriklausomybę, virš penkiolikos tūkstančių kadrų, nuo pirmųjų „Sąjūdžio“ mitingų iki Rusijos kariuomenės išėjimo. Tai mano pilietinė pozicija. Didelė dalis vyresnės kartos kolegų nefotografavo tų politinių įvykių ne todėl, kad jiems nepritarė, bet turbūt dėl juntamos vidinės baimės, atlydėjusios juos dar iš Stalino epochos. Aš tos vidinės baimės neturėjau. Mano pozicija yra ir fotografijų serija „Atlaidai“, kur perteikiu savo santykį su politika, su tuomete sovietine ideologija. Vadinasi, nori ar nenori, vis viena atstovauji savo gyvenimo supratimui, kurį ir perteiki fotografuodamas, bet moralizuoti… Yra tam tikri mano kartos, klasikinės fotografijos, suformuoti etiniai, moraliniai dalykai – mes nesityčiojome iš žmogaus, neniekinome jo, nežeminome, vaizdavome pasaulį kritiškai, bet be smerkimo ar patyčios. Kitos kartos atstovai, pavyzdžiui, Rimaldas Vikšraitis, jau nesilaikė tų etinių dalykų. Mene neturėtų būti atviro aiškinimo, ką galima daryti, ko negalima, kaip elgtis, kaip ne. Menas daugiau informuoja apie tai, kas vyksta gyvenime, kalba taip, kaip yra, bet ne taip, kaip turėtų būti. Kaip turėtų būti, tegul sprendžia žiūrovas.

Kokia yra šiuolaikinė Lietuvos fotografija?

Kaip čia pasakius… Kai mūsų klasikinė fotografija 1970–1985 metais būdavo pristatoma užsienyje, ji stebino unikalia pasaulėžiūra, pasaulėjauta, etine samprata, meile gamtai. Pavyzdžiui, nepaprastai garsiai per pasaulį nuskambėjo R. Rakausko fotografijų ciklas „Žydėjimas“. Lyriškos, švelnios fotografijos, kuriamos ties banalybės riba, kiču, tačiau niekada jos neperžengdavusios, buvo unikalios pasauliniame kontekste, kuriame menas buvo pesimistinis, gana žiaurus, destrukcinis, nihilistinis. Lietuvos fotografija alsavo kitu pasauliu. Ir užsienio fotografijos specialistai klasikinėje lietuvių fotografijoje pajuto esant kitokį pasaulį.

Dabar šito nebėra. Tiek kaimas, tiek miestas pasikeitę negrįžtamai. Mes rodėme būtent tą pilnakrauję Lietuvą. Rodėme gražiąją jos pusę, tačiau be jokių ideologijos ženklų. Sukurti unikalią fotografiją pasauliniame kontekste yra nepaprastai sudėtinga, beveik neįmanoma. Mums pasisekė – padėjo tikėjimas, draugiškumas vienas kito atžvilgiu, darbštumas ir Fotomenininkų sąjungos parama. Be to, pasikeitė ir vizualinė kalba – mes kalbėjome vizualiai lietuviškai, dabar kalbama vizualiai tarptautine kalba. Šiuolaikinių Lietuvos fotografų projektai ir vizualiniai jų sprendimai neretai dvelkia kopijomis, netgi plagijavimu. Taigi, kol kas nėra taip, kad šiuolaikinė Lietuvos fotografija kuo nors skirtųsi nuo kitos – nuo japonų, anglų, prancūzų, amerikiečių… A. Sutkaus, A. Macijausko, A. Aleksandravičiaus, R. Vikšraičio fotografijos užpildytos emocijų, kiekviena fotografija pilna energijos. Šiuolaikinė Lietuvos fotografija prarado aistrą. Aistrą perteikti žmogaus dvasinį pasaulį, jo emocijas: meilę, džiaugsmą, skausmą, pyktį. Dabar žmonės fotografijose tampa vaizduojami kaip statistai, manekenai – be vidinio aistrų pasaulio. Fotografija tapo šalta, loginė, panaši į žaidimą „atspėk, ką aš noriu parodyti“.

Norite pasakyti, kad fotografija vienodėja, kaip ir visas pasaulis?

Taip, kaip ir mobilusis telefonas visame pasaulyje yra toks pat, taip ir menas tampa labai unifikuotas ir, sakyčiau, supaprastintas.

Viename interviu esate pasakęs: „Fotografuodamas aktą, menininkas kuria rizikuodamas savo reputacija. […] Aktas – bene sunkiausias fotografijos žanras. […] Akto žanre labai greitai gali padaryti banalybę, neįdomią nuotrauką, gali nuslysti ir į pornografijos sritį – čia tavo klaidos pasimato aiškiausiai.“ Kokias savo klaidas įžvelgėte, pradėjęs fotografuoti moterų aktus?

Sovietiniais laikais akto žanras buvo cenzūruojamas. Vienintelis žurnalas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, spausdinęs aktus, buvo „Nemunas“. Parodose aktai būdavo kabinami, tačiau neilgai trukus iš komunistų partijos centro komiteto ateidavo, sakykime, kad ir antrasis sekretorius ir liepdavo nukabinti vieną, kitą, trečią darbą, nes jam nepatikdavo, sakydavo – žmonės nesupras. Akto fotografavimas buvo tam tikras protestas prieš tuometę ideologiją. Tai buvo rizika – rizika, kad tavo darbo nerodys, kad negalėsi jo net į užsienį išsiųsti. Be to, norint fotografuoti aktą, reikia turėti ir tam tikrą kultūrinį, vizualinį suvokimą, taigi, pirmiausia turi žinoti, kas padaryta pasaulyje, ir, antra, vis dėlto jį reikia mokėti nufotografuoti – turėti idėją.

Aktų knygą „Miražų dosjė“ išleidau daugiausia dėl to, kad po Rimanto Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“ buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų, kai Lietuvoje nebuvo išleista jokia aktų knyga. Reikėjo šį žanrą užpildyti: jeigu valstybėje kūrybinė fotografija aukšto lygio, tuomet visi žanrai vystomi vienodai intensyviai. Čekijoje, Prancūzijoje, Anglijoje yra puikių fotografų, kuriančių akto fotografijas. Norėjosi parodyti, kad ir Lietuvoje šis žanras tebevystomas. Šiuolaikiniai Lietuvos fotografai akto žanro vengia. Kasmet leidžiami albumai „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“. 2005 metais šiame albume buvo spausdinti mano užfiksuoti aktai ir jau daugiau nei dešimt metų jokie kiti ten nespausdinami. Tai labai sudėtingas žanras, tad gal jie bijo rizikuoti. Fotografuojantis aktą iš tikrųjų rizikuoja apsijuokti. Dar vienas paradoksas, kad šį žanrą, kaip jokį kitą, visi labai gerai „išmano“, apie jį savo nuomonę turi susidarę tiek fotografai, tiek žiūrovai. Jie gali nesunkiai pasakyti, kuris aktas nevykęs, aiškinti, kodėl jis nevykęs, ir pan., bet paprašyti parodyti savuosius, visi kritikuojantys atsako: „Aš nefotografuoju. Neturiu.“ Kritikuoti yra labai lengva, o padaryti – anaiptol. Sovietiniais laikais fotografai buvo drąsesni.

O klaidos?

Norint fotografuoti aktą, reikia turėti idėją, troškimą kurti ir, svarbiausia, talentingą modelį. Kai manęs teiraujasi, ar galėčiau nufotografuoti aktą, atsisakau, nes neturiu idėjos. Jeigu fotografuoji dėl kitų, dėl to, kad kažkas kitas to nori, tuomet sukurti kūrybiško, įdomaus akto neįmanoma. Tada tiesiog fotografuoji kaip komercinį užsakymą, kurio metu nesukuri nieko vertingo. O klaidos atsiranda tada, kada tą pačią temą fotografuoji per ilgai.

Ką fotografijoje reiškia savitas kūrybinis braižas? 

Kai praėjusiais metais rengėme „Keturių“, A. Sutkaus, A. Macijausko, R. Rakausko ir mano, parodą Prahoje, vidiniame vienuolyno kieme, ant kiekvienos sienos kabėjo vis kito autoriaus darbai, ir jeigu bet kuris darbas būtų apkeistas vietomis, vieno autoriaus fotografija pakabinta prie kito autoriaus darbų, iškart būtų aišku, kad kažkas čia supainiota. Kiekvienas iš mūsų turi savo temą, savo vizualinį braižą – savo kompozicijos, šviesotamsos principus, psichologijos perteikimo subtilybes, t. y. mes visi keturi skiriamės. Taigi, turėti savitą braižą labai svarbu, nes tuomet fotografijos skiriasi nuo kitų, į jas pažvelgę žmonės atpažįsta, sako: „O, čia to autoriaus darbas.“ Prieš dešimtį metų lankiausi Rusijoje, Novosibirske, ten fotografai man pasakojo, kad sovietiniais laikais gaudavo tarptautinių fotografijos parodų katalogų iš Japonijos, Australijos ir versdami tuos katalogus, pamatę dar nematytą darbą, iškart galėdavę pasakyti, kad tai yra lietuvių autoriaus fotografija. Lietuvos fotografija išties labai skyrėsi nuo kitų šalių savo braižu, vizualine kultūra, socialumu, humanizmu ir šiluma.

Kokią savo fotografiją ar fotografijų seriją labiausiai vertinate Jūs pats? Kodėl? 

Manau, kad iš visų fotografijų serijų, kurios gali išlikti, galbūt yra dvi: serija „Lietuva 1988–1993“, nes šios serijos fotografijos jau dabar yra spausdinamos mokyklų vadovėliuose, o kita – „Atlaidai“. „Atlaidai“ jau dabar yra nepakartojami, nes absoliučiai viskas pasikeitę. Tas atlaidų laikotarpis, kurį man pavyko užfiksuoti, galima sakyti, ne taip smarkiai skyrėsi nuo praeito šimtmečio – aš vaizdavau paskutiniuosius metus, kai žmonės į atlaidus važiuodavo arkliais, po Mišių pievose valgydavo, o pavalgę lankydavo kapines. Pasirodžius automobiliams, archajiško pasaulio neliko. Be to, dar buvo gyva karta, gimusi, augusi ir gyvenusi prieš karą, tarpukariu, kuri nepaprastai skyrėsi nuo gyvenančios dabar, – jų žvilgsniai, rankų laikysena, drabužiai, spindinčios vaikų akys… Ši serija, kaip to laikotarpio dokumentas, turi daugiausia galimybių išlikti.

Turbūt atlaidų fotografavimas natūraliai ir nutrūko, kai žmonės į juos pradėjo važiuoti automobiliais? 

Kai 1988 metais buvo atkurta religijos laisvė, kai Žemaičių Kalvariją ir Mišias kitur tiesiogiai pradėjo transliuoti televizija, atlaidai tapo šventė, kurioje išryškėjo daug prekybos ir ją lydinčių elementų – kioskai, suvenyrai, triukšmas, šiukšlės, ir dingo dvasingumas, netgi, sakyčiau, psichologinė įtampa, kuri tuo metu buvo justi. Bažnyčios lankymas su vaikais, šeimomis irgi buvo pozicija – protestas prieš ideologiją, buvimas opozicijoje.

Ar šalia kūrybinio džiaugsmo esate kada patyręs ir kūrybinę krizę? Ar esate kada rimtai suabejojęs tuo, ką darote?

Labai keista, bet ne. Aleksandras Macijauskas man yra pasakęs: „Žinok, gyvenime tave gali išduoti visi: ir žmona, ir vaikai, ir geriausi draugai, ir galbūt kažkokios tavo paties idėjos, bet vienas dalykas tavęs neišduos niekada – tavo fotografijos. Jeigu tau blogai, remkis jomis. Tavo padarytos fotografijos yra pagrindas, ant kurio tu stovi, tavo ramybės pasaulis.“ Pasitikėjimo man suteikia dar ir tai, kad aš visąlaik turiu fotografijų, kurių niekas nematė. Todėl prieš visus mane analizuojančius ar kritikuojančius visąlaik jaučiuosi esąs truputėlį stipresnis, kadangi jie nežino, ką aš dar turiu. Tai vidinis pliusas, suteikiantis pasitikėjimo – kad ir ką jūs kalbėtumėt, aš dar kažką turiu, aš žinau, ką turiu.

Jūs vis minite laiką. Ką fotografijoje reiškia laikas?

Fotografija ir laikas labai susiję. Fotografija – tai mirusio laiko atvaizdas. Fotografija ir mirtis – sinonimai. Žmonės, jų santykiai, tradicijos, užfiksuoti fotografijose, – dingusio laiko dokumentas. Pavyzdžiui, dabar, kai žmonės rašo atsiminimus apie Sausio 13-osios naktį, kiekvienas tą patį įvykį aprašo vis kitaip, bet fotografija yra dokumentas, kurio negalima paneigti, t. y., negalima paneigti, kad buvo taip, o ne kitaip.

Ką manote apie fotografijos kritikus?

Meno kritikai labai gražiai „apdainuoja“ kūrybą. Lietuva labai maža, čia nedaug autorių, nedaug rašančių, visi vienas kitą pažįsta. Čia vieni su kitais yra susaistyti „siūliukais“ – ar draugyste, ar bendravimu – ir to kritinio žodžio nėra. Kartais, negražiai sakau, jog yra ne menotyra, bet menogyra, giriamasis meno aprašymas. Menotyrininkai, kritikai nepakyla aukščiau, nemąsto plačiau, globaliau, iš istorinės perspektyvos – jų mąstymas labai siauras. Iš tikrųjų visais laikais ir visada kur kas didesnė problema yra dėl kritikos negu dėl kūrėjų. Kiekvienas laisvas intelektualus meno kritikas yra gerokai vertingesnis už dešimtį menininkų. Didžiulė dovana valstybei, menininkams turėti giliai, plačiai mąstantį, labai aštrų kritiką, nes be kritiškos kritikos nesivysto menas. Šiuo metu bendras meninis lygis yra labai vidutiniškas. Nuo tų aukštumų, kur mes buvome, jis nukrito iki vidutinio lygio, t. y. klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla buvo tarsi iš toli matomi kalnai, o dabartinė fotografija – tik kalniukai. Tuose kalniukuose viskas „sukasi“ ir nėra kam paaiškinti, kad čia tik kalniukai. Visi vienas kitą giria, vienas kitu džiaugiasi, viskas gerai, bet kas iš to? Negražus mano pasakymas, bet iš tam tikros distancijos tai aiškiai matyti. Ir aš regiu, kai pas mus atvažiuoja užsienio kritikai, žiūri į darbus, regi tikrąją jų vertę, tačiau jie būna pakviesti, jiems sumokėta, jie palinksi galva ir išvažiuoja. Tuo viskas ir baigiasi – nieko iš naujosios kartos jie čia dar neatranda.

Ko palinkėtumėte profesionaliems fotografams ir dar tik bepradedantiems žengti šiuo keliu?

Žodis profesionalus man nepatinka. Aš taip pat niekada nevartoju tokio apibūdinimo kaip meninėfotografija, man artimesnis – kūrybinė fotografija. Grįžtant prie žodžio profesionalus, tai profesionalus yra tas, kuris gyvena iš savo kūrybos. Vadinasi, profesionalūs turbūt yra vestuvių fotografai, nes jie sugeba gyventi iš fotografijos, o kūrėjai… Lietuvoje tai sudėtinga. Atkūrus nepriklausomybę, fotografija tikslingai remiama finansiškai: skiriamos stipendijos, leidžiamos knygos. Sovietiniais laikais nė viena mano fotografijų knyga nebuvo išleista. Taigi, yra daug finansavimo šaltinių, bet, įdomiausia, kad pinigų kiekis ir kūrybos vystymasis mažai ką teturi bendra. Gali būti labai daug pinigų, o kūryba nesivystys, jų gali būti labai mažai, o kūryba vystysis kuo puikiausiai. Be to, kai esama tam tikros cenzūros, tam tikro priešo, atsiranda ir idėja, noras kariauti prieš tą cenzūrą. Būtent tokie laikotarpiai būna labiau derlingi kūrybos požiūriu. Pavyzdžiui, Aleksandras Puškinas už savo įtartinas pažiūras caro pavaldinių buvo ištremtas toli nuo Sankt Peterburgo, kultūros centro, tačiau būdamas tremtyje sukūrė geriausią savo poeziją. Kaip ir Fiodoras Dostojevskis, kuris kaip menininkas subrendo Sibire, kai buvo nuteistas ir išvežtas kaip kalinys. Beje, mūsiškio R. Rakausko tėvai buvo išvežti į Sibirą, o jis pats slapstėsi čia. A. Macijausko tėvą, kariškį, tarnavusį pas vokiečius, patys vokiečiai sušaudė, mamą rusai išvežė į Sibirą, pats gyveno pas tetą, o būdamas šešiolikos sėdo į kalėjimą. A. Sutkaus tėvą persekiojo KGB, jis nusižudė, patėvį neaiškiom aplinkybėm nušovė, o pats A. Sutkus daug metų gydėsi sanatorijoje. Mano tėvas irgi buvo Sibire, o aš pats per Romo Kalantos įvykius sėdėjau kalėjime. Taigi, mes visi esame nukentėję nuo sovietų valdžios, ir tai mus jungia. Be to, klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla turėjo nerašytą siekį parodyti pasauliui, kad Lietuva egzistuoja, kad joje gyvuoja kultūra, tradicijos, kad lietuvių tauta – dvasinga. Pradedantiems fotografuoti svarbu suvokti savo kūrybinius tikslus. Dabar aš nežinau, koks kūrybinis stimulas, idėja jaunuosius fotografus gali jungti. Mūsų junginys buvo labai aiškus, mes viską žinojome labai tiksliai.

Be to, Jūs jungėtės ne vienai parodai… 

Taip, mus sieja ir kiek daugiau nei keturiasdešimt metų trunkanti draugystė. Ar dabar esama tokios jaunųjų draugystės, nežinau. Kūrėjas negali būti absoliučiai vienas, jis turi turėti bendraminčių. Net Vincentas van Gogas nebuvo vienas, turėjo brolį, draugą Polį Gogeną, su kuriuo visuomet buvo „sujungtas“ mintimis, idėjomis, laiškais.

Kalbėjosi Simona Zvicevičiūtė

 

Publikuota www.kamane.lt

Naujas „Meno istorijos ir kritikos” numeris

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos