Nuo Žemaitijos iki Degančio žmogaus 2016 | Romualdas Požerskis
Šių metų sausio 14–vasario 19 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) vyko labiausiai miestelėnų ir miesto svečių lankoma paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. Anot fotografijos klasiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio, tai – tarsi kūrybinė Kauno menininkų ataskaita už praėjusius metus. Savo darbą, didžiulio formato fotografiją (200x200cm), pavadintą „Žemaitija – Nevada 2016“, parodoje eksponavęs fotomenininkas sutiko pasidalyti šio parodos lankytojų susidomėjimą kėlusio kūrinio gimimo aplinkybėmis. „Gavęs individualią valstybinę stipendiją vizualizuoti nedidelę centrinės Žemaitijos dalį, visus 2016 metus fiksavau tą regioną. Taip pat praėjusiais metais šeštą kartą dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“ ir radau daug sąsajų, jungiančių Žemaitiją ir Nevadoje (JAV) vykstantį festivalį“, – teigia fotomenininkas.
Kodėl Žemaitija?
Paklaustas, kodėl iš visų Lietuvos etnografinių regionų pasirinko Žemaitiją, R. Požerskis susimąstė: „Galvoju, kad Žemaitija vis tik yra archajiškiausias kraštas, turintis visai kitokį dialektą, išsiskiriantis sudėtinga žmonių mąstysena, be to, tai – mano mamos tėviškė. Žemaičiai yra išlaikyti, nepuolantys draugauti, tad tik neskubant galima rasti priėjimą prie jų.“ Fotografas pripažino, jog ir kurdamas vieną garsiausių savo fotografijų serijų „Atlaidai“, daugiausia atlaidus fiksavo Žemaitijoje, kadangi būtent čia jie jam pasirodė esą autentiškiausi, net persmelkti pagoniška dvasia. Anot fotomenininko, šis kraštas ir mūsų dienomis išlieka paslapties sinonimu, simboliu: „[…] prie to, turbūt, nemenkai prisidėjo istorinės aplinkybės – Žemaitija daug kartų buvo atiduota kryžiuočiams, tačiau vis tiek išsikovojo laisvę.“ Šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Juodosios uolos dykumoje, Nevadoje, taip pat gaubiamas paslapties, kadangi papasakoti apie jį neįmanoma – „joks pasakojimas nepadės šio festivalio atskleisti – net pats daug kartų dalyvavęs negaliu jo suvokti“, – pastebi menininkas. Kalbėdamas apie darbą „Žemaitija – Nevada 2016“, fotografijos klasikas neslėpė: „Mano idėja – pabandyti atrasti, kas jungia šiuos du paslaptingus kraštus.“
Žemaitijos atspindžiai Nevadoje
R. Požerskis pasakoja, jog lietuvių stovykloje „Lituanica Birds camp“, savaitei kasmet įkuriamoje Juodosios uolos dykumoje, šalia Lietuvos trispalvės bei stovyklos vėliavos plevėsuoja ir Žemaitijos vėliava, kadangi lietuvių gretose – nemaža žemaičių. Dar vienas Žemaitijos simbolis, puošiantis lietuvių stovyklą, – naktį šviečianti maža medinė koplytėlė, sulaukianti didžiulio festivalio dalyvių susidomėjimo. Beje, fotomenininko R. Požerskio teigimu, lietuviai į savo stovyklą pritraukia itin daug žmonių žemaičių blynų kepimo dieną bei į lietuviško samagono vakarėlį. „Iš Lietuvos mes vežamės specialius mišinius, paruoštus šiems blynams kepti. Tiesą sakant, jau juos bekepant nusidriekia milžiniška eilė norinčiųjų paragauti. Taip pat rengiame lietuviško, galima sakyti, žemaitiško samagono vakarėlį, vadinamąjį moonshine vakarą; amerikietiškai samagonas – moonshine, jų žargonu tariant, prie Mėnulio šviesos varytas. Ateinančius svečius pasitinka gyva muzika – šiais metais grojo Jurgis Didžiulis. Atsivežę juodos duonos, kartu su kitu lietuvišku kulinariniu paveldu ja vaišiname susirinkusius.“ Fotografas pridūrė, jog net patys festivalio organizatoriai tiek blynų kepimą, tiek šį vakarėlį yra įtraukę į kūrybinius projektus.
Sąsajos
Pasak R. Požerskio, šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“ kuria bendruomenę, socialinius santykius ir skatina kūrybinį aktyvumą. Jis sakėsi ir Žemaitijoje atradęs miestelių, tai – Tverai, Medingėnai, Žarėnai, Varniai, kuriuose įsikūrusios aktyviai veikiančios bendruomenės, puoselėjančios ir saugančios senas tradicijas, rengiančios įvairias šventes. Vykdydamas Žemaitijos vizualizacijos projektą, garsus fotomenininkas 2016-aisiais užfiksavo beveik 10000 kadrų. „Degantį žmogų“ jis fotografavo savaitę, tačiau namo parsivežė panašų kiekį fotografijų. „Pati festivalio idėja – parodyti, kad viskas – laikina, todėl atsisakoma vartotojiškos kultūros, santykių. Šį laikinumą pabrėžia „Degančio žmogaus“ kulminacinis taškas – didžiulės skulptūros sudeginimas. Tai taip pat ir atsisveikinimas su vasara, grįžimas į rudenį, į naujus darbus, į naujas idėjas.“ Kaip teigia R. Požerskis, didžioji dauguma festivalio dalyvių grįžta į Silicio slėnį, kuriame įsikūrusios garsiausios pasaulio bendrovės. Grįžę šie žmonės kurs naujus produktus, kuriais mes naudosimės kasdien. Tad šiuolaikinio meno festivalis, visų jo metu įgyvendintų projektų sunaikinimas – tai tarsi atsisveikinimas su praėjusiais metais, idėjomis ir bandymas išsilaisvinti, kad ateinančiais metais būtų galima kurti kažką nauja.
Anot pašnekovo, Užgavėnių tradicijų esmė panaši – vyksta kova tarp žiemos, Lašininio, ir pavasario, Kanapinio, kurios metu žiema nugalima, o tuomet ateina pavasaris, šviesa, šiluma, gyvybė. Ši šventė vargiai įsivaizduojama ir be Morės deginimo, persirengėlių, velnių, kaukių. „Vienas Užgavėnių motyvų Žemaitijoje yra blukio, seno kelmo, turinčio ryšį su žeme, gyvatėmis ir blogybėmis, vilkimas per kaimą, kuomet galiausiai jis išvelkamas ir sudeginamas.“ Fotografas prisimena, jog vienas lietuvių projektų, įgyvendintų „Degančio žmogaus“ festivalio metu 2011-aisiais, būtent, ir buvo didžiulio blukio vilkimas per dykumą, per visą festivalio erdvę. Kitais, 2012-ais metais, jame buvo pastatyta blukį vaizduojanti skulptūra, kuri galiausiai buvo sudeginta. „Lietuviai yra labai žinomi, turbūt, labiausiai ir išgarsėję šiuo projektu, nes pats Užgavėnių, kartu ir blukio, simbolis iš esmės atitinka „Degančio žmogaus“ simboliką – skulptūros, ugnis, persirengėliai, bylojantys apie atsimainymą, nuodėmių, nesėkmių, kitų blogybių sudeginimą.“
2013-aisiais Nevados dykumoje išdygo trijų šimtų paukščių skulptūra, skirta garsių žemaičių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-čiui paminėti. Festivalis taip pat garsėja įvairių procesijų gausa, kurių panašumą R. Požerskis įžvelgia su Žemaičių Kalvarijos atlaidais – šios procesijos trunka savaitę, lygiai tiek, kiek ir festivalis „Degantis žmogus“, fotomenininko neretai vadinamas amerikietiškais atlaidais. Matyt, dėl to, kad ir tradicine prasme suprantami atlaidai turi tikinčiųjų bendruomenės šventės pobūdį. „Žemaičių Kalvarijos atlaiduose žygiuojančias procesijas lydi triūbų orkestras. Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje procesijas taip pat lydi orkestras, paprastai grojantis gerą bliuzą, o keisčiausia, jog skambesys panašus kaip Žemaitijoje“, – lygina menininkas.
R. Požerskį maloniai nustebino ir tai, kad mažame Žemaitijos miestelyje sutikti fizinės negalios paliesti žmonės pasirodė esą tokie pat apsišvietę, laisvi, kaip ir sutikti festivalyje „Degantis žmogus“: „Grūšlaukėje fotografavau porelę, kuri puikiai žinojo apie politinę, ekonominę, kultūrinę situaciją, kur ir kas vyksta. Žmonės, turintys fizinę negalią, tačiau tokie išsilavinę, viskuo besidomintys, gyvenantys šiuolaikinį gyvenimą.“
Dar vienas aspektas, fotografo nuomone, leidžiantis įžvelgti Žemaitijos panašumų su šiuolaikinio meno festivaliu Nevadoje – žmonių fantazija bei ryškūs šventiniai apdarai. Fiksuodamas vienos iš švenčių Tveruose akimirkas, fotomenininkas įamžino didžiulę karūną, simbolizuojančią Perkūną, kuri, anot jo, galėtų kuo puikiausiai kabėti ir festivalyje „Degantis žmogus“. Be to, Žemaitijoje žmonės kiemus gausiai puošia skulptūromis, galima išvysti ne tik liūtų, vilkų, arklių, zuikių, tačiau ir gulbių, sukurtų iš senų padangų: „Žmonės turi begalę fantazijos, todėl tai kažkuo primena festivalį, kuriame kiekvienais metais pastatoma per 300 fantastiškiausių skulptūrų.“ Fotografuodamas jis taip pat atkreipė dėmesį į nepaprastai ryškias mūsų tautinio kostiumo raštų spalvas. „Kalbant atskirai apie tautinių drabužių detales, jos yra labai labai spalvingos. Tai man irgi asocijuojasi su ryškių spalvų gausa „Degančiame žmoguje“.“
Dvasingumo aspektas
Turbūt, ne vieną skaitantįjį suintrigavo tai, jog garsųjį festivalį R. Požerskis vadina amerikietiškais atlaidais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl? Fotografas pabrėžia, jog atlaidai – savotiška piligrimystė, pirmiausia, fizinė žmogaus kelionė, nes į kažkokią vietą reikia vykti, ar tai būtų Žemaitijos miestelis, ar dykuma Nevados valstijoje, JAV. „Kita kelionė – dvasinė, t. y. dalyvaudamas atlaiduose tu permąstai savo gyvenimą, tikslus, galiausiai, tai, kas esi […]. Jeigu dalyvauji visose atlaidų apeigose, tai labai stipriai tave paveikia, nes turi pabūti su savimi, apmąstyti savo gyvenimą ir daryti tai sąžiningai. Negali sau meluoti, nes tuomet nėra prasmės važiuoti – daugiau prarandi, negu gauni“, – pastebi R. Požerskis. Fotomenininkas toliau pasakoja, kad atlaidai, vykstantys Amerikoje, pirmiausia yra fizinis pabėgimas nuo komforto, kuomet atsiduriama visiškai kitokiose gyvenimo sąlygose – 40ºC karštyje, dulkėse, nuo kurių neįmanoma niekur pasislėpti. Antra, pakliūnama į nepaprastai geranorišką bendruomenę, kur žmogus negali nieko pirkti, nes viskuo, ką turi, dalijasi, kur nėra jokios agresijos, kur dominuoja visapusiškas įsitraukimas, betarpiškumas, savarankiškumas, atsakomybė, be galo stipriai išvystyta ekologinė drausmė: „Patenki į nesvetingą gamtos pasaulį, kurio negali pakeisti, kur turi pamilti karštį, dulkes. Kai išvažiuojant tave pasitinka plakatas „Grįžti į alternatyvų pasaulį“, netgi pradedi mąstyti, kuris pasaulis yra tavo pasaulis – ar tas, kuriame mes visi gyvename, ar šis, sukurtas savaitei.“
Pačiame šiauriausiame festivalio ploto taške, toli nuo viso šurmulio, triukšmo, kiekvienais metais yra statoma ir įspūdingo dydžio šventykla. Ten, anot R. Požerskio, draugiškai meldžiasi visų religijų išpažinėjai, vyksta procesijos, barstomi mirusiųjų pelenai, tekant Saulei švenčiamos vestuvės, prisimenama visa, kas žmogui brangu, atsižvelgiant į pasaulio skaudulius. Pernai metais buvo pagerbti ukrainiečių kariai, kritę už Ukrainos laisvę. „Ten tu jautiesi… Nežinau, būni tokiame šoke, nes čia pat netoliese grojo muzika, vyksta per naktį nesibaigiantys šokiai, gaubia nuolatinis triukšmas, o tu staiga pakliūni į tylą ir dvasinę oazę“, – prisimena fotomenininkas.
Tiesa, fotografas pabrėžia, jog festivalis „Degantis žmogus“, kuriuo siekiama savaitei sukurti utopinę visuomenę, kokios realybėje negali būti ir niekada nebus, pirmiausia yra įvairių šiuolaikinių kūrybinių projektų vieta: „Galbūt, čia susilieja pragaras ir rojus, nuodėmė ir šventumas. Kuomet šeštadienį deginama pagrindinė festivalio skulptūra, 70000 dalyvių džiaugiasi, glėbesčiuojasi, šaukia, šoka, važinėja garso kolonėlėmis pakrauti meno automobiliai artcarai, o kitą dieną, sekmadienį, kuomet deginama šentykla, tie patys 70000 žmonių verkia, tyli, negirdėti nė garso, kol visa šventovė nesudega, nesukrenta.“
Jau trisdešimt metų vykstančiame festivalyje bendruomenės dalyviai, garsaus fotomenininko teigimu, apsivalo dvasiškai, perkainoja gyvenimo vertybes. „Kai pirmą kartą festivalyje lankiausi su dukra Monika, ji kelias dienas buvo šokiruota, kol galiausiai pasakė: „Čia visi tave myli ir tu visus myli.“ Tokį pat šoką jaučiu kaskart ir aš, kuomet išgirstu archajišką žemaičių kalbą“, – prisipažįsta R. Požerskis.
Parengė Simona Zvicevičiūtė
Publikuota kamane.lt
Naujas Praktikų ir savanorystės vietų katalogas studentams!
Ieškai praktikos ar savanoriškos veiklos vietos?
Pasirodė naujas, jau ketvirtas, VDU Praktikų ir savanorystės vietų katalogas, kuriame dar daugiau pasiūlymų!
Šiame kataloge rasi daugiau negu 150 privačių įmonių, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir Vytauto Didžiojo universiteto padalinių praktikų bei savanoriškos veiklos pasiūlymų.
Norime atkreipti dėmesį, kad šis Katalogo numeris dar patogesnis skaityti, nes jame rasi automatinį turinį, todėl užteks paspausti ant įmonės pavadinimo, kad pamatytum jos pasiūlymą (-us).
Praktikų ir savanorystės vietų katalogas Nr. 4/ 2017 m. kovas
Tikimės, kad šis katalogas padės susirasti praktikos vietą arba išbandyti save savanoriškoje veikloje, taip skinantis kelią į darbo rinką!
VDU vyks aukščiausio lygio vadovų, istorinių lyderių susitikimas
Kovo 10 dieną, penktadienį, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įvyks pirmasis renginys, skirtas artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui – tarptautinis II-asis Baltijos-Juodosios jūrų forumas, kuriame dalyvaus ir diskusijai apie Europos ateitį kvies istoriniai lyderiai, buvę Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovai.
Kaune vyksiančio forumo tema – „Europa šiandien. Baltijos konsensusas (1987–1991 metai): istorinė reikšmė ir pamokos šiandienai“. Kovo 11-osios išvakarėse susitikę istoriniai lyderiai kartu su akademine bendruomene, politikos, meno, kultūros žmonėmis, verslo ir visuomenės atstovais ragins gaivinti istorinę atmintį, ieškoti naujų dialogo formų, kurti naujas, produktyvaus, kaimyniškai atsakingo, taiką palaikančio bendravimo formas, paremtas abipuse pagarba ir pasitikėjimu.
Neatsitiktinai sprendimų paieškoms kartu su buvusiais prezidentais iš Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Slovakijos ir Ukrainos pasirinkta akademinė erdvė – XXI amžiaus globalių iššūkių ir regioninių grėsmių akivaizdoje būtina prisiminti kovos dėl demokratijos ir šalių laisvės epizodus bei užmegzti glaudų dialogą, į jį įtraukiant akademinę bendruomenę, ypač jaunąją kartą.
„Simboliška ir prasminga, kad forumas vyks Vytauto Didžiojo universitete – prasidėjus Atgimimui, Lietuvos ir išeivijos mokslininkų, intelektualų atkurtas Universitetas tapo vienu pirmųjų mūsų šalies laisvės šauklių, humanistinės pasaulėžiūros židiniu. Šiandien vėl stovėdami ant pokyčių slenksčio, kviečiame atsigręžti į idealus, kurių vedini ėjome demokratizacijos link. Taikių sprendimų vardan atveriame duris dialogui tarp valdžios ir piliečių“, – universitetų svarbą diskusijose dėl ateities pabrėžė VDU rektorius prof. Juozas Augutis.
Tarp Baltijos ir Juodosios jūrų forumo numatomų dalyvių – buvusieji Europos valstybių vadovai, netolimoje praeityje pakeitę žemyno raidą, pasukę jį demokratijos link ir siekę aktyvios pilietinės visuomenės formavimosi laisvose šalyse: Valdas Adamkus (Lietuva), Vytautas Landsbergis (Lietuva), Viktoras Juščenko (Ukraina), Bronislavas Komorovskis (Lenkija), Leonidas Kravčiukas (Ukraina), Leonidas Kučma (Ukraina), Petru Lučinskis (Moldova), Arnoldas Riutelis (Estijas), Petaras Stojanovas (Bulgarija), Rudolfas Šusteris (Slovakija), Valdis Zatleris (Latvija), Genadijus Burbulis (Rusija).
Pirmajame Baltijos ir Juodosios jūrų forume 2016 metais jo dalyviai pasirašė Kijevo nutarimą, kuriame savo siekiu įvardijo jungtinę ir tikslingą taikos palaikymo misiją. „Mūsų visų tikslas – skleisti bendrais veiksmais grįstą vertybių sistemą, kuri užtikrins tarpusavio supratimą ir paramą, kartų ir ideologijų bei žmonių ir valstybių dialogą“, – teigiama deklaracijoje.
Baltijos ir Juodosios jūrų erdvė, kurią formavo tautybių, tikėjimų ir kultūrų įvairovė, turi ilgą ir bendrą istoriją. Pasak buvusių valstybių vadovų, tik demokratija, taika ir visiškas karo bei agresijos išsižadėjimas Europos tautų bendruomenei padės užtikrinti saugumą žemyne.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimui skirtas forumas „Europa šiandien. Baltijos konsensusas (1987–1991 metai): istorinė reikšmė ir pamokos šiandienai“ vyks kovo 10 d., penktadienį, 10 val., VDU didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Tą pačią dieną, 14.00 val. VDU Mažojoje salėje (S. Daukanto g. 28) numatoma diskusija „Universitetų dialogas: tikslai, misija ir praktikos“, po kurios, apibendrinant forumą, bus priimtas Kauno nutarimas „Pasitikėjimo ir taikos dialogas“ – kvietimas pilietinę visuomenę, politikus, mokslininkus, kultūros, verslo ir kitų sričių atstovus suburti jėgas.
Renginį organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas ir Kauno miesto savivaldybė.
Istoriniai lyderiai, Baltijos ir Juodosios jūrų forumo dalyviai:
Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas (1998–2003 ir 2004–2009)
Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas (1990–1992)
Viktoras Juščenko, Ukrainos prezidentas (2005–2010)
Bronislavas Komorovskis, Lenkijos prezidentas (2010–2015)
Leonidas Kravčiukas, Ukrainos prezidentas (1991–1994)
Leonidas Kučma, Ukrainos prezidentas (1994–2004)
Petru Lučinskis, Moldovos prezidentas (1996–2001)
Arnoldas Riutelis, Estijos prezidentas (2001–2006)
Petaras Stojanovas, Bulgarijos prezidentas (1997–2002)
Rudolfas Šusteris, Slovakijos prezidentas (1999–2004)
Valdis Zatleris, Latvijos prezidentas (2007–2011)
Genadijus Burbulis, Rusijos TFSR valstybės sekretorius (1991–1992)
Renginys moksleiviams „Menų lab’as“
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas kviečia 10-12 klasių moksleivius ir jų mokytojus į interaktyvų, kūrybiškumą skatinantį užsiėmimą MENŲ LAB’as.
Kas yra MENŲ LAB’as? Tai – Menų laboratorija, kurioje eksperimentuoja, kuria ir patirtimi su studentais bei moksleiviais dalinasi menininkai, menotyrininkai, kūrybinių industrijų specialistai.
MENŲ LAB’as yra įsikūręs šiuolaikinius kūrybinių industrijų standartus atitinkančiose VDU Menų fakulteto patalpose Kauno senamiestyje. Čia yra įrengtos naujausia technine ir programine įranga aprūpintos medijų, garso, fotografijos, foto ir video montažo laboratorijos, fotografijos ir garso įrašų studijos, veikia VDU galerija 101.
Atvykę į MENŲ LAB’ą moksleiviai susipažins su Menų fakulteto erdvėmis bei veiklomis, sužinos apie inovatyvias menų ir kūrybinių industrijų studjas, išbandys save skirtingose kūrybinėse veiklose, trumpam taps menininkais ir meno ekspertais.
MENŲ LAB’o lankytojų laukia šios interaktyvios veiklos:
MENŲ MŪŠIS (išbandysite save meno istoriko ir meno kritiko vaidmenyje, susikausite menų protmūšyje)
GARSO EKSPERIMENTAI (trumpam tapsite garso menininkais: kursite, muzikuosite, įrašinėsite profesionalioje garso studijoje)
FOTOSTUDIJOS BLYKSTĖS (įsitrauksite į kūrybinę fotosesiją, pamatysite kaip vyksta darbai profesionalioje fotostudijoje)
Renginys vyksta 20 – 25 mokinių grupei iš anksto suderintu laiku. Renginio trukmė – 2 ak. val. Mokytojams išduodami 2 ak. val. dalyvavimo pažymėjimai. Renginio vieta – VDU Menų fakultetas, Muitinės g. 7, Kaunas. Dėl dalyvavimo Menų Lab‘e susisiekite šiais kontaktais:
Registracija: bit.ly/menulab
Informacija: laima.penekaite@vdu.lt
Visuomenės modernėjimo ženklai tarpukario Lietuvos kurortuose | Viltė Migonytė-Petrulienė
Aukštoji Panemunė, Raudonojo kryžiaus tuberkuliozės sanatorija, 1934 m. Iš A. Burkaus asmeninio rinkinio
Kauno istorija tarpukariu iki šiol išlieka svarbia, o gal ir ryškiausia, šio miesto identiteto dalimi. Tačiau 2016 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijoje „101“ veikusioje parodoje „Modernūs Kauno kurortai tarpukariu“ buvo siūloma prisiminti ir kitą, plačiajai auditorijai dar mažiau žinomą, tuomet iškilusio modernaus miesto gyvenimo pusę – kurortus bei laisvalaikį. Tokia galimybė intriguoja, nes kurortų kultūra, galima tikėtis, turėjo kitokius socialinius ritualus, nei tuomet augančio miesto gyvenimas.
Taigi norisi klausti, kokius tarpukario visuomenės savitumus ir iki šiol mažai pažintus bruožus atskleidžia Kauno kurortų – Aukštosios Panemunės, Kulautuvos, Kačerginės, Lampėdžių – tuometinė plėtra?
Aukštosios Panemunės planas, 1933 m. LCVA, f. 379, ap.2, b. 2615
Iš tiesų, moderni laisvalaikio kultūra ir pats kurorto fenomenas tarpukario Lietuvoje yra labai glaudžiai susijęs su moderniųjų idėjų sklaida ir modernia visuomene. Miesto aplinkoje tai pasireiškė aiškiomis funkcijomis ir funkciniu zonavimu. Tarpukariu buvo formuojamos atskiros erdvės pramonei, medicinai, švietimui, gyvenimui. Kurortai, kaip atskira funkcinė teritorija, atlieka labai svarbų vaidmenį kuriant modernią visuomenę. Tai liudija, visų pirma, kurortų, kaip atskiro funkcinio tipo, reglamentavimas XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje. 1932 metais priimtas Lietuvos kurortų įstatymas, kuriuo teisiškai įtvirtinta kurorto sąvoka ir poilsio kultūros kaip modernaus reiškinio pasklidimas po visą Lietuvą. Kurortai įsteigti bemaž visuose šalies regionuose. Taigi, šiuo dokumentu žymima simbolinė intensyvios kurortų modernizacijos laikotarpio pradžia. Stiprėjantis valstybės dėmesys higienos klausimams lėmė, kad sveikatingumo ir poilsio įstaigos tapo neatsiejama kasdienės socialinės infrastruktūros dalimi. Architektūra šiose zonose pritaikyta laisvalaikiui ir sanatoriniam gydymui. Jos tipų ir formų įvairovė yra vienas iš visuomenės modernėjimo ženklų, bylojančių apie jaunos šalies raidą, modernybės brandą.
„Kuntaplis“, 1938 m.
Kurortų įteisinimo aspektas neabejotinai sugestijuoja ir tai, jog laisvalaikio kultūra ne tik laikinojoje sostinėje, jos apskrityje, bet ir likusioje Lietuvoje turėjo savo daugiau ar mažiau reguliuojamus socialinius ritualus. Todėl galima teigti, jog tam tikrais įstatymais buvo ne tik reguliuojama pramogų ir sveikatinimo praktika, bet ir veikiama bendra visuomenės elgsena. Šį faktą galima iliustruoti keliais pavyzdžiais iš tarpukario Kauno paplūdimių istorijos. 1923 metais Kauno miesto ir apskrities viršininkas priėmė privalomą įsakymą, kuriuo vyrams ir moterims buvo draudžiama maudytis drauge. Nepaklusę sulaukdavo administracinės atsakomybės – baudos iki 1000 litų arba mėnesio arešto. Įdomu tai, jog jau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje spauda mirgėjo žinutėmis apie laisvą žmonių elgesį Kauno paplūdimiuose. Miesto savivaldybė 1937 metais suskubo paaiškinti, jog kasmet vykdant patikrinimus kartu su Jachtklubo, kūno kultūros ir policijos atstovų komisija, nustatyta priežastis, kodėl negali būti bendrų maudyklų. Archyviniame dokumente įvardinama, kad Kauno paplūdimiai yra per maži. Jeigu jie būtų atskiriami, ribotųsi su pėsčiųjų takais. O, pasak komisijos, iš praktikos yra žinoma, kad padaužos savo nešvarias užgaidas tenkina fotografuodami pro priartinančius aparatus. Taigi, abiem atvejais matome: gyvenimas, verdantis miesto poilsio zonose, buvo prižiūrimas ir, dar daugiau, turėjo savo raidą, kurios sąlyga ir priežastis – modernėjanti ir laisvėjanti visuomenė.
Panašias tendencijas galima įžvelgti ir kituose Kauno kurortuose, pamėgtuose to meto sostinės gyventojų – Kačerginėje, Kulautuvoje, Lampėdžiuose ir didžiausiame iš jų – Aukštojoje Panemunėje. Iki 1935-ųjų didžiosios dalies sklypų nuosavybės teisės kurorte priklausė turtingesniems Kauno gyventojams ir Lietuvos karininkams. Beje, Aukštosios Panemunės populiarumą galima iliustruoti faktu, jog 1939 metais, lyginant su 1932‑aisiais, sklypų kainos buvo išaugusios net keturiais šimtais procentų. Taigi, per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį, ši vieta iš smulkaus priemiesčio virto šurmulingu rekreaciniu sostinės rajonu, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ar J. Basanavičiaus parke, bet ir „perkelti“ savo buitį, neretai visam sezonui, atokiau nuo didmiesčio triukšmo ir dulkių.
Prano Vaiciuškos gyvenamojo namo projektas Kačerginėje. KAA, f. 17, ap.1, b. 99
Šiandien tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės modernioji architektūra sulaukia vis daugiau miestiečių dėmesio ir pelno tarptautinį pripažinimą. Ar kurortų architektūra yra tokia pat įdomi ir, galbūt, išskirtinė tarptautiniame kontekste? Ar galėtume kalbėti ir apie tuometę kraštovaizdžio architektūrą ar net bendrą kurortų plėtros viziją, kurią vėl bandoma atgaivinti mūsų dienomis?
Šiandien ne tik atsigręžiama į Kauno tarpukario modernizmo architektūrą, bet ir jau nuspręsta sugrąžinti kurortinės teritorijos statusą Kulautuvai bei kitoms panašioms vietoms. Artėjantis Nepriklausomybės šimtmetis ne tik aktualizuoja tarpukario laikotarpio istorijos tyrimus, bet taip pat yra svarbi šiandienos kultūrinių procesų dalis. Kauno modernizmo „perlams“ reikia atrasti vietą dabartinėje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Lygiai taip pat, kalbant apie istorinę kurortų aplinką, reikia paminėti faktą, jog didžioji dalis išlikusių architektūros objektų yra mediniai. Dėl šios priežasties būtina akcentuoti šios statybinės medžiagos trapumo aspektą ir būtinus paveldosauginius sprendimus. Juk šiandieniame pasaulyje nenumaldomai auga poilsinių veiklų poreikiai, kurie lemia (neretai skausmingus) istoriškai susiklosčiusios fizinės aplinkos praradimus. Manau, kad mėginama atgaivinti kurortų plėtros vizija turi tiek pat atliepti šiandienos poilsiautojų poreikius, kiek ir privalo būti jautri autentiškai aplinkai. Savitą charakterį galima tęsti naudojant tradicinę statybinę medžiagą – medį, projektuoti, atsižvelgiant į tarpukariu susiklosčiusį natūralios gamtos ir pastatų santykį, taip pat ir aukštingumą bei, vizualine prasme, išlaikyti vilų charakterį, kurioms būdingos terasos, verandos, balkonai ir kiti elementai, suteikiantys pastatui lengvumo ir šviesos.
Tarpukariu klestėjusiuose Kauno kurortuose šiandien dar galima atrasti įdomios poilsiui ir gydymui pritaikytos architektūros, pavyzdžiui, 1932 metais architekto Romano Steikūno projektuota Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorija Panemunėje (dab. Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė), 1935 metais inžinieriaus Prano Valiukėno statyta ir šiuo metu puikiai restauruota gydytojo, Lietuvos kariuomenės brigados generolo Prano Vaiciuškos vila ar 1935 metais inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuota vila bankininkui A. Vaitkevičiui ir kt. Nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog ji buvo išskirtinė tarptautiniame kontekste, lygiai kaip ir teigti, kad Lietuvos tarpukario kurortų architektūra nepraturtino erdvinės aplinkos įvairovės unikaliomis estetinėmis interpretacijomis. Čia reikėtų pasakyti, kad savo vizualine raiška ji yra artima to meto Europos moderniosios architektūros tradicijai, o tipologija turi daug ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis. Sanatorijos, gydyklos, vilos, restoranai, kurhauzai ir kiti panašūs pastatai nuo XIX amžiaus statyti ne tik moderniuose Europos šalių kurortuose, bet ir Amerikoje.
A. Vaitkevičiaus gyvenamojo namo projektas Kulautuvoje. LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 567
Kalbant apie stilistinius bruožus, pažymėtina, kad XX amžiaus pradžioje šalyje palaipsniui pradėjo formuotis nauja, supaprastinta architektūrinė estetika. Kurortuose su istorizmu susijusios formos buvo keičiamos modernų pasaulį įkūnijančiais pavidalais. Lietuvos tarpukario rekreacinėse vietovėse, ypač nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios, ankstesnio laikotarpio pastatų dekoratyvumas įgijo tautinės romantikos bruožų, į architektūrinį pasaulį atkeliavusių iš bendrojo to meto politinio konteksto, nes „tautinis stilius“ buvo vertinamas veikiau ne kaip architektūrinis, bet kaip kultūrinis projektas, glaudžiai susijęs su naujosios valstybės siekiu sustiprinti savo vaidmenį kultūros srityje.
„Sveikata ir darbas“, 1937 m.
Parodoje Kauno tarpukario kurortai pristatyti tarsi dviem, gana skirtingais aspektais. Viena vertus, parodos lankytojai galėjo susipažinti su įvairiais brėžiniais, pateikiančiais tikslią ir objektyvią informaciją. Kita vertus, ją papildė senų fotografijų reprodukcijos, įamžinusios to meto poilsiautojus, kasdienį kurortų gyvenimą ir pagaliau – asmeninių gyvenimų akimirkas. Ar tai sąmoningas sprendimas? Kokius pasakojimus kuria toks sugretinimas?
Parodoje pristatytas modernaus kurorto reiškinys tarpukariu per pakaunės rekreacinio arealo pavyzdį. Juolab, kad didžiausia pramogų ir sveikatingumo židinių koncentracija tarpukario Lietuvoje telkėsi aplink to meto laikinąją sostinę. Informacijos apie tai galima rasti įvairiuose šaltiniuose – archyvinėje medžiagoje, teritorijų planuose, pastatų brėžiniuose, tarpukario periodinės spaudos fragmentuose, fotografijose. Vis tik, rengiant parodą pagrindinis tikslas buvo turinys, padiktavęs ekspozicijos priemones. Jomis siekta atskleisti tarpukario Kauno kurortų fenomeną kaip modernėjančios visuomenės reiškinį ir išryškinti architektūrinius miestietiškėjimo ženklus viešojoje ir privačioje erdvėje. Tai kurortiniam laisvalaikiui, gydymui (reabilitacijai) ir gyvenimui pritaikyti bei naujai pastatyti vasarnamiai, vilos, kurhauzai, restoranai, sanatorijos, gydyklos, prekybinės paskirties objektai (kioskai), viešoji infrastruktūra (maudyklos, paviljonai). Juk fizinė aplinka byloja apie tai, kaip keičiantis tradicinei mąstysenai, praturtinant kasdienį gyvenimą naujomis veiklos formomis, ypač susijusiomis su poilsiu, pramogomis ir sveikatinimu, plečiasi architektūros formų ir tipų įvairovė, pritaikyta besiilsinčiam žmogui. Taigi, architektūra, viešoji erdvė – parkai, alėjos, pakrantės, paplūdimiai – ir žmonių gyvenimas toje aplinkoje rekonstruoja kurorto aplinką, leidžia suvokti, ką tuo metu reiškė modernus laisvalaikis bei kurortas, kokios veiklų subtilybės tai atspindėjo ir kokios infrastruktūros reikėjo šiems poreikiams išpildyti.
Šiandien Kaunas vėl bando „atsigręžti“ į upes. Tačiau šie bandymai vis dar atrodo pavieniai ir iš esmės nekeičia nei miesto veido, nei jo gyventojų įpročių. Ko trūksta, kad Kauną vėl galėtume laikyti upių miestu? Ar pasiekti šį tikslą trukdo, lyginant su tarpukariu, sunykusi laivyba, infrastruktūra, ar labiau sociokultūrinis kontekstas?
Tarpukariu Lietuvos kurortuose išryškėjusi funkcinių poreikių įvairovė atsispindėjo ir miestovaizdžio raidoje. Urbanistinė poilsio erdvė, ypač po 1932-ųjų metų, pradėta sieti su žmogaus poreikių (gyvybinių, gamybinių, prekybinių ir kt.) tenkinimu. Todėl ir kurortų ar poilsio vietų prie upių vystymasis turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kurio metu asmens poreikiai (šiuo atveju – rekreaciniai) nulemia architektūrines‑urbanistines formas, tarp kurių susiformuoja saviti santykiai, darantys įtaką tolesnei jų raidai. Kaip tarpukariu, taip ir dabar, žmogaus poreikių tenkinimas nėra nuspręstas tik jo paties, bet stipriai paveiktas sociokultūrinių, o dar labiau – sociopolitinių aplinkybių. Visa kita yra tik priemonės. Nuoširdžiai tikiu, kad vienas iš puikių precedentų joms kurti galėtų nutikti 2022 metais, jei Kaunui būtų suteiktas Europos kultūros sostinės statusas. Šis projektas, kuriamas pačių kauniečių, yra puiki galimybė pasiūlyti miestui, šaliai ir visai Europai tai, ko trūksta, jog Kauną galėtume laikyti upių miestu – matomumą, strategiją ir scenarijų, kaip sutelkti įvairias bendruomenes, menininkus, atkreipti savivaldos atstovų dėmesį bei organizuoti „atgręžimą“ į upes.
Ačiū už pokalbį!
Publikuota www.kamane.lt
Du šimtai sekmadienių atlaiduose | Romualdas Požerskis
Apsivilkęs kaimiečio drabužiais, palikęs dar miegančius vaikus ir žmoną, fotografas Romualdas Požerskis daugiau nei ketvirtį amžiaus važiuodavo į atlaidus. Tikinčiuosius ten vedė troškimas išlyginti nuodėmės paliktus randus. Kas vedė R.Požerskį fotografuoti tai, ką sovietmečiu galėjo priglausti tik stalčius, nežadėjo nei uždarbio, nei kūrybinio pasitenkinimo publikuojant?
Atsakymai – praėjus 43 metams nuo pirmojo fotoaparato spragtelėjimo bažnyčios šventoriuje. Fotografas pristato albumą „Atlaidai” – kvepiantį smilkalais, šienu ir arkliais, baltais lygintais marškiniais ir amžinybe.
Atlaiduose R.Požerskis atsidūrė ne iš pamaldumo, o žaisdamas vyriškus žaidimus. Pasisiuvęs odinę striukę su kutais, besiplaikstančiais vėjyje, apžergęs išblizgintą motociklą, drauge su baikeriais važinėjo po Lietuvą ir atlaidus Žemaitijoje pamatė atsitiktinai.
„Baltos vėliavos, baltos mergaitės, tie pasipuošę žmonės, jų santykiai. Išėję ant tų pievučių jie tiesia savo drobes, kur gula duona, baltas sūris, svogūniukai, lašiniai, prasideda čerkutės gėrimas, bendravimas, aistros, ginčai, prisiminimai. Medžiai, žolė, arkliai, vaikai laksto – tarsi pasakos pasaulis. Pakliuvau į kažkokį ritualą, kurio nepažinojau. Man buvo šokas”, – pasakojo R.Požerskis.
– Suprantama, fotografo akiai natūra buvo nuostabi. Tačiau nufotografuoti 15 tūkst. kadrų, skirtų stalčiui, turėjo būti stipresnis motyvas.
– Per Romo Kalantos įvykius buvau suimtas ir fiziškai auklėjamas mylėti Sovietų Lietuvą. Taigi, tapau piliečiu, mąstančiu ne tik apie save ar šeimą, bet ir istoriją. „Atlaidai” buvo mano protestas prieš sovietinę ideologiją. Aš jau buvau subrendęs ne tik kaip žmogus, bet ir kaip pilietis.
Nepriklausomybės perspektyva buvo utopinė. Jokie kadrai, kuriuose – kryžiai, bažnyčia, šventorius, į spaudą negalėjo patekti. Jie buvo nerodytini. Galėjau rasti būdą perduoti fotografijas į užsienį, tačiau anksčiau ar vėliau tai būtų paaiškėję ir būčiau turėjęs konfliktą su tuomete valdžia. Ar to reikia?
– Vis dėlto kai kurios nuotraukos buvo publikuotos Lietuvos spaudoje.
– Pavadinau nuotraukas neutraliai – „Kaimo šventės”. Jose – žmonės su arkliais, vaikai pievose. Žmonės, kurie žinojo, kas yra atlaidai, puikiai suprato, kokios tai kaimo šventės, nors nuotraukose ir nebuvo religinių simbolių.
1977 m. pas mane svečiavosi Antanas Sutkus, kuriam parodžiau atlaidų kadrus. Ji ilgai žiūrėjo, apsiverkė ir pasakė: „Padarysiu taip, kad galėtum fotografuoti saugiai.”
Buvo sutarimas, kad tų vaizdų niekam nerodysiu ir niekam nesiųsiu, tačiau valstybinės įstaigos man netrukdys fotografuoti. Susitarimo laikiausi iki 1988 m., kol išvažiavau į Ameriką. Ten Algimantas Kezys padėjo padaryti parodą, o po poros metų Lojolos universitetas Čikagoje išleido albumą „Lithuanian Pilgrimage” (lietuvių piligrimystė – liet. k.) 1990 m. už seriją „Atlaidai” man buvo suteiktas Lietuvos nacionalinės premijos laureato vardas.
– Kodėl pasirinkote būtent tokį anglišką atitikmenį?
– Mes labai ilgai vargome, negalėjome atrasti vertimo į anglų kalbą. Galiausiai apsistojome ties šiuo žodžiu. Juk atlaidai – dvasinė piligrimystė. Žmonės keliauja į atlaidus, melsdamiesi galvoja apie vaikus, aplanko kapines, prisimena savo mirusiuosius, apmąsto visą savo gyvenimą.
– Jūsų sukurtame cikle dominuoja santykis „žmogus–žmogus”, „žmogus–gamta”. Kodėl neakcentavote žmogaus santykio su Dievu?
– Man labiau artimas įvykio fiksavimas, reportažinis stilius. Žmogaus santykis su Dievu prašosi portretinės fotografijos. Santykis su savimi, su kitais, ypač kai jie išeina iš maldos erdvės ir prasideda tas savęs parodymas, savotiškas pozavimas prieš kitus, man rūpėjo labiau.
– Ką sunkiau fotografuoti – besimeldžiantį žmogų ar aktą? Abiem atvejais tai labai intymi žmogaus erdvė.
– Po atlaidų, kai visi išdardėdavo su savo vežimais, aš iš nuovargio pamiegodavau automobilyje, nes nebeturėdavau jėgų net vairuoti. Toks buvo nežmoniškas išsekimas.
O aktas? Įsivaizduokite, jei prieš jus jauna, aukšta, išsilavinusi ir graži mergina nusirengia. Nelengva ir čia. Kiekvienąkart fotografuoti yra sudėtinga, jam reikia subręsti, etiškai ir morališkai pasiruošti.
– Ar išgyvenote baimę fotografuoti?
– Manęs ir studentai klausia, kaip nueiti į Laisvės alėją ir fotografuoti žmones. Fotografuodamas atlaidus aš išmokau nebijoti. Pats pagrindinis dalykas – būti įsitikinusiam, kad tu privalai fotografuoti. Mano elgsena, žvilgsnis buvo toks, kad tie žmonės jautė, jog aš jų nebijau.
Pačios pirmos minutės, kada tik įeini į šventorių, buvo labai sudėtingos. Pirmieji kadrai – patys sunkiausi. Jei pirmas sutiktas žmogus ar aplink esantieji leidžiasi fotografuojami, paskui jau nebesunku.
Mano atstumas nuo žmogaus būdavo metras du. Ne per arti, kad pažeisčiau jo saugumo zoną. Žmogus paskendęs savo maldoje, o tu imi fotoaparatą ir fotografuoji. Iš šalies atrodo kaip šventvagystė. Psichologiškai labai sudėtingas momentas.
– O maldininkai vengė jūsų objektyvo?
– Taip, ypač mokytojai, viršininkai – bet kokios gamyklos, bet kokio kolūkio. Buvo tam tikra įtampa. Žmonės, kurie nenorėjo būti nufotografuoti, nusisukdavo. Aš dirbau labai lėtai, neskubėdamas ir duodamas suprasti, kad fotografuoju, tad jie galėjo pasislėpti.
Privalai nugalėti žmones, kad jie leistųsi fotografuojami. Aš pradėdavau nuo vaikų. Tiesiog pritūpdavau ir fotografuodavau, o suaugusieji nesuprasdavo, kad ir jie pakliūva į objektyvą.
– Ar daug Lietuvoje sukurtų kūrinių, kurių neleido cenzūra?
– Pasirodo, nebuvo sukurta labai daug tokių kūrinių, nes labai stipriai veikė savicenzūra. Jei tai nerodytina – kam kurti ir fotografuoti.
– Ar dar užsukate į atlaidus?
– Taip, bet atlaidai ėmė keistis, kaip ir arklius pakeitė automobiliai. Pradėjus Sąjūdžiui nebeliko pasipriešinimo valdžiai momento, dingo paslapties atmosfera.
Atvažiuoji, žiūri, kad nebėra vėliavų kam nešti, viena moteriškė saldainius parduoda. Tušti šventoriai. Žmonės ateina į bažnyčią, pasimeldžia, susėda į mašinas ir išvažiuoja.
Tai, kas užfiksuota „Atlaidų” albume, – istorija, kurios nebepakartosi, nebent meniniame filme atkurtume.
– Ar liko kažkas, ko neužfiksavote, nors labai norėjote?
– Aš taip skausmingai išgyvenu, kai pamatau kadrą, kurio nesugebėjau nufotografuoti. Ar savęs nenugalėjau ir neišsitraukiau fotoaparato, ar pavėlavau. Galėčiau kadro netektį palyginti su moters išgyvenimais po aborto. Visą gyvenimą išlieka kažkoks skausmas. Taip ir su tais kadrais – ilgai nešiojiesi juos mintyse. Bet laikas – geriausias gydytojas: skausmingus prisiminimus ištrina, o malonius palieka. Jau dešimtoji mano knyga „Atlaidai” pilna gražių, stebuklingų akimirkų. Kartą, iš savo archyvo šiai knygai rinkdamas fotografijas, pagalvojau, kad Dievas mane mylėjo ir leido užfiksuoti unikalų, dvasingą pasaulį, kuriame susilieja praeitis ir ateitis.
Kas? R.Požerskio albumo „Atlaidai” pristatymas.
Kada? Vasario 21 d. 17.30 val.
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Vasario 25 d. 14 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos stende, 5 salėje, stendo numeris 5.A15, Knygų mugėje, Vilniuje.
Publikuota kauno.diena.lt
Tarpinstitucinio bendradarbiavimo projektas –VDU eksponuojami VDA Kauno fakulteto studentų darbai
Vytauto Didžiojo universiteto Daugiafunkciniame studijų ir mokslo centre (Putvinskio g. 23, I aukšte) atidaryta Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų tapybos ir piešinių paroda. Paroda yra vienas iš tęstinio VDU Menų fakulteto ir VDA Kauno fakulteto bendradarbiavimo renginių.
Pasak VDA KF docento Stasio Mostauskio, parodoje eksponuojami rinktiniai studentų darbai, bet žodis „studentų” neturėtų būti sietinas su nepilnai įvaldytu profesionalizmu, atvirkščiai, šis žodis nužymi jaunatvišką kūrybiškumo ir eksperimentavimo polinkį, išliekant, žinoma, griežtų technologinių reikalavimų lauke. Tikroji parodos paskirtis – vizualizuoti sunkiai nusakomą griežtų reikalavimų ir jiems subordinuoto (bei juos subordinuojančio) kūrybiškumo derinį. „Be jokios abejonės, pieštukas ir popieriaus lapas yra tokios pat technologinės priemonės kaip ir foto ar vaizdo kamera, nors ir priklausančios ne tai pačiai kartai. Įvaldyti jas yra neabejotinas iššūkis, tačiau dar didesnis iššūkis šias technologijas paversti individualius tikslus realizuojančiomis priemonėmis“ – teigia docentas.
Parodos rengėjai kviečia visus į VDU Daugiafunkcinį studjų ir mokslo centro pirmąjį aukštą pasidžiaugti kolekciniais VDA KF studentų piešimo ir tapybos darbais. Pasak Stasio Mostauskio, paroda turėtų ypač sudominti „tuos, kurie jaučia malonumą vartyti senų, kiek pageltusių, taip pat naujų piešinių kolekcijas, pieštuku ar kreidele atliktuose eskizuose gebančius justi šimtmečių tradicijos kreipinį, nemanančius, kad aktualinama klasikos atmintis yra meno ateities priešas, tikinčius, kad regimos tikrovės atkartojimas klasikinėmis priemonėmis savaime netapatus avangardizmo stokai“. Parodą apžiūrėti galima iki vasario 28 dienos.
Iškilmingame VDU Senato posėdyje pasveikinti MF dėstytojai ir studentai
Vasario 15 d., trečiadienį, 14 val., minint Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) įkūrimo 95-ąją sukaktį, iškilmingame VDU Senato posėdyje vyko vardinių stipendijų, daktaro diplomų, docento ir profesoriaus atestatų įteikimas, renginyje pasveikinti ir aktyviausių doktorantų bei jaunųjų mokslininkų konkurso laureatai.
VDU atkūrimo 20-ies metų jubiliejaus proga universiteto Senatas įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendiją, kuri kasmet skiriama geriausiems VDU studentams, ypač pasižymėjusiems mokslinėje, meninėje, kūrybinėje, sporto ir (ar) visuomeninėje veikloje reprezentuojant gimtąją alma mater Lietuvai ir pasauliui.
Šiemet vardinės stipendijos bus įteiktos penkiems studentams iš kurių net trys Menų fakulteto studentams: už sportinę veiklą – MF Naujųjų medijų meno bakalauro absolventei Evai Misiūnaitei, už meninę veiklą – MF Vaidybos bakalauro studentui Valerijui Kazlauskui, ir už kūrybinę veiklą – MF Teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantūros studentei Elvinai Baužaitei.
VDU Senato metu buvo įteikti daktaro diplomai dr. Viltei Migonytei-Petrulienei ir dr. Indrei Šurkutei, Vaidybos studijų programos dėstytojui dr. Egidijui Stancikui, docento atestatai dr. Inai Pukelytei ir dr. Linarai Dovydaitytei, aktyviausių doktorantų ir jaunųjų mokslininkų konkurso laureatų apdovanojimas Menotyros doktorantei Gintarei Narauskaitei.
Nuotraukos: Jono Petronio.
VDU studentams – „Erasmus+“ konkursas
Nori įgyti tarptautinės studijų patirties, patobulinti užsienio kalbų žinias, tapti tarptautinės bendruomenės nariu bei Vytauto Didžiojo universiteto ambasadoriumi? Dalyvauk „Erasmus+“ studijų konkurse, pildyk el. atrankos anketą iki 2017 m. vasario 28 d.
Atrankoje gali dalyvauti visi VDU nuolatinių bei ištęstinių studijų studentai. Aktyviai dalyvauti konkurse kviečiami studentai su specialiaisiais poreikiais, kurie turi galimybę gauti papildomą finansavimą.
Atrankos rezultatai bus skelbiami VDU interneto svetainėje, Tarptautinių ryšių departamento skelbimų lentoje, taip pat kiekvienas atrankoje dalyvavęs studentas bus informuotas el. paštu kovo 15 d.
Daugiau informacijos apie „Erasmus+“ studijas, partnerines užsienio aukštojo mokslo institucijas, atrankos kriterijus, stipendijų dydžius galite rasti čia. Taip pat informacijos apie mainus bus galima sužinoti Erasmus+ informaciniame susitikime ir individualių konsultacijų su fakultetų Tarptautinių programų koordinatoriais metu.
Erasmus+ programos koordinatoriai VDU Tarptautinių ryšių departamente:
Teatras – tai bendravimo vieta | Valerijus Kazlauskas
Valerijus Kazlauskas, VDU vaidybos ketvirto kurso studentas, 2015 m. sukūręs pagrindinį vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Nevykėlis“, už kurį jaunas aktorius ne tik buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, bet ir gavo jaunojo menininko prizą festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Aktorius, nors dar nėra baigęs studijų, jau yra matomas ir aktyvus kūrėjas, šiuo metu vaidinantis Artūro Areimos „Medėjos kambaryje“ bei keliuose Kauno nacionalinio dramos teatro spektakliuose: „Kartu“, „Mechaninė širdis“ (rež. A. Areima) ir naujausiame Jono Vaitkaus darbe „Fjorenza“. Su V. Kazlausku kalbamės apie vaidybos studijas, mėgstamą teatrą ir ateities planus.
Kaip pasirinkai studijuoti vaidybą?
Atvirai sakant, dėl visko kalti draugai: jie mane privertė ateiti į dramos studiją mokykloj. Pats prieš tai nesidomėjau teatru ir negalvojau, kad galėčiau tai pasirinkti kaip savo profesiją. Bet pasirinkau ir noriu tęsti šitą kelią kaip profesionalas.
Papasakok, kaip atsitiko kad dar nebaigęs studijų gavai pagrindinį vaidmenį Artūro Areimos teatro spektaklyje „Nevykėlis“?
Reikėtų paklausti paties Artūro, kas jam šovė į galvą, kad sugalvojo rizikuoti pasirinkdamas studentą. Bet manau, kad kai žmogus įdeda darbo į tai, ką daro, ir nori būti ten, kur yra, visada bus pastebėtas.
Nuo pat pirmo kurso domėjausi Artūro Areimos teatru. Man patiko jo darbai, jis buvo vienas didžiausių įkvėpėjų. Žinojau, kad jis planuoja statyti spektaklį, bet tikrai negalvojau, kad pasirinks mane. Atėjau į bandymus, pasiskaitėm, pasižiūrėjom ir buvo nutarta, kad keliausim kartu.
Gal gali papasakoti apie „Nevykėlio“ kūrybinį procesą?
Daug improvizacijos ir ieškojimų. Kaip ir kiekvienas kitas kūrybinis procesas. Čia turėjau daugiau laisvės, pasireikšti nei bet kur kitur iki šiol. Svarbiausia, kad proceso metu manimi pasitikėjo ir leido kurti.
Žiūrint „Nevykėlį“ atrodo, kad aktoriui tai sudėtingas spektaklis. Ar buvo Tau kokių nors itin sunkių užduočių, ar reikėjo perlipti per save?
Turbūt labiausiai šokiruotas buvau sužinojęs, kad scenoje reikės tuštintis: mažiausiai tikėjausi, kad būtent tai kažkada gyvenime teks daryti scenoje. Jaudulys, žiūrovai visiškai šalia – kaip man reikės tai padaryti?
Už šį vaidmenį buvai nominuotas Auksinio scenos kryžiaus jauno menininko kategorijoje. Kaip Tau atrodo, ar tokie įvertinimai svarbūs jaunam aktoriui?
Svarbūs. Auksiniai scenos kryžiai – didžiausias Lietuvos teatro apdovanojimas. Būti nominuotam jau trečiame kurse tai, žinoma, daug reiškia ir yra didelis įvertinimas. Dar mokykloj, suvaidinęs pirmame savo spektaklyje, gavau geriausio metų aktoriaus apdovanojimą nuo mokinių atstovybės ir direktoriaus. Po to sau pasakiau, kad įstosiu į vaidybą ir gausiu Auksinį scenos kryžių iki dvidešimt penkerių metų. Būti nominuotam yra žingsnis į tai, o gauti apdovanojimą turiu dar ketverius metus.
Studijuodami VDU jūs neturite kurso vadovo, dirbate su daug dėstytojų. Gal gali papasakoti apie savo patirtį taip studijuojant?
Tai yra sunku, bet kartu naudinga. Kiekvienas dėstytojas nori kažką duoti, turi savo supratimą ir teatro viziją. Darbas su daug skirtingų žmonių plečia mąstymą, teatro suvokimą. Anksčiau maniau, kad neturėti kurso vadovo bus sunku, nes nebus to vieno kurso vedlio. Bet dabar manau, kad studijuoti be kurso vadovo aktoriui yra pliusas.
Jūs ne tik neturit kurso vadovo, bet studijuojat teatro istoriją, gaunat kūrybinio rašymo, režisūros pagrindus. Ar šitie dalykai reikalingi jaunam aktoriui? O gal užtektų gilintis tik į vaidybą?
Taip yra suteikiama galimybė prisiliesti prie įvairių dalykų, pamėginti režisuoti, rašyti, kurti scenografiją ir įsitikinti, ar tikrai to (ne)nori. Idėja graži. Gal kažkas ir atranda save kitur. Galimybė išsibandyti skirtinguose kūrybiniuose dalykuose yra naudinga, bet manau, kad vietoj šių paskaitų galėtų būti daugiau praktinių, susijusiu konkrečiai su profesija.
Be to ką studijų metu gaunate iš dėstytojų, menininkės Gintarės Minelgaitės dėka turėjote galimybę padirbėti su ir pasimokyti iš Roberto Wilsono. Gal gali papasakoti plačiau apie šita patirtį?
Ten atvažiavę mes dar nesuvokėme, kokio masto tai yra reiškinys, ką reiškia dirbti su tokiu žmogumi ir kiek daug yra norinčių būti mūsų vietoje. Iš pradžių visi buvom pasimetę. Bet ilgainiui supratom, ko jis siekia, koks jo darbo metodas, kad dirbant reikia nuolat būti susikaupus. Aš blaškausi daug, todėl man tai buvo sunku. Bet viskas į naudą: išmokau susikaupti, taisyklingai stovėti scenoje. Maži dalykai, bet susideda į vieną svarbią patirtį. Būnant ten buvo sunku suvokti, kiek gavome, bet grįžus viskas po truputį ateina. Už šią patirtį norėčiau padėkoti Gintarei Minelgaitei.
Koks Tavo paties požiūris į teatrą šiuo metu? Kokį žiūrėti Tau įdomu?
Man nepatinka tradicinis teatras, metaforinis ezopinis kalbėjimas. Domiuosi šiuolaikiniu. Roberto Wilsono teatras, jo diktatoriški darbo metodai taip pat ne prie širdies. Bet pamatyti, suvokti, kaip jis kuriamas – įdomu. Teatras yra bendravimo vieta. Labiausiai to pasigendu šiandieniniame Lietuvos teatre: norėtųsi, kad spektakliai pasiektų žmonės ir nebūtų vien tik laisvalaikio pramoga.
Ateina jauna karta, turinti savo suvokimą ir besistengianti pabėgti nuo tradicinio teatro. Jų vis daugėja, tad aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau įvyks perversmas ir Lietuvoje sulauksime kažko įdomaus.
Kaip save įsivaizduoji po penkerių metų?
Įsivaizduoju, kad jau turėčiau turėti Auksinį scenos kryžių. Sunku ką nors daugiau pasakyti, bet manau, kad mano kūrybinis procesas nesustos, toliau sieksiu savo tikslų. Nesinorėtų prarasti ambicijos bei užsispyrimo.
Kalbino VDU MF doktorantė teatrologė Kristina Steiblytė
